2018-01-18 Nr. AB-1534-3-61-3-02246-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2553-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02246-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės, Virginijos Volskienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d., nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d.

2. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (plotas – apie 8 kv. m., laikomi po 4 asmenis). Kamerose buvo dvi dviejų aukštų lovos, kurios užėmė dar po 2 kv. m., taip pat buvo sanitarinis mazgas, tualetas, į grindis įmontuotas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis, o tai užėmė dalį ir taip mažo kameros ploto. Kamerose buvo bloga ventiliacija, kaupėsi drėgmė, nuo sienų ir lubų luposi tinkas ir su dažais krisdavo į lėkštes bei ant galvų, kamerose buvo maži staliukai, pilna tarakonų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d. prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pripažino, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, sąlygomis, tačiau paaiškino, jog įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, nepriimti jų įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, tačiau visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą.

Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji maitinami laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Nurodė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d., nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d.

7. Teismas atsakovo prašymą taikyti pareiškėjo daliai skundo senaties terminą tenkino. Pasisakė, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Sprendė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą. Byloje vertino laikotarpius nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d.

8. Nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 2 d. buvo laikomas kamerose Nr. 105, 182, 175, 140, 135, 156, 126, 164, 199, 254, 258. Taip pat nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 453 paras, iš kurių 410 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,85 kv. m. iki 3,5 kv. m. - t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,75 kv. m. iki 0,1 kv. m. kameros ploto.

9. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl kameroje esančių baldų užimamo ploto, kadangi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta minimali tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – ir į ją neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

10. Dėl pareiškėjo kalinimo higienos normų neatitinkančiose kamerose, teismas pasisakė, jog iš į bylą pateiktų dokumentų, jis negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, higienos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Be to, teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamos ventiliacijos, higienos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, higienos normų neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, laikė nepagrįstais. Nurodė, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1612D paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes susijusias su tarakonų bei parazitų buvimo ginčo kamerose.

11. Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas sprendė, kad adekvati suma yra 2 400 Eur.

III. 12. Atsakovas Lukiškių TI-K nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriame prašo panaikinti 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjo skundas būtų atmestas kaip nepagrįstas.

13. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

14. Paaiškina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę.

15. Atsakovo manymu pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

16. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Pareiškėjo skundas turi būti atmestinas kaip nepagrįstas.

17. Nurodo, jog ruošdamas teismui medžiagą, turėjo atlikti tam tikrų dokumentų reikalingų bylai kopijas, todėl patyrė apeliacinio skundo ruošimo išlaidas.

18. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20. Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, jog jis iš esmės nesutinka su teismo sprendimu pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nurodo, jog teismas nemotyvavo, kodėl nebuvo taikytas pareiškėjo pažeistos teisės pripažinimas kaip tinkama satisfakcija. Siekia, kad sprendimas būtų panaikintas, o pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

24. Nesutiktina su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų yra priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas nustatęs, kad 410 parų buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kuomet vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 1,85 kv. m iki 3,5 kv. m. kameros ploto), konstatavo, kad pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas ir jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Teismas pasisakė, kad nors pareiškėjas ir nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, - t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

25. Nors pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pažeidimo trukmę, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į kameros plotą, o šiuo atveju iš atliktų teismo skaičiavimų matyti, kad teismas konstatuodamas ploto pažeidimą šios aplinkybės neįvertino. Atsižvelgiant į byloje nustatytas ginčo aplinkybes nesutiktina su apelianto pozicija, kad šiuo atveju teismas turėjo apsiriboti pareiškėjo pažeistos teisės konstatavimu nepriteisiant jam neturtinės žalos kompensacijos.

26. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Kadangi būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsakovo teiginį, jog pareiškėjas nepagrindė įrodymais patirtos neturtinės žalos bei jos dydžio, vertina kaip nepagrįstą.

27. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė