2015-09-29 Nr. AB-18764-3-61-3-05245-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A-618-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05245-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. K. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) pripažinti atsisakymą nagrinėti pareiškėjos skundą neteisėtu ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3626; 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 23 d. skundą.

Paaiškino, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pareiškėjos pensiją pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatyminės nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo su 2013 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių. VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (10.1)S-36684 jos prašymo netenkino. Pareiškėja su 2013 m. gegužės 23 d. skundu kreipėsi į VSDFV. Tačiau VSDFV, 2013 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. (6.5)I-3626 konstatavusi, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, atsisakė skundą nagrinėti. Pareiškėja padavė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas atsisakė priimti jos skundą, kaip paduotą nesilaikant privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pareiškėjos nuomone, VSDFV atsisakymas nagrinėti jos skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teisė skųsti VSDFV Kauno skyriaus veiksmus atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Kita vertus, Pensijų įstatymo 44 straipsnyje yra nustatyta, kad laiku neišmokėta pensija dėl pensiją skiriančios ar mokančios institucijos kaltės išmokama už praėjusį laiką neribojant kokiu nors terminu.

Skundo patikslinime (b. l. 15) pareiškėja paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priėmus Laikinąjį įstatymą, per masinio informavimo priemones buvo skelbiama, kad pensijos sumažintos laikinai, kad jos bus kompensuotos, todėl pareiškėja tikėjosi, kad Vyriausybė paruoš įstatymą, nustatantį neišmokėtos pensijos išmokėjimo laiką ir tvarką. Pareiškėja tik 2013 m. gegužės mėnesį sužinojo apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo iš karto kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių. Pareiškėjos nuomone, skundo padavimo VSDFV terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Be to, pažeidimas – pensijos nemokėjimas – yra tęstinio pobūdžio.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–26, 52–54).

Paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas vadovaujantis Laikinuoju įstatymu teritorinio skyriaus priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėnesį.

Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gegužės 23 d. skundu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3626 pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą. Šiame sprendime pareiškėjai buvo paaiškinta, kad iki 2013 m. birželio 15 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Nagrinėjamu atveju netaikytina pareiškėjos nurodyta Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostata, nes ginčo laikotarpiu teritoriniai skyriai pensijas pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiavo vadovaudamiesi įstatymu. Nepagrįstu laiko ir pareiškėjos argumentą, kad teisė skųsti teritorinio skyriaus veiksmus atsirado Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nes apie jos pensijos sumažinimą sužinojo dar 2010 m. sausio mėnesį. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų skundo padavimo VSDFV terminas yra pakankamai ilgas, be to, pareiškėja į VSDFV kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Pareiškėjos argumentas, kad pažeidimas – pensijos nemokėjimas – yra tęstinio pobūdžio, nepagrįstas, prieštarauja Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatoms, nes VSDFV teritoriniai skyriai ginčo laikotarpiu teisėtai taikė galiojantį Laikinąjį įstatymą. Pareiškėjai nepateikus jokių objektyvių įrodymų praleistam terminui atnaujinti, pagrįstai nuspręsta nenagrinėti pareiškėjos 2012 m. gegužės 23 d. skundo.

VSDFV Kauno skyrius atsiliepime prašo bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–35, 43–45).

Paaiškino, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl teritorinio skyriaus veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Dėl pareiškėjos teisės skųsti teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais VSDFV, skundo padavimo VSDFV termino nurodė tokius pačius argumentus kaip ir VSDFV atsiliepime, aiškino, kad pareiškėja praleido skundo padavimo VSDFV terminą, nepateikė įrodymų, kad jį praleido dėl svarbių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja į VSDFV kreipėsi, siekdama atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. o tokių ginčų nagrinėjimo tvarka ir terminai aiškiai nurodyti Pensijų įstatyme (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005, Nr. 83-3066). Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV.

Taikytina būtent šį Pensijų įstatymo redakcija, nes ginčo teisiniai santykiai susiklostė 2010–2011 metais. Dėl pareiškėjos sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjai nebuvo įteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėja neginčija, kad 2010 m. sausio mėnesį gavo sumažintą pensiją, o tai reiškia, kad nuo pirmos pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos išmokėjimo dienos prasidėjo termino pažeistai teisei ginti eiga.

Todėl būtent toks VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus valinis aktas mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą pareiškėjos senatvės pensiją, o ne 2013 m. gegužės 21 d. atsisakymas išmokėti pensijos nepriemoką, nulemia termino skundui VSDFV paduoti pradžią. Tuo labiau, kad sprendimą atsisakyti išmokėti pensijos nepriemoką VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius priėmė viršydamas savo kompetenciją, nes įvertinus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčus pensijų mokėjimo klausimais privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja tik VSDFV.

Tokių išvadų (dėl privalomos ikiteisminės ginčų pensijų mokėjimo klausimais sprendimų tvarkos ir termino apginti pažeistą teisę eigos pradžios) nuosekliai buvo laikomasi ir LVAT praktikoje, kurią LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar kartą patvirtino 2014 m. balandžio 22 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Todėl atsižvelgus į tai, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, pareiškėja skundą VSDFV, o ne pensiją mokėjusiam teritoriniam skyriui, galėjo paduoti iki 2013 m. vasario mėnesio.

Reikalavimą dėl 2010–2011 metais susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo, taigi ir ginčą šiuo klausimu, pareiškėja iškėlė 2013 m. gegužės 15 d. prašyme, akivaizdu, kad praleidusi skundo VSDFV padavimo terminą.

Skundo padavimas praleidus įstatyme nustatytą jam paduoti terminą sukelia atitinkamas teisines pasekmes – atsisakymą nagrinėti paduotą skundą (VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punkto nuostatos). Tokiu atveju skundas gali būti nagrinėjamas, tik jeigu VSDFV priima sprendimą atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą skundo padavimo terminą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, minėtų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktų nuostatos). Dėl to asmuo turi pateikti VSDFV prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodydamas svarbias priežastis, objektyviai sutrukdžiusias jam paduoti skundą per nustatytą terminą, ir pateikdamas tas priežastis patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VSDFV skundžiamame sprendime padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad pareiškėja praleido skundo VSDFV padavimo terminą, todėl vadovaudamasi minėtų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punkto nuostatomis pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja neteikė VSDFV prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir minėtomis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėmis, atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą yra VSDFV direktoriaus kompetencijoje. VSDFV nesprendus klausimo dėl skundo VSDFV padavimo termino atnaujinimo, šis klausimas negali būti sprendžiamas teisme, kita vertus teismui ir nepriskirta atlikti viešojo administravimo institucijos funkcijų.

Minėta, kad ginčo laikotarpiu Pensijų įstatymo 45 straipsnyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje buvo aiškiai nustatyta ginčų pensijų klausimais sprendimo tvarka, skundų padavimo terminai, termino pažeistai teisei ginti eigos pradžia. Be to, nagrinėjamu atveju iš viešosios erdvės (visuomenės informavimo priemonės plačiai nušvietė aktualų šiai bylai klausimą) pensijas gaunantiems asmenims turėjo būti gerai žinoma, kad dalis tokias pensijas gaunančių asmenų pradėjo ginti savo pažeistą teisę teisme dar tuomet, kai Konstitucinis Teismas nebuvo gavęs prašymo tirti atitinkamų teisės aktų, kuriais sumažintos pensijos, atitiktį Konstitucijai, ir tik tų asmenų aktyvių pastangų dėka administraciniai teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Po to buvo viešai paskelbta, kad Konstitucinis Teismas nagrinės atitinkamą konstitucinės justicijos bylą. Todėl nepagrįstai pareiškėja aiškina, kad skundo VSDFV padavimo terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsiteisėjimo. Po šio nutarimo įsiteisėjimo 2012 m. rugsėjo 21 d., dar nebuvo pasibaigęs procesinis skundo VSDFV padavimo terminas. Pareiškėja objektyviai nepagrindė, kad apie Konstitucinio Teismo nutarimą sužinojo tik 2013 m. gegužės mėnesį. Jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų, todėl pareiškėja nebuvo įgijusi teisėto lūkesčio ir neturėjo pagrindo laukti pensijos nepriemokos išmokėjimo greitu laiku.

Pareiškėja nepagrįstai remiasi Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Byloje nėra nustatyta, kad būtent dėl VSDFV Kauno skyriaus neteisėtų veiksmų pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai buvo perskaičiuota senatvės pensija, nes VSDFV Kauno skyrius ginčo laikotarpiu veikė taikydamas galiojančius teisės aktus, o senatvės pensijos nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl Seimo netinkamai nustatyto teisinio reguliavimo.

Nors pensija mokama kiekvieną mėnesį, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėja kiekvieną mėnesį, kai jai buvo mokama sumažinta pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais yra nepagrįstas. Taip pat nagrinėjamoje situacijoje nėra konstatuotas VSDFV Kauno skyriaus veiksmų neteisėtumas, nes ginčo laikotarpiu VSDFV teritorinis skyrius privalėjo vykdyti galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas. Todėl pareiškėjos argumentai dėl tęstinio pažeidimo yra nepagrįsti.

Atsižvelgiantį tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidžiant VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse nustatytų skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūrų, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pagrindo nėra. Šis pareiškėjos reikalavimas atmestas.

Atmetus pareiškėjos skundą dėl VSDFV sprendimo panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 23 d. skundą, tuo labiau, kad neatnaujinus skundo VSDFV padavimo termino, toks pareiškėjos skundas VSDFV apskritai negali būti nagrinėjamas. Gindama savo galbūt pažeistą teisę pareiškėja nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos, todėl jai tenka visos dėl to šiuo metu kilusios neigiamos pasekmės. Pareiškėja dar neprarado teisės teikti VSDFV prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Be to, Seimo 2014 m. gegužės 15 d. priimtame Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatyme Nr. XII-886 (Teisės aktų registras, 2014 m. gegužės 21 d., Nr. 2014-05572) yra nustatyta dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių taikymo neišmokėtos pensijos kompensavimo tvarka ir terminai. Taip pat šiame įstatyme Vyriausybė įpareigota parengti ir dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos senatvės pensijos kompensavimo mechanizmo projektą.

III. Pareiškėja G. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti (b. l. 69–70).

Pareiškėja teigia, kad senatvės pensija jai buvo neišmokėta dėl pensiją mokančios institucijos kaltės, todėl 3 metų terminas, numatytas, Pensijų įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje jai negali būti taikomas. Anksčiau galiojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnio norma, nustatanti 3 m. terminą skundams paduoti, yra panaikinta. Todėl pareiškėjai atsirado teisė reikalauti išmokėti pensiją tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Pareiškėja pažymi, kad skundžia ne Laikinojo įstatymo pagrindu priimtą sprendimą nemokėti jai visos pensijos, o VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus veiksmus ir sprendimus, kuriais atsisakyta išmokėti pensijos dalį tuo pagrindu, kad nėra priimtas įstatymas dėl pensijų kompensavimo ir atsisakyta nagrinėti skundą dėl praleisto senaties termino. Mano, kad laikėsi ikiteisminio ginčo nagrinėjimo procedūros, termino nepraleido ir neturi priežasčių prašyti jį atnaujinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 78–81).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 75–77). Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas teisingai pritaikius teisės normas ir visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja iš esmės siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo su 2013 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių (b. l. 36). VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (10.1)S-36684 jos prašymo netenkino (b. l. 5). Pareiškėjai buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys ir nurodyta, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą. Pareiškėja su 2013 m. gegužės 27 d. skundu kreipėsi į VSDFV (b. l. 27), kuri 2013 m. gegužės 30 d. rašte Nr. (6.5)I-3626 (b. l. 28–29) konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl atsisakė skundą nagrinėti. Pareiškėjai pasiūlyta iki 2013 m. birželio 15 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Be to, šiame sprendime pateikta informacija apie pensijų kompensavimo įstatymo rengimą. Pareiškėja termino atnaujinti neprašė ir VSDFV bei VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kartu prašydama priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį, tačiau teismas 2013 m. birželio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip paduotą nesilaikant nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nenagrinėtiną (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 ir 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo nutartį paliko iš esmės nepakeistą, pažymėjęs, kad pareiškėja turi teisę apskųsti VSDFV sprendimą, kuriuo jos skundą atsisakyta nagrinėti iš esmės Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 8–9). Pareiškėja 2013 m. spalio 16 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Taigi ginčas šioje byloje kilo dėl VSDFV 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3626 teisėtumo, kuriuo pareiškėjos skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų ir 2013 m. gegužės 21 d. priimto sprendimo atsisakant išmokėti 2010–2011 metų laikotarpių sumažintą senatvės pensijos dalį atsisakyta nagrinėti iš esmės, konstatavus, kad pareiškėja yra praleidusi skundo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. gegužės 15 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose nepagrįsta ir pareiškėjos pozicija, kad teisė reikalauti išmokėti pensiją atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Teisėjų kolegija sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendime nurodytais argumentais, atsakant į pareiškėjos skundo motyvus. Naujų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės nepateikia. Laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams pagrįstai taikė iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusią Pensijų įstatymo redakciją ir jos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus pensijų klausimais.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė