2K-435/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-435/2012

Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00041-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.; 1.2.14.5.2.;1.2.18.10.;1.2.29.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atmestas nuteistosios I. M. apeliacinis skundas, ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 182 straipsnio 2 dalį - 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir nustatyta galutinė bausmė – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda. Iš I. M. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 49 955 Lt turtinei žalai atlyginti ir 574,66 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

I. M. pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę ir didelės vertės svetimą turtą; t. y. 2008 m. rugpjūčio mėn., (tiksliau laikas nenustatytas), žinodama, kad yra nėščia, tačiau neapdrausta valstybiniu socialiniu draudimu, o dėl to neturi ir ateityje neturės teisės gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, siekdama apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę - iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, 2008 m. rugsėjo 4 d. fiktyviai įsidarbino A.

M. IĮ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) direktore - finansininke ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė žinomai neteisingus duomenis apie tariamai gautą darbo užmokestį, t. y. pateikė pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. priimta į darbą A. M. IĮ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu. Tęsdama nusikalstamus veiksmus, norėdama parodyti, kad A.

M. IĮ vykdo veiklą ir turi lėšų darbo užmokesčiui išmokėti, I. M. nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2009 m. vasario 11 d. suklastojo kasos pajamų orderius, kuriuose įrašė žinomai klaidingus duomenis apie tai, kad A. M. IĮ už suteiktas paslaugas įvairūs asmenys sumokėjo: O. Z. - 2500 Lt, V. D. - 2800 Lt, K. C. - 1650 Lt, N. E. - 3150 Lt, E. P. - 2300 Lt, J. R. - 2700 Lt, D. P. - 3300 Lt, M. R. - 2800 Lt, A. M. - 2900 Lt, J. B. - 1950 Lt; pati asmeniškai pasirašė kasos pajamų orderiuose O. Z. , V. D. , N. E. , E. P. , J. R. , D. P. , A.

M. , J. B. vardais. Toliau įgyvendindama nusikalstamą sumanymą I. M. suklastojo A. M. IĮ 2008 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn., 2009 m. sausio, vasario mėn. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2009 m. vasario 23 d. gavo 22 375 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 8075,53 Lt įmokų, ir šiuos duomenis pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui.

Po to I. M. , suprasdama, kad realiai nedirbdama A. M. IĮ neturi teisės gauti išmokų, žinodama, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbą šioje įmonėje bei priskaičiuotą darbo užmokestį, 2009 m. vasario 25 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, esančiam Klaipėdoje, Smiltelės 12A, pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą ir UAB „M“ gydytojos išduotą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą serija C Nr. 0165104, prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, prašydama pinigus pervesti į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , AB banke „Hansabankas”.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja S. S. dėl I. M. apgaulės, manydama, kad ši turi teisę gauti motinystės pašalpą, 2009 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. SMTM-1059 „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo jai skirta 8737,60 Lt dydžio motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2009 m. birželio 28 d. (iš jų 7066,54 Lt pervesti į apdraustosios asmeninę sąskaitą banke ir 1671,06 Lt sumokėti mokesčių).

Remdamasis šiuo sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius I. M. 2009 m. kovo 5 d. pavedimu išmokėjo 7066,54 Lt dydžio motinystės pašalpą. Tuo pačiu tikslu, toliau tęsdama nusikalstamą veiką, I. M. 2009 m. birželio 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, esančiam Klaipėdoje, Smiltelės 12A, pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą ir 2009 m. birželio 29 d. A. M. IĮ savininko A. M. įsakymą Nr. 0003 apie jai suteiktas vaiko priežiūros atostogas, vaiko gimimo liudijimą, 2009 m. birželio 2 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, prašydama pinigus pervesti į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Hansabankas“.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) A. G. dėl I. M. apgaulės, manydama, kad ši turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2009 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą Nr. SMTM-3097 „Dėl I. M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo paskyrė I. M. 66 511,72 Lt (iš jų 53 441,50 Lt išmokant I. M. , o 13 070,22 Lt - mokesčiams) motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2011 m. balandžio 28 d., iki vaikui sukaks dveji metai.

Be to, dėl I. M. apgaulės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) A. G. , manydama, kad I. M. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2010 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą Nr. PR1-72 „Dėl I. M. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo” perskaičiavimo, kuriuo I. M. už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. paskyrė 2601,20 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą, o L. D. , manydama, kad I. M. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2010 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą Nr. PR1-184 „Dėl I.

M. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo” perskaičiavimo, kuriuo I. M. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.- 2011 m. balandžio 28 d. paskyrė 37 216,96 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą. Pagal šiuos sprendimus I. M. buvo paskirta 53 527,64 Lt dydžio motinystės (tėvystės) dydžio pašalpa (iš jų 42 888,46 Lt pervesti į apdraustosios asmeninę sąskaitą banke ir 10 639,18 Lt sumokėti GPM/PSDĮ mokesčių). Nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2011 m. sausio 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pervedimais į nurodytą I.

M. sąskaitą banke išmokėjo 42 888,46 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Taip I. M. apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės - 75 249,32 Lt - vertės svetimą turtą (8737,60 Lt motinystės ir 66 511,72 Lt motinystės (tėvystės) pašalpas), ir realiai įgijo 49 955 Lt svetimo turto - Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų (7066,54 Lt motinystės pašalpos + 42 888,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos).

I. M. pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus, t. y. 2008 m. rugpjūčio mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), veikdama tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę ir didelės vertės svetimą turtą, įgyvendindama tokį anksčiau konkrečiai nurodytą nusikalstamą sumanymą, užpildė ir pasirašė 2008 m. rugsėjo 4 d. pranešimą (forma 1-SD) apie A. M. IĮ apdraustosios valstybinio socialinio draudimo pradžią, kuriame įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad I.

M. nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. priimta dirbti A. M. IĮ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu. I. M. , norėdama parodyti, kad A. M. IĮ vykdo veiklą ir turi lėšų darbo užmokesčiui išmokėti, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2009 m. vasario 11 d. suklastojo kasos pajamų orderius, kuriuose įrašė žinomai klaidingus duomenis apie tai, kad A. M. įmonei už suteiktas paslaugas buvo sumokėta : pagal 2008 m. spalio 13 d. kasos pajamų orderį (toliau KPO) Nr. MMM 0003 O. Z. sumokėjo 2500 Lt, pagal 2008 m. spalio 28 d. KPO Nr. MMM 0004 V.

D. - 2800 Lt, pagal 2008 m. lapkričio 12 d. KPO Nr. MMM 0005 K. C. - 1650 Lt, pagal 2008 m. lapkričio 25 d. KPO Nr. MMM 0006 N. E. - 3150 Lt, pagal 2008 m. gruodžio 15 d. KPO Nr. MMM 0008 E. P. - 2300 Lt, pagal 2008 m. gruodžio 30 d. KPO Nr. MMM 0009 J. R. - 2700 Lt, pagal 2009 m. sausio 8 d. KPO Nr. MMM 0011 D. P. - 3300 Lt, pagal 2009 m. sausio 8 d. KPO Nr. MMM 0012 M. R. - 2800 Lt, pagal 2009 m. vasario 28 d. KPO Nr. MMM 0013 A. M. - 2900 Lt, pagal 2009 m. vasario 11 d. KPO Nr. MMM 00014 J. B. - 1950 Lt; I. M. , imituodama O. Z. , V. D. , N. E. , E. P. , J.

R. , D. P. , A. M. , J. B. parašus, už juos pasirašė išvardytus kasos pajamų orderius. Be to, tęsdama nusikalstamą veiką, I. M. suklastojo A. M. IĮ 2008 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn., 2009 m. sausio, vasario mėn. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2009 m. vasario 23 d. gavo 22 375 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 8075,53 Lt įmokų. Po to, I.

M. , suprasdama, kad ji A. M. IĮ realiai nedirba ir neturi teisės gauti išmokų, žinodama, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbą šioje įmonėje bei priskaičiuotą darbo užmokestį, veikdama tiesiogine tyčia, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje užpildė: 1) 2008 m. spalio 15 d. pranešimą apie A. M. IĮ apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį (forma SAM) su priedais (forma SAM3SD, forma SAMF4), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad I.

M. už 2008 m. III ketvirtį gavo 1000 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 339,80 Lt įmokų; 2) 2009 m. sausio 14 d. pranešimą apie A. M. IĮ apdraustuosius (forma SAM) su priedais (forma SAM3SD, forma SAMF4), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad I. M. už 2008 m. IV ketvirtį gavo 13 500 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą apskaičiuota 4587,30 Lt įmokų.

I. M. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. būdama A. M. IĮ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) direktore - finansininke ir pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 11 straipsnio l dalį ir 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už A. M. IĮ buhalterinių įrašų teisingumą bei apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė šios įmonės buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir taip pažeidė:

Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio l dalį, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 13 straipsnį, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius nurodytus rekvizitus”, 14 straipsnio 2 dalį, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys”;

Lietuvos Respublikos 2001 m. gruodžio 20 d. pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 8 straipsnio l dalį, kurioje nurodyta, kad, „taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto pajamos pripažįstamos faktišku pajamų gavimo momentu” ir 2 dalį, kad „taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto sąnaudos pripažįstamos tokia pat tvarka, kaip jos pripažįstamos taikant kaupimo apskaitos principą, tačiau pripažįstamos tik tos vieneto sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį”, 11 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad „išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus”;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos taisyklių patvirtinimo” patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus - kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas”; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos taisyklių punktą 3.6, pagal kurį „pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos - jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą“.

Taip pažeisdama nurodytus reikalavimus I. M. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2009 m. vasario 11 d. suklastojusi anksčiau nurodytų dešimt kasos pajamų orderių, kuriuose įrašė žinomai klaidingus duomenis apie tai, kad A. M. IĮ už suteiktas paslaugas gavo iš O. Z. , V. D. , K. C. , N. E. , E. P. , J. R. , D. P. , M. R. , A. M. , J. B. iš viso 26 050 Lt; be to, pasirašė kasos pajamų orderiuose vietoj išvardytų asmenų. Šiais suklastotais kasos pajamų orderiais I. M. pagrindė neįvykusias ūkines operacijas, o nurodytų paslaugų suteikimo nepagrindė pirminiais apskaitos dokumentais - sąskaitomis faktūromis. Be to, I. M. įmonės ūkinių operacijų registravimo žurnale 2008 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2008 m. lapkričio 30 d., 2008 m. gruodžio 31 d., 2009 m. sausio 31 d., 2009 m. vasario 28 d. užregistravo įsigytas telekomunikacines paslaugas už 1037,37 Lt ir 2008 m. spalio 9 d., 2008 m. lapkričio 7 d. įsigytus degalus už 120,87 Lt, tačiau jų nepagrindė pirminiais apskaitos dokumentais - sąskaitomis faktūromis, kasos išlaidų orderiais. Dėl to laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2009 m. kovo 1 d. tapo negalima iš dalies nustatyti A. M. IĮ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistoji I. M. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir ją išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių, o už veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtą baudą sumažinti.

Kasatorės nuomone, teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes grindžiami prielaidomis, įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas.

Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai pripažinta kalta padariusi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką (sukčiavimą įgyjant teisę gauti motinystės išmoką). Priešingai negu tai konstatuota apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino tik tas aplinkybes, kurios pagrindė kasatorės kaltę, bet nevertino teisinančių aplinkybių ir rėmėsi netinkamais bei neleistinais įrodymais. Kasatorės nuomone, jos nekaltumą pagrindžia ne tik jos, bet ir liudytojų parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai (kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino), taip pat ir teisiamajame posėdyje VMI atstovo baigiamojoje kalboje išreikšta pozicija.

Pasak I. M. , teismų išvados dėl jos fiktyvaus įsidarbinimo, žinant, kad yra nėščia, bei neteisėtai siekiant gauti motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas, neatitinka bylos duomenų. Pirma, byloje esantis 2011 m. gegužės 27 d. A. J. individualios įmonės raštas (kurio teismai nevertino) patvirtina I. M. bei A. M. parodymus, kad, šiam nutraukus darbo santykius A. J. individualioje įmonėje, 2008 m. rugpjūčio 20 d. įsteigta kita įmonė (ji 2008 m. rugpjūčio 28 d. įregistruota juridinių asmenų registre), dar iki įsteigimo planuojant, jog A. M. pats vilkiku perveš krovinius, t.y. vykdys užsakymus, o kasatorė kaip įmonės vadovė organizuos paslaugų teikimą, priims užsakymus, sudarys sutartis ir t. t. Įsteigus šią įmonę su I. M. 2008 m. rugsėjo 4 d. buvo sudaryta darbo sutartis, pateikti atitinkami pranešimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Antra, steigiant minėtą A. M. (sutuoktinio) individualią įmonę, I. M. teigia nežinojusi ir negalėjusi žinoti apie nėštumą, į medicinos darbuotojus ji kreipėsi tik 2008 m. rugsėjo 11 d. Trečia, teismai turėjo įvertinti tai, kad jei I. M. būtų siekusi apgaule įgyti turtinę teisę į motinystės pašalpas, jai pagal įstatymą nereikėtų dirbti tokį ilgą laiko tarpą (būtų pakakę trijų mėnesių) ir darbdaviui už tai mokėti darbo užmokestį bei visus mokesčius, tačiau elgdamasi sąžiningai ji nuo pat darbo santykių pradžios dirbo įmonėje, mokėjo teisės aktais nustatytus mokesčius ir turėjo teisėtą pagrindą gauti jai priklausančias išmokas, nes Lietuvos Respublikos įstatymai to nedraudžia (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000 m. gruodžio 21 d., Nr. IX-110). Kasatorės nuomone, nagrinėjamu atveju valstybė privalo vykdyti savo prievoles ir mokėti teisės aktuose nustatytas išmokas, o valstybės institucijos neturi teisės naudotis baudžiamuoju persekiojimu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai savo išvadas dėl įmonės veiklos motyvavo iš esmės tik specialisto išvada (kurioje nurodyta, kad A. M. IĮ veiklos nevykdė, I. M. jokių paslaugų, susijusių su įmonės veikla, neteikė). Kasatorė pabrėžia, kad specialistas neturi teisės ir nėra kompetentingas teikti išvadų, kurios yra ikiteisminio tyrimo dalykas, o šiuo atveju specialistas buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas, kurio kompetencija yra susijusi su mokestiniais teisiniais santykiais, mokestinių prievolių apskaičiavimu, įmokų teisingumo nustatymu ir pan., bet ne įmonės veiklos vykdymo klausimai. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės dėl įmonės veiklos nebuvo tiriamos. Kasatorė nurodo, kad įmonė įsteigta vykdyti tarptautinį krovinių pervežimą, buvo atlikti paruošiamieji darbai, t. y. rengiami dokumentai licencijai gauti, vyko derybos dėl vilkiko įsigijimo, kreditavimo ir t.t. Tai, kad dėl įmonės veiklos vykdymo buvo išlaidų, patvirtina ir byloje surinkti, tačiau teismų neįvertinti duomenys apie ryšio išlaidas (UAB „Tele2“) ir išlaidas degalams (UAB „Statoil Lietuva“). Priešingu atveju, neįsteigus įmonės, paruošiamųjų darbų negalėtų būti, o siekiant tinkamai pasirengti veiklai - būtina gauti leidimus (licencijas) ir t. t., tačiau tam reikalingas laikas ir didelės investicijos. Tačiau, 2008 m. prasidėjus ekonominei krizei, kredito įstaigos, į kurias buvo kreiptasi, nepriėmė naujai įsteigtos įmonės paraiškos kreditui gauti. Susidūrus su sunkumais buvo priimtas sprendimas, kad įmonė veiklos nestabdys, A. M. laikinai grįš į buvusią darbovietę, o I. M. toliau atliks paruošiamuosius darbus įmonės veiklai bei papildomai rengs projektus. Įmonės vardu kasatorė realiai parengė du projektus, už juos gautos lėšos apskaitytos kaip įmonės pajamos, nuo šių gautų lėšų mokesčiai sumokėti. Visą veiklos laikotarpį kasatorei buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis ir mokesčiai, kurie buvo sumokėti ir nebuvo jokio įsiskolinimo. Tai, kad ji nuteista už apgaulingą apskaitos vykdymą, tik patvirtina, jog veikla įmonėje buvo vykdoma.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog kasacine tvarka išnagrinėtose bylose nurodyta, kad darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka, kitos iš darbo santykių kylančios šalių teisės ir pareigos yra jų - darbdavio ir darbuotojo - susitarimo dalykas. Šioje byloje nustatyta, kad darbo sutartis buvo sudaryta, galiojo, apie darbo santykių pradžią teisės aktų nustatyta tvarka valstybinės institucijos buvo informuotos, pagal darbo sutartį buvo apskaičiuotas darbo užmokestis, jis išmokėtas, sumokėti visi mokesčiai valstybės institucijoms, t.y. darbdavys I. M. ir valstybei visas prievoles įvykdė. Esant tokioms aplinkybėms aišku, kad kasatorė jokios turtinės teisės apgaule neįgijo, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jos tiesioginę tyčią sukčiauti. Teismų konstatuotos šios veikos padarymą neva rodančios faktinės aplinkybės, pasak kasatorės, nėra įrodytos. Kasatorė mano, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti atlyginimą už darbą, net jei jis susijęs su pasirengimu įmonės veiklai, nuo to momento, kai įmonė yra įsteigta ir asmuo teisės aktų nustatyta tvarka įdarbinamas įmonėje. Pateikus prašymą gauti atitinkamas išmokas VSDFV darbuotojui nekilo klausimų ir įtarimų nei dėl teisės į išmokas, nei dėl jų dydžio. Priimtais sprendimas jai buvo paskirtos ir mokamos teisės aktų nustatyto dydžio išmokos. Tačiau šių aplinkybių bylą nagrinėję pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismai net nevertino, į jas neatsižvelgė.

Kasatorė skunde nurodo nesuprantanti teismų priimtų sprendimų tuo aspektu, kad jei teismai laikė, jog ji faktiškai nedirbo įmonėje, tai kodėl pripažino ją kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t.y. už veiką, už kurią atsako tik atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą asmuo (vadovas, buhalteris). Tai tik patvirtina faktą, kad ji dirbo įmonėje, ir paneigia darbo santykių fiktyvumą. Kasatorė pripažįsta jai inkriminuoto apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo aplinkybes tiek, kiek jos susiję su kasos pajamų orderių suklastojimu ir jų apskaita, nes taip siekė parodyti, kad įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamų ne tik iš savininko, bet ir iš kitų asmenų; sukurti tokią įmonės istoriją reikėjo tam, kad ateityje gautų kreditą vilkikui įsigyti. Kasaciniame skunde I. M. nurodo nesutinkanti su kaltinimais, kurie susiję su pateiktais pranešimais (pažymomis) VSDFV Klaipėdos skyriui. Minėti dokumentai, anot kasatorės, nėra suklastoti, jie yra tikri, juose pateikti darbo santykius reglamentuojantys duomenys - pagal darbo sutartį, darbo laiko apskaitos dokumentus, t. y. ji surašė ir pateikė „Sodrai“ teisingas pažymas apie savo įdarbinimą, darbo stažą bei gautas pajamas (atitinkama informacija atsispindi dokumentuose). Taip pat nebuvo apgaulingai vedama telekomunikacijų bendrovei suteiktų paslaugų ir išlaidų kurui apskaita. Kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl to ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, o specialistas teisiamojo posėdžio metu negalėjo argumentuotai paaiškinti savo išvados. Buhalterinės apskaitos dokumentai dėl UAB „Tele2“ suteiktų paslaugų ir jų apskaitos buvo saugomi kompiuteryje, kuris sugedo ir buvo utilizuotas, taigi šiuo atveju duomenų neišsaugota, todėl, pasak kasatorės, teigti, kad ji neteisėtai įtraukė juos į apskaitą, negalima. Juolab iš UAB „Tele2“ buvo pateikti duomenys, patvirtinantys paslaugų suteikimo faktą, tik teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pakartotinai pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kurios galėjo būti gautos atliekant ikiteisminį tyrimą. Kuro pirkimo kvitai taip pat pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau į bylą įtraukti nebuvo (jie saugomi pas kasatorę), o teismas nuosprendyje padarė neteisingą išvadą, kad šiuo atveju buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai.

I. M. teigimu, jos veika dėl buhalterinės apskaitos dokumentų suklastojimo neturėjo būti atskirai kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai). Teismas galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, susijusios su suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų - kasos pajamų orderių – apskaita, padarymo. Kasatorė mano, kad ji pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turi būti išteisinta.

Kasatorės nuomone, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jai paskirta bausmė neatsižvelgiant į jos asmenybę, veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, veikos padarymo motyvus ir tikslus, turtinę padėtį, į tai, kad augina du mažamečius vaikus. Taip nesilaikant bausmės skyrimo taisyklių nepagrįstai paskirta didelė (70 MGL dydžio) bauda. Kasatorė mano, kad jos apeliacinį skundą atmetusio apeliacinės instancijos teismo motyvai nepagrįsti, nes ji neprisipažino kalta dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau dėl veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl suklastotų A. M. IĮ kasos pajamų orderių apskaitos), prisipažino visiškai, gailisi taip pasielgusi ir kritiškai vertina savo elgesį. Kasatorė prašo įvertinti šias aplinkybes ir sumažinti jai paskirtą bausmę (pagal BK 222 straipsnio 1 dalį).

Atsiliepimu į nuteistosios I. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Baraniūnas prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokuroras nurodo, kad kasatorė ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą, sprendimų pagrįstumą, tačiau pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina ne dėl jų pagrįstumo, o tik teisės taikymo aspektu, todėl minėti nuteistosios I. M. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini. Pasak prokuroro, kasacinio skundo argumentai bei motyvai iš esmės atitinka I. M. apeliacinio skundo motyvus, kuriuos išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, jo padarytos išvados yra pagrįstos.

Prokuroras nurodo, kad teismai nustatė, jog I. M. apgaulė pasireiškė fiktyviu jos įdarbinimu A. M. IĮ ir surašymu bei pateikimu VSDFV Klaipėdos skyriui fiktyvių dokumentų, patvirtinančių jos darbo stažą, pajamas, kurios suteiktų jai teisę į nurodyto dydžio motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs nuteistosios versiją dėl jos darbo fakto A. M. individualioje įmonėje, motyvuotai ją paneigė. Kasatorės skundo motyvai neleidžia daryti išvados, kad teismai, nagrinėdami ir vertindami aplinkybes dėl darbo fiktyvumo, būtų neteisingai pritaikę baudžiamąjį įstatymą ar padarę baudžiamojo proceso pažeidimų. Byloje pagrįstai nustačius, kad nuteistoji realiai nedirbo, turėdama tikslą gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas veikė apgaule, jos veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisinga.

Prokuroro nuomone, dėl dokumentų apie I. M. įdarbinimą įmonėje, darbo stažą ir priskaičiuotą atlyginimą suklastojimo, pateikiant juos VSDFV Klaipėdos skyriui, išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, o nesutikti su šio teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. bausmę už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą, tinkamai įvertino padarytos veikos sunkumą, pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, atsižvelgė į I. M. asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas aplinkybes. Kasatorės skunde nenurodoma išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galima būtų konstatuoti, kad paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Prokuroras konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino I. M. kalta ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo I. M. apeliacinį skundą ir pagrįstai jį atmetė. Abiejų instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, skundžiami nuosprendis ir nutartis yra teisėti bei pagrįsti.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo

Kasatorė, ginčydama jos nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, skunde nurodo BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą, kurį argumentuoja tuo, kad teismai savo išvadas grindė prielaidomis, įrodymus vertino netinkamai, nes neatsižvelgė į teisinančias aplinkybes. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistoji išdėsto savą įrodymų vertinimo versiją ir tvirtina esant priešingus faktus, nei nustatė teismai (teigia, kad savo sutuoktinio A. M. įmonėje ji dirbo ir neklastojo jos darbą, užmokestį už jį liudijančių dokumentų). Be to, kasatorės manymu, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dalis aplinkybių jai inkriminuotos neteisingai (tai apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, susijęs su A. M. IĮ išlaidomis už telekomunikacines paslaugas ir įsigytus degalus nepagrindžiant jų pirminiais dokumentais). Kasatorė teigia, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo neišsamus, specialisto išvados neargumentuotos, o į jos pateiktus įrodymus teismai nekreipė dėmesio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl kasacinio skundo teiginiai dėl ginčijamų faktų įrodytumo nagrinėjami tiek, kiek tai susiję su BPK normų taikymu, tačiau iš naujo bylos įrodymų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja.

Teismų išvados apie tai, kad I. M. 2008 m. rugsėjo 4 d. fiktyviai įsidarbino A. M. individualioje įmonėje, kad joje realiai nedirbo, o ir pati įmonė, įsteigta 2008 m. rugpjūčio 20 d. ir įregistruota Juridinių asmenų registre 2008 m. rugpjūčio 28 d., nevykdė komercinės–ūkinės veiklos, taip pat kad I. M. klastojo dokumentus, yra grindžiamos bylos įrodymų, ištirtų teisiamajame posėdyje, visuma. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistosios apeliacinį skundą išsamiai patikrino bylą, iš naujo įvertino įrodymus ir motyvuotai atmetė visus apeliantės argumentus (iš esmės tuos pačius ji pakartojo ir kasaciniame skunde). Be kita ko, teismas argumentuotai pasisakė dėl specialisto išvadų vertinimo. Vykdant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjo užduotį Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistas pagal savo kompetenciją atliko A. M. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikė išvadas, kurias teismas analizavo, palygino su kitais bylos duomenimis, galinčiais patvirtinti ar paneigti bent vieną įrodinėjimo dalyką liečiančią aplinkybę, bei paaiškino, kodėl I. M. nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Vertindamas įrodymus bei pasisakydamas dėl I. M. kaltinančių faktų tikrumo apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, nes savo išvadas pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, detaliai aptaręs tiek kasatorės nurodytų, tiek kitų įrodymų turinį.

Taip pat nepagrįsti kasatorės argumentai dėl BPK pažeidimų įrodinėjant jai inkriminuotas aplinkybes užregistruojant A. M. įmonės ūkinių operacijų registravimo žurnale telekomunikacinių paslaugų (už 1037,37 Lt) ir degalų (už 120,87 Lt) įsigijimą, kurių nepagrindė dokumentais. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad specialisto išvados apie tai buvo patikrintos ne tik apklausiant specialistą teisiamajame posėdyje, bet ir tiriant kitus įrodymus, tarp jų – pirmosios instancijos teismo išreikalautus pagal jos gynėjo prašymą (prie bylos pridėtas iš telekomunikacijų įstaigos „Tele2“ gautas raštas). Pažymėtina, kad pati I. M. nurodė neturinti su šia įstaiga sudarytų sutarčių ir nepamenanti, ar jos apskritai buvo sudarytos, sąskaitų negavusi, o baigiant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme prašymų jį papildyti nebuvo; bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašymų dėl įrodymų tyrimo taip pat nebuvo pateikta. Kasatorės keliamus klausimus dėl minėtų faktinių aplinkybių įrodytumo apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo, įvertino įrodymų patikimumą bei pakankamumą ir padarytas išvadas pagrindė taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 3 dalyje nurodytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuojamos kasatorės teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, nepadaryta.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasatorė teigia, kad ji nepadarė BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų (nors kartu pripažįsta suklastojusi dešimt kasos pajamų orderių, tuo norėdama parodyti, kad A. M. įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamų ne tik iš savininko, bet ir iš kitų asmenų). Šis teiginys iš esmės argumentuojamas tuo, kad neigiamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Be to, kasatorė teigia turėjusi teisę gauti teisės aktais nustatytas išmokas – motinystės pašalpas (todėl jos baudžiamasis persekiojimas negalimas).

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu ir tikrindamas, ar teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad, be kita ko, nustatyta ir tai, jog kasatorė neteisėtai siekė gauti iš VSDF biudžeto motinystės pašalpas, nes suklastojusi dokumentus ir pateikusi žinomai melagingus duomenis apie įsidarbinimą, darbo stažą, darbo užmokestį, suklaidino atitinkamus sprendimus priimančius VSDFV Klaipėdos skyriaus darbuotojus ir taip neteisėtai įgijo turtinę teisę į 75 249,32 Lt dydžio pašalpas bei realiai gavo 49 955 Lt. Spręsdami klausimus, ar I. M. turėjo teisę kaip draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu asmuo gauti teisės aktais numatytas motinystės pašalpas, ar siekdama jas gauti veikė apgaule, klastojo dokumentus, teismai nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus. Taigi, pagal šioje byloje įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes I. M. veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimų išsprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2011, 2K-243/2012).

Dėl I. M. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį viena dalis jos kasacinio skundo argumentų yra susiję su faktinių aplinkybių įrodytumu; dėl jų yra anksčiau šioje nutartyje pasisakyta (BPK normų taikymo aspektu). Kita dalis argumentų yra apie tai, kad teismų konstatuotas darbo santykių fiktyvumas prieštarauja patraukimui baudžiamojon atsakomybėn, kuri taikytina įmonėje dirbančiam asmeniui (atsakingam už buhalterinę apskaitą). Tuo tarpu byloje nustatyta, kad I. M. A. M. individualioje įmonėje įdarbinta (direktorės – finansininkės pareigoms) fiktyviai, realiai įmonėje nedirbo ir neįgijo darbo stažo, t. y. neegzistavo tokie darbo santykiai, iš kurių kiltų teisė gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju vien tai nereiškia, kad kasatorė nėra subjektas BK 222 straipsnio 1 dalies prasme. Spręsdami baudžiamosios atsakomybės klausimą šiuo aspektu teismai konstatavo, kad A. M. IĮ 2008 m. rugpjūčio 28 d. buvo įregistruota Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, o I. M. , kaip joje dirbantis asmuo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ne tik VSDFV Klaipėdos skyriui, bet ir minėtos įmonės Metines pelno mokesčių deklaracijas, pildė ir teikė ataskaitas Mokesčių inspekcijai, tvarkė buhalterinę apskaitą (to reikėjo jos darbo užmokesčio užfiksavimui, su juo susijusių mokesčių apskaičiavimui bei mokėjimui). Be to, suklastotais kasos pajamų orderiais, pagal kuriuos A. M. įmonė tariamai už suteiktas paslaugas iš kitų asmenų gavo iš viso 26 050 Lt (šiuos suklastojimo faktus kasatorė pripažįsta), I. M. grindė neįvykusias ūkines operacijas, o įmonės ūkinių operacijų registravimo žurnale užfiksavo telekomunikacinių pasaugų (už 1037,37 Lt) ir degalų (už 120,87 Lt) įgijimą, kurio nepagrindė apskaitos dokumentais. Taigi objektyviai I. M. tvarkė teisiškai įregistruotos įmonės buhalterinę apskaitą ir tai darė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, o dėl to tapo negalima iš dalies nustatyti minėtos įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Esant išdėstytoms aplinkybėms teismų išvados apie tai, kad kasatorė yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, nėra klaidingos. Taigi, BK 222 straipsnio 1 dalis I. M. baudžiamojoje byloje pritaikyta tinkamai.

Dėl bausmės (paskirtos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį)

Kasatorės prašymas sušvelninti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dydį argumentuojamas tuo, kad teismai neatsižvelgė į kasatorės atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kad gailisi, visiškai prisipažino) bei kitas aplinkybes (veikos pavojingumą, I. M. asmenybę, šeiminę padėtį ir pan.). Nors kasaciniame skunde deklaratyviai ir užsimenama, kad nebuvo laikomasi bausmės skyrimo taisyklių, tačiau konkrečiai tokie teisės taikymo pažeidimai nenurodomi. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Tuo tarpu kasaciniame skunde nurodomi argumentai, kurie yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Minėtus argumentus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir savo nutartyje pasisakė dėl visų aplinkybių (nurodytų tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunde), turinčių reikšmės bausmės paskyrimui (BK 54 straipsnio 2 dalis). Jas įvertinęs apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę mano esant teisinga ir kodėl nuteistosios prašymą ją sušvelninti atmeta. Pažymėtina, kad kasatorės nurodyta jos atsakomybę švelninanti aplinkybė nenustatyta. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų ir kasatorės prašymo netenkina (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r ė :

Nuteistosios I. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė