2016-07-11 Nr. AB-14224-3-61-3-05694-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2331-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05694-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9018(11); 2) priteisti iš VRM pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 30 672,27 Lt.

Pareiškėjas nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4–5 straipsnius bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pareiškėjo įsitikinimu, toks teisinis reglamentavimas pažeidė konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos, teisėtų lūkesčių, teisingumo principus.

Atsakovės VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsakovės nurodė, kad VRM sprendimo priėmimo metu veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nepriemokos. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką dėl šių nuostatų taikymo yra nepagrįstas. Atsakovės akcentavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų terminą kreiptis į teismą, dėl to byla turėtų būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukė; panaikino VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-9018(11) dalį, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas; priteisė pareiškėjui S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 747,76 Eur; kitą skundo dalį atmetė.

Pirma, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu atveju aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei nustatęs, kad pareiškėjas dėl reikalavimo priteisti per 2010–2011 metus susidariusią nepriemoką teismui skundą padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), konstatavo, kad net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, laikytina, jog pareiškėjo skundas teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Antra vertus, teismas pažymėjo, kad terminas skundui dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo paduoti nėra praleistas.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, teismas sprendė, kad VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Dėl pareiškėjo pensijos mažinimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, darė išvadą, kad pareiškėjui, taikant šias nuostatas, susidarė 747,76 Eur nepriemoka, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus.

Išanalizavęs pareiškėjo reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9018(11), teismas pažymėjo, kad šiame sprendime nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus šiuo klausimu, teismas konstatavo, kad atsakovė VRM nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo taikymo, todėl šią VRM sprendimo dalį panaikino.

III. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos dalies nutraukimo ir dėl dalies reikalavimų netenkinimo, yra nepagrįsta ir neteisėta. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad terminą pateikti skundą teismui praleido dėl svarbių priežasčių: priėmus Laikinąjį įstatymą buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išgyvenus ekonominį sunkmetį, ribojimai bus panaikinti; įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs konkrečių terminų, per kokį terminą tokiu kaip nagrinėjamas atvejis turi būti kreipiamasi į teismą.

Atsakovės VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir pažymi, kad pareiškėjo praleistas terminas kreiptis su skundu į teismą pagrįstai nebuvo atnaujintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui S. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2010–2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų terminą paduoti skundą dėl 2010–2011 metais neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, ir, nenustatęs svarbių termino praleidimo priežasčių, nutraukė šią bylos dalį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis 2012–2013 metais pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau sprendė, kad yra pagrindas priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, susidariusią 747,76 Eur valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, iš esmės nesutinka su tomis pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuriomis konstatuota, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs trejų metų senaties terminą dėl pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, taikytas 2010–2011 metais, sumažintos valstybinės pensijos priteisimo ir šį terminą atnaujinti atsisakyta bei atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2012–2013 metais.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 747,76 Eur. Priteistos pensijos dalies dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. 11DP(P)-9906 apie 2010–2013 metų pareiškėjo pensijos dydį (b. l. 10–11).

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2000 m. balandžio 12 d. buvo paskirta 2 304,23 Lt valstybinė pensija (b. l. 17). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota (sumažinta) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (b. l. 22–23). 2014 m. lapkričio 108 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. KAM, atsakydama į minėtą prašymą, 2014 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. 1D-9018(11) nurodė, kad išmokėti susidariusią nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 8–9, 19).

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į VRM prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis 2014 m. lapkričio 18 d. (b. l. 19), VRM prašymo netenkinus, skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. gruodžio 23 d. (b. l. 13), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendimu neatnaujino pareiškėjui jo praleisto termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, inter alia nurodydamas, kad pareiškėjas į teismą dėl 2010–2011 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos kreipėsi pernelyg uždelsęs.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymo, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (inter alia – Valstybinių pensijų įstatymą), pateiktas teisės normų aiškinimas, jog reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per trejus metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka analogiškuose ginčuose susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, jog iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Analizuojant pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą argumentus, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių bei Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismui padavė praėjus daugiau nei 2,5 metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjo nurodytos bendro pobūdžio aplinkybės (tikėjimas, kad sumažintos pensijos bus kompensuotos, ir pan.) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), vadovaujantis kuriuo, be kita ko, nustatoma valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai.

Apibendrindama išdėstytus motyvus bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d. ir, prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti neišmokėtą valstybinę pensiją, pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo bei šios normos taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumą jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas kuris 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl pensijos mažinimo dideliu mastu, akcentuotina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pagal anksčiau aptartą teisinį reguliavimą (pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas) perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), byloje nėra pateikta šią išvadą paneigiančių duomenų, todėl teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Be to, pabrėžtina, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, akcentuoja, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos, todėl ja vadovaujasi nagrinėjamoje byloje.

Vadovaudamasi nurodytais motyvais bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2010 m. sausio 1 d. sumažintą valstybinę pensiją mokėjo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgusi į anksčiau padarytas išvadas dėl pirmosios instancijos sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat į aktualiais teisės aktais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2012–2013 metais, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų pagrįstais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė