f58b5291-7eea-4ec2-bcaa-07d8d26455f6 · Lietuvos apeliacinis teismas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS"                                                                                                            Civilinė byla Nr. 2A-1271/2014                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00720-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 66                                                                                                                                     (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                                2014 m. rugsėjo 25 d.                                                                          Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Kazio KailiÅ«no, Nijolės PiÅ¡kinaitės ir Dalios ViÅ¡inskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio banko apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-942-260/2014 pagal ieÅ¡kovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ ieÅ¡kinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (trečiasis asmuo – akcinė bendrovė Å iaulių bankas) dėl sÄ skaitos pripažinimo depozitine bei lėšų iÅ¡ depozitinės sÄ skaitos priteisimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :                                                         I. Ginčo esmė Byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės vardu atidarytos atskiros banko sÄ skaitos lėšoms, skirtoms bankroto procese kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo depozitine.IeÅ¡kovas likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „VGC“ (toliau – ieÅ¡kovas, bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas pripažinti, kad LUAB „VGC“ banko sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir banko sÄ skaita, ginčo sÄ skaita, SÄ skaita), atidaryta akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) Ūkio banke (toliau – ir atsakovas, Bankas), yra depozitinė, o joje esančios lėšos nėra bankrutuojančios AB (toliau – ir BAB) Ūkio banko nuosavybė, taip pat įpareigoti atsakovÄ pervesti 532 953,04 Lt į ieÅ¡kovo vardu atidarytÄ banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB Å iaulių banke.IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad bendrovei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , bankroto administratorius remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Ä®BÄ®) 11 straipsnio 3 dalies 5 punktu 2012 m. balandžio 3 d.

AB Ūkio banke atidarė banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtÄ lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. BÅ«tent į Å¡iÄ sÄ skaitÄ ir buvo pervestos lėšos, gautos iÅ¡ Garantinio fondo pagal 2012 m. rugpjūčio 3 d. bankroto administratoriaus ir Ä®monių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos sudarytÄ lėšų iÅ¡ Garantinio fondo perdavimo įmonei sutartį Nr. GF3-744-2012, taip pat lėšos gautos už 2013 m. vasario 1 d. vykusiose varžytynėse parduotÄ ieÅ¡kovo turtÄ .IeÅ¡kovas pažymėjo, kad administratoriui nespėjus Å¡ių lėšų iÅ¡mokėti bankrutuojančios įmonės kreditoriams, 2013 m. vasario 12 d.

Lietuvos bankas paskelbė atsakovo AB Ūkio banko moratoriumÄ , o 2013 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismas iÅ¡kėlė atsakovui bankroto bylÄ ir dėl to buvo apribotas disponavimas SÄ skaitoje esančiomis lėšomis.IeÅ¡kovas, įvertinęs tai, kad Banke atidaryta SÄ skaita buvo naudojama bankroto procedÅ«roms vykdyti, laikėsi pozicijos, jog ji pagal savo esmę pripažintina depozitine, nes bankroto administratoriaus Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidarytos banko sÄ skaitos paskirtis – laikinai turėti lėšas už parduotÄ bankrutuojančios įmonės turtÄ administratoriaus žinioje ir jas paskirstyti bankrutuojančios įmonės kreditoriams vykdant bankroto procedÅ«ras, reglamentuojamas Ä®BÄ®.

IeÅ¡kovas pabrėžė, kad atidarant SÄ skaitÄ Bankas žinojo, kokį tikslÄ turint ji atidaroma, nes sutartį dėl sÄ skaitos atidarymo pasirašė ieÅ¡kovo bankroto administratorius, administratorius pateikė jo įgaliojimus patvirtinančiÄ teismo nutartį, kuria ieÅ¡kovui iÅ¡kelta bankroto byla. IeÅ¡kovo įsitikinimu, aplinkybę, kad sÄ skaita yra depozitinė, patvirtina ir tai, jog sÄ skaitoje esančios lėšos negali bÅ«ti laikomos, o turi bÅ«ti griežtais terminais iÅ¡mokamos kreditoriams, kuriems buvo įkeistas parduotas turtas (Ä®BÄ® 33 straipsnio 6 dalis).

Skolininko prievolės įvykdymas į depozitinę sÄ skaitÄ atitinka kreditoriaus interesus tik tuo atveju, jeigu jam yra garantuojamas iÅ¡mokėjimas. Esant susiklosčiusiai situacijai, įmonės administratorius negali įvykdyti Ä®BÄ® 33 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų dėl to, kad SÄ skaitoje esančios lėšos yra negrÄ Å¾inamos, kita vertus, tai reiÅ¡kia, jog administratorius negali tinkamai įvykdyti savo pareigų, nustatytų Ä®BÄ®, tik todėl, kad nėra aiÅ¡kus administratoriaus atidarytos sÄ skaitos statusas, o tokiu bÅ«du pažeidžiami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai.

Kadangi ginčo sÄ skaitos paskirtis yra laikinai turėti administratoriaus žinioje bankrutuojančios įmonės kreditorių lėšas už parduotÄ bankrutuojančios įmonės turtÄ ir jas per griežtai nustatytÄ laikÄ paskirstyti bankrutuojančios įmonės kreditoriams pagal nustatytÄ teisinį reguliavimÄ , todėl sÄ skaitoje esančios lėšos privalo bÅ«ti grÄ Å¾intos administratoriui tolimesnėms bankroto procedÅ«roms vykdyti. IeÅ¡kovas, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog bankroto atveju depozitinėje sÄ skaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtÄ , iÅ¡ kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

IeÅ¡kovo nuomone, savo paskirtimi Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidaryta sÄ skaita niekuo nesiskiria nuo CK 6.56 straipsnyje nurodytos notaro depozitinės sÄ skaitos, nes tiek į administratoriaus, tiek į notaro depozitinę sÄ skaitÄ pinigus sumoka skolininkas, o įmokėtų pinigų paskirtis – atsiskaitymas su kreditoriais. Nei administratorius, nei notaras netampa į depozitinę sÄ skaitÄ Ä¯mokėtų pinigų savininku, o depozitinėje sÄ skaitoje esančios lėšos negali bÅ«ti ir nėra laikomos banko ar kitos kredito įstaigos nuosavybe.

Pagal Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punktÄ atidarytos sÄ skaitos ir notaro depozitinės sÄ skaitos teisinis režimas ir paskirtis iÅ¡ esmės sutampa, tačiau Ä®BÄ® dėl reglamentavimo spragos administratoriaus sÄ skaitos neįvardija kaip depozitinės. Nepaisant to, kad į CK 6.56 straipsnio 8 dalies teisinį reguliavimÄ administratoriaus depozitinė sÄ skaita neįtraukta ne sÄ moningai įstatymo leidėjo valia, tai yra įstatymo spraga, todėl Å¡i teisės spraga turi bÅ«ti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ Ä¯statymo analogijÄ .

IeÅ¡kovo nuomone, tuo pačiu nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis yra specialioji norma, kuri negali bÅ«ti taikoma ginčo sÄ skaitai, nes tai neatitiktų Å¡ios normos paskirties ir neužtikrintų ja siekiamų tikslų. PrieÅ¡ingai, tai neabejotinai atitinka vieÅ¡Ä jį interesÄ bankroto procese ir bÅ«tent dėl Å¡ių priežasčių pripažintina, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teisinė apsauga notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinei sÄ skaitai turėtų bÅ«ti taikoma ir Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidarytai depozitinei sÄ skaitai.

IeÅ¡kovas pabrėžė ir tai, kad tik bankrutuojančios įmonės administratoriui suteikiama teisė valdyti ir disponuoti bankrutuojančiai įmonei priklausančiu turtu, tokios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami tik iÅ¡ jai priklausančio turto, o kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali bÅ«ti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolėms vykdyti. SÄ skaitoje esančios lėšos nėra bankrutuojančios AB Ūkio banko nuosavybė, atsakovas bankrutuojantis AB Ūkio bankas negali įtraukti bankrutuojančios įmonės depozitinėje sÄ skaitoje esančių lėšų į savo turto masę, iÅ¡ kurios pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bÅ«tų tenkinami bankrutuojančios AB Ūkio banko kreditorių finansiniai reikalavimai.IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, jog bankroto administratorius savo vardu atidaro atskirÄ depozitinę sÄ skaitÄ kredito įstaigoje fizinio asmens kreditorių reikalavimams tenkinti.

Depozitinės sÄ skaitos lėšomis disponuoja bankroto administratorius, o tai tik dar kartÄ patvirtina, kad bankroto procese administratoriaus atidaroma sÄ skaita savo esme ir paskirtimi laikytina depozitine sÄ skaita ir yra skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, nors Ä®BÄ® jos ir neapibrėžia kaip depozitinės. IeÅ¡kovo vertinimu, kitoks sÄ skaitos teisinis režimas prieÅ¡tarautų CK 1.5 straipsnyje nustatytiems teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo bendriesiems teisės principams, nes bankrutuojančios įmonės kreditoriai nukentėtų finansiÅ¡kai ne tik įmonės bankroto byloje, bet dar ir banko bankroto byloje, o tokia situacija nėra ir negali bÅ«ti suderinama su Ä®BÄ® nustatyta bankrutuojančios įmonės kreditorių apsauga ir bankroto procese vyraujančiu vieÅ¡uoju interesu.

                                II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu ieÅ¡kovo LUAB „VGC“ ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai, t. y. pripažino, kad ieÅ¡kovo UAB „VGC“ 2012 m. balandžio 3 d. atidaryta sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB Ūkio banke yra depozitinė, o joje 2013 m. vasario 12 d. buvusios 532 953,04 Lt lėšos nebuvo atsakovo AB Ūkio banko nuosavybė, ir įpareigojo atsakovÄ Â BAB Ūkio bankÄ 532 953,04 Lt pervesti į ieÅ¡kovo LUAB „VGC“ sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB Å iaulių banke.Teismas, remdamasis sistemine CK 6.58 straipsnio 8 dalies ir Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto analize, nustatęs, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus atidaromos kreditorių sÄ skaitos reglamentavimas aiÅ¡kiai nurodo, jog tai – kreditorių sÄ skaita; tokioje sÄ skaitoje laikomos lėšos yra kreditorių, o ne bankrutuojančios įmonės; lėšas, laikomas tokioje sÄ skaitoje, bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę naudoti tik laikydamasis Ä®BÄ® nuostatų ir tik taip, kaip nustato kreditoriai, priėjo prie iÅ¡vados, kad 2012 m. balandžio 3 d.

AB Ūkio banke atidarytoje BUAB „VGC“ banko sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo laikomos ne Å¡ios įmonės, o jos kreditorių lėšos. Teismas, įvertinęs, kad depozitine sÄ skaita bendra prasme pripažintina tokia sÄ skaita, kurioje banko klientas laiko ne jam, o kitiems asmenims priklausančias lėšas; CK nėra įtvirtintas nei depozitinės sÄ skaitos apibrėžimas, nei vieningi tokioje sÄ skaitoje laikomų lėšų apsaugos reikalavimai; teisės aktuose nėra pakankamai apibrėžta depozitinės sÄ skaitos paskirtis ir aiÅ¡kiai neįtvirtintos Å¡ios paskirties nulemtos teisinio reguliavimo taisyklės, susijusios su depozitinėse sÄ skaitose laikomų lėšų apsauga tiek nuo kliento kreditorių reikalavimų, tiek nuo banko ar kitos kredito įstaigos ar mokėjimo paslaugų teikėjo bankroto, iÅ¡ esmės sutikdamas su ieÅ¡kovo argumentais, sprendė, jog bankrutuojančios įmonės administratoriaus Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta tvarka atidaryta banko sÄ skaita savo esme yra depozitinė sÄ skaita, todėl jai turėtų bÅ«ti taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga, o į Å¡ios teisės normos teisinį reguliavimÄ administratoriaus depozitinė sÄ skaita nėra įtraukta ne sÄ moningai įstatymo leidėjo valia, tai yra įstatymo spraga, kuri turi bÅ«ti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalį – taikant įstatymo analogijÄ .Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas pripažino, kad ieÅ¡kovo banko sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB Ūkio banke yra depozitinė sÄ skaita, kuriai taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nurodyta teisinė apsauga, t. y. joje esančios lėšos nėra įtrauktinos į atsakovo AB Ūkio banko turtÄ , iÅ¡ kurio galėtų bÅ«ti tenkinami atsakovo kreditorių reikalavimai.

AB Ūkio bankui nutraukus veiklÄ , ieÅ¡kovo reikalaujamos lėšos turi bÅ«ti grÄ Å¾intos jam netaikant Ä®BÄ® nuostatų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliÅ¡kumo. Kartu teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieÅ¡kovas pateikė kreditorinį reikalavimÄ BUAB Ūkio banko administratoriui ir tai darė dėl to, kad neprarastų galimybės tapti bankrutuojančio banko kreditoriumi, jei nebÅ«tų patenkinti Å¡ioje byloje pareikÅ¡ti reikalavimai, neatima iÅ¡ ieÅ¡kovo teisės įrodinėti, jog ginčo sÄ skaita yra depozitinė ir jai turi bÅ«ti taikoma tokio pobÅ«džio banko sÄ skaitai taikoma teisės aktų apsauga, t. y. neatima galimybės iÅ¡ ieÅ¡kovo savo teises ginti kitais bÅ«dais.

                                      III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas BAB Ūkio bankas apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimÄ panaikinti ir civilinę bylÄ nutraukti, o nenutraukus bylos, priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas netinkamai aiÅ¡kino materialiosios teisės normas, o bÅ«tent Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, nurodydamas, kad įstatyme vartojama sÄ voka „kreditorių sÄ skaita“ reiÅ¡kia, jog tokioje sÄ skaitoje yra laikomos kreditorių, o ne bankrutuojančios įmonės lėšos.

Ä®BÄ® reglamentavimas neleidžia teigti, kad ginčo sÄ skaitoje yra kreditorių lėšos. Bylos duomenys rodo, kad iÅ¡ ginčo sÄ skaitos buvo mokamas atlyginimas administratoriui, dengiamos administravimo iÅ¡laidos, atsiskaitoma su kreditoriais. Jeigu įmonė bÅ«tų vykdžiusi Å«kinę–komercinę veiklÄ , iÅ¡ ginčo sÄ skaitos, bÅ«tų dengusi ir Å¡ias iÅ¡laidas, nes jokių kitų sÄ skaitų nebuvo atsidariusi.Teismas neteisingai nurodė, kad Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte reglamentuota depozitinė sÄ skaita.

Teismas nepagrįstai taikė CK 6.56 straipsnio 8 dalį dėl teisinių pasekmių banko bankroto atveju, kai banke atidaryta kliento depozitinė sÄ skaita, ir CK 1.8 straipsnį, konstatuodamas, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatos taikytinos ir bankrutuojančių įmonių sÄ skaitų atveju. Ginčo atveju nėra pagrindo teigti, kad bankrutuojanti įmonė yra specialus subjektas, vykdantis įstatymo nustatytÄ funkcijÄ . Tai, kad bankrutuojanti įmonė atidaro sÄ skaitÄ , kuri yra depozitinė, nenustatyta jokiame įstatyme, o banko sÄ skaitoje laikomos ne trečiųjų asmenų, bet pačios įmonės lėšos.

Ginčo sÄ skaitoje esančios lėšos priklauso ieÅ¡kovui, o ne jo kreditoriams. Ginčo sÄ skaitos nei teisinis režimas, nei paskirtis nesutampa su antstolių, notarų ar kitų subjektų, kuriems pagal įstatymÄ privaloma turėti veiklai vykdyti depozitines sÄ skaitas. Kreditorių reikalavimai tenkinami iÅ¡ bankrutuojančios įmonės turto.Teismas nepagrįstai netaikė įprastÄ banko sÄ skaitÄ reglamentuojančių teisės normų. Ginčo sÄ skaita yra paprasta banko sÄ skaita. IeÅ¡kovui pervedus lėšas į Banke atidarytÄ sÄ skaitÄ , lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, į jas ieÅ¡kovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę.

Aplinkybę, kad ginčo sÄ skaita ne depozitinė, patvirtina ir tai, jog banko sÄ skaitos sutarties 3.3 punkte Å¡alys susitarė dėl palÅ«kanų mokėjimo, kurios iÅ¡ tiesų buvo mokamos. Be to, pagal ginčo sutartį už padėtÄ indėlį buvo mokamos draudimo įmokos valstybės įmonei (toliau – ir VÄ®) „Indėlių ir investicijų draudimas“. Joks kitas ieÅ¡kovo teisių gynybos bÅ«das, iÅ¡skyrus finansinio reikalavimo pareiÅ¡kimas atsakovo bankroto byloje ir jo patvirtinimas ketvirtÄ ja kreditorių eile bei reikalavimo tenkinimas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BÄ®) nustatyta tvarka, negalimas.

Teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , nes atsižvelgus į tai, kad įsiteisėjusiomis teismo nutartimis yra pripažintas atsakovo bankroto byloje patvirtinto ieÅ¡kovo finansinio reikalavimo teisėtumas ir pagrįstumas, Å¡i civilinė byla turi bÅ«ti nutraukta.Teismas sprendime be pagrindo neatsižvelgė į tarp atsakovo, trečiojo asmens ir VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ susiklosčiusius teisinius santykius, nepasisakė dėl su teismo sprendimu susijusių pasekmių atsakovui, vykdytinos restitucijos.

Teismo sprendimas negalimas įvykdyti. IeÅ¡kovas LUAB „VGC“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .IeÅ¡kovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės atkartoja pagrindinius argumentus, kuriuos jis buvo nurodęs savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.Trečiasis asmuo AB Å iaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o klausimÄ dėl atsakovo BAB Ūkio banko apeliacinio skundo pagrįstumo iÅ¡spręsti teismo nuožiÅ«ra bei nurodo, kad pritaria atsakovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytiems argumentams ir juos palaiko.

     IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas tenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka pagal atsakovo BAB Ūkio banko apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, kurių pagrindu praÅ¡oma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , kuriuo buvo patenkinti ieÅ¡kinio reikalavimai dėl ieÅ¡kovo LUAB „VGC“ sÄ skaitos pripažinimo depozitine bei lėšų iÅ¡ depozitinės sÄ skaitos priteisimo, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundų ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal apeliaciniame skunde nurodytus faktinius bei teisinius aspektus. IeÅ¡kovo LUAB „VGC“ ieÅ¡kinio reikalavimai pripažinti ieÅ¡kovo banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytÄ BAB Ūkio banke, depozitine ir joje buvusias lėšas (532 953,04 Lt) grÄ Å¾inti (pervesti į ieÅ¡kovo vardu atidarytÄ banko sÄ skaitÄ , esančiÄ AB Å iaulių banke) ieÅ¡kovui buvo grindžiami iÅ¡ esmės tuo, kad ieÅ¡kovo, kaip bankrutuojančios įmonės, vardu 2012 m. balandžio 3 d.

AB Ūkio banke atidaryta banko sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo skirta lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, pripažintina depozitine, o joje esančios (buvusios) lėšos nėra bankrutuojančios AB Ūkio banko nuosavybė, bankrutuojanti AB Ūkio bankas negali įtraukti bankrutuojančios įmonės depozitinėje sÄ skaitoje esančių lėšų į savo turto masę, iÅ¡ kurios pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bÅ«tų tenkinami bankrutuojančios AB Ūkio banko kreditorių finansiniai reikalavimai, nes ginčo sÄ skaita buvo skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, nors Ä®BÄ® jos ir neapibrėžia kaip depozitinės. Be kita ko, ieÅ¡kovas, atsižvelgdamas į Ä®BÄ® nustatytÄ bankrutuojančios įmonės kreditorių apsaugÄ ir bankroto procese vyraujantį vieÅ¡Ä jį interesÄ , laikėsi pozicijos, kad SÄ skaitoje esančios lėšos turėtų bÅ«ti grÄ Å¾intos įmonės administratoriui tolimesnėms bankroto procedÅ«roms vykdyti.

Atsakovas BAB Ūkio bankas, atsikirsdamas į nurodytus ieÅ¡kovo argumentus, tvirtino, kad ieÅ¡kovas, kaip bankrutuojanti įmonė, AB Ūkio banke atidarė banko sÄ skaitÄ savo vardu, Å¡ioje banko sÄ skaitoje buvo laikomos ne tretiesiems asmenims, o pačiai bendrovei priklausančios lėšos, kurios ir buvo naudojamos jos reikmėms. Atsakovas pabrėžė ir tai, kad ginčo atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog ieÅ¡kovo turėta banko sÄ skaita buvo depozitinė, nes bankrutuojanti įmonė atidarytÄ banko sÄ skaitÄ naudoja atsiskaitymams su kreditoriais ir Å¡i aplinkybė paneigia pačios depozitinės sÄ skaitos esmę, kad joje yra laikomos tretiesiems asmenims priklausančios lėšos, o ne tam subjektui, kurio vardu atidaryta sÄ skaita.Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos Å¡alių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieÅ¡kinio reikalavimai ir atsikirtimai į juos, iÅ¡analizavęs bylos faktinius bei teisinius aspektus, sprendė, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta tvarka atidaryta banko sÄ skaita savo esme yra depozitinė sÄ skaita ir jai taikytina CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga.

Kartu pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nepaisant to, jog į CK 6.56 straipsnio 8 dalį administratoriaus depozitinė sÄ skaita nėra įtraukta, tačiau, teismo įsitikinimu, taip atsitiko ne sÄ moninga įstatymo leidėjo valia, tai yra įstatymo spraga, kuri turi bÅ«ti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalį – taikant įstatymo analogijÄ . Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieÅ¡kovo banko sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB Ūkio banke yra depozitinė sÄ skaita, jose esančios lėšos neįtrauktinos į atsakovo AB Ūkio banko turtÄ , iÅ¡ kurio galėtų bÅ«ti tenkinami atsakovo kreditorių reikalavimai, o AB Ūkio bankui nutraukus veiklÄ , ieÅ¡kovo reikalaujamos lėšos turi bÅ«ti grÄ Å¾intos netaikant BÄ® (nurodyta Ä®BÄ®) nuostatų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliÅ¡kumo.Atsakovas BAB Ūkio bankas ginčija minėtÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, konstatuodamas, jog Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte reglamentuota depozitinė sÄ skaita; nepagrįstai taikė CK 6.56 straipsnio 8 dalį dėl teisinių pasekmių banko bankroto atveju ir CK 1.8 straipsnį, teigdamas, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatos taikytinos ir bankrutuojančių įmonių sÄ skaitų atveju, be to, nepagrįstai netaikė įprastÄ banko sÄ skaitÄ reglamentuojančių teisės normų, nes ginčo sÄ skaita yra paprasta banko sÄ skaita, o ieÅ¡kovui pervedus lėšas į Banke atidarytÄ sÄ skaitÄ , lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, į jas ieÅ¡kovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę.

Teisėjų kolegija, analizuodama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teismas, nagrinėdamas tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ , vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes, inter alia privalo tinkamai pritaikyti materialiÄ sias teisės normas, reglamentuojančias tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimÄ turi konstatuoti, koks įstatymas turi bÅ«ti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ (CPK 330 straipsnis), o nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas bÅ«tent ir grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiÅ¡kino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias banke atidarytos atskiros banko sÄ skaitos lėšoms, skirtoms bankroto proceso metu kaupti bei atsiskaityti su kreditoriais, statusÄ (teisinį režimÄ ) ir Å¡iai banko sÄ skaitai taikytinÄ apsaugÄ bankrutavus bankui ir / ar kitai kredito įstaigai.

Be to, iÅ¡ apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su ieÅ¡kovo administratoriaus atidaryta sÄ skaita AB Ūkio banke, kuriÄ praÅ¡oma Å¡ioje byloje pripažinti depozitine.Bylos duomenimis Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartimi UAB „VGC“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla ir Å¡ios bendrovės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Inovestus“ (toliau – ir bankroto administratorius, administratorius) (I t., b. l. 13-14).

Bankrutuojanti UAB „VGC“ Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis; Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys). UAB „VGC“, atstovaujama bankroto administratoriaus, 2012 m. balandžio 3 d. sudarė banko sÄ skaitos sutartį Nr. 03-00019467538/2012 (toliau – ir Sutartis) su AB Ūkio banku ir bankrutuojančios UAB „VGC“ vardu buvo atidaryta banko sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 15-16).

Pabrėžtina, kad banko sÄ skaita buvo atidaryta ne administratoriaus vardu, o bankrutuojančios UAB „VGC“ vardu. Banko sÄ skaitos sutartis Nr. 03-00019467538/2012 nėra pripažinta negaliojančia, o joje nurodytos sÄ lygos akivaizdžiai patvirtina, kad buvo atidaryta ne depozitinė sÄ skaita, o paprasta banko sÄ skaita, kurios pagrindu Bankui buvo suteikta teisė naudotis SÄ skaitoje esančiais pinigais. Sutarties 1.1 punkte Sutarties Å¡alys nustatė, kad Sutartis ir Banko klientų aptarnavimo bei paslaugų teikimo bendrosios taisyklės (toliau – ir Bendroji sutartis) bei kainynas reglamentuoja banko ir kliento (-ų) santykius atidarant, tvarkant, uždarant banko sÄ skaitÄ , operacijų atlikimo tvarkÄ bei Å¡alių teises ir pareigas.

Pagal Sutarties 2.1 punktÄ klientui sÄ skaita atidaroma, tvarkoma ir mokėjimo operacijos atliekamos Bendrojoje sutartyje ir įstatymais nustatytomis sÄ lygomis. Sutarties 3 skirsnyje „Atlyginimas ir palÅ«kanos“ sutarties Å¡alys nurodė, kad klientas apmoka už banko suteiktas paslaugas ir atliktas operacijas Bendrojoje sutartyje nustatytomis sÄ lygomis ir tvarka (Sutarties 3.1 punktas); bankas turi teisę nuraÅ¡yti iÅ¡ kliento sÄ skaitos sumas, priklausančias bankui už jo suteiktas klientui paslaugas (Sutarties 3.2 punktas); bankas moka klientui banko nustatytas palÅ«kanas už naudojimÄ si sÄ skaitoje esančiomis lėšomis, jeigu banko ir kliento kitos sutartys nenustato ko kito (Sutarties 3.3 punktas).

Sutarties 8.3 punkte sutarties Å¡alys įtvirtino, kad Bendroji sutartis ir kainynas yra neatskiriamos Sutarties dalys, klientas pasiraÅ¡ydamas sutartį patvirtina, jog visos sutarties, kainyno ir Bendrosios sutarties sÄ lygos su juo yra aptartos, klientas jas suprato ir su jomis sutinka (Sutarties 8.3.1 punktas). Taigi aptartoje Sutartyje nėra nurodyta, jog Å¡ia sutartimi LUAB „VGC“ vardu atidaryta banko sÄ skaita yra depozitinė, bei byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tarp LUAB „VGC“ ir atsakovo BAB Ūkio banko bÅ«tų / buvo sudaryta kita banko sÄ skaitos sutartis, kurioje bÅ«tų nustatytas kitoks atidarytos banko sÄ skaitos statusas (režimas), įtvirtintos kitokios, nei nustatytos Sutartyje, sutarties Å¡alių teisės ir / ar pareigos ir / ar pakeista Sutartis.

Be to, byloje esančių įrodymų visuma rodo, kad visos mokėjimo operacijos, susijusios su ieÅ¡kovo LUAB „VGC“ bankroto procedÅ«romis, iki 2013 m. vasario 12 d. buvo vykdomos ginčo sÄ skaitoje, t. y. į atidarytÄ banko sÄ skaitÄ buvo pervedamos lėšos iÅ¡ Garantinio fondo, už varžytynėse parduotÄ bankrutuojančios įmonės turtÄ , iÅ¡ Å¡ios sÄ skaitos buvo iÅ¡mokamos lėšos įmonės kreditoriams, darbuotojams, taip pat kitiems subjektams (I t., b. l. 17-18, 19, 20, 21-22, 23, 24-35).

Kaip žinoma, 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013 m. balandžio 30 d. buvo paskelbtas Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir visam laikui atÅ¡aukta licencija; 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio bankas, AB Å iaulių bankas ir VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė triÅ¡alę sutartį dėl bankrutuojančio AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo AB Å iaulių bankui, kuria remiantis AB Å iaulių bankui buvo perduoti draudėjo (AB Ūkio banko) įsipareigojimai indėlininkams ir investuotojams tokios apimties, kuriÄ jiems privalėtų iÅ¡mokėti VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ (BÄ® 761 straipsnis) (CPK 182 straipsnio 1 punktas).

Be to, kaip akcentuojama oficialiame Lietuvos banko interneto tinklalapyje, bÅ«tent tarp VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Ūkio banko ir AB Å iaulių banko sudarius 2013 m. vasario 23 d. sutartį, pirmÄ kartÄ tokiu bÅ«du, t. y. nemokaus AB Ūkio banko turtÄ , teises, sandorius ir įsipareigojimus perduodant AB Å iaulių bankui, buvo iÅ¡spręsta banko, susidÅ«rusio su finansiniais sunkumais, problema, ir sudarytos sÄ lygos atkurti bankinių paslaugų teikimÄ , taip užtikrinant indėlininkų pasitikėjimÄ bankų sistemos stabilumu, patikimumu ir apsaugant vieÅ¡uosius interesus nei, pavyzdžiui, likvidavus AB Ūkio bankÄ dėl bankroto (www. lb.lt).

Byloje, be kita ko, nustatyta, kad 2013 m. vasario 25 d. buvo atlikta operacija „Lėšų perkėlimas“, kurios metu iÅ¡ ginčo sÄ skaitos į sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perkeltos banko sÄ skaitoje buvusios ieÅ¡kovo lėšos (532 953,04 Lt) (I t., b. l. 35). Vykdant anksčiau nurodytÄ 2013 m. vasario 23 d. triÅ¡alę sutartį, sudarytÄ tarp AB Ūkio banko, AB Å iaulių banko ir VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ į ieÅ¡kovo banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytÄ AB Å iaulių banke, buvo įskaityta 345 280 Lt (100 000 eurų draudimo iÅ¡moka), t. y.

Å¡i suma pagal Sutartį buvo perduota iÅ¡ AB Ūkio banko AB Å iaulių bankui (I t., b. l. 36, 96, 117, 125). Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui buvo iÅ¡kelta bankroto byla (bankroto bylos Nr. B2-745-254/2014), Å¡i nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., o Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių sÄ raÅ¡as ir jų reikalavimai, iÅ¡ jų ir ieÅ¡kovo 187 673,04 Lt dydžio finansinis reikalavimas (I t., b. l. 95, 130-131; Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys;

CPK 179 straipsnio 3 dalis).Kaip teisingai bylos Å¡alys teigia, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas nustatė, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra apibrėžęs depozitinės sÄ skaitos sÄ vokos, atskleidęs jos esmės, paskirties, pateikęs depozitinės banko sutarties sampratos. Remiantis Tarptautinių žodžių žodynu depozitas (lot. depositum – kas atiduota saugoti; angl. deposit) yra materialinė vertybė, atiduota valstybės įstaigai saugoti, kuri susidarius nustatytoms sÄ lygoms, grÄ Å¾inama davusiam jÄ asmeniui arba jo nurodymu perduodama kitam asmeniui (http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Depozitas&wid=3948).

Pavyzdžiui, bankai nurodo, kad depozitinė sÄ skaita yra banko sÄ skaita, skirta laikyti trečiųjų Å¡alių lėšoms (ne sÄ skaitos savininko lėšoms) ir jomis disponuoti pagal sÄ skaitos savininkui trečiųjų Å¡alių suteiktÄ patikėjimo teisę. Klientas turi teisę naudoti sÄ skaitÄ tik depozitinės sÄ skaitos sutartyje nurodytu tikslu (http://www.nordea.lt). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56, 6.892, 6.894, 6.913 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9271 ir 6.9272 straipsniais 2013 m. rugpjūčio 27 d.

įstatymo projekte Nr. XIIP-915 siÅ«loma nustatyti, kad depozitinės sÄ skaitos sutartis – tai banko sÄ skaitos ar bendroji mokėjimo paslaugų sutartis, pagal kuriÄ bankas ar teisę teikti mokėjimo paslaugÄ turintis paslaugų teikėjas įsipareigoja priimti ir laikyti klientui nuosavybės teise priklausančias lėšas arba kliento patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomas kitiems asmenims priklausančias lėšas. Bankas ar mokėjimo paslaugų teikėjas kliento priimtų ir laikomų lėšų negali valdyti, naudoti ir (arba) jomis disponuoti.

Ä® Å¡ias lėšas negali bÅ«ti nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas. Atsižvelgusi į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija prieina prie iÅ¡vados, kad depozitinėje banko sÄ skaitoje iÅ¡ esmės yra / gali bÅ«ti laikomos lėšos, priklausančios kitiems (tretiesiems) asmenims, kurias patikėjimo teise ir / ar kitais teisėtais valdymo pagrindais valdo bei disponuoja banko sÄ skaitos savininkas. Teisėjų kolegija pastebi, kad įstatymų leidėjas inter alia nėra nustatęs ir konkrečių subjektų, kuriems privaloma pagal galiojantį teisinį reglamentavimÄ , atsižvelgiant į tam tikro subjekto vykdomos profesinės veiklos pobÅ«dį, atsidaryti (turėti) depozitinę sÄ skaitÄ , baigtinio sÄ raÅ¡o.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ teisė ir pareiga turėti depozitines sÄ skaitas yra nustatyta notarams, antstoliams, advokatams (Lietuvos Respublikos advokatÅ«ros įstatymo 50 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 11 punktas, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio 2 ir 3 dalys), tačiau juridiniai asmenys, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali laikyti trečiųjų asmenų lėšas kaip depozitus ar patikėjimo pagrindais (advokatai, notarai, antstoliai, valstybinės įstaigos, finansų maklerio įmonės, bankai ir kitos kredito įstaigos), norėdami atidaryti depozitinę (patikėjimo) sÄ skaitÄ , visų pirma, privalo turėti savo vardu atidarytÄ banko sÄ skaitÄ , o jei neturi – iÅ¡ pradžių atidaryti atsiskaitomÄ jÄ (einamÄ jÄ ) banko sÄ skaitÄ ir tik po to jau depozitinę.

Apibendrinant pirmiau nurodytus duomenis, pripažintina, kad apeliantas yra teisus tvirtindamas, jog ginčo sÄ skaita buvo atidaryta kaip paprasta banko sÄ skaita, Sutartimi Bankui suteikus teisę naudotis ginčo sÄ skaitoje esančiomis lėšomis, lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, todėl į jas ieÅ¡kovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 6.913 straipsnio 2 dalis, 6.928 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013).

Å iuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad atsiskaitomosioms bankinėms operacijoms vykdyti klientas ir bankas sudaro banko sÄ skaitos sutartį (CK 6.913–6.928 straipsniai). Å ia banko sutartimi bankas įsipareigoja atidaryti banko sutartį, įskaityti į jÄ kliento gaunamas sumas, pagal kliento pavedimus nuraÅ¡yti iÅ¡ sÄ skaitos sumas nurodytu adresu, priimti iÅ¡ kliento ir iÅ¡duoti jam grynuosius pinigus, mokėti sutartyje nustatytas palÅ«kanas už naudojimÄ si kliento sÄ skaitoje esamais pinigais banko interesams.

Kiekvienas klientas turi teisę atidaryti jo interesus atitinkančias sÄ skaitas. Bankinė sÄ skaita gali bÅ«ti depozitinė, atsiskaitomoji, kreditinė, valiutinė ir pan. Tik į atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ pinigai iÅ¡ kontrahentų patenka tiesiogiai (Stanislovaitis R. Komercinė teisė. – Vilnius: Eugrimas, 2005. P. 228-231.). Pagal CK 6.913 straipsnio 1 dalį, banko sÄ skaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sÄ skaitos savininko) atidarytÄ sÄ skaitÄ , vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir iÅ¡mokėjimo iÅ¡ sÄ skaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis).

Bankas gali disponuoti kliento sÄ skaitoje esančiomis lėšomis su sÄ lyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis). Teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, kad „perdavus tam tikrÄ kiekį grynųjų pinigų bankui ir įraÅ¡ius atitinkamÄ sumÄ Ä¯ banko tvarkomÄ sÄ skaitÄ , tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobÅ«džio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobÅ«džio teisę pareikalauti, kad bankas Å¡alių sutartomis sÄ lygomis ir tvarka perduotų tam tikrÄ pinigų kiekį.“ (Baranauskas E. ir kt.

Daiktinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. P. 87.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014). Be to, nagrinėjamu atveju analizuojant ieÅ¡kovo atidarytos sÄ skaitos ir antstolio, notaro ar kitų asmenų atidarytų depozitinių sÄ skaitų skirtumus, pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl antstolio depozitinėje sÄ skaitoje esančių lėšų nuosavybės teisių, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog kol pinigai yra antstolio depozitinėje sÄ skaitoje, tol nuosavybės teisė į juos iÅ¡lieka pinigų savininkui – skolininkui, antstolis netampa iÅ¡ skolininko iÅ¡ieÅ¡kotų lėšų savininku, Å¡ioms patekus į antstolio depozitinę sÄ skaitÄ ; iÅ¡ skolininko iÅ¡ieÅ¡kotos lėšos iÅ¡ieÅ¡kotojo nuosavybe tampa nuo jų perdavimo iÅ¡ieÅ¡kotojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2013).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 6.56 straipsnio 7 dalį į depozitinę sÄ skaitÄ sumokėtas sumas skolininkas gali atsiimti tik iki tol, kol kreditorius nepriėmė įvykdymo. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad paprastai už indėlius arba bankui skolinamas lėšas bankas moka palÅ«kanas, o depozitinių sÄ skaitų valdytojai moka už papildomÄ apsaugÄ , todėl jų depozitinėse sÄ skaitose laikomas turtas yra atskiriamas nuo kredito įstaigų turto ir bankroto atveju nedalyvauja bendrojoje kreditorių reikalavimų eilėje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1962/2013).

Kaip nurodyta anksčiau, Sutarties 3.3 punkte Å¡alys susitarė dėl palÅ«kanų mokėjimo už Bankui suteiktÄ galimybę naudotis atidarytoje sÄ skaitoje esančiomis lėšomis, kurios iÅ¡ tiesų buvo mokamos (I t., b. l. 24-35). Å i aplinkybė tik sustiprina teisėjų kolegijos iÅ¡vadÄ , kad ginčo sÄ skaita ne depozitinė. Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto administratoriui, kaip verslininkui, teikiančiam bankroto administravimo paslaugas, buvo žinoma ir / ar turėjo bÅ«ti žinoma, koks yra statutas ginčo sÄ skaitos, kuri Å¡iuo atveju buvo atidaryta Banke, ir kokia galima rizika banko ar kredito įstaigos bankroto atveju.

Byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorius mokėjo tam tikrus mokesčius Bankui už bankrutuojančios įmonės vardu atidarytoje sÄ skaitoje esančių lėšų saugumÄ , kurie suteiktų pagrindÄ teisėjų kolegija teigti, jog ginčo sÄ skaita pagal savo esmę ir paskirtį Å¡ioje byloje turėtų bÅ«ti pripažinta depozitine. Be to, pagal ginčo sutartį už padėtÄ indėlį buvo mokamos ir draudimo įmokos VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieÅ¡kovui buvo iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka, nurodyta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje.

Taigi ir Å¡i aplinkybė rodo, kad ginčo sÄ skaita de facto nebuvo depozitinė ir joje esančios lėšos nebuvo atskirtos nuo Banko turto. Tiek ieÅ¡kovas, tiek pirmosios instancijos teismas iÅ¡vadÄ , kad remiantis minėta Sutartimi, sudaryta tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo, buvo atidaryta depozitinė sÄ skaita, grindė Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, o tai, kad Å¡ioje normoje nėra nurodyta, jog atidaroma depozitinė sÄ skaita, vertino kaip įstatymo spragÄ . Teisėjų kolegija, įvertinusi Å¡ioje byloje pateiktus įrodymus, susijusius su ginčo sÄ skaitos atidarymu, Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, galiojusias ginčo sÄ skaitos atidarymo metu, bei Å¡iuo metu galiojančias, nesutinka su minėta pozicija.Galiojančios (aktualios) redakcijos Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad administratorius atidaro atskirÄ sÄ skaitÄ banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais (toliau – kreditorių sÄ skaita).

Pagrindas kreditorių sÄ skaitai atidaryti yra teismo nutartis iÅ¡kelti bankroto bylÄ arba kreditorių susirinkimo nutarimas pradėti bankroto procesÄ ne teismo tvarka. Kreditorių sÄ skaitoje esančios lėšos gali bÅ«ti naudojamos tik teismo ir administravimo iÅ¡laidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams Å¡io įstatymo nustatyta tvarka tenkinti. Visos bankroto proceso metu grynaisiais pinigais gautos įmonės lėšos į kreditorių sÄ skaitÄ turi bÅ«ti įneÅ¡tos ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jų gavimo.

Kreditorių reikalavimai Å¡io įstatymo nustatyta tvarka tenkinami tik iÅ¡ kreditorių sÄ skaitoje esančių lėšų ir negali bÅ«ti tenkinami grynaisiais pinigais. IeÅ¡kovo banko sÄ skaitos atidarymo metu (2012 m. balandžio 3 d.) galiojusi Ä®BÄ® 3 dalies 5 punkto redakcija nustatė, kad įmonės bankroto proceso metu yra atidaroma atskira sÄ skaita banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais Å¡io įstatymo nustatyta tvarka. Ä®vertinusi aptarto teisinio reguliavimo turinį, teisėjų kolegija prieina prie iÅ¡vados, kad tiek pagal galiojantį, tiek galiojusį teisinį reguliavimÄ , bankroto administratorius turi pareigÄ bankrutuojančios įmonės, bet ne savo, vardu atidaryti atskirÄ sÄ skaitÄ banke, o tokios banko sÄ skaitos atidarymo tikslas ir paskirtis iÅ¡imtinai yra susiję tik su bankroto procese sukauptomis lėšomis, skirtomis įstatymo nustatyta tvarka atsiskaityti su kreditoriais, administravimo iÅ¡laidoms apmokėti.Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisinės valstybės santvarka grindžiama teisinio apibrėžtumo ir teisėtumo principais.

Ä®statymų nustatyta tvarka priimti ir paskelbti įstatymai yra privalomi visiems teisinių santykių subjektams. Ä®statymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, nustato privalomas elgesio taisykles visiems teisinių santykių dalyviams, todėl galiojančių teisės aktų laikymasis užtikrina teisinių santykių stabilumÄ , garantuoja, kad teisinių santykių subjektai žinodami savo teises ir pareigas galės pasirinkti tokį elgesio modelį, kuris labiausiai atitiks jų interesus. Tai, kad galiojantys teisės aktai yra nepalankÅ«s teisinių santykių dalyviams nesuteikia teisės praplėsti arba susiaurinti teisės aktų galiojimo ribas iki naudingos teisinių santykių dalyviui, nes tokiu bÅ«du bÅ«tų pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje nurodoma, kad tuo atveju, jei įstatymuose yra neaiÅ¡kumų, dviprasmybių, spragų, tai paÅ¡alinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neiÅ¡spręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų Å¡alinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas formuotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kuriÄ , be abejo, vėliau gali iÅ¡ esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkÅ«ros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir Å¡itaip atitinkamÄ teisės spragÄ paÅ¡alindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobÅ«džio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas); užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogijÄ ; tai darydami jie privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų principų.CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nesureguliuotiems civiliniams santykiams taikomi panaÅ¡ius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija).

Ä®statymo analogija galima esant Å¡ioms sÄ lygoms:

1) nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, t. y. konstatuojama teisės spraga;

2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), t. y. teisės norma, kuri reglamentuoja panašų santykį;

3) yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panaÅ¡umas, kuris leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieÅ¡taraus santykio esmei ir pobÅ«džiui. Pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį neleidžiama pagal analogijÄ taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių iÅ¡imtis nustatančių normų. SÄ voka „speciali teisės norma“ Å¡iuo atveju reikia suprasti kaip individualiÄ gyvenimo situacijÄ reglamentuojančiÄ taisyklę (lex specialis) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras.

Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. – Vilnius: Justitia, 2001. P. 81-84). Pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje bÅ«tent ir nustatė, kad yra teisės spraga, Ä®BÄ® normose nenurodant, jog atidaroma depozitinė sÄ skaita, ir Å¡i spraga turi bÅ«ti užpildyta taikant įstatymo analogijÄ . Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais ieÅ¡kovo argumentus, kad bankroto procese administratoriaus atidaroma sÄ skaita savo esme ir paskirtimi laikytina depozitine sÄ skaita ir yra skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, nors Ä®BÄ® jos ir neapibrėžia kaip depozitinės, tačiau į CK 6.56 straipsnio 8 dalies teisinį reguliavimÄ administratoriaus depozitinė sÄ skaita neįtraukta ne sÄ moningai įstatymo leidėjo valia, ir tai yra įstatymo spraga, kuri turi bÅ«ti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ Ä¯statymo analogijÄ .

Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada leidžia teigti, kad de jure buvo pripažinta, jog bankrutuojančios įmonės sÄ skaita, kuriÄ atidaro bankroto administratorius, yra depozitinė sÄ skaita, t. y. pati bankrutuojanti įmonė atidaro depozitinę sÄ skaitÄ , kurioje yra saugomos trečiųjų asmenų lėšos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje vertinamÄ ginčo sÄ skaitÄ Ä¯vardijo kaip administratoriaus depozitinę sÄ skaitÄ , tačiau, kaip jau buvo minėta, ginčo sÄ skaita atidaryta ne administratoriaus vardu ir ji, deja, nėra administratoriaus sÄ skaita.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Ä®BÄ® nuostatas, CK 6.56 straipsnio nuostatas, kitų įstatymų nuostatas, kurios nustato depozitinių sÄ skaitų atidarymÄ , o ypač Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas, daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad Ä®BÄ® įstatyme yra spraga dėl depozitinės sÄ skaitos nenurodymo.Teisėjų kolegijos vertinimu, prieÅ¡ingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors teisės aktuose ir nėra aiÅ¡kiai įtvirtintos depozitinės sÄ skaitos paskirties nulemtos teisinio reguliavimo taisyklės, susijusios su depozitinėse sÄ skaitose laikomų lėšų apsauga tiek nuo kliento kreditorių reikalavimų, tiek nuo banko ar kitos kredito įstaigos ar mokėjimo paslaugų teikėjo bankroto, Ä®BÄ® įstatyme apibrėžta „kreditorių sÄ skaita“ nesuteikia pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus įmonės vardu atidaryta banko sÄ skaita turi bÅ«ti pripažinta depozitine.

Nagrinėjamu atveju nustatytina, kad ginčo sÄ skaita buvo atidaryta kaip bankrutuojančios įmonės sÄ skaita.Å iuo aspektu akcentuotina, kad, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime, viena vertus, bankroto, kaip teisinio instituto, paskirtis yra apginti asmenų nuosavybės teises, kiek tai įmanoma bankroto procese. Bankrotas keliamas tik nemokiam subjektui, t. y. asmeniui, kuris negali ir artimiausiu metu negalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, o jo įsipareigojimai gali virÅ¡yti turimÄ turtÄ (pusė balansinės vertės).

Bankroto bylos iÅ¡kėlimas reiÅ¡kia, kad bus ribojamos tiek asmens, kuriam iÅ¡kelta bankroto bylÄ , tiek jo kreditorių nuosavybės teisės. Kita vertus, bankroto institutas yra viena iÅ¡ priemonių nuosavybės teisėms apsaugoti, jo nesant, bankrutuojančio asmens kreditoriai galėtų patirti dar didesnius nuostolius. Pardavus bankrutuojančios įmonės turtÄ gautos lėšų sumos paprastai nepakanka kreditorių reikalavimas patenkinti, todėl kreditorių reikalavimai tenkinami įstatyme nustatyta jų eilės tvarka.

Bankroto procese svarbiausia yra užtikrinti kuo teisingesnį bankrutuojančio asmens turto paskirstymÄ . Ä®BÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankrotas yra teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo bÅ«sena, kai siekiama Å¡ios įmonės pabaigos iÅ¡ įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrÄ . Tai, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, ne kartÄ nurodyta ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2013 m. birželio 19 d. nutartį Nr. 3K-3-308/2013; kt.).Ä®BÄ® 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį iÅ¡kelti bankroto bylÄ , teismas privalo paskirti įmonės administratorių.

Tai, kad bankroto administratorius yra itin svarbus subjektas bankroto procese, turi plačius įgaliojimus, nuo jo veiksmų didele dalimi priklauso visų kreditorių ir pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedÅ«rų vykdymo sklandumas ir skaidrumas (Ä®BÄ® 11 straipsnio 1 dalis, 3 dalis), taip pat ne kartÄ nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

Administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, jis nėra ir negali bÅ«ti pavienių kreditorių atstovas, nes jis yra visos nemokios įmonės atstovas ir privalo veikti visų pirma jos labui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2011). Administratorius, vykdydamas Ä®BÄ® nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklÄ , sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iÅ¡ kurio bÅ«tų tenkinami kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Ä®BÄ® 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte expressis verbis nustatyta, kad nuo nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos, teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtÄ (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Tai vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina, kad įmonės bankroto administratorius iÅ¡ esmės veikia kaip bankrutuojančios bendrovės vadovas, vietoje bankrutavusios įmonės vadovo, ir siekia užtikrinti / sudaryti visas sÄ lygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais iÅ¡ bankrutuojančios bendrovės turto.

Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų, negu nustatyta Å¡io įstatymo. Aplinkybė, kad lėšos (įskaitant gautas iÅ¡ turto pardavimo, grÄ Å¾intų skolų ir kt.) yra įmonės turtas, tiesiogiai įtvirtinta ir Ä®BÄ® 36 straipsnio 1 dalyje, pagal kuriÄ pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo iÅ¡laidos, kurios mokamos iÅ¡ įmonės visų rÅ«Å¡ių lėšų (gautų pardavus įmonės turtÄ , įskaitant ir įkeistÄ , įmonei grÄ Å¾intų skolų, Å«kinės komercinės veiklos Å¡io straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).

Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, Ä®BÄ® 33 straipsnio, kuris reglamentuoja turto pardavimo ir perdavimo tvarkÄ , 4 dalyje yra nurodoma apie tai, jog pardavus turtÄ iÅ¡ varžytynių gauta pinigų suma pervedama į bankrutuojančios įmonės sÄ skaitÄ , o 6 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, jei perimamo turto kaina yra didesnė negu įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi bÅ«ti įmokėtas į bankrutuojančios įmonės sÄ skaitÄ . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo atveju, kai iÅ¡ bankrutuojančios įmonės turto visiÅ¡kai patenkinami visų kreditorių reikalavimai, likusį turtÄ administratorius grÄ Å¾ina savininkui (Ä®BÄ® 31 straipsnio 1 dalies 6 punktas).Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡iuo atveju svarbu yra ir tai, kad įstatymų leidėjas Ä®BÄ® neįtvirtino, jog bankroto administratorius savo vardu atidaro sÄ skaitÄ , kaip kad tai įtvirtino Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 4 punkte, kuriame nurodyta, jog bankroto administratorius turi pareigÄ Ä¯siteisėjus nutarčiai iÅ¡kelti fizinio asmens bankroto bylÄ nedelsiant savo vardu atidaryti atskirÄ depozitinę sÄ skaitÄ kredito įstaigoje fizinio asmens kreditorių reikalavimams tenkinti, o depozitinės sÄ skaitos lėšomis disponuoja bankroto administratorius.

Kaip matyti iÅ¡ paminėtos teisės normos turinio analizės, įstatymų leidėjas joje imperatyviai yra nustatęs, kad bankrutuojančio fizinio asmens administratorius atidaro sÄ skaitÄ banke ne bankrutuojančio fizinio asmens vardu, o savo vardu, ir patikėjimo teise valdo bankrutuojančio fizinio asmens lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingas teisinis reguliavimas įmonių bankroto atveju ir fizinių asmenų bankroto atveju yra nulemtas paties įstatymų leidėjo valios, atsižvelgiant į skirtingÄ Å¡ių teisės subjektų teisinę padėtį.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartÄ yra pažymėjęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiÅ¡kumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodÄ , diferencijuotÄ teisinį reguliavimÄ tam tikriems subjektams, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp Å¡ių subjektų yra tokio pobÅ«džio skirtumų, kurie tokį diferencijuotÄ reguliavimÄ daro objektyviai pateisinamÄ . Diferencijuotas teisinis reguliavimas taikomos tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms subjektų grupėms, jeigu juo siekiam pozityvių, visuomeniÅ¡kai reikÅ¡mingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sÄ lygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad diferencijuotas atskirų Å«kio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbÄ ir pobÅ«dį) sietinas su Å«kio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti Å¡alies Å«kį (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas, 2011 m. birželio 21 d. nutarimas, 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas).Taigi apibendrinusi tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti taikoma įstatymo analogija, nes specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Ä®BÄ®, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieÅ¡tarauja Ä®BÄ® nuostatoms (Ä®BÄ® 1 straipsnio 1 ir 3 dalys;

CPK 1 straipsnio 1 dalis).              IeÅ¡kovo procesiniuose dokumentuose akcentuojama aplinkybė, kad atsižvelgus į bankroto procese vyraujantį vieÅ¡Ä jį interesÄ , SÄ skaitoje esančios lėšos turėtų bÅ«ti grÄ Å¾intos įmonės administratoriui tolimesnėms bankroto procedÅ«roms vykdyti, teisėjų kolegijai taip pat nesuteikia pagrindo tarp ginčo Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kitaip, nei ji juos kvalifikavo pirmiau Å¡ioje nutartyje.

Įmonės teisinis statusas „bankrutuojantis ir / ar bankrutavusi“ bei įmonių bankroto procese vyraujantis viešasis interesas šioje konkrečioje byloje a priori nesuteikia pirmenybės prieš visus Banko kreditorius, kurių reikalavimai tenkinami BĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad sprendimas dėl įmonės pabaigos gali būti priimtas ir tuo atveju, jeigu ir nebuvo patenkinti visų kreditorių reikalavimai, o jiems patenkinti nebeliko įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas.

IeÅ¡kovui buvo iÅ¡mokėta 345 280 Lt draudimo iÅ¡moka (iÅ¡ kurios gali bÅ«ti tenkinami bendrovės kreditorių reikalavimai), o Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sÄ raÅ¡as ir jų reikalavimai, įskaitant, bet neapsiribojant, ir ieÅ¡kovo 187 673,04 Lt dydžio finansinį reikalavimÄ BAB Ūkio banko bankroto byloje, tenkinamÄ ketvirta kreditorių tenkinimo eile. Be to, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylÄ Ä¯vertino ir aplinkybes, susijusias su Garantinio fondo pervestomis lėšomis, kurios buvo skirtos darbuotojams iÅ¡mokėti, į ginčo sÄ skaitÄ , ir nustatė, kad į ginčo sÄ skaitÄ pervestos lėšos iÅ¡ Garantinio fondo bendrovės darbuotojams – pirmos eilės kreditoriams buvo iÅ¡mokėtos iki 2012 m. rugpjūčio 20 d., t. y. dar iki atsakovo Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo 2013 m. vasario 12 d.

Å ioje nutartyje konstatavus, kad ginčo sÄ skaita yra atsikaitomoji (paprasta) banko sÄ skaita, nėra pagrindo taikyti ir CK 6.56 straipsnio 8 dalį, pagal kuriÄ bankroto atveju depozitinėje sÄ skaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtÄ , iÅ¡ kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.Apibendrindama pirmiau nustatytas bylos faktines ir teisinėms aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimas galiojančios teisės aspektu pripažintinas nepagrįstu bei neteisėtu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieÅ¡kinys atmestinas.

Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas visiÅ¡kai, o ieÅ¡kovo atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai nepripažintini pagrįstais. Dėl civilinės bylos nutraukimo Atsakovas BAB Ūkio bankas, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismas jau yra iÅ¡sprendęs ginÄÄ tarp Å¡alių patvirtindamas ieÅ¡kovo pareikÅ¡to finansinio reikalavimo pagrįstÄ dalį atsakovo bankroto byloje, o nepagrįstÄ dalį, atmesdamas, mano, jog nagrinėjama byla vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu turi bÅ«ti nutraukta.

Teisėjų kolegija nurodytus apelianto argumentus atmeta, nes Å¡ioje byloje ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės siekė, kad jam bÅ«tų sugrÄ Å¾intos visos lėšos, buvusios ginčo sÄ skaitoje, t. y. 532 953,04 Lt, ir kartu pažymi, jog teisę kreiptis į teismÄ teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobÅ«džio reikalavimÄ â€“ ieÅ¡kinio dalykÄ (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei nurodydamas faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiÅ«ra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybÄ , t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo bÅ«dus ir apimtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; kt.). PareikÅ¡tu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vienÄ arba kelis pažeistos teisės gynimo bÅ«dus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje.

Teismas negali keisti ieÅ¡kinyje nurodytų teisių gynimo bÅ«dų, nes privalo užtikrinti proceso Å¡alių lygiateisiÅ¡kumÄ (CPK 17 straipsnis), iÅ¡skyrus atvejus, kai reikia apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ (CPK 49, 320 straipsniai), o tuo atveju, jeigu ieÅ¡kovas neįrodo savo reikalavimo arba pasirenka netinkamÄ savo civilinių teisių gynimo bÅ«dÄ , teismas ieÅ¡kinį atmeta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2008).

Ä®vertinus Å¡ioje byloje ieÅ¡kovo pareikÅ¡tus reikalavimus ir nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo praÅ¡oma tenkinti Å¡iuos reikalavimus, Å¡ioje nutartyje nurodytais motyvais atmetus ieÅ¡kinį, formuoti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nenutraukdamas bylos apelianto nurodytu pagrindu, nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo IeÅ¡kovas LUAB „VGC“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ suformulavo praÅ¡ymÄ bylÄ apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Šis prašymas grindžiamas tuo, kad tokiu atveju bus atskleista bylos esmė ir atsakovo skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumas, be to, nagrinėjamoje byloje yra keliami materialiosios ir proceso teisės taikymo sudėtingumo ir realaus šalių teisės būti išklausytoms įgyvendinimo užtikrinimo klausimai. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo pozicija nėra išplėtota teismų praktikoje. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis.

CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas. Å alys, teikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes (pavyzdžiui, bÅ«tina apklausti specialistÄ , ekspertÄ , liudytojus ir pan.), dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiÅ¡kia, jog bylos nagrinėjimÄ Å¾odinio proceso tvarka lemia Å¡io proceso bÅ«tinybės konstatavimas, o iÅ¡imtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; kt.). Byloje dalyvaujančių asmenų praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso bÅ«tinumo; teismas turi užkirsti keliÄ procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sÄ Å¾iningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rÅ«pintis greitu bylos iÅ¡nagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; kt.).

Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kuriÄ tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiÄ ja prasme – aukÅ¡tesnės instancijos teismas), siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylÄ gali iÅ¡spręsti remdamasis raÅ¡ytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų bÅ«ti tinkamai iÅ¡spręsti remiantis bylos medžiaga ir Å¡alių raÅ¡ytiniais pareiÅ¡kimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimÄ nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobÅ«džio raÅ¡ytinis procesas gali bÅ«ti pateisinamas aukÅ¡tesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr.

Oganova v. Georgia, No. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).Apibendrinusi tai, kas iÅ¡dėstyta, įvertinusi bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad ad hoc nėra jokių iÅ¡skirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovo apeliacinis skundas turėtų bÅ«ti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. IeÅ¡kovas, praÅ¡ydamas bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių iÅ¡skirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti daroma iÅ¡imtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o aplinkybė, kad byloje nagrinėjami nauji teisės taikymo klausimai per se nesudaro pagrindo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, ypatingai atsižvelgus į tai, jog tik teismui, nagrinėjančiam bylÄ , priklauso iÅ¡imtinė teisė taikyti bei aiÅ¡kinti teisę, kvalifikuoti tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. ieÅ¡kovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu iÅ¡dėstyti savo pozicijÄ dėl taikytinos teisės. Vertinant ieÅ¡kovo praÅ¡ymo pagrįstumÄ , akcentuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo nurodytos jokios naujos faktinės bei teisinės bylos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nebuvo pateikti jokie nauji įrodymai.

Taigi dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylÄ iÅ¡nagrinėjo raÅ¡ytinio proceso tvarka. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo Atsakovas (apeliantas) BAB Ūkio bankas, vadovaudamasis CPK 98 straipsniu, praÅ¡o priteisti 6 776 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti (už apeliacinio skundo parengimÄ ) patirtas iÅ¡laidas (II t., b. l. 34-35, 36, 37, 38).Nagrinėdama ir vertindama atsakovo praÅ¡omų priteisti iÅ¡laidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, realumÄ , bÅ«tinumÄ ir pagrįstumÄ , teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – ir Rekomendacijos) 8.9 punktÄ , kuris nustato, kad už apeliacinį skundÄ rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 3 MMA, o tai reiÅ¡kia, kad maksimali suma už apeliacinio skundo parengimÄ bÅ«tų 3 000 Lt (1,5x1 000). Pagal Rekomendacijų 8.10 punktÄ už apeliacinį skundÄ , jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme maksimalus priteistinas dydis sudaro 2 MMA, t. y. 2 000 Lt (2x1 000). Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo praÅ¡oma priteisti iÅ¡laidų už advokato teisinę pagalbÄ apeliacinės instancijos teisme suma, nepaisant to, jog ji yra reali ir pagrįsta, virÅ¡ija rekomenduotinus maksimalius dydžius, todėl įvertinusi atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobÅ«dį, jo darbo ir laiko sÄ naudas apeliacinės instancijos teisme, tai, kad atsakovo interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo ta pati advokatų kontora, bylos sudėtingumÄ ir apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateikti nauji įrodymai ir nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, ginčo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo BAB Ūkio bankui priteisti didesnes advokato atstovavimo apeliacinės instancijos iÅ¡laidas, nei nurodyta Rekomendacijose maksimali jų suma – 2 000 Lt.

Dėl šios priežasties atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš ieškovo Bankui priteistina 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų), įskaitant visus privalomuosius mokėjimus (CPK 98 straipsnio 1 dalis), bei nurodant, kad ši suma apmokėtina iš LUAB „VGC“ bankroto administravimo išlaidų ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014; kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a: Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ .Likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ ieÅ¡kinį atmesti.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ (juridinio asmens kodas 247972050) atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (juridinio asmens kodas 112020136) 2 000 Lt (du tÅ«kstančius litų) advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (priteista suma mokėtina iÅ¡ likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „VGC“ (juridinio asmens kodas 247972050) bankroto administravimo iÅ¡laidoms skirtų lėšų).

Teisėjai                                                                                                                      Kazys KailiÅ«nas                                                                                                                                    Nijolė PiÅ¡kinaitė                                                                                                                        Dalia ViÅ¡inskienė      Â