2018-10-11 Nr. AB-18262-3-64-3-01196-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2963-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01196-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. V. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. ir iki 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo laikoma Šiaulių apskrities VPK senosios areštinės (toliau – ir senoji areštinė) vienutėje. Pažymėjo, kad kamera buvo maža, maždaug 2–4 kv. m, prie durų buvo tik lova, vietoje tualeto skylė grindyse, prie jos kranas vandens nuleidimui. Pabrėžė, kad be vandens, kuris skirtas sanitariniam mazgui – vandens nuleidimui, kitų kranų vandeniui nebuvo. Teigė, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas jokia sienele, atliekant gamtinius reikalus galėjo stebėti budintis pareigūnas per kameros duryse įmontuotą akutę. Senojoje areštinėje buvo blusų, ne kartą jų buvo sukandžiota.

3. Pareiškėja akcentavo, kad į minėtą areštinę po 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo vežiojama dar keletą kartų per mėnesį, ją patalpindavo į didesnes kameras, tačiau jose būdavo jaučiama smarvė, kadangi ventiliacija neįrengta. Langai uždaryti, jie neatsidarinėdavo, nebuvo galimybės gauti karšto vandens, nusiprausimui pasišildyti vandens taip pat nebuvo galimybių ar sąlygų. Prašydavo, kad pareigūnai atneštų šilto vandens nusiprausti, tačiau niekas į jos prašymus nereaguodavo, pasityčiodami sakydavo praustis su šilta arbata, kuri būdavo atnešama vakarais. Pažymėjo, kad serga hipertonija, nervine migrena, kasdien turi vartoti atitinkamus vaistus, tačiau areštinėje jai jokių vaistų niekas neduodavo.

4. Pareiškėja paaiškino, kad naujojoje areštinėje sąlygos geresnės, padaryti patalpų remontai, administracija duodavo švarią patalynę, tačiau ten taip pat nebuvo šilto vandens ir negaudavo vaistų. Pažymėjo, kad tuo metu, kai ten buvo laikoma, pūliavo apatinis žandikaulis, ji gėrė antibiotikus, kentėjo didelius skausmus, tačiau vaistų nuo skausmo negaudavo. Į dušą dažnai neturėjo galimybių nueiti, kadangi ją atveždavo antradieniais, penktadieniais išveždavo, o pagal nustatytą tvarką į dušą vedama tik šeštadieniais. Keletą kartų ėjo į dušą, tačiau būdavo atvejų, kad negalėdavo eiti, kadangi jausdavosi labai blogai, kankindavo migreniniai galvos skausmai, tiesiog negalėdavo išlipti iš lovos.

5. Pareiškėja nurodė, kad senojoje ir naujojoje areštinėje, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d., 3 dienas kameroje buvo dviese, o kitais laikotarpiais buvo laikoma viena. Teigė, kad nepakankamas kameros plotas jai teko laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., kai buvo patalpinta į vienutę. Pripažino, kad naujojoje areštinėje plotai nebuvo pažeisti, tačiau skundėsi dėl netinkamo apšvietimo – visą laiką degė dieninė šviesa iš dviejų šonų, o vakare ji šiek tiek pritamsinama. Pažymėjo, kad būdama areštinėse emociškai išgyveno, kasdien kentė skausmus, verkdavo, nervindavosi, norėjo žudytis, todėl prašo atlyginti jai padarytą žalą.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad senojoje areštinėje pareiškėja buvo laikoma laikotarpiais su pertraukomis nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. Teigė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. pareiškėja buvo laikoma areštinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), o nuo 2015 m. gruodžio 20 d. atidaryta nauja, teisės aktų, reglamentuojančių areštinių įrengimą, reikalavimus atitinkanti areštinė, adresu (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad pareiškėja 6 kartus buvo laikoma areštinėje, adresu (duomenys neskelbtini), kurioje kamerų plotai sudaro 22,01 kv. m, 21,17 kv. m, 5,45 kv. m ir 22,27 kv. m, o 16 kartų naujojoje areštinėje, kurioje kamerų plotai – 17,30 kv. m, 8,23 kv. m, 15,57 kv. m, 15,61 kv. m ir 14,03 kv. m. Pažymėjo, kad kamerose pareiškėja buvo laikoma viena, išskyrus 2016 m. lapkričio 3–4 d. ir 2016 m. gruodžio 13 d.

8. Atsakovas paaiškino, kad senosios areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidarinėja, kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras nenustatė, jog senosios areštinės vidaus patalpų būklė pažeidžia sveikatos saugos reikalavimus, tačiau konstatavo tik higienos normos pažeidimą, susijusį su aptrupėjusia sienų danga, nepadengta lengvai valoma ir dezinfekuojama danga. Teigė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė būti laikomai teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja dėl nepakankamo kameros ploto skundžiasi tik dėl laikotarpio nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. ir iki 2015 m. rugsėjo 1 d., kai buvo laikoma vienutėje. Pažymėjo, kad pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sanitarinio mazgo plotas – apie 1 kv. m. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., iš viso 5 paras, buvo laikoma pažeidžiant gyvenamojo ploto normą, kuri, neįskaičiavus sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, nežymiai pažeista.

11. Vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą teismas pažymėjo, kad nors sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad iš tualeto sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pripažinta kaip pagrįsta.

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 1 d. patikrinimo akto Nr. EP-122, 2015 m. gegužės 7 d. patikrinimo akto Nr. EP-179, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. lapkričio 30 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-529 išvadas ir Higienos normos HN 134:2015 16 bei 18 punktų reikalavimus, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl vandens kamerose nebuvimo, ventiliacijos neįrengimo, tvyrojusio nemalonus kvapo, neatidarinėjamų langų, nešvarios patalynės ir blusų veisimosi. Teismas taip pat akcentavo, kad apie pareiškėjos atsisakymą eiti į dušą ar pasivaikščioti, yra pažymėta jos kortelėje.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjos asmens sveikatos istorijos duomenis, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl Šiaulių apskrities VPK areštinės sąlygų ji patyrė skunde nurodytus nepatogumus ir išgyvenimus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, įvairiais laikotarpiais būdama Šiaulių apskrities VPK areštinėje, su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų ar pareigūnų veiksmų į administraciją nesikreipė.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginio, jog jai nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas, nepaskirti vaistai, teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėja turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

15. Teismas vertino, kad byloje nenustatyta aplinkybių, suteikiančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja skunde nurodytais laikotarpiais buvo laikoma žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jos teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimu.

III. 16. Pareiškėja S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pasirinktu neturtinės žalos kompensavimo būdu. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių apskrities VPK areštinėje, todėl turi būti taikomos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus procesinius veiksmus, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad teismo nustatyti pažeidimai yra nežymūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pažeistos teisės pripažinimas šiuo nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjos pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių apskrities VPK areštinėje.

21. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių apskrities VPK pareigūnų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

22. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

23. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendime konstatavo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. 5 dienas, buvo laikoma pažeidžiant gyvenamojo ploto dydį, kuris, neįskaičiavus sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, nežymiai buvo pažeistas. Taip pat nustatyta, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, o pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, teismo vertinta kaip pagrįsta.

25. E. V. skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių TI ji buvo laikoma kamerose, kurios neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų: nebuvo sąlygų nusiprausti, nebuvo ventiliacijos, tvyrojo nemalonus kvapas, nes langai buvo uždaryti ir jie neatsidarinėdavo, senojoje areštinėje patalynė buvo baisi, veisėsi blusos ir ne kartą buvo jų sukandžiota, negalėjo pasinaudoti dušu. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Šiaulių apskrities VPK galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

26. Iš E. V. apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo parinktu padarytos neturtinės žalos kompensavimo būdu.

27. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjos subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (5 dienas nežymiai buvo pažeistas gyvenamosios patalpos plotas ir dalinai pareiškėjos privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į tai, jog pareiškėja senojoje areštinėje ((duomenys neskelbtini)) visą buvimo laikotarpį (25 dienas) buvo viena, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjos fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjos patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, kad pareiškėjai būtų pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Tinkama E. V. patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjos teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių apskrities VPK areštinėje (senojoje) buvo pažeista.

30. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos patirta neturtinė žala įvertinta tinkamai. Dėl šių priežasčių E. V. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė