2018-02-14 Nr. AB-3099-3-64-3-01771-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-347-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01771-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 14–17), prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 493,86 Eur (8 610,79 Lt) ir delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį iki visiško atsiskaitymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, nuo 2007 m. lapkričio 15 d. dirba Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriumi, tačiau jam ginčo laikotarpiu buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, kadangi jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

3. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) (b. l. 31–35, 49–52) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą bei nepriteisti pareiškėjui delspinigių už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį.

4. Atsakovas nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjui pareiginę algą ir priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, pagrįstai taikė tuo metu galiojusias įstatymų normas. Pažymėjo, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 57–63) pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Akcentavo, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo.

7. Teismas sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas nurodė, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016. Teismo vertinimu, netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

III. 8. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–70), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti. Apeliantas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

9. Apeliantas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų nuostatas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantas paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net apskaičiuojamos neigiamos reikšmės. Taigi, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų apelianto teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos. Apeliantas kartu atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, šiuo atveju išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Taip pat nurodo, kad daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negauto darbo užmokesčio.

10. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 75–77) prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą nepakeistą.

11. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Grąžinimo įstatymo nuostatomis, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

13. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apelianto (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

16. Atmestini abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

17. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

18. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

19. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

20. Dėl apelianto argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Apeliantas nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

21. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Šiaulių TI) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Šiaulių TI.

22. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atmetęs pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo išvestinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.

23. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu apelianto argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes apelianto skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

25. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

28. Abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir įstatymo negaliojimo atgal bei ubi jus – ibi remedium principų pažeidimą nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas