2025-10-22 Nr. AB-17104-3-61-3-02454-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2433-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02454-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 25SD8032 (padaryta apsirikimo klaida – skundžiamas sprendimas – 2025 m. balandžio 22 d. Nr. 25SD7900, toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą patvirtinantį teisę dirbti. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, 1 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2025 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, kuriame būtų nurodyta pareiškėjo teisė dirbti Lietuvos Respublikoje. Atsakovas priėmė Sprendimą išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą be teisės dirbti. Atsakovas nurodė, kad užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti prieglobsčio prašytojams išduodamas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 14013 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių neatitinka, todėl nėra teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą, nurodant, kad pareiškėjas turi teisę dirbti.

3. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2023 m. spalio 12 d. 2024 m. vasario 9 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S47670 perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai. Taigi jis yra prieglobsčio prašytojas, sprendimas jo byloje nepriimtas daugiau nei pusantrų metų. Pareiškėjas su minėtu Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimu nesutiko ir kreipėsi į teismą. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7119-428/2024 pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo. Vykdydamas LVAT sprendimą, Migracijos departamentas 2025 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. 25S42648, kuriuo nusprendė nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę.

Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą (Regionų administraciniame teisme nagrinėjama byla Nr. eI3-9231-631/2025). Pareiškėjo byloje iki šiol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, nors Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta prieglobsčio prašytojo teisė dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, jeigu per 6 mėn. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Ši Įstatymo nuostata įgyvendinta pagal 2013 m. birželio 26 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva), kurios 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos, jei pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo ir prašytojas nekaltas dėl delsimo. Direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta, kad galimybė patekti į darbo rinką neatimama sprendimo apskundimo procedūros metu, jei pagal nustatytą procedūrą neigiamo sprendimo apskundimas turi sustabdomąjį poveikį, iki to laiko, kol nebus pranešta apie neigiamą sprendimą.

Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimas prieglobsčio byloje Nr. 24S47670 buvo panaikintas LVAT 2024 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024. Migracijos departamentas tik 2025 m. vasario 11 d. priėmė naują sprendimą Nr. 25S42648 pareiškėjo prieglobsčio byloje, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka.

Pareiškėjo prieglobsčio prašymas nagrinėtas iš esmės, neigiamo sprendimo prieglobsčio byloje apskundimas turi sustabdomąjį poveikį, todėl pareiškėjas turi teisę dirbti iki kol bus priimtas galutinis sprendimas pareiškėjo prieglobsčio byloje. Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesilaikė teisėtumo principo. Sprendimas nepagrįstas teisės normomis, apsiribojama objektyvioms aplinkybėms prieštaraujančia nuoroda, kad pirmasis sprendimas pareiškėjo byloje priimtas per 6 mėn. ir nevertinta, ar sprendimas nebuvo apskųstas, ar sprendimo apskundimas turėjo stabdomąjį poveikį, ar pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas.

4. Net jei būtų pripažinta, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas išnagrinėtas ir jo prieglobsčio byloje yra priimtas galutinis sprendimas, o pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, iš jo negali būti atimta įgyta teisė dirbti, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo. UTPĮ 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata suteikia išimtinę teisę dirbti užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai ir kurių prieglobsčio prašymas buvo atmestas tik tuo atveju, jei asmenys kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai. Šiuo apribojimu diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai. Teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis tarptautinės apsaugos prašytojas nepraranda savo turimų teisių vien dėl to, kad pasinaudojo savo teise prašyti prieglobsčio arba papildomos apsaugos. Taigi pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įgis teisę dirbti tuo atveju, jei prieglobsčio prašymo nagrinėjimas užtruks ilgiau nei 6 mėn. ir galės dirbti nepaisant teisinio statuso, iki kol bus įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad jo teisė dirbti bus apribota vien dėl to, kad jis pasinaudojo galimybe paprašyti tarptautinės apaugos, prieš tai neteisėtai nekirtęs Lietuvos valstybės sienos.

5. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju negalima išspręsti bylos neįvertinus UTPĮ (2025 m. sausio 1 d. teisės akto redakcija) 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir jame įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl UTPĮ (2025 m. sausio 1 d. redakcija) 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto konstitucingumo.

6. Pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą 2023 m. spalio 12 d., todėl įgijo teisę dirbti nuo 2024 m. balandžio 12 d. Taigi, pareiškėjo manymu, daugiau nei vienerius metus buvo nepagrįstai ribojama pareiškėjo teisė dirbti, vilkinamas sprendimas išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti. Pareiškėjas daugiau nei metus išgyvena stresą, nerimą, skurdą, neteisingumo jausmą, nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) ribojant pareiškėjo teisę dirbti, prisidėjo prie pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių ir žalos atsiradimo. Todėl pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą išduoti pažymėjimą su teise dirbti ir priteisti 1 Eur piniginę kompensaciją už patirtą moralinę žalą.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Sprendime pateikiamas paaiškinimas užsieniečiui į jo pateiktą prašymą dėl užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti prieglobsčio prašytojams išdavimo tvarkos. Šis raštas yra informacinio pobūdžio. Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 14013 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodomos prieglobsčio prašytojų ir užsieniečių teisės susijusios su jų teise dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas 2023 m. spalio 12 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Su prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, išduotą 2023 m. gegužės 16 d., kuriame buvo Vengrijos Respublikos konsulato išduota C tipo viza, galiojanti nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 29 d. Pareiškėjo pase nebuvo žymų, kad jis į Lietuvą pakliuvo kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną. Taigi pareiškėjas prašymą pateikė nors ir teisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką, tačiau ne kirsdamas (teisėtai/neteisėtai) Lietuvos Respublikos sieną, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodyto prieglobsčio prašytojui, kuriam gali būti išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti pagal Įstatymo 14013 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto reikalavimo.

Pareiškėjui nėra taikomas ir Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas, nes užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti išduodamas, jeigu per 6 mėn. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo. Pareiškėjas nepagrįstai skunde teigė, kad Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 24S47670 nėra sprendimas prieglobsčio byloje. Toks pareiškėjo aiškinimas prieštarauja Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 37 punktui. Šiuo konkrečiu atveju nustačius, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko turėdamas Vengrijos vizą ir už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Vengrija, buvo priimtas Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 24S47670, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai. Taigi sprendimas dėl perdavimo yra susijęs su prieglobsčio byla ir procesais, todėl ginčijamame rašte pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas.

Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2023 m. spalio 12 d., o Migracijos departamentas priėmė sprendimą 2024 m. vasario 9 d., t. y. sprendimas buvo priimtas praėjus 4 mėn.

9. Atsakovo manymu, į Direktyvos 15 straipsnį reikia žiūrėti kaip į visumą, o ne į kiekvieną dalį atskirai. Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje yra numatytos 3 komuliatyvios sąlygos: turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne mažiau kaip per 9 mėn. nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos; pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo; prašytojas nekaltas dėl delsimo. Įgyvendinant minėtą Direktyvos 15 straipsnį, jis buvo įtrauktas į Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kuriame įstatymo leidėjas numatė, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, jeigu per 6 mėn. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Taigi įstatymo leidėjas numatė 6 mėn. terminą Migracijos departamentui priimti sprendimą ir tik tuo atveju, kai Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo ne dėl pareiškėjo kaltės suteikiama prieglobsčio prašytojui teisė dirbti. Kitu atveju jam tokia teisė nesuteikiama. Tokią galimybę numato Direktyvos 15 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodoma, kad valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, pagal nacionalinę teisę. Direktyvos 15 straipsnio 3 dalis neįpareigoja valstybių narių užtikrinti prieglobsčio prašytojams teisės dirbti, jeigu jų prašymas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant terminų, o procesas tęsiasi dėl sprendimo apskundimo.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir neatsižvelgė į tai, kad šiuo metu Lietuvoje vis dar yra paskelbta ekstremali situacija, todėl šiuo metu turi būti vadovaujamasi Įstatymo X2 skyriumi. Šiuo metu Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma suteikti prieglobsčio prašytojams prieglobstį nėra stabdomi Įstatymo 14026 straipsnyje numatytais atvejais. Apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytais atvejais, į kuriuos pareiškėjas nepatenka. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atitiktų ir Įstatymo 14026 straipsnio 2 dalyje numatytą pagrindą, t. y. nėra duomenų, kad dėl pareiškėjo būtų priimta nutartis stabdyti sprendimo vykdymą užtikrinant reikalavimų užtikrinimo priemonę. Tad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jo atveju yra ir stabdomasis poveikis.

11. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigė, kad jam priklauso užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti nuo 2024 m. balandžio 12 d. Jam buvo išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti 2024 m. balandžio 12 d, tačiau tai buvo padaryta per klaidą. Užsieniečio registracijos pažymėjimas buvo panaikintas ir išduotas naujas be teisės dirbti. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 22 d. raštu Nr. 24SD27771, 2024 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 24SD29494, 2025 m. sausio 10 d. raštu Nr. 25SD614 informavo pareiškėją, kada užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti prieglobsčio prašytojams išduodamas, t. y. kad asmuo turi atitikti Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir 14013 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

12. Pareiškėjo cituojamas Įstatymo 14013 straipsnio 3 dalies 2 punktas nėra su juo susijęs, nes jis yra prieglobsčio prašytojas ir jam taikomi kiti Įstatymo straipsniai. Prieglobsčio prašytojo statusas neturi būti kaip alternatyva legalios migracijos keliui (leidimui laikinai gyventi) pateikimui į darbo rinką. Tokia Įstatymo nuostata atitinka ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. Įstatymas numato daug platesnes priėmimo sąlygas prieglobsčio prašytojams (Įstatymo 71 str., 14013 str. 1 d., įskaitant teisę naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis ir kt.), palyginus su užsieniečiais, neteisėtai esančiai Lietuvoje ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai. Atsakovo manymu, įstatymų leidėjas pagrįstai skirtingai reglamentavo teisės dirbti sąlygas, atsižvelgiant į visų priėmimo sąlygų visumą.

13. Nagrinėjamoje byloje jokie pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o, nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama.

II. 14. Regionų administracinio teismas 2025 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, kuriame būtų nurodyta pareiškėjo teisė dirbti Lietuvos Respublikoje. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 14013 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

16. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 12 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuriame buvo Vengrijos Respublikos konsulato išduota C tipo viza, galiojanti nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 29 d. Pareiškėjas į Lietuvą pateko legaliai, laikotarpiu, kuriuo turėjo jam išduotą Vengrijos Respublikos vizą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neatitinka UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytam prieglobsčio prašytojui, kadangi nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikos sieną būtų kirtęs nelegaliai. Būtent tokia sienos kirtimo sąlyga, kaip jau minėta, būtina konkretų atvejį vertinant pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį. Nustačius, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio prašytojui, kaip jis apibūdintas UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje, sąlygų, todėl pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas ir UTPĮ 14013 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

17. Kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko turėdamas Vengrijos vizą, todėl už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Vengrija, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 37.2 punktu, priėmė 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47670, kuriuo nusprendė perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai. Tvarkos aprašo 37 punktas reglamentuoja prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūras. Migracijos departamentas gali nagrinėti prašymą iš esmės ir priimti sprendimą suteikti/nesuteikti prieglobsčio, tačiau taip pat gali ir nuspręsti, kad už prašymo nagrinėjimą atsakinga kita valstybė (tokią galimybę nustato Tvarkos aprašo 37.2 p.). Atsižvelgęs į tai, kad toks sprendimas apraše nurodytas kaip alternatyvus sprendimui pvz., suteikti / nesuteikti prieglobstį, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad jis turėjo teisę priimti 2024 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 24S47670, kuris, nors ir nėra galutinis dėl pateikto prašymo, tačiau vertintinas kaip adekvatus galutiniam sprendimui prieglobsčio byloje, nustačius reikalingumą tokio prašymo perdavimui kitai valstybei. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog atsakovas pagrįstai nusprendė, kad sprendimas dėl perdavimo yra susijęs su prieglobsčio byla ir jo procesais. Esant tokiai išvadai, atitinkamai teisingu sprendimu laikytinas ir Migracijos departamento atsisakymas tenkinti 2025 m. balandžio 8 d. prašymą dėl teisės dirbti, vadovaujantis UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2023 m. spalio 12 d., o Migracijos departamentas sprendimą dėl jo perdavimo Vengrijos Respublikai priėmė 2024 m. vasario 9 d., t. y. sprendimas prieglobsčio byloje buvo priimtas praėjus tik 4 mėn. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo.

18. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad pripažinus, jog Migracijos departamentas pagrįstai neturėjo teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo dirbti ir tai paneigė Migracijos departamento veiksmų neteisėtumą, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad, neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (šiuo atveju neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų įrodinėjimas iš esmės nėra tikslingas.

19. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, į Lietuvos Respubliką atvykęs turėdamas vizą (legaliai), o prašoma ištirti teisės nuostata reglamentuoja užsieniečių, neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną teises. Taigi tai, kad pareiškėjas kitaip aiškina ir interpretuoja įstatymo nuostatas, neduoda pagrindo teismui pritarti pozicijai apie teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimą. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl byloje taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 20. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pagal UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti išduodamas, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo ne dėl prašytojo kaltės. Pareiškėjo byloje sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo nebuvo priimtas daugiau nei metus. Pareiškėjas 2023 m. spalio 12 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2024 m. vasario 9 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S47670 perduoti pareiškėją į Vengrijos Respubliką, kurį pareiškėjas skundė teismui. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 9 d. administracinėje byloje Nr. eI2-7119-428/2024 pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 24S47670 vykdymą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje, vadinasi, Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 24S47670 apskundimas turėjo stabdomąjį poveikį, pareiškėjas, vadovaujantis UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu įgijo teisę dirbti 2024 m. balandžio 12 d., o galutinis sprendimas byloje dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 24S47670 priimtas tik 2024 m. birželio 12 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1774-821/2024, kuriuo šis sprendimas buvo panaikintas. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjo skundai teisme turėjo stabdomąjį poveikį, nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su šioje byloje taikytina ES teise. Kadangi teismas neatskleidė bylos esmės, byla grąžintina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

22. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, ar pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) 15 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas leidžiamas toks teisinis reguliavimas valstybėje narėje, kai prieglobsčio prašytojui yra uždrausta patekti į darbo rinką neterminuotą laiką tik dėl to, kad pirmoji instancija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) priėmė neteisėtą sprendimą prieglobsčio byloje anksčiau nei Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, kuris vėliau buvo panaikintas. Taip pat, ar pagal Direktyvos 15 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas leidžiamas toks teisinis reguliavimas valstybėje narėje, kai pirmajai instancijai priėmus neteisėtą sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai valstybei narei, visiškai apribojama prieglobsčio prašytojo prieiga prie užimtumo neterminuotam laikotarpiui?

23. Pareiškėjas pirmos instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo. Pareiškėjo manymu, nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo po to, kai asmens prieglobsčio prašymas buvo atmestas, teisė dirbti suteikiama tik tiems užsieniečiams, kurie valstybės sieną kirto neteisėtai, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Tačiau teismas nepagrįstai pareiškėjo prašymo netenkino. Vadovaujantis UTPĮ 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, šio įstatymo 1408 straipsnio 4 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojai, turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos. Ši įstatymo nuostata, pareiškėjo manymu, suteikia išimtinę teisę dirbti užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai ir kurių prieglobsčio prašymas buvo atmestas tik tuo atveju, jei asmenys kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai. Šiuo apribojimu diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai, įskaitant pareiškėją. Pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įgys teisę dirbti tuo atveju, jei prieglobsčio prašymo nagrinėjimas užtruks ilgiau nei 6 mėn. ir galės dirbti nepaisant teisinio statuso, iki kol bus įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad jo teisė dirbti bus apribota vien dėl to, kad jis pasinaudojo galimybe paprašyti tarptautinės apaugos būdamas teisėtai Lietuvos Respublikoje, prieš tai nekirtęs Lietuvos valstybės sienos neteisėtai. Pareiškėjo vertinimu, negalima išspręsti bylos, neįvertinus Įstatymo (2025 m. sausio 1 d. redakcija) 14013 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir jame įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamento 2025 m. balandžio 22 d. rašte Nr. 25SD7900 buvo pateiktas paaiškinimas užsieniečiui į jo pateiktą prašymą dėl užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti prieglobsčio prašytojams išdavimo tvarkos. Migracijos departamentas pateikė pareiškėjui išsamią informaciją dėl jo pateikto prašymo ir nurodė aiškius teisės aktus, kuriais buvo vadovaujamasi atsakant į jo pateiktą prašymą. Pagal LVAT praktiką turi būti vertinamas institucijos pateikto rašto turinys ir jei įvertinus rašto turinį nusprendžiama, kad jis yra informacinio pobūdžio.

26. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, todėl jis neatitinka Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodyto prieglobsčio prašytojui, kuriam gali būti išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti pagal Įstatymo 14013 straipsnio 1 dalies 2 punktą numatyto reikalavimo.

27. Pareiškėjui nėra taikomas ir Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas, nes užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti išduodamas, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo. Šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko turėdamas Vengrijos vizą ir už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Vengrija buvo priimtas Migracijos departamento 2024 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 24S47670, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai. Taigi sprendimas dėl perdavimo yra susijęs su prieglobsčio byla ir procesais, todėl ginčijamame rašte pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2023 m. spalio 12 d., o Migracijos departamentas priėmė sprendimą 2024 m. vasario 9 d., t. y. sprendimas buvo priimtas praėjus 4 mėn., todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindą.

28. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog neigiamo sprendimo prieglobsčio byloje apskundimas turi sustabdomąjį poveikį ir jis turi teisę dirbti iki kol bus priimtas galutinis sprendimas pareiškėjo prieglobsčio byloje. Į Direktyvos 15 straipsnį reikia žiūrėti kaip į visumą. Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytos trys komuliatyvios sąlygos: 1) turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne mažiau kaip per 9 mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos; 2) pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo; 3) prašytojas nekaltas dėl delsimo. Įgyvendinant minėtą Direktyvos 15 straipsnį, jis buvo įtrauktas į Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kuriame įstatymo leidėjas numatė, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę dirbti arba vykdyti savarankišką veiklą, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės.

29. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir neatsižvelgia į tai, kad šiuo metu Lietuvoje vis dar yra paskelbta ekstremali situacija, todėl šiuo metu turi būti vadovaujamasi Įstatymo X2 skyriumi. Šiuo metu Migracijos departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma suteikti prieglobsčio prašytojams prieglobstį nėra stabdomi Įstatymo 14026 straipsnyje numatytais atvejais. Apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytais atvejais, į kuriuos pareiškėjas nepatenka. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atitiktų ir Įstatymo 14026 straipsnio 2 dalyje numatytą pagrindą, t. y. nėra duomenų, kad dėl pareiškėjo būtų priimta nutartis stabdyti sprendimo vykdymą užtikrinant reikalavimų užtikrinimo priemonę. Tad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo atveju yra ir stabdomasis poveikis.

30. Atsakovo nuomone, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nėra poreikio kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo nurodytais klausimais, nes, visų pirma, pareiškėjo nurodytos Direktyvos nuostatos yra aiškios. Antra, Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, neprieštarauja ES teisei ir pareiškėjo nurodytai Direktyvos 15 straipsnio 1 ir 3 dalims. Trečia, pareiškėjas tokiu išaiškinimu siekia paneigti prieglobsčio procedūrą, kai pateikus prieglobsčio prašymą yra nagrinėjama, kuri ES valstybė yra atsakinga už tokio asmens prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir pripažinti prieglobsčio prašymo procedūrą tik tuomet, kaip priimamas galutinis sprendimas. Toks pareiškėjo siekis prieštarauja jau pirmiau nurodytai argumentacijai ir teisinei logikai.

31. Taip pat šioje byloje nėra abejonių dėl Įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo cituojamas Įstatymo 14013 straipsnio 3 dalies 2 punktas nėra susijęs su pareiškėju ir šiuo metu nagrinėjamu ginču, nes jis yra prieglobsčio prašytojas ir jam taikomi kiti Įstatymo straipsniai. Prieglobsčio prašytojo statusas neturi būti kaip alternatyva legalios migracijos keliui (leidimui laikinai gyventi) pateikimui į darbo rinką. Tokia Įstatymo nuostata atitinka ir ES teisę. Įstatymas numato daug platesnes priėmimo sąlygas prieglobsčio prašytojams (Įstatymo 71 str., 14013 str. 1 d., įskaitant teisę naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis ir kt.), palyginus su užsieniečiais, neteisėtai esančiai Lietuvoje ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai. Taigi įstatymų leidėjas pagrįstai skirtingai reglamentavo teisės dirbti sąlygas, atsižvelgiant į visų priėmimo sąlygų visumą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25SD8032, kuriame nurodytas prašomo užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo galimybės nebuvimas nesant teisinio pagrindo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo Migracijos departamentą išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, patvirtinantį teisę dirbti, bei neturtinės žalos priteisimo.

33. Migracijos departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. 25SD8032, kurį pareiškėjas skundė pirmosios instancijos teismui ir kuris techniškai išdėstytas dviejose vieno puslapio pastraipose, be kita ko, atitinkamai nurodyta, kad: 1) atsakant į V. K. 2025 m. balandžio 8 d. prašymą, jis informuojamas: a) apie prieglobsčio prašytojams išduodamą užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti vadovaujantis UTPĮ1 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 14013 straipsnio 1 dalies 2 punktu; b) apie registracijos pažymėjimo prašytojo V. K. buvimą, turimais duomenimis, teisėtai atvykusiu į Lietuvos Respubliką ir pateikusiu prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ir todėl neatitinkančiu minėto Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodyto tokio prieglobsčio prašytojo, kuriam gali būti išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti pagal minėto Įstatymo 14013 straipsnio 1 dalies 2 punktą; c) apie registracijos pažymėjimo prašytojui V. K. netaikytiną minėto Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą, nes užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti išduodamas, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo, kai V. K. atžvilgiu 2024 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 24S47670 buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų terminų; 2) atsižvelgiant į pateiktą informaciją, nėra teisinio pagrindo išduoti V. K. užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti; 3) papildomai informuojama, kad dešimties dienų laikotarpyje V. K. bus išduotas naujas užsieniečio registracijos pažymėjimas be teisės dirbti.

34. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jis, pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įgys teisę dirbti tuo atveju, jei prieglobsčio suteikimo prašymo nagrinėjimas užtruks ilgiau nei 6 mėn., kaip tai numatyta UTPĮ. Todėl pareiškėjas vertintinas kaip įgijęs teisę dirbti atsakovui daugiau nei 12 mėnesių nepriimant galutinio sprendimo dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį, o tokia įgyta teisė: 1) turi būti atsakovo patvirtinta užsieniečio registracijos pažymėjimu, nurodančiu teisę dirbti; 2) negali būti atimta iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į Vengrijos Respubliką, net pripažinus pareiškėjo prieglobsčio byloje esantį priimtą galutinį atsakovo sprendimą ir dėl to atsirandantį pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjui turi būti atlygintina neturtinė žala, padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais (sprendimo išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti vilkinimu), kuriais daugiau nei vieneri metai nepagrįstai ribojama pareiškėjo teisė dirbti, tuo pareiškėjui daugiau nei metus sukeliant išgyvenamą stresą, nerimą, skurdą, neteisingumo jausmą, nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Be to, atsakovo pareiškėjui taikomame UTPĮ nustatytame reglamentavime diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai, nes teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis užsienietis, pateikęs prieglobsčio prašymą, praranda teisę dirbti vien dėl to, kad teisėtai atvykęs pasinaudojo savo teise prašyti prieglobsčio, kai tokios teisės dirbti nepraranda neteisėtai atvykę ir prašymus dėl prieglobsčio pateikę užsieniečiai.

35. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatydamas, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūroje atsakovas pagal taikytiną reglamentavimą galėjo nagrinėti prašymą iš esmės arba priimti alternatyvų sprendimą dėl kitos valstybės buvimo atsakinga už prašymo nagrinėjimą, todėl darytina išvada, kad, atsakovui pagrįstai nusprendus dėl pareiškėjo perdavimo kitai valstybei sąsajų su prieglobsčio procesais, taip pat pagrįstu laikytinas pareiškėjo skundžiamas atsakovo Sprendimas dėl nesamo teisinio pagrindo išduoti V. K. užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti. Be to, teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir teisės į neturtinės žalos atlyginimą sąlygų buvimo nagrinėjamu atveju. Be to, teismas pažymėjo, kad nekyla abejonių dėl byloje taikomų ir vertinamų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai įvertinta tai, kad atsakovo sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui nebuvo priimtas daugiau nei metus, todėl pareiškėjas, praėjus 6 mėnesiams nuo pareiškėjo 2023 m. spalio 12 d. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, 2024 m. balandžio 12 d. įgijo teisę dirbti pagal UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą tokioje situacijoje, kai atsakovo 2024 m. vasario 9 d. sprendimas perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai buvo pareiškėjo apskųstas teismui, o pirmosios instancijos teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė minėto sprendimo dėl perdavimo vykdymą. Be to, pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir Konstitucinį Teismą dėl šioms institucijoms priskirtų aspektų nagrinėjimo, atitinkamai: 1) Europos Sąjungos teisės aiškinimo nagrinėjamo atvejo aplinkybių kontekste; 2) konstitucinio asmenų lygiateisiškumo pažeidimo nagrinėjamo atvejo aplinkybių kontekste.

37. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

38. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

39. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, turėdamas Vengrijos Respublikos vizą, teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje ir praėjus atitinkamam laikotarpiui nuo tokio prašymo pateikimo turėjo jam atsakovo klaidingai išduotą, vėliau panaikintą užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti, tačiau nesutariama, ar, praėjus 6 mėnesiams nuo pareiškėjo 2023 m. spalio 12 d. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, pareiškėjas 2024 m. balandžio 12 d. įgijo teisę dirbti, kurią turi patvirtinti jo prašomas atsakovo išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti. Be to, nesutariama, ar pagal UTPĮ nuostatas, kurios nurodytos pareiškėjui jo ginčijamame atsakovo Sprendime, pareiškėjo teisės dirbti įgijimas yra kitaip reglamentuojamas ir todėl turi būti kitaip atsakovo administruojamas palyginti su UTPĮ nuostatose numatyta neteisėtai valstybės sieną kirtusių ir prieglobsčio paprašiusių užsieniečių teise dirbti praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos (UTPĮ 14013 str. 1 d. 2 p.), jeigu tokia teisė nebuvo įgyta tuo atveju, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės (UTĮP 714 str. 1 d. 10 p.), tokioje susidariusioje situacijoje, kai atsakovas, praėjus 4 mėnesiams nuo pareiškėjo 2023 m. spalio 12 d. pateikto prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2024 m. vasario 9 d. sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai.

40. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendime atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 7 d.). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

41. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo akcentuojamas atsakovo sprendimo perduoti jį Vengrijos Respublikai apskundimas teismui ar teismo sprendimas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra ta aplinkybė, kuri keistų ginčijamame atsakovo Sprendime nurodyto teisėtai atvykusio ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikusio užsieniečio teisės dirbti įgijimo reglamentavimo UTPĮ nuostatose sampratą.

42. Be to, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovo klaidingai atliktas užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimas V. K. galėjo sukurti pastarojo viltį ar lūkestį panaudoti tokį pažymėjimą darbo santykiuose. Tačiau nagrinėjamo atvejo aplinkybių viseto kontekste nenustatytinas pagrįstai teisėtas lūkestis, nes pareiškėjas buvo teisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką su Vengrijos Respublikos viza ir, pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, negalėjo pagrįstai tikėtis per 6 mėnesius nuo prieglobsčio prašymo pateikimo dienos įgyti neteisėtai valstybės sieną kertantiems užsieniečiams įstatymu numatytą teisę dirbti Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas negalėjo tikėtis nebūti atsakovo įvertintu kaip perduotinu Vengrijos Respublikai, taigi tokiu asmeniu, kurio prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nebus iš esmės nagrinėjamas (tenkinamas arba netenkinamas) Lietuvos Respublikoje.

43. Be to, teisėjų kolegija vertina, kad teisėtai atvykusių ir neteisėtai valstybės sieną kirtusių užsieniečių, pateikusių prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, diferencijavimas pagal tam tikrais atvejais, priklausomai nuo prieglobsčio suteikimo prašymų neišnagrinėjimo trukmės, įgyjamą ar neįgyjamą teisę dirbti yra grindžiamas objektyviu kriterijumi (Europos Sąjungos valstybės narės Vengrijos Respublikos vizą turėjusio asmens atvykimo teisėtumu ir tokios vizos neturinčių valstybės sieną kertančių asmenų patekimo į valstybės teritoriją neteisėtumu) ir nėra diskriminacinis teisės dirbti aspektu.

44. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai įvertinta tai, kad atsakovo sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui nebuvo priimtas daugiau nei metus, todėl pareiškėjas, praėjus 6 mėnesiams nuo jo 2023 m. spalio 12 d. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, 2024 m. balandžio 12 d. įgijo teisę dirbti pagal UTPĮ 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą tokioje situacijoje, kai atsakovo 2024 m. vasario 9 d. sprendimas perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai buvo pareiškėjo apskųstas teismui, o pirmosios instancijos teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė minėto sprendimo dėl perdavimo vykdymą, pažymėtina, kad atsakovo 2024 m. vasario 9 d. sprendimas perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai neabejotinai esmingai pakeitė pareiškėjo, kuris siekė prieglobsčio ir galimybės dirbti, situaciją, nes prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje klausimas buvo išnagrinėtas nusprendžiant perduoti pareiškėją Vengrijos Respublikai nepraėjus 6 mėnesių terminui nuo pareiškėjo prašymo pateikimo 2023 m. spalio 12 d. Tai lemia, kad pareiškėjas, priešingai nei jis akcentuoja, neįgijo teisės dirbti 2024 m. balandžio 12 d. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl šio teismo kompetencijai priskirto Europos Sąjungos teisės aiškinimo, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais.

Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Pažymėtina, jog kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017). Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).

Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.).

Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT.

Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

46. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio teismo kompetencijai priskirtino konstitucinio asmenų lygiateisiškumo pažeidimo aspekto išnagrinėjamo, pažymėtina, kad Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams; Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto teisėtai atvykusių ir neteisėtai valstybės sieną kirtusių užsieniečių, pateikusių prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, diferencijavimo pagal tam tikrais atvejais, priklausomai nuo prieglobsčio suteikimo prašymų neišnagrinėjimo trukmės, įgyjamą ar neįgyjamą teisę dirbti, nes toks diferencijavimas grindžiamas objektyviu kriterijumi (Europos Sąjungos valstybės narės Vengrijos Respublikos vizą turėjusio asmens atvykimo teisėtumu ir tokios vizos neturinčių valstybės sieną kertančių asmenų patekimo į valstybės teritoriją neteisėtumu) ir nėra diskriminacinis teisės dirbti aspektu. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl ginčijamame atsakovo Sprendime ir jo pagrįstumą įvertinusio pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų ir aptartų UTPĮ nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

47. Dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų, pagal kuriuos pareiškėjui turi būti atlygintina neturtinė žala, padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais (sprendimo išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti vilkinimu), kuriais daugiau nei vieneri metai nepagrįstai ribojama pareiškėjo teisė dirbti, tuo pareiškėjui daugiau nei metus sukeliant išgyvenamą stresą, nerimą, skurdą, neteisingumo jausmą, nepasitikėjimą valstybės institucijomis, pažymėtina, kad pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams dėl pareiškėjo neįrodytų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų nagrinėjamu atveju.

48. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25SD8032 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

49. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis