2016-01-13 Nr. AB-1018-3-61-3-01935-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2305-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01935-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. su skundu, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 154-160), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 6 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1699 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Ministeriją 2013 m. gegužės 6 d. Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1699 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 3 892, 28 eurų neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad pagal 2012 m. lapkričio 19 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) nuostatas, valstybė įsipareigojo 12 metų saulės jėgainių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintą elektros energiją supirkti pagal tarifus, galiojančius leidimo plėtrai išdavimo metu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad jo įrengtoje saulės jėgainėje, kurios įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai bus taikomas 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. dieną. Jais buvo nustatyta, kad saulės elektrinių, kurių įrengtoji galia yra nedidesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai bus taikomi supirkimo tarifai, galiojantys elektros energijos gamybos metu.

Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui buvo išduotas tik 2013 m. gegužės 6 d., t. y. galiojant pasikeitusiam teisiniam reglamentavimui, todėl elektrinėje pagamintai elektros energijai, kurios įrengtoji galia yra mažesnė nei 30 kW, bus taikomas Komisijos 2013 metų II ketvirčiui nustatytas fiksuotas supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh. Pareiškėjo nuomone, 2013 m. gegužės 6 d. Leidimo gaminti elektros energiją nuostata, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius, prieštarauja teisinio saugumo, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principams, taip pat bendrajam teisės principui lex retro non agit.

Nors Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad fiksuoti tarifai saulės elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, gali būti peržiūrėti, nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik toms elektrinėms, kurioms leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas jam galiojant. Įstatymo nuostatos vienareikšmiškai įtvirtina, kad valstybė skatina mažųjų elektrinių plėtrą, todėl jų pagamintai elektros energijai supirkti buvo nustatyti fiksuoti tarifai, kurie turėjo galioti 12 metų.

Dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos dėl sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymo, t. y. po 0,75 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki patikslinto skundo pateikimo dienos, t. y. 2015 m. vasario 2 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija ir atsakovas Ministerija atsiliepime (II t., b. l. 14-22) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų..

Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijai nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW.

Tai reiškia, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslas jau viršytas septynis kartus. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui.

Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolius. Pakeitimo įstatymas tik sudaro galimybę Komisijai tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai. Pažymėjo, kad ginčijamame leidime įtvirtinta sąlyga, kad elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, buvo nustatyta ir pareiškėjui 2012 m. lapkričio 19 d. išduotame Leidime plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, tačiau jos pareiškėjas neginčijo.

Aplinkybės dėl viešojo intereso gynimo patvirtina bendrojo intereso reikalavimą taikyti principo ex retro non agit išimtį. Pakeitimo įstatymas buvo būtinas siekiant pasiekti Įstatymo tikslus, to reikalavo bendrasis interesas. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuota bei privaloma valstybėms narėms praktika, šiuo atveju, kai bendrasis interesas reikalavo priimti Pakeitimo įstatymą, o pareiškėja negalėjo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu (galima teigti, kad jų neturėjo), lex retro non agit principas netaikytinas.

Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Ministerija priimdama sprendimą dėl leidimo gaminti išdavimo veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (II t., b. l. 28-34) pareiškėjo G. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. lapkričio 19 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti. Leidime nurodyta, kad elektrinėse pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2013 m. gegužės 6 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas gaminti.

Aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, jo pokyčius, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai pareiškėjui Leidimas plėsti buvo išduoti remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d., o jau Leidimas gaminti – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. Tuo tarpu įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu ir nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir tokios pat (analogiškos) bylos turėtų būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turėtų būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia, žemesnės instancijos teismams (vadinasi, teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) pateiktu ir nagrinėjamai bylai aktualiu išaiškinimu ir nurodė, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui.

Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas, įvertinęs nagrinėjamai bylai aktualų teisės normų taikymo aiškinimą ir atsižvelgusi į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y., kad Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui išduotas po 2013 m. vasario 1 d., konstatavo, kad jokių įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė, įgydamas Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos), todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip, nei nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Teismo nuomone, jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčijama Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. 1699 dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl paliktina galioti nepakeista. Pareiškėjo skunde pareikštą reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat atmetė kaip nepagrįstą, nes ji yra išvestinio pobūdžio.

Teismas atkreipė dėmesį kad toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Leidimas gaminti elektros energiją buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio Įstatymo nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės 3 892, 28 eurų neturtinei žalai atlyginti teismas nurodė, jog Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1699 pareiškėjui išduotas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio Įstatymo nuostatų taikymo nebuvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Pažymėjo, jog nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas, atsižvelgęs į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatas, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pažymėjo, jog proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas G. J. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 39-47), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl lex retro non agit principo pažeidimo nurodo, kad Pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki pastarosios datos. Teismas pareiškėjo argumentą dėl retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo atmetė neįvertinęs plėtros leidimų išdavimo fakto ir Įstatymo pakeitimo įstatymo sukeliamų pasekmių.Sprendžiant dėl aptariamos nuostatos galimo retrospektyvaus poveikio esminę reikšmę turi ne gamybos leidimo išdavimo data, bet nustatymas, ar ji padarė poveikį teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios nuostatos priėmimo. Remiasi 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies redakcija, 2012 m. liepos 4 d. redakcijos Aprašu, daro išvadą, kad pareiškėjas jau 2012 metais buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris jam turėjo būti taikomas 12 metų nuo gamybos leidimų išdavimo datos. Teisiniai santykiai, susiję su plėtros leidimų išdavimu, 2013 m. vasario 1 d. jau buvo neabejotinai susiformavę. Pakeitimo įstatymas turi retrospektyvinį poveikį pareiškėjo įgytų teisių apimčiai, nes vietoj 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo yra taikomas 0,69 Lt/kWh tarifas. Argumentus dėl Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies galimo retrospektyvaus poveikio patvirtina ir tai, kad Ministerija savo atsiliepime pripažino aplinkybę dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo grįžtamosios galios; Įstatymo pakeitimo įstatymo aiškinamasis raštas, aiškiai deklaravo, kad keičiamas reglamentavimas neturės retrospektyvių pasekmių; abejonės dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo prieštaravimo lex retro non agit principui buvo išreikštos jau svarstant ir priimant įstatymo projektą. Teismas nepagrįstai leidimų plėsti ir leidimų gaminti išdavimo procesus laikė dviem atskirais tarpusavyje nesusijusiais procesais. Nesant leidimo plėsti (o vėliau neįvykdžius ir kitų teisės aktų nustatytų sąlygų) negali būti išduotas leidimas gaminti. Todėl leidimo gaminti gavimas laikytinas gavus leidimą plėsti susiformavusių santykių tąsa. Atitinkamai konstatavus, kad šie teisiniai santykiai įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai jau egzistavo, darytina išvada, kad nauju teisiniu reglamentavimu yra galimai pažeidžiamos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies nuostatos bei lex retro non agit principas.

2) Dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo pažymi, jog pareiškėjo teisėtus lūkesčius dėl 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo taikymo lėmė ne kokios nors subjektyvios viltys ar verslo rizika, bet plėtros leidimo išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir 2012 m. spalio 24 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, t. y. įstatymo lygmeniu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog saulės elektrinėje pagaminta elektros energija 12 metų bus superkama fiksuotu tarifu, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu.

Pažymi, jog teismas iš esmė pripažino, jog pareiškėjas buvo įgijęs teisę į plėtros leidimo išdavimo metu galiojusį fiksuotą elektros energijos tarifą ir teisėtą lūkestį į šios teisės įgyvendinimą, nes bylos duomenys patvirtina jį išpildžius įstatyme numatytas sąlygas, tačiau teismo nuomone, byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus argumentus. Pareiškėjas su tuo nesutinka. Pabrėžia, jog atsinaujinančių išteklių plėtra, tame tarpe ir saulės energijos, iš esmės yra negalima be valstybės paramos priemonių, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui taikoma skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) būtų nesuderinama su viešuoju interesu ar vartotojų (ir elektros energijos vartotojų) teisėmis ir teisėtais interesais.

Priešingai – Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Teigia, jog Ministerijos patiekti skaičiavimai yra tik hipotetiniai. Be to, kaina, galimas jos padidėjimas, nėra vienintelis, lemiamas kriterijus apsprendžiant atsinaujinančių išteklių plėtrą ir skatinimo priemonių taikymą. Be to, skaičiavimai pateikti tik trumpuoju laikotarpiu, nors skatinimo priemonės taikomos tikintis gauti naudą ateityje. Taip pat pažymi, jog svarstant Įstatymo pakeitimo įstatymo projektą valstybė deklaravo teisėtų lūkesčių apsaugą.

Nors valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tačiau tai nereiškia, kad reguliavimas gali būti vykdomas pažeidžiant konstitucinius lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principus, neišlaikant pamatinių teisėkūros reikalavimų. Pažymi ir tai, jog Pakeitimo įstatyme nebuvo numatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data ar protingas pereinamasis laikotarpis.

3) Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas formaliai, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtino civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų, netyrus ir nevertinus skundo argumentų dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo vertinimu, akivaizdu, kad neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas yra pakankama sąlyga kvalifikuoti esant Ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus, todėl tenkinus pirmuosius du skundo reikalavimus, turėtų būti tenkinamas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 56-64) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą pilna apimtimi atmesti.

Atsiliepime pateikia tokius pagrindinius argumentus:

1) Remiasi AIEĮ 1 straipsnio 2 dalimi, AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Informuoja, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika, kurios 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai, iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus, esančius apeliaciniame skunde, išnagrinėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje, neperžengė ABTĮ nustatytos kompetencijos, nedarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad byloje taikytinas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Sprendime pateikti skaičiavimai dėl ženklaus elektros tarifo padidėjimo vartotojams nėra hipotetinio pobūdžio

4) Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pažymi, kad jam nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovui taip pat nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apelianto cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT bylomis, kuriose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

5) Pareiškėjas laisva valia su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina.

6) Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju buvo pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi, jog ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtais Energetikos ministerijos veiksmais priimant Leidimą gaminti, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Pastarojoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013m. kovo 21 d. Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-8776, su pastaba, kad leidimas laikomas išduotu nuo 2012m. lapkričio 19d. (I t., b. l. 8). Leidimu plėsti pareiškėjui suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, 0,015 MW instaliuota galia. 2013 m. balandžio 8 d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymą gaminti elektros energiją (I t., b. l. 81). 2013 m. balandžio 3 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė pažymą, patvirtinančią, kad pareiškėjo saulės elektrinė yra sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (I t., b. l. 87). 2013 m. gegužės 6 d. pareiškėjui išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1699, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. (I t., b. l. 96).

Pareiškėjas teigia, jog Leidimą plėsti gavęs 2012 m. lapkričio mėnesį, t. y. galiojant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijai, tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau dėl Įstatymo pakeitimo pareiškėjui priklausantis fiksuotas tarifas sumažintas.

Byloje yra 2013 m. rugpjūčio 21 d. tarp pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis 80000/231868 (I t., b. l. 125-131), kurioje nustatyta 0,87 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (I t., b. l. 132-145, 161-180), minėtos sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos už 2013 m. rugpjūčio – 2014 gruodžio mėnesius) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu, jį sumažinant, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

Dėl pareiškėjo akcentuojamo retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo, pažymėtina ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas 2013 m. gegužės 6 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Pažymėtina jog tokios pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusių su Leidimo gaminti elektros energiją dalies panaikinimu ir jo koregavimu, nustatant, kaip reikalauja pareiškėjas, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina pareiškėjo keliamas abejones dėl jo nurodytos Pakeitimo įstatymo nuostatos galimo prieštaravimo Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, turtinę žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su neteisėtais Energetikos ministerijos veiksmais priimant Leidimus gaminti. Teigia, jog akivaizdu, kad neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas (pirmieji du skundo reikalavimai) yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti esant Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad Energetikos ministerijos veiksmai priimant Leidimus gaminti, atlikti vadovaujantis įstatymų nuostatomis, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi nagrinėjamu atveju, nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas