2016-10-03 Nr. AB-18794-3-61-3-05668-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4054-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05668-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. M. (A. J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. M., atstovaujamas advokato M. P., 2015 m. gruodžio 1 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-9)17U-2065 ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjo atstovas paaiškino, kad Departamento 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. Tačiau pareiškėjas atitiko sąlygas leidimui gyventi Lietuvoje gauti. Pareiškėjas yra UAB (duomenys neskelbtini) bendraturtis, įmonės įstatinio kapitalo dydis yra 72 405 Eur (250 000 Lt). Nėra įrodyta, kad įmonė įsteigta fiktyviai. 250 000 Lt įstatinio kapitalo suma parodo tik tai, kad pareiškėjas turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje. Argumentas, kad pareiškėjas pasinaudojo galimybe įsigyti Lietuvoje registruotą įmonę, yra niekinis. Asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, neišmanančiam teisės aktų, yra protinga įsigyti jau registruotą įmonę, negu mokėti papildomai teisininkams ir konsultantams dėl naujos įmonės registravimo. Juo labiau, teisiškai tai neturi skirtumo, kadangi nėra draudimo Lietuvoje įsigyti jau įregistruotą įmonę. Tai taikoma tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek ir užsieniečiams. Pareiškėjas, norėdamas atitikti būtent formalius reikalavimus, išpildė visas būtinas sąlygas, tačiau Departamentui tai netinka. Formalus reikalavimų atitikimas yra taikomas dviprasmiškai, t. y. jei Migracijos departamentui asmuo patinka, „formalių“ reikalavimų atitikimas yra pagirtinas, o jei asmuo nepatinka – „formalių“ reikalavimų atitikimas tampa fiktyvus. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertina ekonominės ar politinės naudos, o žiūri būtent formalius reikalavimų atitikimus. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka visus „formalius“ reikalavimus, keliamus siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jam nėra pagrindo uždrausti atvykti į Lietuvą iki 2018 m. sausio 8 d. Ypač reikėtų atsižvelgti į tai, kad čia yra įsteigta įmonė, išnuomotos patalpos, tad Departamentas tokiais veiksmais tiesiogiai naikina užsieniečių verslą Lietuvoje.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi. Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1700 (00277), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. 2014 m. gruodžio 15 d. Departamento sprendimas yra galiojantis ir įsiteisėjęs, jame konstatuotos aplinkybės, kad pareiškėjas siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nėra paneigtos byloje esančiais įrodymais. Taigi bylos faktinės aplinkybės – pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi – patvirtina esant UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savarankišką draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. J. M. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-9)17U-2065, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2014 m. spalio 24 d. padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Lietuvoje pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Departamentas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1700(00277), vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatomis, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, arba nepateikė įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Nurodyto sprendimo pagrindu, Departamentas priėmė 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-54, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., įrašė pareiškėjo duomenis į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą ir įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui iki 2018 m. sausio 8 d. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį.

Departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-54 panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7486-764/2015, kuriame teismas konstatavo, kad nurodytas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas kaip neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.), o Departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo. Įgyvendinant nurodytą teismo nutartį, Departamentas priėmė 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-9)17U-2065, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 str. 4 d.).

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai tvarką nustato Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Vertinimo tvarka). Vertinimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vertinami duomenys, nurodyti Departamentui pateiktuose arba gautuose dokumentuose, taip pat Departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys.

Atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei nustatyti draudimo atvykti laikotarpiai. Pagal Vertinimo tvarkos 11 punkto nuostatas, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.), užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.).

Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (12 p.).

Nagrinėjamoje byloje aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomas panaikinti Departamento sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Departamento 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1700(00277), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, arba nepateikė įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Šis Departamento sprendimas apskųstas nebuvo ir yra galiojantis. Teismas pažymi, kad, remiantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sudaro pagrindą uždrausti atvykti į šią valstybę.

Departamento 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. (15/5-9)17U-2065 pagal pobūdį yra individualus administracinis aktas, kadangi tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Taigi jis turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovas aiškiai nurodė priežastį, lėmusią šio sprendimo priėmimą, t. y. sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Skundžiamame sprendime taip pat nurodytas teisinis jo priėmimo pagrindas, pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti skundžiamo sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus ir priėmimo motyvus. Atitinkamai, teismas sprendžia, kad sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad jis buvo diskriminuojamas, jo atžvilgiu priimant blogesnius sprendimus nei kitų asmenų atžvilgiu, tačiau konkrečių pavyzdžių nenurodė, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines bei teisines aplinkybes, daro išvadą, kad Departamento 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas Nr. (15/5-9)17U-2065 yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas A. J. M., atstovaujamas advokato M. P., 2016 m. gegužės 11 d. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir skundžiamą sprendimą iš esmės motyvavo tais pačiais argumentais, kokie buvo surašyti Departamento atsiliepime.

2. Pareiškėjas, remdamasis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.1987/2006 (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsnyje nurodytomis perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygomis, teigia, kad yra nesuprantama, kaip gali būti taikomi dvigubi standartai, t. y. A. J. M. leidžiama atvykti į Šengeną, tačiau draudžiama atvykti į vieną iš Šengeno šalių – Lietuvą. Būtent per Lietuvą yra vykdoma A. J. M. ekonominė veikla. Natūralu, kad dabar ta veikla negali būti vykdoma, nes pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą.

3. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nurodo, o teismas lyg ir sutinka su šiuo argumentu, kad A. J. M. siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, t. y. A. J. M., pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl kyla A. J. M. nelegalios migracijos rizika. Pareiškėjo atstovo manymu, toks traktavimas niekaip nėra susijęs su bylos duomenimis ir sveiku protu. A. J. M. yra UAB (duomenys neskelbtini) bendraturtis. Įmonės įstatinio kapitalo dydis yra 72 405 EUR (250 000 Lt). Nėra įrodymų, kad įmonė įsteigta fiktyviai. Jei Migracijos departamentui kilo neaiškumų dėl įmonės veiklos, buvo galima paprašyti patikslinti duomenis ar pateikti papildomus įrodymus. 250 000 Lt įstatinio kapitalo suma parodo tik tai, kad pareiškėjas turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje. Argumentas, kad A. J. M. pasinaudojo galimybe įsigyti Lietuvoje registruotą įmonę, yra niekinis, nes asmeniui, kuris nemoka lietuvių kalbos, neišmano teisė aktų, yra protinga įsigyti jau registruotą įmonę, o ne mokėti papildomai teisininkams ir konsultantams dėl naujos įmonės registravimo.

4. Svarbu pažymėti, kad Migracijos departamentas pareiškėjo veiksmus vertina kaip kokią nusikalstamą veiką, nors pareiškėjas iš tiesų nori atitikti visus formalius reikalavimus, kad gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir galėtų be trikdžių vykdyti ekonominę veiklą, mokėti mokesčius ir plėtoti tarptautinę prekybą. Jei Migracijos departamentui kyla neaiškumų dėl A. J. M. vykdomos veiklos, Departamentas turėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas, tačiau teigti, kad asmuo, siekiantis atitikti „formalius reikalavimus“ veikia apsimestinai, yra tiesiog neetiška. Atkreiptinas dėmesys, kad verslo veiklai apskritai dažnai nereikia nei tokio dydžio įstatinio kapitalo, nei didelių patalpų, užtenka asmens ir kompiuterio. Šiuo atveju, A. J. M., norėdamas atitikti tuos „formalius“ reikalavimus, išpildė visas būtinas sąlygas.

5. Migracijos departamentas tik nurodo, kad pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, todėl uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams. Jokių argumentų, motyvų ir įrodymų, kaip duomenys neatitiko tikrovės, nėra pateikta, todėl sprendimas yra naikintinas šioje dalyje. Svarbu ir tai, kad Migracijos departamentui pakako tikrovę atitinkančių duomenų panaikinti draudimą atvykti į Šengeną, tačiau tų pačių duomenų nepakanka atvykti į Lietuvą. Taigi, Migracijos departamento sprendimas neatitinka jau vien formalių reikalavimų dėl sprendimo motyvavimo ir sankcijos argumentavimo.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog ginčijamas Departamento sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi sprendime nurodytas tiek jo priėmimo pagrindas, tiek motyvai. Departamentas papildomai pažymi, kad ginčijamo sprendimo priėmimą lėmė tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Šie jo neteisėti veiksmai konstatuoti Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1700 (00277), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis sprendimas įsiteisėjęs.

Be to, ginčijamu sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę, todėl Reglamento nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos (priimant ginčijamą sprendimą, buvo vadovaujamasi nacionalinės teisės aktų nuostatomis).

Pažymėtina, kad LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administarcinėje byloje Nr. A-3053-756/2015 konstatavo, kad nelegalios migracijos prevencija yra teisėtas tikslas, o draudimas atvykti nėra neproporcinga priemonė, jei užsienietis nesilaikė nacionalinės teisės aktų.

Draudimas atvykti į Lietuvą iki 2018 m. sausio 1 d. yra proporcinga priemonė pareiškėjo padarytam nacionalinės teisės aktų nuostatų pažeidimui, kadangi įmonė UAB (duomenys neskelbtini), kurios akcininku ir vadybininku yra pareiškėjas, Lietuvoje realios veiklos nevykdo, pareiškėjas neturi jokių šeimyninių, giminystės ryšių su Lietuvos Respublika, turtinių įsipareigojimų ar prievolių.

Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu dvigubų standartų netaiko. Situacija, kai užsieniečiui uždraudžiama atvykti tik į vieną Šengeno erdvės šalį atitinka tiek UTPĮ (26 str. 7 d.), tiek Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Pareiškėjui neuždrausta vykti į kitas Šengeno erdvės valstybes, nes atsakovas, neturėdamas tikslių duomenų apie pareiškėjo galimai vykdomą veiklą Olandijoje, nusprendė šiuos neaiškumus aiškinti pareiškėjo naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-9)17U-2065 „Dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) pilietį A. J. M. išbraukimo iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, įspėjimo dėl jo neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį atšaukimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu atsakovas, be kita ko, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. (3 punktas) ir įrašė į Užsieniečių registrą (Nacionalinį sąrašą) pareiškėjo duomenis (4 punktas).

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui motyvų matyti, kad jis nesutinka su Sprendimo 3 ir 4 punktais, nors skundu prašo panaikinti visą ginčijamą Sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas atsižvelgus į Departamento 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1700(00277), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, nes pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise, nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, arba nepateikė įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Minėtas Departamento sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad A. J. M. siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, dėl ko kyla A. J. M. nelegalios migracijos rizika.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės šiais argumentais: skirtingų standartų taikymu draudžiant atvykti į Šengeno erdvę ir Lietuvos Respublikos teritoriją; netinkamu teisės aktų aiškinimu ir taikymu, kiek tai susiję su uždraudimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad „Migracijos departamentas atsiliepimą į skundą pateikė pavėlavęs beveik mėnesį, atnaujinti terminą skundui priduoti neprašė, todėl atsiliepimas apskritai neturėjo būti vertinamas šioje byloje“ ir prašoma pripažinti, kad Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą šioje byloje praleidus teismo nustatytą terminą ir nevertinti atsiliepimo kaip įrodymo šioje byloje.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl dvigubų standartų taikymo, kuomet pareiškėjui skundžiamu atsakovo sprendimu nedraudžiama atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes, o tik į Lietuvos Respubliką, kolegija pažymi, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Šio Reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas be kita ko, ir tais atvejais, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 d.). Taigi iš paties Reglamento 24 straipsnio turinio matyti, kad perspėjimas į SIS II sistemą įvedamas ne visais, o tik 24 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šių Reglamento nuostatų turinys leidžia daryti išvadą, kad gali būti situacija kai, kaip ir šioje byloje vertinamu atveju, asmens duomenys įvedami tik į nacionalinę duomenų bazę, bet ne į SIS II sistemą. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus, susijusius su aplinkybių, kurių pagrindu buvo nuspręsta priimti ginčijamą Sprendimą, teisiniu įvertinimu.

Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką iš esmės grindžiamas nelegalios migracijos prevencijos tikslu – nurodyta, kad leidimą laikinai gyventi pareiškėjui atsisakyta išduoti dėl to, kad duomenys, kuriuos jis pateikė, neatitiko tikrovės (t. y. pareiškėjas neketino vykdyti realios ekonominės veiklos, o tik siekė įteisinti savo buvimą). Šiuo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo santykiams, be kita ko, taikytinos Įstatymo ir Vertinimo tvarkos nuostatos. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. redakcija) numatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (Įstatymo 133 straipsnio 5 d.).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (2015 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 3K-60 redakcija) apibrėžia kriterijus, kurie turi būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...>, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (Vertinimo tvarkos 1 p.). Vertinimo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad ši tvarka taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1, 2, 21 ar 3 dalyje nustatytu pagrindu. Priimant Vertinimo tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vadovaujamasi Įstatymo 133 straipsniu (Vertinimo tvarkos 3 p.). Vertinimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant Vertinimo tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vertinami duomenys, nurodyti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktuose arba Migracijos departamento gautuose dokumentuose atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas, taip pat Migracijos departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Vertinimo tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai (Vertinimo tvarkos 5 p.).

Vertinimo tvarkos antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas (11 p.). Sprendžiant klausimą dėl uždraudimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką, Departamentas privalo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo atsisakytas išduoti leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, ar jis buvo panaikintas (11.1. p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2. p.), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1. p.); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2. p.).

Sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko Departamentas turėtų priimti įvertinęs aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir kitų reikšmingų aplinkybių, visumą, kartu įvertinęs, ar uždraudimas užsieniečiui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvą yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.

Šiuo aspektu vertindama ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1700, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais. Šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti pareiškėjas tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina, kad šis sprendimas nėra nuginčytas, jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos vertinimo dalykas. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teikia argumentus, susijusius su aptariamos įmonės įsigijimu ir jo ekonomine veikla Lietuvoje, jie galėtų būti siejami su pirmiau minėtu 2014 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus sprendimo pagrįstumu, kuris, kaip minėta, šioje byloje nėra ginčijamas.

Įvertinusi ginčijamo Sprendimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas atsižvelgė į Vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, priimtą sprendimą motyvavo tinkamai. Todėl tenkinti apeliacinį skundą įvertinus jame išdėstytus argumentus pagrindo nėra.

Apeliacinio skundo teiginiai, susiję su Migracijos departamento atsiliepimo į pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pavėluotu pateikimu, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl atmetami. Iš elektroninės bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. J. M. skundą ir nutarė išsiųsti skundo kopiją Migracijos departamentui bei įpareigojo jį iki 2016 m. sausio 20 d. pateikti atsiliepimą į skundą ir visą turimą su skundu susijusią medžiagą. Migracijos departamentas atsiliepimą į pareiškėjo skundą teismui pateikė 2016 m. sausio 21 d., o ne pavėlavęs beveik mėnesį, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamąją dalį grindė ne atsakovo atsiliepimu į pareiškėjo skundą, o nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma. Be to, apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas „pripažinti, kad Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą šioje byloje praleidus teismo nustatytą terminą ir nevertinti atsiliepimo kaip įrodymo šioje byloje“ nėra pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui objektas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė bylos teisiniams santykiams aktualias teisės normas, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. J. M. (A. J. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė