2021-04-28 Nr. AB-9287-2-69-3-00775-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-271-525/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00775-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 59.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos teismo prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 19 d. nutartyje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, ir atsakovas) 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 ir 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių atskiros nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir konstatavo, kad Tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 ir 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių atskiros nuostatos neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms norminių aktų nuostatoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 28 d. nutartimi A. K. apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad A. K. administracinės bylos Nr. eI4-5424-815/2020 procese nedalyvavo jokiomis teisėmis.

Teismas pabrėžė, kad A. K., nedalyvavęs šios bylos procese jokiomis teisėmis, neturi teisės paduoti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI4-5424-815/2020 panaikinimo, todėl jo apeliacinį skundą atsisakytina priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 str. 3 d. 2 p.).

III. A. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti A. K. 2021 m. vasario 28 d. apeliacinį skundą. A. K. taip pat prašo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją jo atskirajam skundui išnagrinėti.

A. K. vadovaujasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl teisės į teisminę gynybą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl teisės į teisminę gynybą.

A. K. teigia, kad teismas, būdamas pareiškėju norminėje administracinėje byloje, negali įgyvendinti teisės į apeliaciją, taigi, apeliacija jam yra negalima, todėl susidaro teisiškai ydinga, Konvencijos nuostatoms, EŽTT praktikai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujanti situacija, kai yra apribota pareiškėjo teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą ir apskųsti byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą, dėl ko teismo procesas tampa formalus, nors Konstitucija neleidžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad kokios nors kategorijos bylose nebūtų būtų negalima siekti inicijuoti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto peržiūrėjimo, nes šitaip būtų paneigta galimybė ištaisyti galimas teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą; nustačius tokį teisinį reguliavimą konstitucinė teisingumo samprata būtų apribota tik formaliu, nominaliu teismo vykdomu teisingumu, tik teismo vykdomo teisingumo regimybe, taigi ne tuo teisingumu, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Apelianto nuomone, bylos dėl norminio akto ištyrimo yra priskiriamos viešajam interesui, dėl ko tokio pobūdžio bylose teisės į apeliaciją eliminavimas (kuomet pareiškėjas yra teismas ir pirmosios instancijos teismas priima sprendimą, kad norminis aktas yra teisėtas) yra vertinamas kaip grubus viešojo intereso pažeidimas.

Kadangi administracinėje byloje Nr. eI4-5424-815/2020 pareiškėjas Kauno apygardos teismas kreipėsi dėl norminio akto ištyrimo pagal A K. prašymą ir vadovaudamasis jo prašyme nurodytais argumentais, A. K. neabejotinai turėjo būti įtrauktas į šią bylą. Priešingas aiškinimas prieštarautų Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisė kreiptis į teismą turi būti „praktiška ir veiksminga“ ir negali būti tik „teorinė ar iliuzinė“.

Pareiškėjas Kauno apygardos teismas, atsižvelgdamas į A. K. prašymą individualioje civilinėje byloje, pagrįstai kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar 2014 m. ir 2017 m. Taisyklių 8.5 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės norminių aktų reikalavimams, nes faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų dėl to, kad su juo nėra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nes tokiu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus, kadangi valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė, kas parodo, kad tiek asmenims sudariusiems valstybinės žemės nuomos sutartis, tiek asmenims, nesudariusiems valstybinės žemės nuomos sutarčių, tačiau faktiškai naudojantiems valstybinę žemę jiems priklausančių statinių eksploatacijai, santykyje su valstybe dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo ir jo apskaičiavimo, privalo būti taikomos tokios pačios taisyklės ir normos, reglamentuojančios valstybinės žemės nuomą.

2014 m. ir 2017 m. Taisyklių 8.3 ir 8.1 punktų nuostatos, kuriomis nuomos mokestis apskaičiuojamas nuo žemės vertės, apskaičiuotos pagal Žemės įvertinimo metodiką (indeksuotą vertę), ir nuostatos, kuriomis nustatytas beveik 4 kartus (iki 2016 m. birželio 3 d. – 10 kartų) didesnis mokesčio tarifas asmeniui, turtą įsigijusiam iki 2008 m. gruodžio 31 d., pažeidžia A. K. interesus, nes jis privalo mokėti 3 kartus didesnį valstybinės žemės nuomos mokestį, negu jam priklauso mokėti pagal aukštesnės galios teisės aktus. Administracinė byla Nr. eI4-5424-815/2020 dėl 2014 m. ir 2017 m. Taisyklių nuostatų ištyrimo yra tiesiogiai susijusi su A. K. teisėmis ir pareigomis.

A. K. neįtraukimas į administracinės bylos Nr. eI4-5424-815/2020 nagrinėjimą ir pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti jo pateiktą apeliacinį skundą, nes jis nebuvo proceso šalis, parodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucijoje įtvirtinta A. K. teisė į teismą, konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą, nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. A. K. neįtraukimas į šią bylą ir konstitucinės teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą paneigimas suponuoja išvadą, kad norminės administracinės bylos nagrinėjimo procesas buvo tik formalus, nominalus, jis buvo tik teismo vykdomo teisingumo regimybė, o tai nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti A. K. apeliacinį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas A. K. apeliacinį skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuris nustato, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinį skundą paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. K. administracinės bylos Nr. eI4-5424-815/2020 procese nedalyvavo jokiomis teisėmis

A. K. su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdamas, jog jis yra tiesioginį teisinį suinteresuotumą turintis asmuo, proceso dalyvis nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-556-260/2021, kurio iniciatyva ir buvo kreiptasi į administracinį teismą ištirti norminio teisės akto teisėtumą, be to, apribojant jo teisė į apeliaciją pažeidžiamos Konvencijos ir Konstitucijos nuostatos.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dėl atsisakymo priimti A. K. apeliacinį skundą, teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad byloje, pradėtoje dėl norminio administracinio akto teistumo tyrimo ryšium su individualia byla, pareiškėju laikomas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis (dabar ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis)) ar nutartį kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis (dabar ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis)) priėmęs teismas, nepriklausomai nuo to, ar norminė byla pradėta (kreiptasi dėl akto teisėtumo patikrinimo) esant ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje (dabar ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis) nurodytam prašymui, ar – paties konkrečią individualią bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-355/2014; 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016).

Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).

Pareiškėju byloje laikomas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis (dabar ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis)) ar nutartį kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis (dabar ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis)) priėmęs teismas. Atsakovu byloje dalyvauja norminį administracinį aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas. ABTĮ šešioliktajame skirsnyje (dabar ABTĮ 2 dalies 2 skyriaus 1 skirsnis), kuris reglamentuoja pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, subjektų dalyvavimas trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis procese nėra aptartas, todėl jų įtraukimas turi būti grindžiamas bendrosiomis šiame įstatyme nustatytomis proceso taisyklėmis, atsižvelgiant į aptariamos kategorijos bylų specifiką. Remiantis ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi (dabar ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis) tretieji suinteresuoti asmenys yra tie subjektai, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-492/2019).

Norminę bylą nagrinėjantis teismas atlieka norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės funkciją ir nieko nesprendžia dėl suinteresuotųjų asmenų subjektinių teisių gynimo. Norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės proceso ypatybė yra tai, kad jo rezultatas turi poveikį teisėms ir pareigoms neribotam subjektų ratui – t. y. visiems, kuriems kvestionuojamas norminis administracinis aktas gali būti pritaikytas. Tokia situacija nėra tapati teismo sprendimo individualaus pobūdžio ginče priėmimui, kai daromas poveikis konkretaus teisinio santykio dalyvių teisėms ir pareigoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje A-699-492/2016, publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 31, 2017 m., 3.8.4 p.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pareiškėjo Kauno apygardos teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir pareiškėju byloje laikė Kauno apygardos teismą, o atsakovu – Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą gali pateikti administracinės bylos procese dalyvaujantys asmenys, o A. K. nėra subjektas, kuris gali būti įtrauktas į norminės bylos procesą, daroma išvada, kad A. K. negalėjo pateikti apeliacinio skundo (ABTĮ 138 str. 3 d. 2 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABTĮ 43 straipsnio 2 dalį Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Šio įstatymo nustatytais atvejais bylas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gali nagrinėti vienas teisėjas. Teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma trijų teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl viešojo intereso, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisę kreiptis į administracinį teismą dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat dėl kitų asmenų teisių gynimo įstatymų numatytais atvejais turi asmenys, turintys viešojo administravimo subjektui priskirtus įgaliojimus, įvairios valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar atskiri tarnautojai. Kitaip tariant, atitinkamo subjekto, paduodančio skundą (prašymą) administraciniam teismui, veiklą ir jo įgaliojimus reglamentuojantys įstatymai turi suteikti jam teisę (priskirti kompetenciją) kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu (prašymu) į administracinį teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011). Remiantis prieš tai aptarta suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika konstatuotina, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą.

Akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai, kad yra ribojama jo teisė į teisminę gynybą yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartimi, kuria atsisakyta priimti A. K. apeliacinį skundą, kadangi administracinėje byloje Nr. eI4-5424-815/2020 pareiškėjas yra Kauno apygardos teismas, o atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, o A. K. nėra šalis šioje byloje, todėl jis neturi teisės paduoti apeliacinį skundą dėl 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Ne. eI4-5424-815/2020 panaikinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė