2017-03-21 Nr. AB-6320-3-61-3-03690-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-282-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03690-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos:18.4.1; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m.kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m.gruodžio4 d.sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu (I t., 1–5, 35–37), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2014 m. liepos 10 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-1762 (toliau – ir Raštas Nr. 1SS-(7.5)-1762), NŽT Kauno miesto skyriaus specialistų ir pretendentų į J. L. įpėdinių nacionalizacijos metu valdytus žemės sklypus susirinkimo 2014 m. balandžio 30 d. protokolo Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15 nutarimą (toliau – ir Protokolinis nutarimas) ir įpareigoti NŽT Kauno miesto skyrių kartografuoti žemės sklypo ribas iš naujo.

Be to, pareiškėjas pateiktame skunde prašė atnaujinti terminą paduoti skundą dėl NŽT 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr.1T-(7.5)-13 (toliau – ir NŽT Sprendimas Nr. 1T-(7.5)-13) ir panaikinti šį sprendimą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino ir šią skundo dalį atsisakė priimti (I t., b.l.35-37). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą (I t., b.l.46-49).

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.I-1579-505/2013 jo skundą dėl Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr.BVĮ-(14.8.2)-154 panaikinimo paliko nenagrinėtu, nurodydamas, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Atsižvelgdamas į šią teismo nutartį, pareiškėjas skundu kreipėsi į NŽT, kuri atsakė 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr.1T-(7.5)-13. Šiuo sprendimu NŽT panaikino Kauno apskrities viršininko 2012 m. vasario 17 d. įsakymą Nr.BVĮ-(14.8.2)-541“Dėl Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. išvados Nr. 869 ir Skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-541 pripažinimo netekusiais galios (Kauno m.)“bei priimti sprendimą neatkurti S. N. nuosavybės teisių į Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 869 nurodytą žemės plotą; įpareigojo NŽT Kauno miesto skyriaus vedėją pakartotinai kartografuoti J. L. įpėdinių nacionalizacijos metu valdytų žemės sklypų ribas teisės aktų nustatyta tvarka. Vykdant NŽT Sprendimą Nr.1T-(7.5)-13, NŽT Kauno miesto skyriaus specialistų ir pretendentų į J. L. įpėdinių nacionalizacijos metu valdytus žemės sklypus2014 m. balandžio 30 d susirinkimo protokoliniu nutarimu Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15 buvo nutarta, kad nėra galimybės nustatyti J. L. įpėdinių 2,1850 ha (A. L., P. L., O. L.), 0,5460 ha (P. L.) ir 0,5460 ha (M. Z., F. Z., F. Z.-O.) iki 1940 metų nacionalizacijos valdytų žemės sklypo ribų, pretendentams nenurodžius bei nesant liudytojų, kurie galėtų nurodyti buvusių žemės sklypų vietą ir ribas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Protokoliniu nutarimu, kreipėsi į NŽT dėl jo panaikinimo, tačiau NŽT 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1762 nurodė, kad tenkinti skundą nėra pagrindo.

Pareiškėjas teigė, kad Protokolinis nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 1061 punkte numatyta, kad turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d.

įsakymu Nr. 634 (toliau – ir Metodiniai nurodymai). Pareiškėjas visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį laikėsi nuoseklios pozicijos, kad J. L. žemė (4,55 ha) buvo viename sklype, kuris ribojosi su Č. sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune. Č. sklypas ribojosi su Šulinių gatve, todėl J. L. turėtas sklypas turėtų būti kartografuojamas nuosekliai, nuo Šulinių gatvės nustatant Č. sklypo ribas, o po to ir J. L. sklypo ribas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nurodytoje vietoje nėra jokių pretendentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, todėl, pasak pareiškėjo, nebuvo jokių kliūčių kartografuoti žemę jo prašomu būdu.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, kartografuodamas žemę, nesilaikė Metodinių nurodymų 2.4, 3.1, 3.3, 3.6.1 punktų reikalavimų. Metodinių nurodymų 3.1 punkte numatyta, kad rekomenduojama dokumentus rengti iš karto visam kaimui arba visai kadastro vietovei (2.4 p.), tačiau Muravos kaimui bendras sklypų išdėstymo planas Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nėra parengtas. Metodinių nurodymai numato, kad prieš pradedant turimos informacijos tyrimą, reikia gerai susipažinti su visa dokumentacija (3.1 p.); teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus (3.3 p.), kartografuoti atskirus sklypus tik tuomet, kai kyla neaiškumų(3.6.1 p.).

Nors žemėtvarkos skyriaus vedėja nurodė, kad pareiškėjo pasiūlymu kartografuoti sklypus iš Sandėlių gatvės taško negalima, nes tokiu būdu Č. turėti statiniai patektų į J. L. žemės sklypo ribas, tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys, jog nėra jokių atskaitos taškų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kur konkrečiai buvo ūkiniai statiniai, todėl tokia nuomonė tėra prielaidos. Pareiškėjo nuomone, NŽT 2014 m. liepos 10 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1762 taip pat yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes atsakovas nenagrinėjo iš esmės jo nurodytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, todėl minėtas raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir turi būti panaikintas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė bylą nutraukti, o teismui nusprendus, kad nėra bylos nutraukimo pagrindų, – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 52–58) atsakovas paaiškino, kad turėtos žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinių nurodymų reikalavimus. Metodinių nurodymų 3.2–3.4 punktuose numatyta, kad dokumentacija rengiama dalyvaujant suinteresuotiems pretendentams, kuriuos registruotu laišku kviečia teritoriniai skyriai. Teritorinio skyriaus darbuotojas turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų ribų kartografavimą, žemės sklypų plotų nustatymą pagal planus. Pagal Metodinių nurodymų 5 punktą, teritorinis skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Kartografuojant J. L. įpėdinių iki 1940 m. nacionalizacijos valdytų žemės sklypų vietą ir ribas, iš pakviestų asmenų dalyvavo tik S. N. ir M. L.. Liudytojų, galinčių nurodyti buvusių savininkų iki 1940 m. liepos 22 d. turėtos žemės valdų vietą ir ribas, nei S. N., nei M. L. nenurodė, kiti pretendentai buvo kviesti į kartografavimą, tačiau neatvyko. 2014 m. balandžio 15 d. buvo surašyti trys atskiri savininko turėtos žemės ribų nustatymo aktai Nr. VA-7, Nr. VA-8 ir Nr. VA-9. Pakartotinai ribų kartografavimo procedūra buvo vykdoma atsižvelgiant į NŽT direktoriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13, laikantis Metodinių nurodymų, todėl dar kartą kartografuoti J. L. įpėdinių iki 1940 m. žemės sklypų, buvusių Muravos kaime, ribų nėra pagrindo, nes naujų aplinkybių kartografavimo metu nebuvo nustatyta. NŽT 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1762 pareiškėjui buvo motyvuotai atsakyta į jo 2014 m. gegužės 22 d. skundą. Atsakovo nuomone, minėtas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, o ne administracinis aktas, todėl jo panaikinimas neturės įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms. Teisines pasekmes pareiškėjui sukelia NŽT 2014 m. kovo 12 d.sprendimas Nr. 1T-(7.5)-13, tačiau skundo dalį dėl šio sprendimo panaikinimo 2014 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d.sprendimu (II t., b. l. 46–52) pareiškėjo S. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje keliamas ginčas dėl žemės sklypo ribų kartografavimo. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 15 d. vyko J. L. įpėdinių iki 1940 m. nacionalizacijos valdytų žemės sklypų vietos ir ribų nustatymas. NŽT Kauno miesto skyriaus specialistų ir pretendentų į J. L. įpėdinių nacionalizacijos metu valdytus žemės sklypus susirinkimo 2014 m. balandžio 30 d. protokoliniu nutarimu Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15 buvo nutarta, kad nėra galimybės nustatyti J. L. įpėdinių 2,1850 ha (A. L., P. L., O. L.), 0,5460 ha (P. L.) ir 0,5460 ha (M. Z., F. Z., F. Z.-O.) iki 1940 metų nacionalizacijos valdytų žemės sklypo ribų, pretendentams nenurodžius bei nesant liudytojų, kurie galėtų nurodyti buvusią žemės sklypų vietą ir ribas. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2014 m. balandžio 30 d. Protokoliniu nutarimu, 2014 m. gegužės 22 d. skundu kreipėsi į NŽT dėl jo panaikinimo, tačiau NŽT2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1762 pareiškėjo skundą atsisakė tenkinti.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog buvęs savininkas J. L., į kurio žemę atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėjas, iki 1940 m. birželio 8 d. (iki savo mirties) nuosavybės teise valdė 4,55 ha žemės buvusiame Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno mieste). Pareiškėjas1992 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio J. L. žemę jam ir kitiems pretendentams. Buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, kurios metu priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau NŽT nustačius, kad J. L. 1940 m. liepos 22 d. įvykusios žemės nacionalizacijos metu nebuvo ginčo savininku (buvo miręs), buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą nuosavybės dalį bei kreiptasi į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo. Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-788-480/2013 pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį buvo konstatuotas sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jų pagrindu sudarytų sandorių dėl nacionalizacijos metu J. L. nebuvimo žemės savininku ydingumas, tačiau nenustačius imperatyvių teisės aktų pažeidimų, atsižvelgiant į teisėtus pretendentų lūkesčius, į tai, kad žemė nepriklausė išimtinei valstybės nuosavybei, remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I protokolo 1 straipsnio nuostatomis, administraciniai aktai nebuvo panaikinti. Tuo pačiu teismo sprendimu konstatuota, kad nuosavybės atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal 1939 m. lapkričio 3 d. testamentą.

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į J. L. 4,55 ha žemę (kol nebuvo paaiškėjusi aplinkybė dėl jo1939 m. lapkričio 3 d. testamento) buvo vykdomas pagal ankstesnius kartografavimo duomenis, t. y. 1997 m. sudarytą ir žemėtvarkos skyriuje patvirtintą J. L. iki 1940 m. turėto žemės sklypo Kauno apskr., Pažaislio valsčiuje, Muravos kaime ribų planą, iš kurio matyti, kad 1997 m. kartografuojant buvusio savininko J. L. ribas buvo remiamasi 1991 m. gruodžio 12 d. Kauno valstybinio archyvo pažyma Nr. L-152 bei VĮ „Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ duomenimis. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja apklausta žemėtvarkos specialistė I. K., kuri parodė, kad Murava buvo išskirstyta į vienkiemius ir atskiri žemės savininkai turėjo žemės valdų atskirus planus, o bendro plano, kuris būdingas rėžinės sistemos kaimams, nebuvo. 1997 m. kartografuojant J. L. žemę buvo nustatyta, kad savininkas atskiro žemės sklypo valdos plano neturėjo, kartografavimas buvo vykdomas remiantis 1991 m. gruodžio 12 d. Kauno valstybinio archyvo pažymoje Nr. L-152 nurodytu žemės plotu bei J. L. įpėdinių turimais inventorizacijos duomenimis, planais prie namų valdų bei (duomenys neskelbtini) (buvęs R. Armijos pr.) kvartalo planais. Atliekant kartografavimą tokiu būdu iš 4,55 ha savininko turėtos žemės sklypo ploto buvo nustatytos 3,6513 ha buvusio žemės sklypo ribos, likusi turėtos žemės vieta dėl medžiagos trūkumo nenustatyta. Šias aplinkybes patvirtina liudytojos I. K. paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai.

Pareiškėjas šioje administracinėje byloje kėlė ginčą dėl likusios žemės, kurios vieta nebuvo nustatyta 1997 metais, t. y. dėl 0,8987 ha (4,45 ha–3,6513 ha), vietos ir ribų. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. balandžio 30 d. protokolo Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15 nutarimu įformintas ginčo žemės ribų nustatymas buvo atliekamas vykdant NŽT2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13. Šiuo NŽT sprendimu buvo nuspręsta: panaikinti Kauno apskrities viršininko 2012 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 89VĮ-(14.8.2.)-154 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. išvados Nr. 869 ir Skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 30 d.

įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-541 pripažinimo netekusiais galios (Kauno m.)“ bei priimti sprendimą neatkurti S. N. nuosavybės teisių į Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 869 nurodytą žemės plotą; įpareigoti NŽT Kauno miesto skyriaus vedėją pakartotinai kartografuoti J. L. įpėdinių nacionalizacijos metu valdytų žemės sklypų ribas teisės aktų nustatyta tvarka; pasiūlyti S. N. administracine tvarka patikslinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 10041 ir / arba NŽT Kaišiadorių skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 6S-100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui S. N.“ dalyje, kuri viršija teisės aktų nustatyta tvarka jam priklausantį grąžinti žemės plotą.

Pareiškėjas ginčijo minėtą sprendimą teismine tvarka, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas šią pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti dėl praleisto termino, jo neatnaujinus (I t., b.l.35-37). Teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl joje nustatyti faktai nebegali būti kvestionuojami iš naujo. Taigi, NŽT2014 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-13 teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis, todėl teismas rėmėsi minėtame administraciniame akte nustatytomis aplinkybėmis. Šiame sprendime svarstant pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai privalo būti patikslinti pagal J.

L. m. lapkričio 3 d. testamentą, J. L. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę kartografuojant iš naujo. Remiantis J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentu Sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 nurodyta, kad J. L. paliko A. L., P. L., O. L., P. L., M. Z., F. Z. ir F. Z.-O. tris (bendras plotas 3,277 ha) žemės sklypus, t. y.: 2,1850 ha (A. L., P. L., O. L.), 0,546 ha (P. L.) ir 0,546 ha (M. Z., F. Z., F. Z.-O.). Sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 taip pat nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0910 ha buvusios savininkės O.

N. ir į 0,0182 ha buvusios savininkės A. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės, ir padaryta išvada, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,10925 ha žemės, tačiau priimtais jo atžvilgiu sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo jam atkurtos nuosavybės teisės į ženkliai didesnį žemės plotą negu priklauso – t. y. į 0,8138 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 01-05 ir sprendimu Nr. 1119 pareiškėjui buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,2000 ha žemės, perduodant neatlygintinai naują 0,2000 ha žemės sklypą.

Kauno apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 02-01-10800 ir sprendimu Nr. 10041 atkurta nuosavybės teisė į 0,0138 ha žemės, grąžinant natūra 0,0138 ha žemės sklypą turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune. NŽT 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 6S-100 atkurtos nuosavybės teisės į J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,6 ha žemės. Teismas pažymėjo, kad minėtas aplinkybes patvirtina Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-788-480/2013 nustatytos aplinkybės, Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1579-505/2013 (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Atsižvelgęs į tai, kad NŽT Sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 buvo konstatuota, jog nuosavybės teisės pareiškėjui atkurtos į 0,70455 ha didesnį žemės plotą negu priklauso,teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į žemę procedūra pareiškėjo atžvilgiu baigta. Esant minėtame sprendime nustatytoms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjo skundžiami žemės kartografavimo veiksmai, atlikti 2014 m. balandžio 15 d., ir jų rezultatai, užfiksuoti Protokoliniu nutarimu, pareiškėjui teisinių pasekmių nesukurs, nes nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jau baigta. NŽT Sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 nurodyta, kad nei pareiškėjas, nei kiti pretendentai nėra kreipęsi į teismą dėl juridinio fakto, kas po J. L. mirties valdė 1,2725 ha(t. y. žemę, kuri J. L. nebuvo palikta testamentu), nustatymo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad pareiškėjas ir M. L. Kauno apylinkės teisme buvo iškėlę civilinę bylą Nr. 2-656-199/2015 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, siejamo su žemės, kuri nebuvo palikta J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentu, Muravos kaime, nustatymo, tačiau pareiškėjams atsiėmus prašymą, teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškimas paliktas nenagrinėtu.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad 2014 m. balandžio 30 d. susirinkimo protokolo Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15 nuginčijimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukurs, todėl skundą šiuo pagrindu atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui ateityje pateikus NŽT dokumentus (teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apie tai, kas po J. L. mirties valdė 1,2725 ha), netrukdoma kreiptis iš naujo į minėtą instituciją dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Be to, teismas pažymėjo, kad net ir pritariant pareiškėjo pozicijai, jog Protokolinis nutarimas sukels jam teisines pasekmes, tenkinti skundą nėra pagrindo.Tokią išvadą teismas grindė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos1061 punkto nuostatomis, kurios numato, kad žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d.

įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Iš pareiškėjo skundo turinio teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo esminis argumentas yra tai, jog J. L. žemė (4,55 ha) buvo viename sklype, o Protokoliniame nutarime buvo pasisakyta dėl trijų žemės sklypų, taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, kartografuodamas žemę, nesilaikė Metodinių nurodymų 2.4, 3.1, 3.3, 3.6.1 punktų reikalavimų.

Teismas akcentavo, kad pakartotinis ginčo žemės sklypo ribų nustatymas buvo atliekamas vykdant NŽT Sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13, kuriame buvo nurodyta, atsižvelgiant į J. L. m. lapkričio 3 d. testamentą, kartografuoti trijų žemės sklypų, nurodytų testamente, kurių bendras plotas 3,2775 ha, ribas ir surašyti žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą kiekvienam žemės sklypui. Pagal Metodinių nurodymų 5 punktą, teritorinis skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog šioje teritorijoje nebuvo rėžių sistemos.Ištyręs įrodymus,teismas nustatė, kad žemės sklypo ribų kartografavimo metu 2014 m. balandžio 15 d. buvo surašyti 3 savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktai Nr. VA-7, Nr. VA-8, Nr. VA-9 dėl trijų žemės sklypų. Pareiškėjui keliant ginčą dėl žemės sklypo vientisumo ir ribų, Metodinių nurodymų 5 punkto, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 10 straipsniu, išaiškino pareiškėjui teisę ginčyti, pareiškėjas šia teise pasinaudojo, tačiau minėti aktai nebuvo nuginčyti, teismui neatnaujinus termino, pareiškėjo patikslintą skundą atsisakyta priimti (II t., b.l.33-35).

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sklypo vientisumo yra paneigtos minėtuose galiojančiuose administraciniuose aktuose nurodytais duomenimis. Iš pareiškėjo paaiškinimų ir ginčijamo Protokolinio nutarimo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas apskritai nesutiko su tuo, kad NŽT sprendime Nr. 1T-(7.5)-13, remiantis J. L. m. lapkričio 3 d testamentu, buvo nurodyti trys buvę savininkai (A. L., P. L., O. L.). Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumui, esant nenuginčytiems administraciniams aktams, kuriuose įtvirtinti nurodyti faktai.

Pareiškėjas ir jo atstovas rėmėsi1991 m. gruodžio 31 d. archyvo pažyma Nr. L-167, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad šioje pažymoje yra nurodytas tik sklypo plotas (4,55 ha), o ne sklypų kiekis.

Metodinių nurodymų 3.2–3.4 punktuose nustatyta, kad dokumentacija rengiama dalyvaujant suinteresuotiems pretendentams, kuriuos registruotu laišku kviečia teritoriniai žemėtvarkos skyriai. Teritorinio skyriaus darbuotojas turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų ribų kartografavimą, žemės sklypų plotų nustatymą pagal planus, kuris įforminamas protokolu. Esant dėl atskiro fakto nuomonių skirtumui, atliekamas papildomas tyrimas. Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad iš esmės buvo laikomasi Metodiniuose nurodymuose nustatytos procedūros, apie ribų nustatymo laiką ir vietą 2014 m. kovo 26 d. pranešimais buvo pranešta pretendentams atkurti nuosavybės teises. 2014 m. kovo 26 d. pranešimuose pretendentams buvo išaiškinta teisė į žemės ribų nustatymo procedūrą pakviesti dalyvauti ne mažiau kaip 2 liudytojus.

Iš pakviestų asmenų dalyvavo tik S. N. ir M. L., tačiau jie buvusių savininkų A. L., P. L., O. L. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribų nenurodė, taip pat nenurodė ir liudytojų, galinčių nurodyti buvusių savininkų iki 1940 m. liepos 22 d. turėtos žemės valdų vietą ir ribas. Šias aplinkybes įrodo savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktai Nr. VA-7, Nr. VA-8, Nr. VA-9, ginčijamo Protokolinio nutarimo turinys, žemėtvarkos specialistės I. K. ir liudytojos M. L. paaiškinimai. Pareiškėjo nuomone, atliekant procedūrą turėjo būti remiamasi Muravos kaimui parengtu bendru sklypų išdėstymo planu.

Metodinių nurodymų 3.1 punkte nustatyta, kad rekomenduojama dokumentus rengti iš karto visam kaimui arba visai kadastro vietovei (2.4 p.), todėl teismas pažymėjo, kad minėtas nurodymas nėra imperatyvaus, jis tik rekomendacinio pobūdžio, vadinasi, atsakovas neprivalėjo juo vadovautis. Be to, pats pareiškėjas pripažino, jog bendras Muravos kaimo teritorijos sklypo planas nebuvo parengtas, todėl juo konkrečiu atveju nebuvo galimybės vadovautis. Turėtų žemės sklypų ribos kartografuojamos pagal dokumentus, įrodančius žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, remiantis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktas).

Iš ginčijamo Protokolinio nutarimo turinio, byloje pateiktų dokumentų teismas nustatė, jog kartografavimas vyko pakartotinai, tačiau pretendentai papildomos archyvinės kartografinės medžiagos, planų, sudarytų iki 1940 m., vykdančiai kartografavimą institucijai nepateikė. Liudytoja I. K. teisme patvirtino, kad ginčo žemės sklypų ribų nustatymo metu buvo naudojamasi turimais dokumentais: J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamento išrašu, J. L. įpėdinių iki 1940 m. turėtų žemės sklypų preliminarių ribų planais, ištraukomis iš planšeto, kita Nuosavybės atkūrimo byloje turima medžiaga, tačiau nustatyti sklypų ribų nebuvo įmanoma.

Teismas pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina Protokolinio nutarimo turinys, nurodyti bylos rašytiniai duomenys. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas kartografavimo procedūroje dalyvavo su advokate, ginčijamo Protokolinio nutarimo turinys ir liudytojos I. K. paaiškinimai patvirtina, jog laikytasi Metodiniuose nurodymuose nurodytos procedūros, pareiškėjas supažindintas su visa dokumentacija, jam suteikta galimybė pateikti pastabas, paaiškinimus, Protokoliniame nutarime motyvuotai atsakyta į jo keliamas pretenzijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl Metodinių nurodymų reikalavimų nesilaikymo atmetė kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo atstovo argumento, kad kartografuojant žemės sklypą nebuvo nurodyti atskaitos taškai, teismas nurodė, jog pareiškėjas ir jo atstovė minėtų duomenų taip pat nepateikė. Pareiškėjo argumentus, kad dalis ginčijamos žemės sklypo patenka į kito buvusio savininko J. Č. žemės sklypo ribas, teismas vertino kaip nepagrįstus, nes minėto savininko žemės sklypo ribos nustatytos 1999 m. ribų planu, vadovaujantis archyvo pažymomis, tai patvirtino ir liudytoja I.

K., kartografinio plano pagrindu vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, ribos teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytos, todėl negali būti keičiamos. Teismas nenustatė pagrindo vadovautis 1997 m. sudarytu J. L. iki 1940 m. turėto žemės sklypo Kauno apskr., Pažaislio valsčiuje, Muravos kaime ribų planu, nes situacija iš esmės pasikeitusi.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir įrodymais, pareiškėjo skundą dėl 2014 m. balandžio 30 d. protokolo Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15 nutarimo panaikinimo teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad NŽT2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1762, remiantis susidariusia faktine situacija, pareiškėjui buvo motyvuotai atsakyta į jo 2014 m. gegužės 22 d. skundą, nurodyti priimti sprendimai, išaiškintas jų turinys, išaiškinta apskundimo tvarka, todėl teismas nenustatė pagrindo išvadai, jog minėtas raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Be to, teismas pažymėjo, kad nenuginčijus Protokolinio nutarimo, minėtas Raštas Nr. 1SS-(7.5)-1762 vertintinas kaip informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių. Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjo reikalavimą dėl NŽT 2014 m. liepos 10 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-1762panaikinimobei iš jo išvestinį reikalavimą – įpareigoti NŽT Kauno miesto skyrių kartografuoti žemės sklypo ribas iš naujo – teismas atmetė.

III. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 54–59) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neteisingai vertino faktines nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybes, neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybes aiškina ydingai bei tendencingai. Apeliantas pažymi, kad iki 2014 m. jam į J. L. turėtą žemę nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas kaip į vientisą 4,55 ha ploto sklypą. Radus J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentą atsakovo pozicija pasikeitė ir dėl ploto (atsakovas nutarė atkurti nuosavybės teises į 0,8987 ha mažesnį plotą - 3,6513 ha) ir dėl sklypo vientisumo (atsakovas nurodė, kad sklypas nebuvo vientisas, o sudarytas iš trijų dalių).

Apelianto nuomone, šie atsakovo teiginiai yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į to meto galiojusį teisinį reguliavimą (t. y., kad po tėvo mirties visą turėtą turtą paveldi vyriausias sūnus), P. L. buvo paveldėjęs vientisą 4,33 ha žemės sklypą, o tai rodo, kad trijų žemės sklypų nebuvo. Atsakovas remiasi 1965 m. ir 1978 m. Savanorių prosp. planšeto Nr. 64-D ištraukomis, tačiau tuo metu nurodyta teritorija neatitiko 1940 m. situacijos, kadangi kaimo vietovė buvo urbanizuota. Akcentuoja, kad J. L. iki 1940 m. birželio 8 d. (iki savo mirties) nuosavybės teise valdė 4,55 ha žemės buvusiame Muravos kaime, Pažaislio valsč. (dabar Kauno mieste). 1940 m. birželio 15 d., t. y. praėjus 7 dienoms po J.

L. mirties, Lietuvos Respublika buvo okupuota, o 1940 m. liepos 22 d. įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos metu J. L. nebuvo ginčo savininku, nes jau buvo miręs. J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentas buvo paskelbtas tik 1940 m. rugsėjo 7 d., t. y. kai jau nebuvo galima paveldėti pagal testamentą ar įstatymą, nes visa žemė buvo nacionalizuota dėl įvykusios okupacijos. Todėl apeliantas mano, kad J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentas ir iš jo kylančios aplinkybės nėra aktualios sprendžiant jo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.

Apeliantas, pabrėždamas, kad jis nesutinka su minėtu testamentu, tačiau net ir remiantis šiuo testamentu, teigia, jog yra akivaizdu, kad J. L. paliko A. L., P. L., O. L., P. L., M. Z., F. Z. ir F. Z.-O. tris žemės sklypus, kurių bendras plotas 3,275 ha. Duomenų, kam paliko likusią žemės dalį, nėra. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas į 4,55 ha žemės sklypą, kadangi daugiau suinteresuotų asmenų į J. L. turtą nėra. Apeliantas akcentuoja, kad jis siekia nuosavybės teisių atkūrimo į visą J.

L. iki okupacijos valdytą žemę (4,55 ha),o nuosavybės teisė atkurta į daug mažesnį žemės plotą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo esą pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra baigta ir kad pareiškėjui nuosavybės teisė atkurta į didesnį žemės plotą negu priklauso. 2004 m. gegužės 4 d. M. N. ir A. N. pasirašė notariškai patvirtintus sutikimus, kuriuose sutiko, kad nuosavybės teisė į visą joms priklausančią atkurti nuosavybės teisėmis žemės sklypo dalį būtų atkuriama pareiškėjo S. N. vardu.F.

Z.-O. ir M. Z. mirė iki Lietuvos Respublikos atkūrimo, F. O. įpėdiniui M. O. nuosavybė buvo atkurta kompensuojant pinigais. F. Z.-A. kreipėsi dėl tėvo A. Z. turėtos nuosavybės ir jokio teisinio pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. L. turėtą žemę nėra. Todėl apeliantas teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo procedūra baigta, o jam nuosavybės teisės atkurtos į daugiau žemės nei priklauso. Teismas priimdamas sprendimą klydo dėl testamento įrodomosios vertės ir dėl to, kad buvo trys atskiri sklypai.

2.Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Protokolinis nutarimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, nes nepanaikinus Protokolinio nutarimo, bus iš esmės pažeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos, šiame įstatyme įtvirtinti tikslai. Be to, Protokolinis nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, todėl turi būti panaikintas.

3. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad išaiškino pareiškėjui teisę ginčyti savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktus Nr. VA-7, Nr. VA-8, Nr. VA-9, tačiau pareiškėjui pasinaudojus šia teise, teismas neatnaujino praleisto termino skundui paduoti konstatavęs, kad jis praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Apeliantas, teigdamas, kad jis anksčiau nesuprato šių aktų reikšmės, pažymi, kad minėti aktai buvo sudaryti vadovaujantis tik 1965 m. ir 1978 m. Savanorių prosp. planšeto Nr. 64-D ištraukomis, tačiau nebuvo vertinami ankstesni archyviniai dokumentai (pvz., 1939 m. lapkričio 27 d. archyvinė pažyma) bei liudytojų parodymai.

4. Nesutikdamas su teismo sprendimo motyvu, kad iš pakviestų asmenų dalyvavę N. ir M. L. nenurodė iki 1940 m. liepos 22 d.buvusių savininkų A. L., P. L., O. L. iki nacionalizacijos turėtos žemės valdų ribų bei galinčių tai nurodyti liudytojų, apeliantas pažymi, kad nei jam, nei M. L. nėra žinomos buvusių savininkų A. L., P. L., O. L. iki nacionalizacijos turėtos žemės valdų ribos, todėl apeliantas negalėjo nurodyti tai, kas jam nėra žinoma.

5. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad kartografuojant nebuvo laikomasi jo nurodytų Metodinių nurodymų reikalavimų. Apeliantas pažymi, kad jis visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį laikėsi nuoseklios pozicijos,jog J. L. žemė (4,55 ha) buvo viename sklype, kuris ribojosi su Č. sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune. Č. sklypas ribojosi su Šulinių gatve. Todėl J. L. turėtas sklypas turėtų būti kartografuodamas nuosekliai, nuo Šulinių gatvės nustatant Č. sklypo ribas, o po to ir J. L. sklypo ribas. Toje vietoje nėra jokių pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl nėra jokių kliūčių kartografuoti žemę tokiu būdu. Pareiškėjas prašė remtis 1939 m. lapkričio 27 d. archyvine pažyma, taip pat NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus specialistų ir pretendentų į J. L. ir į J. Č. iki 1940 m. turėtą žemę 2011 m. rugpjūčio 2 d. susirinkimo protokolu, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.Apelianto teigimu, kartografavimo darbai buvo atlikti ne pagal Metodinius nurodymus, todėl teismas privalėjo naikinti Protokolinį nutarimą. Remiantis Metodiniais nurodymais, būtent atsakovo atsakingas darbuotojas privalo nustatyti atskaitos taškus. Pareiškėjas siūlė kartografuoti nuosekliai, nuo Šulinių gatvės nustatant Č. sklypo ribas, o po to ir J. L. sklypo ribas, kadangi Šulinių gatvė nekito ir jos taškai buvo pastovūs ilgą laiką, tačiau minėtas siūlymas buvo atmestas, o alternatyvių būdų nustatyti atskaitos taškus nepasiūlyta.

6.Teismas nepagrįstai nusprendė, kad NŽT 2014 m. liepos 10 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1762 yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 62–65) atsakovas prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė priimtą sprendimą (ABTĮ 57 str.6 d., 86 str.2 d., 87 str.4 d.). Įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai ar papildomai tiriami, tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai yra būtina (ABTĮ 138 str.3 d.). Apeliacija administraciniame procese nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas remiantis byloje esančia medžiaga. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas siekia pakartotinio įrodymų vertinimo. Apeliantas nenurodo, kad teismas pažeidė kokias nors konkrečias ABTĮ normas, nepateikia jokių argumentų, kurie patvirtintų pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

2.Pareiškėjas jau kėlė ginčą dėl žemės sklypo vientisumo ir ribų, tačiau jo patikslintą skundą, kuriame jis prašė panaikinti savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktus Nr. VA-7, Nr. VA-8, Nr. VA-9, atisakyta priimti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi. Šie aktai nenuginčyti. Todėl apelianto argumentai dėl šių aktų teisėtumo ir pagrįstumo šioje byloje nevertintini.

3. Apeliantas nepagrindė kokias konkrečias pasekmes jam sukels NŽT 2014 m. liepos 10 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1762.

4. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė įrodymų analize pagrįstą, motyvuotą sprendimą, atitinkantį ABTĮ normas ir teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą priėmė išnagrinėjęs 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi priimtą nagrinėti pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 1 d. skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė: 1) panaikinti NŽT 2014 m. liepos 10 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-1762, kuriuo NŽT atsakė į pareiškėjo 2014 m. gegužės 22 d. skundą, pateiktą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus specialistų ir pretendentų į J. L. įpėdinių nacionalizacijos metu valdytus žemės sklypus susirinkimo 2014 m. balandžio 30 d. protokolinio nutarimo Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15, prašydamas panaikinti šį Protokolinį nutarimą ir įpareigoti NŽT Kauno miesto skyrių žemės sklypo ribas kartografuoti iš naujo; 2) panaikinti Protokolinį nutarimą ir įpareigoti NŽT Kauno miesto skyrių kartografuoti žemės sklypo ribas iš naujo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytas faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių ir bylai aktualios Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos kontekste pažymi, kad pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo), kurį teismas priėmė nagrinėti kaip atitinkantį šio įstatymo reikalavimus, pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012, 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016, 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1942-502/2016, kt.).Atkreipdama dėmesį į tai, kad ginčo šioje byloje dalykas yra pirmiau minėti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi priimti nagrinėti pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 1 d. skundo trys reikalavimai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo į J. L. žemę atkūrimo klausimai nenagrinėtini ir nespręstini, nes tai nėra ginčo šioje byloje dalykas. Į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą nagrinėjamos bylos ginčo ribose atsižvelgtina ta apimtimi, kuri nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-788/480-2013. Nagrinėjamoje byloje teismas pagal pirmiau minėtas ginčo ribas turėjo nustatyti, ar NŽT Kauno miesto skyriaus specialistų komisija (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 30 d. protokoliniu nutarimu Nr.8PRT-(14.8.6.)-15 pagrįstai nutarė, kad nėra galimybės nustatyti J. L. testamentinių įpėdinių žemės sklypų vietą ir ribas, ar NŽT 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1762 priėmė tinkamai išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Protokolinio nutarimo.

Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Civilinėje byloje Nr.2-788/480-2013 pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. L. (savininko, kuris buvo miręs iki nacionalizacijos) žemę, Nacionalinė žemės tarnyba ir S. N. dalyvavo kaip atsakovai.

Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, šioje civilinėje byloje, be kita ko, prašė panaikinti administracinius aktus, kuriais S. N. pagal jo 1992 m. kovo 30 d. pateiktą prašymą buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. L. žemės dalį, t.y. Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 01-05 3 punktą ir 1998 m. sausio 6 d. sprendimą Nr.1119, kuriais S. N. atkurtos nuosavybės teisės į J. L. nuosavybės teise turėto 4,55 ha žemės sklypo 1/9 dalies (0,5056 ha) dalį - 0,2 ha, perduodant neatlygintinai naują 0,2 ha žemės sklypą Kaune;Kauno apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d.

įsakymą Nr.02-01-10800 ir 2009 m. lapkričio 10 d.sprendimą Nr. 10041, kuriuo S. N. atkurtos nuosavybės teisės į J. L. nuosavybės teise turėto 4,55 ha žemės sklypo dalies (1,6224 ha) dalį - 0,0138 ha, grąžinant S. N. natūra 0,0138 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune; NŽT 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 6S-100, kuriuo S. N. atkurta nuosavybės teisė į J. L. valdytos žemės dalį - 0,6 ha suteikiant lygiavertį turėtajam 4,51 ha žemės sklypą Kaišiadorių rajone, Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, Mūro Strėvininkų kaime; taikyti restituciją įpareigojant S. N. sumokėti į valstybės biudžetą pinigų sumas, atitinkančias žemės sklypų, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teises, pardavimo metu buvusią vertę.

Šioje civilinėje byloje teismas nustatė, kad J. L. iki savo mirties (1940 m. birželio 8 d.) nuosavybės teise valdė 4,5500 ha žemės Muravos kaime, Pažaislio valsčiuje (šiuo metu Kauno miestas). Konstatavo, kad nuosavybės teisės prašymus pateikusiems pretendentams buvo atkurtos į atitinkamą savininko žemės dalį neįvertinus aplinkybės, jog J. L. 3,2775 ha žemės 1939 m.lapkričio 3 d. testamentu paliko A. L. (2 731,3 kv. m.), P. L. (10 925 kv. m.), O. N. (2 731,2 kv. m.), O. L. (10 925 kv. m.), F. Z. (1 820,9 kv. m.), M. Z. (1 820,8 kv. m.), F.

O. (1 820,8 kv. m.). Teismas minėtu sprendimu nustatė, kad vadovaujantis J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentu, nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos taip: A. N. ir M. N. į 10925 kv. m. buvusio savininko P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės (kiekvienai po šio savininko turėtos žemės dalį – 5462,5 kv. m.) ir į 546,3 kv. m buvusios savininkės A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę (kiekvienai tenkanti šios savininkės turėtos žemės dalis – 273,15 kv. m.); S. N., Z.

G., M. L. į 2731,2 kv. m. buvusios savininkės O. N. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę (kiekvienam tenkanti šios savininkės turėtos žemės dalis – 910,4 kv.

m) ir į 546,3 kv. m. buvusios savininkės A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę (kiekvienam tenkanti šios savininkės turėtos žemės dalis -182,1 kv. m); I. J. į 546,3 kv. m. buvusios savininkės A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę.Teismas pažymėjo, kad nuo žemės savininko mirties iki žemės nacionalizacijos buvo praėję kiek daugiau nei vienas mėnuo laiko, o Kauno apylinkės teismas minėtą testamentą nutarė patvirtinti vykdyti 1940 m. liepos 1 d. ir apie tai Vyriausybės žinių Nr. 729 priede buvo paskelbta 1940 m. rugsėjo 7 d., t. y. jau po žemės nacionalizacijos.Iš liudytojų parodymų teismas nustatė, kad po J.

L. mirties jo trobesiuose liko gyventi sutuoktinė A. L. bei dukros O. N. ir O. L., tai teismui leido daryti išvadą, jog palikimą jos priėmė faktiniu valdymu. Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendime konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie tai, kas nacionalizacijos metu buvo likusios testamentu nepaveldėtos 1,2725 ha J. L. žemės savininkas.

Minėtu sprendimu teismas nustatė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises padavę pretendentai institucijai, įgaliotai spęsti nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pateikę J. L. mirties liudijimą, patvirtinantį, kad minėtas savininkas mirė 1940 m. birželio 8 d. (iki žemės nacionalizacijos), tačiau institucija to nepaisė ir vykdė nuosavybės teisių atkūrimą jo vardu, nors nacionalizacijos metu jis nebuvo žemės savininkas. Šiame teismo sprendime nurodyta, kad nors nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra tikslių duomenų apie J. L. 1939 m. testamento pateikimą institucijai, įgaliotai spęsti nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau akcentuota, kad Kauno apskrities viršininko administracija dalyvavo suinteresuotu asmeniu civilinėje byloje Nr.2-12935/2002, kurioje Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad F. Z.-O., mirusi 1987 m. spalio 17 d., nuosavybės teise valdė 1820,8 kv. m. žemės sklypą buvusioje (duomenys neskelbtini), Kaune, dabartiniame (duomenys neskelbtini), Kaune, pagrindiniu įrodymu byloje laikant J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentą.

Sutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad atsakovams nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į tokio dydžio dalis, į kurias jie turėjo teisę (atsakovai negalėjo pretenduoti į O. L., F. Z. ir M. Z. testamentu paliktos žemės dalis), konstatavęs, kad nuosavybės teisių atkūrimas šiuo atveju vyko pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio teismas netenkino įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių (nebuvo nustatyta, kad atsakovai, kurie turi teisę atkurti nuosavybės teises, elgėsi neteisėtai; imperatyvių teisės aktų pažeidimų nenustatyta, nes lygiaverčiai žemės sklypai nebuvo suteikti į žemę, priskirtą išimtinei valstybės nuosavybei; nuosavybė teisės atsakovams nebuvo atkurtos į didesnį žemės plotą nei valdė iki mirties J. L.; prašymų atkurti nuosavybės teises į O. L., F. Z. ir M. Z. testamentu paliktos žemės dalis nebuvo pateikta; ginčijamų aktų panaikinimas prieštarautų pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, proporcingumo, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams, Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatoms, Europos Žmogaus teisių teismo praktikai.

Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pagrįstai nustatė, kad NŽT Kauno miesto skyriaus komisija 2014 m. balandžio 30 d. protokolinį nutarimą Nr. 8PRT-(14.8.6.)-15 priėmė vykdydama NŽT 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr.1T-(7.5)-13 išdėstytą įpareigojimą pakartotinai kartografuoti J. L. įpėdinių nacionalizacijos metu valdytų žemės sklypų ribas, atsižvelgiant į J. L. 1939 m. testamentą. Iš Sprendimo Nr.1T-(7.5)-13 turinio matyti, kad šis pakartotinis pavedimas buvo duotas atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr.2-788/480-2013 nustatytas aplinkybes, jog žemės nacionalizacijos metu J. L. nebuvo žemės savininkas (buvo miręs) ir turėtos žemės (4,55 ha) dalį (3,2775 ha) 1939 m. testamentu buvo palikęs testamentiniams įpėdiniams, taip pat į tai, kad NŽT Kauno miesto skyrius 2012 metais netinkamai įvykdė NŽT 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr.1SS-(7.5)-2602 išdėstytą pavedimą kartografuoti J. L. įpėdinių iki nacionalizacijos turėtą žemę (neatsižvelgė į Metodinius nurodymus ir J. L. testamente pateiktą informaciją).

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, 2015 m. gruodžio 4 d. sprendime išsamiai patikrino, ar J. L. įpėdinių iki nacionalizacijos turėtų žemės sklypų ribų kartografija buvo atlikta pagal šią procedūrą reglamentuojantį teisės aktą- Metodinius nurodymus.

Metodiniai nurodymai yra poįstatyminis teisės aktas, susijęs su Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo tvarkos 1061 punkto, kuris reglamentuoja nuosavybės teisės atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, tvarką, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius.

Metodiniai nurodymai (bylai aktuali 2003 m. spalio 31 d.įsakymo Nr.3D-463 redakcija) reglamentuoja tvarką, kuria turi būti nagrinėjami papildomi dokumentai, įrodantys žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes tokiu papildomu dokumentu, kurio kompetentinga institucija, atkurdama pareiškėjo ir kitų pretendentų nuosavybės teises, nevertino ir į jį neatsižvelgė yra J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentas, kuriame nurodyta kokias iki mirties (1940 m. birželio 8 d.) nuosavybės teise valdytos žemės dalis J. L. paliko testamente išvardytiems įpėdiniams.

EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą iš esmės sutinka su pirmosios instancijas teismo motyvais, pagrįstais ištirtų įrodymų analize, kad J. L. įpėdinių iki nacionalizacijos turėtų žemės sklypų ribų kartografija buvo atlikta nepažeidžiant Metodinių nurodymų nuostatų, todėl iš naujo tais pačiais aspektais nepasisako, tik akcentuoja kai kuriais aplinkybes, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su J. L. testamentinių įpėdinių sklypų ribų nustatymo procedūra, kurios rezultatai įforminti Metodinių nurodymų 5 punkte numatytais dokumentus (aktais ir Komisijos svarstymo protokolu).

Iš Protokolo matyti, kad NŽT Kauno miesto skyriaus Komisija, dalyvaujant pretendentams M. L. ir S. N. bei jo atstovei, siekė nustatyti J. L. testamentinių įpėdinių iki nacionalizacijos turėtų žemės sklypų vietą ir ribas, atsižvelgiant į nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą – J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamentą. Pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-788/480-2013 nustatytas aplinkybes prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėjanti institucija apie J. L. testamentą žinojo nuo 2002 metų. Pagal pateiktus į administracinę bylą įrodymus 1997 m. balandžio 24 d. sudarytas J. L. iki 1940 m. turėtos žemės sklypo Muravos kaime ribų planas nustatant dalies sklypo ribas (3,6516 kv.m) buvo parengtas neturint duomenų apie J. L. 1939 m. testamentą. Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr.2-788/480-2013 aiškiai nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra 1940 m. birželio 8 d. mirusio J. L. testamentiniams įpėdiniams turėjo būti vykdoma į testamentu paliktos žemės (3,2775 ha) atitinkamas dalis, o apie tai, kas nacionalizacijos metu buvo testamentu nepaveldėtos J. L. žemės dalies (1,2725 ha) savininkas, nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Apelianto argumentai esą J. L. testamentas nėra reikšmingas atmestini kaip nepagrįsti, nes juos paneigia minėtas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Pažymėtina, kad testamente įpėdiniams paliekami Muravos kaime trys žemės sklypai (iš viso 3,2775 ha) yra aprašyti nurodant kokiu būdu jie tapo J. L. nuosavybe, t.y. kad 2,1850 ha sklypą, paliktą testamente nurodytomis dalimis sutuoktinei A. L., sūnui P. L., dukrai O. L., testatorius paveldėjo mirus jo tėvui M. L.; 5462,5 kv.m. sklypą, paliktą sūnui P. L., testatorius 1925 m. lapkričio 17 d. pirko iš N. S. (nurodyti pirkimo akto notarinio patvirtinimo ir įregistravimo rejestre duomenys); 5462,5 kv.m sklypą, paliktą lygiomis dalimis (po 1/3) anūkėms M. Z., F. Z. ir F. Z. – O., testatorius 1912 m. birželio 30 d. pirko iš N. S. (nurodyti pirkimo akto notarinio patvirtinimo ir įregistravimo rejestre duomenys). Kai kurie įpėdiniams palikti sklypai testamente apibūdinti nurodant kurio įpėdinio sklypas yra gretimas arba pagal kitus sklypo požymius (pvz.“prie plento“). Minėti testamento duomenys patvirtina, kad J. L. 4,55 ha žemės nuosavybę Muravos kaime, kurią valdė iki savo mirties (1940 m. birželio 8 d.), įgijo atitinkamo dydžio sklypais per tris kartus. Tokia testamento struktūra, kad testatorius įpėdiniams paliko tris testamente aprašytus sklypus, patvirtina, jog Komisija Metodiniuose nurodymuose nustatyta tvarka pagrįstai siekė nustatyti J. L. testamentinių įpėdinių iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų vietą ir ribas, tačiau rezultatas nebuvo pasiektas, nes pretendentai negalėjo nurodyti, kur buvo testamente minimų sklypų ribos. Apelianto pozicija, kad jis pareiškė nesutinkantis su J. L. 1939 m. lapkričio 3 d. testamente išdėstytu 3,2775 ha žemės paskirstymu įpėdiniams ir teigė, jog buvo vienas J. L. sklypas (iš viso 4,55 ha), taip pat teikė pasiūlymus, prašymus ir jie buvo apsvarstyti, užfiksuota Protokole, o tai reiškia, kad asmens (šiuo atveju apelianto) teisė būti išklausytam nebuvo pažeista.

Apelianto pozicija, kad buvo pažeisti Metodinių nurodymų 3.1, 3.3, 3.6.1 punktų reikalavimai yra nepagrįsta ir atmestina. Metodinių nurodymų 3.1 punkte nurodyta, kad prieš pradedant turimos informacijos tyrimą, reikia gerai susipažinti su visa dokumentacija. Protokole užfiksuoti J. L. testamentinių įpėdinių sklypų vietos ir ribų svarstymo duomenys liudija, kad Komisijos nariai posėdyje rėmėsi konkrečiais dokumentais, uždavinėjo pretendentams konkrečius ir tikslius klausimus, todėl nėra jokio pagrindo išvadoms, kad Komisijos nariai nebuvo gerai susipažinę su visa dokumentacija, kaip reikalaujama pagal Metodinių nurodymų 3.1 punktą.

Pagal Metodinių nurodymų 3.3 punktą, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių sklypų ribos, turi būti užtikrintas plotų nustatymą iš planų. Protokole užfiksuota, kad Komisijos vyr. specialistė priminė dalyvaujantiems asmenims, kad NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nėra J. L. iki 1940 metų turėtos žemės plano ir pasiteiravo, ar dalyvaujantys S. N. ir M. L. turi kokios nors archyvinės kartografinės medžiagos, planų, sudarytų iki 1940 metų, kuriuose būtų nurodyta, kad J. L. valdo 4,5500 ha žemės, tačiau minėti asmenys tokios medžiagos neturėjo ir Komisijai nepateikė. Minėti bylos duomenys patvirtina, kad Komisija, neturėdama duomenų apie išlikusių J. L. iki 1940 m. valdytos žemės planų, aiškinosi, ar tokių planų neturi pretendentai, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Protokole užfiksuota, kad Komisija siūlė pretendentams ištraukoje iš 1978 m. planšeto 64-D, kuriame nurodytos J. L. įpėdinių, 1949 m. inventorizuotų sklypų preliminarios ribos, parodyti J. L. testamentinių įpėdinių sklypų ribas, tačiau jie teigė, kad buvo vienas 4,55 ha sklypas ir nurodyti ribų negalėjo. Metodinių nurodymų 3.3 punkto pažeidimu atsakovas galėtų būti kaltinamas esant duomenų, kad 2014 m. balandžio 15 d. (svarstymo dieną) NŽT Kauno miesto skyrius turėjo ginčui aktualios teritorijos planą, tačiau į jį neatsižvelgė. Nagrinėjamu atveju nustatyta priešingai.

Apelianto argumentus, kad Komisija nevertino ankstesnių archyvinių dokumentų (1939 m. lapkričio 27 d.pažymos, 2011 m. rugpjūčio 2 d. susirinkimo protokolo), liudytojų parodymų, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus. Apelianto nurodyti dokumentai apie J. L. testamentinių įpėdinių žemės vietą ir ribas informacijos nesuteikia. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad NŽT Kauno miesto skyrius, Metodiniuose nurodymuose nustatyta tvarka pranešdamas pretendentams apie žemės ribų nustatymo procedūrą, informavo, kad jie gali pasikviesti liudytojus, tačiau Protokole užfiksuota, kad liudytojų jie nepasikvietė ir nenurodė, kad jų yra. Protokole užfiksuotas apelianto pasiūlymas, kuris kartojamas ir apeliaciniame skunde, kaip reikėtų kartografuoti sklypą 4,55 ha sklypą, išeina už Komisijos tikslų nustatyti J. L. testamentinių įpėdinių iki 1940 m. nacionalizacijos valdytų žemė sklypų vietą ir ribas ir nesuteikia pagrindo išvadoms kad Komisija pažeidė Metodinių nurodymų 3.6.1 punktą.

Atsižvelgdama į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su apelianto nuomone kaip turi būti tęsiama jo nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, nepasisako. Pažymėtina, kad šis pareiškėjui rūpimas klausimas turi paaiškėti Kauno apylinkės teismui išnagrinėjus civilinę bylą e2-2394-748/2017, kurioje pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis pareiškėjas S. N. ir kiti pareiškėjai pateikė 2016 m. gruodžio 21 d. patikslintą prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. iki 1940 m. liepos 22 d. buvo 4,55 ha žemė sklypo Muravos kaime savininkas.

Apelianto argumentai esą nepanaikinus Protokolinio nutarimo, būtų iš esmės pažeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos ir šio įstatymo tikslai, formalūs, nes apeliantas nenurodė jokių konkrečių pažeidimų. Šiame kontekste primintina, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-788/480-2013 nustatė Atkūrimo įstatymo pažeidimus, tačiau prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio netenkino ir skundžiamų nuosavybės atkūrimo aktų nepanaikino įvertinęs visumą aplinkybių, paisydamas pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, proporcingumo, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principų, atsižvelgdamas į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatas.

Dėl NŽT 2014 m. liepos 10 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-1762 pažymėtina, kad šiuo raštu NŽT atsakė į pareiškėjo skundą dėl Protokolinio nutarimo. Kiekvienas asmuo yra suinteresuotas, kad institucija jo skundą išnagrinėtų tinkamai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad NŽT pareiškėjo skundą išnagrinėjo išsamiai, priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį, pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuri naikinti, remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Ba1trūnaitė

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys