2017-07-27 Nr. AB-14488-3-64-3-01716-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1240-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01716-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei miškų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Šiaulių skyrius) 2015 m. balandžio 27 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-398-(19.29) (toliau – Nurodymas) (I t., b. l. 2–3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Nurodymas yra nepagrįstas, priimtas neištyrus ir neįsigilinus į pastato paskirtį bei jo pastatymo aplinkybes. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas priskirtas IV miškų grupei. Šis sklypas nėra saugomoje teritorijoje. Pareiškėjas nurodė, kad šiame savo sklype įrengė poilsiavietę (pastatė uždarą pavėsinę, rūkyklą, lauko baldus). Poilsiavietės priežiūrai reikalingi įrankiai laikomi paprastos konstrukcijos uždaroje pavėsinėje (I grupės nesudėtingas statinys). Šio pastato pareiškėjas neinventorizavo, nes ketino tai padaryti galutinai įrengęs poilsiavietę. Parengtas miškotvarkos projekto Nr. 43088 patikslinimas, kuris dar nėra patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Miškų tarnyba).

Atsakovas Inspekcijos Šiaulių skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 10–12).

Inspekcijos Šiaulių skyrius paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Aplinkos ministerija) korupcijos prevencijos „karštąja linija“ buvo gautas pranešimas dėl savavališkai iškirsto miško ir statinių statybos Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, miškų valdose kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypai). Šios informacijos pagrindu buvo atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad sklypai yra už Kurtuvėnų regioninio parko teritorijos ribų. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), prie iškasto vandens telkinio buvo pastatytas pastatas, kurio nėra Miškų tarnybos 2013 m. kovo 20 d. patvirtintame individualiame miškotvarkos projekte Nr. 43088 (su papildymu) (toliau – Projektas). Inspekcijos Šiaulių skyrius atsiliepime nurodė, kad miškų ūkio paskirties žemėje galima įrengti ir statyti tik tai, kas nurodyta miškotvarkos projektuose. Atsižvelgiant į tai, buvo surašytas ginčijamas Nurodymas iki 2015 m. spalio 22 d. minėtą pastatą nugriauti ir sutvarkyti statybvietę. Šio pastato statyba nėra savavališka, tačiau ji yra neteisėta ir negalima, nes toks pastatas nėra nurodytas Projekte.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Miškų tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 102–103).

Miškų tarnyba nurodė, kad pareiškėjas galėjo statyti tik Projekte nurodytus statinius, t. y. ginčo statinys negalėjo būti statomas miško žemėje.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 163–170).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas Nurodymas atitinka tiek Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjo Inspekcijos Šiaulių skyriui pateiktas prašymas pratęsti Nurodymo įvykdymo terminą rodo, kad pareiškėjas sutinka su aplinkybe, kad Nurodymas yra teisėtas, o ginčo statinio statyba yra negalima, nes ji nėra numatyta Projekte.

III. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (I t., b. l. 174–176). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Statinio nugriovimas yra kraštutinė priemonė, todėl Inspekcijos Šiaulių skyrius turėjo įvertinti, kad pavėsinė yra skirta susidėti įrankius ir turėjo įpareigoti papildyti Projektą.

2. Inspekcijos Šiaulių skyrius pripažino, kad ginčo statinys nėra savavališka statyba. Pareiškėjas siekia įteisinti pavėsinę. Projekto korekcijos papildymas, kuriame numatytas ginčo statinys, yra suderintas ir pateiktas derinti Miškų tarnybai.

3. Įpareigojimas nugriauti pavėsinę yra neadekvati poveikio priemonė, kuri neatitinka protingumo ir teisingumo principų.

Atsakovas Inspekcijos Šiaulių skyrius atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 4–7). Atsiliepime atsakovas pažymi, kad Nurodymo įvykdymo terminas yra pratęstas iki 2016 m. balandžio 22 d. Inspekcijos Šiaulių skyrius neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti pareiškėją papildyti Projektą, nes tai ne atsakovo, o Miškų tarnybos kompetencija.

Atsakovas atsiliepime taip pat pažymi, kad Miškų tarnyba nepatvirtino Projekto korekcijos papildymų, todėl ginčo statinys turi būti nugriautas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Miškų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 1–3). Miškų tarnybos atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti Miškų tarnybos atsiliepime į skundą. Papildomai Miškų tarnyba paaiškina, kad ginčo statinys nepatenka į miško žemėje leidžiamų statyti statinių kategoriją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Privalomojo nurodymo Nr. PN-398-(19.29), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2015 m. spalio 22 d. nugriauti (duomenys neskelbtini) (sklypo kadastr. Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytą rąstinį, skiedromis dengtą pastatą, kurio ilgis apie 6 m, plotis – 4,4 m, aukštis – 5 m (toliau – ginčo pastatas) ir sutvarkyti statybvietę (I t., b. l. 4–5), teisėtumo ir pagrįstumo.

2015 m. gegužės 27 d. pareiškėjas minėtą Nurodymą apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 2). 2015 m. spalio 22 d. pareiškėjas Inspekcijos Šiaulių skyriui pateikė prašymą dėl Nurodyme nustatyto termino pratęsimo (I t., b. l. 137). Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. spalio 26 d. sprendimu minėtas terminas buvo pratęstas iki 2016 m. balandžio 22 d. (I t., b. l. 135).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Nurodymą pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis turėjo būti įpareigotas ne nugriauti ginčo pastatą, o papildyti Projektą. Pažymėjo, kad Inspekcijos Šiaulių skyrius pripažino, jog ginčo pastato statyba nebuvo savavališka.

Byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėjama pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Iš byloje esančios Miškų tarnybos 2015 m. lapkričio 5 d. pažymos Nr. 61759 matyti, kad ginčo pastatas yra miško žemėje (I t., b. l. 112). Tai patvirtina ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. balandžio 7 d. išrašas, iš kurio matyti, kad žemės sklypas, kuriame yra ginčo pastatas, yra miškų ūkio paskirties, jam taikomi miško naudojimo apribojimai (I t., b. l. 35–36).

Byloje taip pat nustatyta, kad Aplinkos ministerija 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (16-4)-D8-2566 kreipėsi į Inspekciją, informuodama, kad korupcijos prevencijos „karštąja linija“ buvo gautas pranešimas dėl savavališkai iškirsto miško (duomenys neskelbtini), Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje ir iškirsto miško teritorijoje pastatytų statinių bei iškasto tvenkinio (I t., b. l. 13).

Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d.) 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Inspekcija, pateiktų skundų ar pranešimų pagrindu, atlieka statybos patikrinimus.

Inspekcijos Šiaulių skyrius, iš Aplinkos ministerijos gautos informacijos pagrindu, 2015 m. balandžio 10–15 d. atliko statybos patikrinimą. Inspekcijos Šiaulių skyrius Statybos patikrinimo akte nurodė, kad ginčo pastato statyba miškų ūkio paskirties žemėje negalima pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 11 straipsnį („Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis“) (I t., b. l. 25). Patikrinimo akte padaryta išvada, kad skundas dėl ginčo pastato yra pagrįstas, nes tokio pastato statybai reikalinga kita (ne miškų ūkio) žemės naudojimo paskirtis (I t., b. l. 29).

2015 m. balandžio 16 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad buvo įsitikinęs, jog ginčo pastatas, kaip I grupės nesudėtingas statinys, gali būti statomas miškų ūkio paskirties žemėje (I t., b. l. 37). 2015 m. balandžio 17 d. pareiškėjas minėtą paaiškinimą papildė, nurodydamas, kad šiuo metu yra rengiamas Projekto patikslinimas, kuriame bus inventorizuotas ir ginčo pastatas (I t., b. l. 38).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d.) 21 straipsnyje yra nustatytos žemės savininkų pareigos, be kita ko, žemę naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų.

Miškų ūkio veikla (miškų naudojimo, miško žemių tvarkymo darbai) organizuojama pagal miškotvarkos projektą (Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo Projekte, patvirtintame 2012–2021 metams, ginčo pastatas nenumatytas (I t., b. l. 87). Ginčo pastato statyba miškų ūkio paskirties žemėje teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo suderinta ir patvirtinta, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad ginčo pastato statyba buvo negalima.

Ginčijamu Nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas ginčo pastatą nugriauti ir sutvarkyti statybvietę. Pasak pareiškėjo, Inspekcijos Šiaulių skyrius turėjo pareiškėją įpareigoti papildyti Projektą, o ne nugriauti pastatą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčo pastato statyba nebuvo pripažinta savavališka.

Savavališkos statybos sąvoka yra pateikta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 2 d.) 2 straipsnio 71 dalyje – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statyba leidžiantis dokumentas – tai leidimas statyti naują statinį, leidimas rekonstruoti statinį, leidimas atnaujinti pastatą; statinio projektas, kuriam raštu pritarė įgaliotas valstybės tarnautojas; rašytinis žemės sklypo ar gretimų sklypų savininko ar valdytojo sutikimas dėl statybos; leidimas tęsti sustabdytą statybą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalis).

Inspekcijos Šiaulių skyrius ginčo pastato statybos nelaikė savavališka statyba, nes ginčo pastatui (I grupės nesudėtingam statiniui) nebuvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas. Nesant savavališkos statybos fakto (Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodyto atvejo), Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnis, nustatantis savavališkos statybos padarinių šalinimą, netaikytinas. Pagal Teritorijos planavimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 4 punktą, kai statinio projektas nėra privalomas, Inspekcijos pareigūnas patikrinimo metu turi patikrinti, ar statinio statyba nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

Nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, nustatančia, kad jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus nustatytus savavališkos statybos atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, ar atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, buvo konstatuota, kad ginčo pastato statyba miškų ūkio paskirties žemėje yra negalima pagal Miškų įstatymo nuostatas. Teisės aktų pažeidimo nustatymas yra pagrindas taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytas poveikio priemones. Šių priemonių sąrašas minėtoje nuostatoje nėra baigtinis („<...> pašalinti kitus trūkumus <...>“), tačiau visų jų esmė yra susijusi su tuo, kad parinktomis priemonėmis būtų pašalinti nustatyti pažeidimai. Tokia privalomojo nurodymo paskirtis yra nustatyta ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią privalomasis nurodymas – tai, be kita ko, įpareigojimas asmeniui pašalinti teisės aktų pažeidimus. Vienas iš galimų nustatytų teisės aktų pažeidimo pašalinimo būdų yra statinio nugriovimas, kuris taip pat yra ir vienas iš Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio (nagrinėjamu atveju netaikytino) 2 dalyje nustatytų būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tai, kad tokiu atveju, kaip ir savavališkos statybos atveju, taip pat gali būti nurodyta nugriauti pastatą, patvirtina ir Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalis, be kita ko, nustatanti, kad jeigu statybos patikrinimo metu kyla įtarimų, kad tokio statinio statyba toje vietoje pagal teisės aktus negalima, o tokio statinio statybos atveju pagal teisės aktų reikalavimus neprivaloma parengti statinio projektą, Inspekcijos pareigūnas privalomąjį nurodymą pašalinti nustatytus pažeidimus (nugriauti statinį ar jo dalį ir pan.) surašo tik gavęs atitinkamų viešojo administravimo subjektų išvadas, kad tokio statinio statyba toje vietoje negalima.

Statybos patikrinimo akte nurodyta, kad, kai skunde nurodyti galimi pažeidimai susiję su kitų statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų kompetencija, statybos patikrinime kviečiami dalyvauti šių institucijų atstovai, o jiems nedalyvaujant, raštu prašoma pateikti išvadą dėl galimų pažeidimų (I t., b. l. 31). Iš minėto akto matyti, kad statybos patikrinime dalyvavo kitų institucijų atstovai, t. y. Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos atstovas, tiriant skundą, taip pat Miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas (I t., b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, kad minėtų institucijų atstovai dalyvavo statybos patikrinime, išvadų raštu iš minėtų institucijų nebuvo prašoma. Teritorijų planavimo įstatymas specialių reikalavimų išvadų formai nenustato, todėl Miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojo nuomonė, pateikta statybos patikrinimo metu, laikytina tinkama išvada Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies prasme. Taigi, ginčijamas Nurodymas buvo priimtas, nepažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 6–7 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį Nurodymą pripažino teisėtu ir jo nepanaikino.

Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu nepagrįstai buvo taikyta kraštutinė priemonė (statinio nugriovimas). Apeliaciniame skunde pareiškėjas paaiškino, kad ginčo pastatą siekia įteisinti ir Miškų tarnybai yra pateikęs tvirtinti Projektą, kuriame yra inventorizuotas ir ginčo pastatas (I t., b. l. 141, 175). Statinio nugriovimo kaip kraštutinės priemonės taikymo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Visi žemės sklypų, miškų ir vandens telkinių savininkai (taip pat ir fiziniai asmenys) privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti jai žalos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Tiek Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, tiek ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis miško žemėje (arba miškų ūkio paskirties žemėje) nenumato jokių pastatų, išskyrus medienos sandėlius.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, 2006 m. kovo 14 d. nutarime pastatų statybos miško žemėje ribojimų nepripažino neproporcingais siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo pastatas, kurį pareiškėjas nurodo naudojantis kaip darbo įrankių sandėlį, nėra leistinas statyti pastatas miško žemėje. Tokio pastato statyba miško ūkio paskirties žemėje yra negalima, todėl Inspekcijos Šiaulių skyrius, turėdamas atitinkamą Miškų tarnybos išvadą, teisėtai ir pagrįstai Nurodymu įpareigojo pareiškėją šį pastatą nugriauti.

Įpareigojimas pakeisti Projektą, įtraukiant į jį ginčo pastatą, neatitiktų miškų ūkio paskirties žemės esmės, prieštarautų miško žemę apibūdinančioms Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kurios, pasak Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, nepažeisdamos proporcingumo principo riboja bet kokių pastatų (išskyrus medienos sandėlius) statybą miško žemėje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė