2021-06-02 Nr. AB-12152-3-61-3-01377-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2111-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01377-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. (L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. (L.) skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, trečiasis suinteresuotasis asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. L. (L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2020 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. ATRS-335 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 12-01-504 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu Nr. 1 pareiškėjui nebuvo atidėta nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba (toliau – ir NPPKT), t. y. nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas atidėti NPPKT. Apskundęs minėtą sprendimą, pareiškėjas 2020 m. balandžio 1 d. gavo Sprendimą Nr. 2, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sprendimo Nr. 1 panaikinimo netenkintas. Tarnyba ir Ministerija netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus dėl NPPKT atidėjimo, todėl padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė neproporcingai didelės žalos atsiradimo fakto, jei nebus atidėta NPPKT. Prašymus atidėti NPPKT individualia tvarka nagrinėjantys subjektai privalo kiekvienu konkrečiu atveju individualiai įvertinti žalą ir nepatogumus, su kuriais susidurs karo prievolininkas. Byloje pateikti įrodymai bei pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui išvykus į Lietuvos Respubliką atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, darbo vieta Jungtinėje Karalystėje nebus laikoma ir darbo sutartis su juo bus nutraukta, tai lemia neproporcingai didelės žalos kilimą, t. y. pareiškėjas praras vienintelį pragyvenimo šaltinį, darbą, karjerą, galimybę tęsti mokslinę veiklą, susigadins reputaciją, turės atlyginti savo dabartiniam darbdaviui visas išlaidas, kurios buvo investuotos į pareiškėją, privalės nutraukti nuomos sutartį Jungtinėje Karalystėje ir grįžti gyventi į Lietuvą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad teisė išsaugoti darbo vietą suteikiama tik karo prievolininkams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje, tačiau užsienyje dirbantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, tokia garantija nesuteikiama. Todėl karo prievolininkai nėra ir negali būti vertinami vienodai, Lietuvoje dirbantys prievolininkai gauna papildomas garantijas. Užsienyje gyvenantys ir dirbantys karo prievolininkai dėl karo tarnybos patiria kur kas didesnę žalą, tačiau šios aplinkybės priimant sprendimus nebuvo vertinamos. Neįvertinta ir aplinkybė, jog pareiškėjas dirba pagal Jungtinėje Karalystėje įgytą išsilavinimą, siekia įgyti patirties, kuri yra būtina jo tolimesnei karjerai. Pareiškėjo pateiktas jo dabartinio darbdavio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė) raštas patvirtina, kad įmonėje pareiškėjas atlieka svarbų vaidmenį. Dėl karo prievolės nukentės ne tik asmeniniai pareiškėjo interesai, bet ir įmonės, kurioje jis dirba interesai ir reputacija. Ministerija Įmonės pateiktą raštą laikė niekiniu, nes jame nėra konkrečiai įvardintas patiriamos žalos dydis, taigi sprendė, kad patiriama žala privalo būti nurodoma konkrečiu piniginiu dydžiu. Įmonės raštas patvirtina patiriamos žalos realumą, t. y. kad pareiškėjui nutraukus darbo santykius ir grįžus į Lietuvą atlikti privalomosios karo tarnybos, pareiškėjui bus padaryta didelė neproporcinga žala, nes pareiškėjas ne tik praras perspektyvų darbą, bet ir galimybę siekti pripažinimo mokslinėje veikloje.

4. Pareiškėjas teigė, kad jis ketverius metus buvo vienas geriausių studentų, dirbo mokslinį darbą. Pareiškėjas, kaip pranešėjas ir / arba dalyvis, yra įtrauktas į daugybę konferencijų, todėl nutraukus darbo sutartį būtų padaryta nepataisoma žala pareiškėjo karjerai bei reputacijai. Pareiškėjas netektų galimybės dalyvauti šiose konferencijose, tai padarytų didelę žalą jo, kaip būsimo mokslininko bei savo srities profesionalo, karjerai. Ministerija apie šių aplinkybių vertinimą Sprendime Nr. 2 nepasisakė. Taip pat nevertinta aplinkybė, kad neatidėjus privalomosios pradinės karo tarnybos, pareiškėjas bus priverstas iš Jungtinės Karalystės persikelti gyventi atgal į Lietuvos Respubliką. Atliekant karo tarnybą neturės darbo ir negaus darbo užmokesčio, tai lemia finansinių išlaidų patyrimą. Pareiškėjas nurodė, kad neturi jokio nekilnojamojo turto, jokių kitų pajamų, iš kurių galėtų atlyginti įmonei jos patirtus nuostolius.

5. Pareiškėjas nurodė, jog jo gaunamos pajamos yra 27 000 svarų, t. y. 31 050 Eur. Vieno mėn. darbo užmokestis yra 2 587 Eur (31 050 Eur / 12 mėn.). Atliekant NPPKT, pareiškėjas daugiausia per visus 9 mėn. gali gauti 2 702,70 Eur, jeigu jo tarnyba bus įvertinta labai gerai. Mažiausiai pareiškėjas gali gauti per visus 9 mėn. 2 000,70 Eur. Šie skaičiavimai parodo, kad pareiškėjo vieno mėnesio darbo užmokestis yra tapatus visų devynių mėnesių pajamų sumai, kurią gautų atliekant NPPKT, duomenys apie tai buvo pateikti Tarnybai ir Ministerijai. Pareiškėjas teigė, kad jis neturi jokių piniginių santaupų, todėl darbo praradimas esant tokioms aplinkybėms sukeltų dar didesnę žalą. Pareiga atlikti privalomąją karo tarnybą nėra ir negali būti suabsoliutinama, negali paneigti arba būti laikoma svarbesne už asmens teisę dirbti, užsidirbti, oriai gyventi, tobulėti bei gyventi pasirinktoje valstybėje. Darbas ir gyvenimas užsienyje sudaro pakankamą pagrindą pradinės privalomosios karo tarnybos atidėjimui. Įvertinus Sprendimo Nr. 1 turinį, abejonių kelia pareiškėjo atrinkimas atlikti privalomąją karo tarnybą, kadangi šauktinių sąrašai sudaromi atsitiktine tvarka, kas lemia faktą, jog asmuo gali būti pašauktas arba ne atlikti NPPKT. Atsakovas nevertino patiriamos žalos, nes buvo vertinamas pareiškėjo amžius, t. y., kad kitais metais jis jau nebus šaukiamas atlikti privalomosios karo tarnybos. Dėl to galima daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės bei įrodymai dėl patiriamos neproporcingai didelės žalos nebuvo vertinami, į juos nebuvo atsižvelgiama. Nė vienas iš atsakovo nurodytų argumentų (pareiškėjas savanoriškai neatliko privalomosios karo tarnybos bei kitais metais pareiškėjas nebus traukiamas į prievolininkų sąrašus) negali būti laikomi sudarančiais pagrindą atmesti pareiškėjo prašymą atidėti NPPKT. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme nėra nurodyta jokia atsakomybė ar teisinių pasekmių asmenims, kurie savo noru neatliko ar neketina atlikti NPPKT.

6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 9 d. pateikė prašymą „Dėl tarnybos atidėjimo“ su priedais atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, nes atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jei tarnybą atliktų kitu metu. Kartu su prašymu atidėti NPPKT pareiškėjas Tarnybai pateikė tik brandos atestatą, Edinburgo universiteto išduotą bakalauro studijų baigimo diplomą (baigtos 2019 m. liepos 1 d.), darbo sutartį su Įmone (pradėta 2019 m. spalio 1 d.) ir būsto nuomos sutartį (6 mėn. trukmės, sudaryta 2019 m. lapkričio 5 d.). Pareiškėjas prašymu deklaruodamas, kad NPPKT atlikimas lems darbo santykių nutraukimą, bus pakenkta profesinei karjerai, ar bus sudarytas blogas Lietuvos įvaizdis tarptautinėje erdvėje iš esmės pateikė dokumentus apie studijų baigimą, darbo ir nuomos santykių pradžią, tačiau nepateikė jokių su pasekmėmis susijusių įrodymų, nenurodė konkrečios datos (kalendorinių metų) kada jis galėtų atlikti tarnybą kitu metu. Pareiškėjas kito tarnybos atlikimo termino parinkimą siejo su abstrakčia darbo santykių nutraukimo sąlyga, bet nepaaiškino kada tokią sąlygą planuoja įgyvendinti. Pareiškėjas šaukiamas į NPPKT jau nuo 2018 m. sausio 4 d. (kasmet: 2019 m. sausio 10 d., 2020 m. sausio 9 d.), bet dėl karo prievolės vengimo (vykdyta administracinė teisena) tarnybos neatliko iki šiol. Tarnyba Sprendimu Nr. 1 priėmė sprendimą neatidėti NPPKT. Ministerija Sprendimu Nr. 2 nurodė, jog pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti neproporcingai didesnę už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) numatytą pareigą atlikti karo tarnybą žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir Sprendimą Nr. 1 paliko nepakeistą. Ministerija, vertindama skundą, taip pat motyvuotai pasisakė ir dėl pareiškėjo papildomai pateiktų įrodymų ir argumentų, kurie nebuvo teikti Tarnybai kartu su prašymu (pvz. Įmonės rašto).

8. Atsakovas nurodė, kad pareiga įrodyti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tenka karo prievolininkui. Pareiškėjo prašymas su priedais neleido konstatuoti, kad NPPKT atlikimas sukeltų tokio pobūdžio žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kas lemtų NPPKT atidėjimą pareiškėjui, bei, kad tokia žala būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą.

Atsakovas ir Ministerija, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus nagrinėto prašymo ir skundo kontekste, pagrįstai padarydami išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala yra tik menama ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas darbo santykius pradėjo tik 2019 m. spalio 1 d., o nuomos santykius 2019 m. lapkričio 5 d., kai jau žinojo, kad yra šaukiamojo amžiaus karo prievolininkas ir pareiškėjo atžvilgiu šaukimas į NPPKT vykdomas kasmet nuo 2018 m. sausio 4 d. Atsižvelgiant į nuolatinį tarnybos atlikimo pobūdį bei 9 mėn. trukmę, daugumai karo prievolininkų reikia sustabdyti / nutraukti socialinius bei ekonominius santykius ir pakeisti gyvenimo režimą, todėl tam tikro masto žala ir nepatogumai yra tikėtini, tačiau žala ir nepatogumai vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams.

Turimas darbas, savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos NPPKT atlikimas būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių, bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio masto žalai asmeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą.

Atsižvelgus į pareiškėjo turimą darbą, kurį galima vertinti kaip nuolatinio arba ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybę ir į tai, kad darbo santykiai pradedami 2019 m. spalio 1 d., darytina išvada, jog būtų neįmanoma užtikrinti pareiškėjui atlikti karo tarnybą kitu metu. Be to (duomenys neskelbtini) pareiškėjui sukanka 23 m., o pareiškėjas turėjo pakankamai laiko priimti sprendimams sumažinti jam galimai kilsiančią žalą, kadangi šaukimai į NPPKT atnaujinti 2015 m, o pareiškėjas jau pradėtas šaukti atlikti NPPKT dar nuo 2018 m. sausio 4 d.

Pareiškėjas nepateikė jokių svarių duomenų, įrodančių, kad praras turimą kvalifikaciją, jam nebus leista grįžti atgal į jau turimą darbą, ar negalės po tarnybos siekti užsibrėžtų profesinių / mokslinių tikslų. Pareiškėjas turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti NPPKT savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Galimybė atidėti karo tarnybą yra tik esant neproporcingai didelei žalai asmeniniams arba visuomeniniams interesams, bet nenumato tokios žalos padarymo atskiriems ūkio subjektams (jų interesams).

Darbdavio patiriama žala galėtų būti siejama su visuomeniniu interesu, tad darbdavys turėtų įrodyti neproporcingai didelę žalą visuomeniniams interesams (pvz., įmonės bankrotas, didelė dalis darbuotojų prarastų darbus ir pan.). Darbas, gyvenimas užsienyje ir turimi kiti finansiniai įsipareigojimai ar ketinimai, savaime negali būti vertinami kaip neproporcingai didelė žala asmeniniams interesams ir galimybė nevykdyti konstitucinės pareigos – atlikti karo prievolės. Darbo užmokesčio praradimas NPPKT atlikimo laikotarpiu yra netiesioginės žalos išraiška, dėl kurios pareiškėjas tik prarastų galimybę pagerinti jau egzistuojančią finansinę padėtį, negautos pajamos iš darbo santykių NPPKT atlikimo laikotarpiu yra tikėtina kiekvieno karo prievolininko, turinčio darbo santykius, žala, kuri neturi būti prilyginama neproporcingai didelei žalai.

Galimų nepatogumų, apribojimų ir nuostolių riziką prisiėmė pats pareiškėjas, pagal sukakusį amžių įvertindamas tikimybę patekti (šaukiamas kasmet nuo 2018 m. sausio 4 d.) į šauktinių sąrašus. Pareiškėjas savo skunde nenurodo konkrečių ABTĮ pagrindų dėl kurių turėtų būti panaikinti skundžiami Sprendimai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo D. L. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 1 d. įgijo Mokslo ir inžinerijos kolegijos Kompiuterijos ir fizikos bakalauro laipsnį. Taip pat pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 1 d. dirba Įmonėje pagal neterminuotą darbo sutartį. Pareiškėjas 2020 m. vasario 9 d. Tarnybai pateikė prašymą dėl tarnybos atidėjimo. Pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala, nes nepavyktų išsaugoti darbo vietos po tarnybos, sugadintas stiprus karjeros ateityje potencialas, nutraukti geri santykiai su darbdaviu, bei sudarytas blogas Lietuvos įvaizdis tarptautinėje erdvėje. Tarnyba Sprendimu Nr. 1 nurodė, kad atsižvelgiant į karo prievolininkų šaukiamų atlikti NPPKT sąrašų sudarymo specifiką bei tai, jog dėl pareiškėjo amžiaus jis šaukiamas nebus, Tarnybos vertinimu, nebuvo pagrįsta įrodymais tokio masto žala, kuriai esant būtų pagrindas sudaryti prielaidas visiškai išvengti NPPKT atlikimo. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjas į šaukiamųjų atlikti NPPKT sąrašus buvo patekęs ir 2018 m. bei 2019 m., tačiau tarnybos neatliko. Sprendime Nr. 1 akcentuota, kad darbo santykių egzistavimas savaime nėra pagrindas karo tarnybos atidėjimui. Be to, kiekvienas karo prievolininkas prieš planuodamas savo karjerą ar asmeninį gyvenimą turėjo galimybę savanoriškai atlikti NPPKT, pasirinkdamas jam tinkantį tarnybos atlikimo laiką, vietą ir būdą.

11. Pareiškėjas 2020 m. kovo 12 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui prašydamas panaikinti Tarnybos Sprendimą Nr. 1 ir pareiškėjo prašymą dėl NPPKT atidėjimo tenkinti visiškai. Pareiškėjas nurodė, kad vienas pagrindinių argumentų, kodėl nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą buvo pareiškėjo amžius, kadangi dėl amžiaus jis kitais metais nebus šaukiamas; šauktinių sąrašai sudaromi atsitiktine tvarka, kas lemia faktą, jog asmuo gali būti pašauktas arba ne atlikti NPPKT. Neatidėjus NPPKT jam būtų padaryta neproporcingai didelė žala, kadangi pareiškėjas turėtų atlyginti Įmonei žalą, pareiškėjas neturi kilnojamojo ir / ar nekilnojamojo turto, kurį pardavęs galėtų kompensuoti darbdaviui, be to, darbo sutarčiai taikoma Anglijos teisė, todėl darbo vieta nebus išsaugoma. Taip pat pareiškėjui didelė žala būtų padaryta kaip būsimam mokslininkui ir savo srities profesionalui, o nutraukus darbo sutartį pareiškėjas privalėtų nutraukti ir nuomos sutartį, grįžti gyventi į Lietuvą ir savo karjerą pradėti nuo pradžių.

12. Ministerija Sprendimu Nr. 2 Tarnybos Sprendimą Nr. 1 paliko nepakeistą, nurodė, kad pareiškėjas pateiktame skunde iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir prašyme atidėti NPPKT, tik papildomai akcentuodamas (detalizuodamas) nurodytų aplinkybių reikšmę. Ministerijos vertinimu, Sprendimas Nr. 1 atitinka tokiems sprendimams keliamus reikalavimus. Pareiškėjas neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams iš esmės sieja su turimais darbo santykiais, tačiau pareiškėjas nurodo tik menamą žalą. Ne pareiškėjo amžius nulėmė šį sprendimą, o visų pareiškėjo pateiktų aplinkybių ir įrodymų įvertinimas. Be to, Įmonė nepateikė įrodymų dėl žalos realumo. Ministerija darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio pobūdžio žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą.

13. Teismas aptarė Konstitucijos, Karo prievolės įstatymo bei Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 (toliau – ir Aprašas) nuostatas ir darė išvadą, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu, todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir, ar būtų galima didelės žalos išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės (neatidėjus NPPKT jam kils didelė žala, kadangi jis neteks darbo, neteks galimybės vykdyti mokslinę veiklą, turės atlyginti išlaidas darbdaviui bei nutraukti nuomos sutartį Jungtinėje Karalystėje) nėra išskirtinio pobūdžio, o labiau susijusios su įprastais nepatogumais paskirtam atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą asmeniui, negu su neproporcingai didelėmis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjo argumentai, susiję su darbo praradimu, nuomos nutraukimu bei su tuo susijusiais finansiniais nuostoliais, grindžiami prielaidomis. Pagal Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą, taip pat jų prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas karo tarnybos atlikimo metu negalės atlikti savo darbinių funkcijų savaime nėra pagrindas atidėti karo tarnybą, kuriai pareiškėjas yra paskirtas. Tam tikri finansiniai nuostoliai ar nepatogumai taip pat savaime nesudaro pagrindo tarnybos atidėjimui, be to, pareiškėjas tokių duomenų nedetalizavo ir savo prašymus atidėti tarnybą grindė bendro pobūdžio teiginiais.

15. Teismas akcentavo, kad pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka gali būti atidedama ne tik egzistuojant neproporcingai žalai asmeniniams ar visuomeniniams interesams, tačiau tik su sąlyga, kad karo prievolininkas tarnybą atliks kitu metu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyvena ir dirba užsienyje, iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas siekia prisiimti ilgalaikius finansinius įsipareigojimus ir toliau gyventi Jungtinėje Karalystėje. Pareiškėjas nei prašyme Tarnybai, skunde Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui, nei skunde teismui nenurodė jokių konkrečių duomenų, jog nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą galėtų atlikti kitu konkrečiu metu. Iš pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių bei pridedamų dokumentų matyti, kad tokios karo tarnybos atlikti pareiškėjas apskritai neplanuoja, todėl pagrindo atidėti karo tarnybą, kad ši būtų atliekama kitu metu, taip pat nėra. Priešingu atveju konstitucinė prievolė atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą automatiškai būtų paneigta visiems asmenims, kurie gyvena ir dirba užsienyje, turi ten darbovietes, prisiimtų ilgalaikių finansinių ar kitokio pobūdžio įsipareigojimų.

16. Teismas pažymėjo, kad prašymo dėl tarnybos atidėjimo pateikimo metu pareiškėjui buvo 22 metai, o bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui suėjo 23 metai. Teismas neabejojo atsakovo nurodomais duomenimis, jog pareiškėjas buvo kviestas atlikti NPPKT 2018 m. bei 2019 m. Taigi, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ne kartą jau buvo kviestas atlikti NPPKT, kas nesudaro pagrindo pripažinti, kad vien tai, jog kitais metais jis nebus kviečiamas atlikti NPPKT, dėl to pateiktas prašymas buvo atmestas.

17. Teismas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nagrinėdami pareiškėjo prašymą bei skundą dėl tarnybos atidėjimo, netinkamai atliko įrodymų vertinimą, atmetė kaip nepagrįstus. Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad buvo įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų patirti nepatogumų, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas, numatytas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Ginčijami Sprendimai yra pakankamai motyvuoti, aiškūs, juose yra atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išdėstytas ir pritaikytas ginčo situacijai aktualus teisinis reglamentavimas. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 18. Pareiškėjas D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas, remdamasis Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Aprašo 4 ir 5 punktais, pažymi, jog teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir, ar būtų galima didelės žalos išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu.

20. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išvadas, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, grindė iš esmės Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą, taip pat jų prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas šiuo metu gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, kurioje Lietuvos Respublikos teisės aktai nėra ir negali būti taikomi, todėl apeliantui nebus taikomos garantijos, įtvirtintos Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje, o karo prievolininkai, kurie gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje, o kiti – užsienio šalyse, negali būti vertinami vienodai ir gyvenantieji bei dirbantieji užsienyje patirs kur kas didesnę žalą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjas: išsilavinimą įgijo Jungtinėje Karalystėje, šiuo metu gyvena, dirba ir vykdo mokslinę veiklą Jungtinėje Karalystėje bei Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato jokių garantijų pareiškėjui, nes Jungtinėje Karalystėje nėra ir negali būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Taigi teismas individualiai neįvertino padaromos žalos fakto apelianto asmeniniams ir turtiniams interesams. Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas aplinkybes dėl jo įgyto išsilavinimo, darbo sutarties, karjeros galimybių bei su tuo susijusios galinčios kilti žalos. Be to, dėl COVID-19 pandemijos pasaulyje sukeltos krizės pareiškėjui nutraukus darbo sutartį su darbdaviu jo patiriama žala tik padidėja, nes nėra aišku, kokia ekonominė situacija bus pasaulyje ir, ar apskritai po NPPKT atlikimo bus laisvų darbo vietų. Todėl interesas išlaikyti darbo santykius ir gauti pajamas svarbus ne tik piliečiui, bet ir valstybei. Pareiga atlikti NPPKT negali būti suabsoliutinama, negali paneigti arba būti laikoma svarbesne už asmens teisę dirbti, tobulėti ir gyventi pasirinktoje valstybėje (Konstitucijos 32 str. – pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos). Taigi, su pareiškėju susijusios aplinkybės nebuvo įvertintos individualiai, nebuvo vertinama, kiek ir kaip NPPKT atlikimas lems jo patiriamą žalą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2020 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-594-575/2020, kurioje Tarnybos Šiaulių skyrius nusprendė atidėti privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimą net tais atvejais, kai asmenys dėl karo tarnybos būtų patyrę kur kas mažesnę žalą, nei pareiškėjas. Taigi tiek teismų, tiek paties atsakovo praktikoje yra nemažai atvejų, kai identiškais atvejais kitų asmenų prašymai atidėti NPPKT dėl darbo santykių turėjimo ir gyvenimo užsienyje buvo patenkinti.

23. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad remiantis Karo prievolės įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, šauktinių sąrašai sudaromi atsitiktine tvarka, tai lemia faktą, jog asmuo gali būti pašauktas arba nepašauktas atlikti NPPKT. Sprendimo Nr. 1 argumentai, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į karo prievolininkų, šaukiamų atlikti NPPKT, sąrašų sudarymo specifiką bei tai, jog dėl amžiaus kitais metais šaukiamas nebus, kelia pagrįstų abejonių, ar tikrai pareiškėjas atsitiktine tvarka buvo įtrauktas į prievolininkų sąrašą. Tai leidžia daryti išvadą, jog nebuvo vertinama pareiškėjo patiriama žala, nes iš tikrųjų buvo vertinamas pareiškėjo amžius, t. y., kad kitais metais jis jau nebus šaukiamas atlikti NPPKT. Teismas net nesprendė iškelto klausimo, ar pareiškėjo šaukimas atlikti NPPKT yra teisėtas, t. y. ar tikrai apeliantas buvo pašauktas atlikti NPPKT atsitiktine tvarka, kaip numato Karo prievolės įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, ar pagal jo amžių, kaip nurodė atsakovas Sprendime Nr. 1. Neteisėtas pareiškėjo šaukimas atlikti NPPKT negali sukelti jam jokių pasekmių.

24. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodo, kad teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, o labiau susiję su įprastais nepatogumais paskirtam atlikti NPPKT asmeniui, nei su neproporcingai didelėmis neigiamomis pasekmėmis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašymu Tarnybai taip pat nenurodė konkrečios datos (kalendorinių metų) kada jis galėtų atlikti tarnybą kitu metu, buvo šaukiamas anksčiau, tačiau dėl karo prievolės vengimo jos neatliko.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu motyvuotai akcentavo aplinkybę, kad pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka gali būti atidedama ne tik egzistuojant neproporcingai žalai asmeniniams ar visuomeniniams interesams, tačiau tik su sąlyga, kad karo prievolininkas tarnybą atliks kitu metu. Pareiga įrodyti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tenka karo prievolininkui, pareiškėjui tokia teisė nebuvo apribota.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodomoje byloje nagrinėjama situacija vykusi 2018 m. balandžio 16 d. – 2018 m. gegužės 16 d. periodu. Iki 2018 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje Aprašo redakcijoje sprendimus dėl karo tarnybos atidėjimo priimdavo autonomiškai kiekvienas iš Tarnybos regioninių padalinių vadų, kuriems buvo pateikiami prašymai dėl tarnybos atidėjimo. Lietuvoje iš viso yra 6 regioniniai padaliniai, dėl to buvo galimybė susidaryti ydingoms situacijoms, kai skirtingi viršininkai panašias aplinkybes galėjo vertinti ir motyvuoti skirtingai.

Be to, tuo metu veikusių Atrankos komisijų pasiūlymai buvo rekomendacinio pobūdžio. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Aprašo pakeitimai nustatė, kad prašymus nagrinėja ir sprendimus priima vienintelė – Tarnybos Atrankos komisija. Pareiškėjas prašymą teikė 2020 m., kai jį nagrinėjo Tarnybos Atrankos komisija, todėl apeliaciniame skunde pateikiamos išvados, sietinos su Tarnybos regioninių padalinių atliktais prašymų vertinimais turėtų būti atmestos kaip nepagrįstos. Be to, kartu pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-594-575/2020 nėra nustatęs, kad užsienyje dirbantys ir įsipareigojimų turintys karo prievolininkai savaime laikytini kaip patiriantys neproporcingą žalą jų interesams.

Lietuvos kariuomenėje taip pat yra formuojama praktika, kad darbas ir gyvenimas užsienyje nevertinami kaip neproporcingai didelė žala. Teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti karo prievolininkų sąrašai neturėtų kelti abejonių savo objektyvumu. Pareiškėjo, atsižvelgiant į jo amžių, šaukimas atlikti karo prievolę, jeigu jis patenka į sudarytus sąrašus, yra teisėtas. Pareiškėjo atžvilgiu jau taikyta administracinė teisena dėl karo prievolininko pareigų nevykdymo. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus.

Tarnyba įvertino visus pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus dėl tarnybos atidėjimo, kuriuos jis pateikė. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras iš naujo nenagrinėja aplinkybių, tik tikrina Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išskyrus atvejus, kai asmenys pateikia naujus įrodymus ir aplinkybes, kurių pagrįstai negalėjo pateikti Atrankos komisijai. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. ir 2017 m. liepos 4 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Atsakovo nuomone, Tarnyba ir Ministerija, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus nagrinėto prašymo ir skundo kontekste, pagrįstai padarydami išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala yra tik menama ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus paties pareiškėjo nurodytus bendro pobūdžio teiginius, pagrįstus tik prielaidomis bei abstraktaus pobūdžio pranešimais.

Pareiškėjui atidėti NPPKT individualia tvarka nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos Sprendimo Nr. 1 bei Ministerijos Sprendimo Nr. 2, kuriais buvo netenkintas pareiškėjo (karo prievolininko) prašymas atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pastarasis su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste vertino byloje surinktus įrodymus.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad: „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

30. Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, inter alia Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje, kuriame reglamentavo privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimą individualia tvarka, ir kurio 1 dalyje įtvirtino baigtinį karo prievolininkų, kuriems privalomoji pradinė karo tarnyba atidedama individualia tvarka, sąrašą. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad „Privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama šiems karo prievolininkams: <...> 14) krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka – atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu“.

31. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyto privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo karo prievolininkui tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintame Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos apraše, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: karo prievolininkas, kuris siekia privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, turi pateikti Tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą nustatytos formos prašymą atidėti tarnybą (4 p.), tokiame prašyme karo prievolininkas turi pagrįsti jo nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (5 p.); tokius prašymus nagrinėja Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisija (toliau – ir Atrankos komisija), kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

32. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškindama nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pabrėžia, kad karo prievolininkas, siekdamas privalomos pradinės karo tarnybos atidėjimo paminėtu pagrindu, privalo: (1) krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka pateikti prašymą, (2) prašyme nurodyti galimą „neproporcingai didelę žalą“ jo asmeniniams arba visuomeniniams interesams, (3) įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu, ir (4) pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

33. Nagrinėjamos bylos kontekste ypač akcentuotina, kad Atrankos komisija, nagrinėdama karo prievolininkų prašymus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, privalo inter alia vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Vadinasi, Atrankos komisijos sprendimai dėl tokių karo prievolininkų prašymų, be kita ko, turi būti motyvuoti, o motyvų išdėstymas juose turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu susijęs su konkrečių karo prievolininko prašyme išdėstytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, kurį atliekant pirmiausiai turi būti atsižvelgiama į individualią kiekvieno karo prievolininko situaciją. Šiame kontekste primintina, kad, pavyzdžiui, tai, jog Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte pavartota sąvoka „neproporcingai didelė žala“ yra iš esmės vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo tam tikrų individualių aplinkybių kiekvienu atveju, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-594-575/2020. Vadinasi, karo prievolininkų prašymų atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu vertinimas turi būti individualizuotas, t. y. susietas su vertinimu, ar konkrečiam karo prievolininkui atliekant NPPKT nustatytu laiku gali kilti jo nurodoma „neproporcingai didelė žala“ ir ar yra reali galimybė tokios žalos išvengti NPPKT atidedant.

35. Minėta, kad iš gero administravimo principų kylantys imperatyvai Atrankos komisiją įpareigoja sprendime dėl privalomos pradinės karo tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu įvertinti konkrečiame karo prievolininko prašyme išdėstytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Tai, be kita ko, reiškia, kad tais atvejais, kai Atrankos komisijai kyla pagrįstų abejonių dėl karo prievolininko prašyme nurodytų aplinkybių ir (arba) prie prašymo pridėtų įrodymų nepakankamumo, ši komisija privalo išnaudoti jai suteiktus įgaliojimus tokiems įrodymams surinkti (Karo prievolės įstatymo 34 str.), ji privalo karo prievolininkui išaiškinti, kad pastarasis turi teisę pateikti papildomus su tuo susijusius įrodymus ir sudaryti realias sąlygas tai teisei įgyvendinti. Atrankos komisijos sprendimai dėl atsisakymo atidėti privalomą pradinę karo tarnybą Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu negali būti grindžiami prielaidomis, bendro pobūdžio samprotavimais, nepašalintais prieštaravimais vertinant įrodymus. Tokio pobūdžio Atrankos komisijos sprendimo motyvai akivaizdžiai neatitiktų adekvatumo, aiškumo ir pakankamo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2059-968/2021).

36. Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

37. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Tarnyba ir Ministerija tinkamai atliko savo pareigą individualiai įvertinti žalą ir nepatogumus, su kuriais susidurs karo prievolininkas – pareiškėjas. Taip pat, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, atlikdamas skundžiamų Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, teisėtumo bei pagrįstumo patikrą rėmėsi pareiškėjui neaktualiomis teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad sprendžiant pareiškėjo prašymą atidėti NPPKT nebuvo vertintos aplinkybės, kad apeliantas išsilavinimą įgijo Jungtinėje Karalystėje; kad apeliantas šiuo metu gyvena, dirba ir vykdo mokslinę veiklą Jungtinėje Karalystėje, bei, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato jokių garantijų apeliantui, kaip gyvenančiam ne Lietuvoje, susijusių su NPPKT atlikimu.

38. Teisėjų kolegija dėl įrodymų trūkumo taip pat kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo argumentus, kad NPPKT atlikti pareiškėjas apskritai neplanuoja, todėl pagrindo atidėti karo tarnybą, kad ji būtų atliekama kitu metu, ir šiuo aspektu nėra. Pažymėtina, jog kylant neaiškumui dėl aptariamos aplinkybės, ji turėtų būti patikslinama kompetentingam subjektui sprendžiant prašymo atidėti NPPKT pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, tokių duomenų byloje nėra.

39. Be kita ko, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu nėra pagrindo pritarti ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tenkinus pareiškėjo prašymą atidėti NPPKT automatiškai būtų paneigta konstitucinė prievolė atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą visiems asmenims, kurie gyvena ir dirba užsienyje, turi ten darbovietes, prisiimtų ilgalaikių finansinių ar kitokio pobūdžio įsipareigojimų. Kaip minėta anksčiau, Atrankos komisijai kylant pagrįstų abejonių dėl karo prievolininko prašyme nurodytų aplinkybių ir (arba) prie prašymo pridėtų įrodymų nepakankamumo, ši komisija privalo išnaudoti jai suteiktus įgaliojimus tokiems įrodymams surinkti (Karo prievolės įstatymo 34 str.), ji privalo karo prievolininkui išaiškinti, kad pastarasis turi teisę pateikti papildomus su tuo susijusius įrodymus ir sudaryti realias sąlygas tai teisei įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, to padaryta nebuvo, o apsiribota formaliu konstatavimu, kad karo prievolininkas privalo pagrįsti ne tik kylančią neproporcingai didelę žalą, bet ir įrodyti, jog tarnybą atliekant kitu metu žalos būtų galima išvengti, padarytų išvadų nesusiejant su pareiškėjo atveju bei nepasinaudojant Atrankos komisijai suteiktais įgaliojimais papildomai informacijai surinkti.

40. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad NPPKT atidėjimas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu siejamas su „neproporcingai didele žala“ jo asmeniniams arba visuomeniniams interesams, kurios būtų išvengta, jei jis tarnybą atliktų kitu metu. Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas šiuo pagrindu niekaip nesiejamas su Karo prievolės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytu šaukiamojo amžiumi. Juo labiau, iš Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra jokio pagrindo išvadai, kad paminėtoje nuostatoje nurodomos žalos dydis ar tokio dydžio proporcingumas gali būti vertinamas skirtingai tik dėl karo prievolininko, kuris šiuo pagrindu prašo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, amžiaus. Todėl kritiškai, kaip nepagrįstas, vertintinas Tarnybos Sprendimo 1 argumentas, susiejantis žalos pagrįstumą / nepagrįstumą su karo prievolininkų šaukiamų atlikti NPPKT sąrašų sudarymo specifika bei pareiškėjo amžiumi.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamų Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2 motyvų išdėstymas neatitinka adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, todėl jie negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2 yra pagrįsti ir teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o Tarnybos ir Ministerijos sprendimai panaikinami.

42. Panaikinus Tarnybos ir Ministerijos Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2, Tarnyba teisės aktų tiesiogiai yra įpareigota pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, be kita ko, atsižvelgti į šiame teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir įvertinti individualią pareiškėjo (karo prievolininko) situaciją, kuria jis grindžia prašymą atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą individualia tvarka, todėl įpareigoti atsakovą tai padaryti papildomai teismo sprendimu nėra pagrindo.

43. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

44. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi 3,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą pareiškėjui grąžinta. Taip pat pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose. Taigi pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis – 34,25 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo D. L. (L.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjo D. L. (L.) skundą patenkinti ir panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijos 2020 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. ATRS-335 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 12-01-504.

Priteisti pareiškėjui D. L. (L.) iš atsakovo Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 34,25 Eur (trisdešimt keturis eurus dvidešimt penkis centus) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė