2017-03-27 Nr. AB-6872-3-61-3-04212-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-225-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04212-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. L. (O. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. L. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. L. (O. L.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. liepos 28 d. sprendimą „Dėl O. L. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1175-960/2015 jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad neteisėtai įgijo ir laikė 6 šovinius ir vieną smogiamojo pobūdžio šaltąjį nešaunamąjį ginklą. Nurodė, kad turėjo leidimą laikyti kitiems ginklams skirtus šovinius, šiuos šovinius jis laikė specialiai šaudmenims pritaikytame seife kartu su kitais teisėtai laikomais šoviniais. Pažymėjo, kad pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1175-960/2015 buvo paskirta bauda. Pareiškėjas manė, kad savo veika nesukėlė jokio pavojaus visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, todėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus atėmimas būtų beprasmis pareiškėjo teisių suvaržymas, pažeidžiantis proporcingumo ir protingumo principus, apribojantis jo teises labiau nei tai yra būtina. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad buvo nubaustas už tą patį pažeidimą du kartus, todėl Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. liepos 28 d. sprendimas „Dėl O. L. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas Romualdas Drakšas papildomai paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Vilniaus AVPK jį priimdamas įstatymų nuostatas taikė formaliai. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1175-960/2015 nurodė, kad pareiškėjas visuomenei nekelia pavojaus, todėl buvo paskirta mažesnė nei įstatyme numatyta minimali bauda.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo jį panaikinti nėra. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje ir dėl šių nusikalstamų veikų padarymo paskyrė bausmę – baudą. Vadovavosi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuriuose nurodyta, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris per pastaruosius metus buvo teistas už baudžiamąjį nusižengimą. Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos licencijavimo skyrius negalėjo kitaip taikyti įstatymų ir priimti kitokio sprendimo nei panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo O. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1175-960/2015 buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąjį nusižengimą numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.

Teismas taip pat nustatė, jog Vilniaus AVPK atliko tyrimą ir, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 7 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 75.6, 81, 92.3 ir 104 punktais, 2015 m. liepos 28 d. priėmė sprendimą Nr. 15-IL-10-04113-e panaikinti O. L. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teismas pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, reglamentuojančiame leidimų nešioti ir laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinimą, įtvirtinta imperatyvi nuostata, kuri įpareigoja pareigūną, nustačiusį Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatytas sąlygas, priimti vienintelį sprendimą – panaikinti asmeniui leidimą nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis. Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju yra visai nesvarbu, kokio pobūdžio baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą asmuo padarė, o svarbu tik tai, ar priimant sprendimą buvo nustatyta, kad asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos. Atsižvelgęs, į byloje esantį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis buvo nubaustas du kartus už tą patį nusižengimą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 12 d. ir 2001 m. gegužės 7 d. nutarimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui už nusikalstamas veikas buvo paskirta baudžiamoji atsakomybė – bauda. Baudžiamojo poveikio priemonių tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, jų skyrimą ir vykdymą reglamentuoja baudžiamojo proceso normos. Nurodė, kad Vilniaus AVPK, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą įstatymo tikslą bei į 2 straipsnio 26 ir 27 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažymėjo, kad atsakovas atlikdamas viešąjį administravimą, nesprendė pareiškėjo nubaudimo klausimo, o išsprendė klausimus, susijusius su leidimo laikyti ir nešiotis ginklus turėjimu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog Vilniaus AVPK ginčijamas sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, teismas pažymėjo, kad vadovaujantis proporcingumo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protinga pusiausvyra. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina. Teismo vertinimu, atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą šiuo atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste teismas nenustatė išimtinai svarbių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu ir akivaizdaus jos neteisingumo.

Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, ir priėmė pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vilniaus AVPK 2015 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 15-IL-10-04113-e atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinęs pareiškėjo pagrindinio reikalavimo dėl ginčijamo sprendimo, teismas atmetė ir pareiškėjo keliamą išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

III. Pareiškėjas O. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus AVPK 2015 m. liepos 28 d. sprendimą „Dėl O. L. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, tinkamai neįvertinęs teisingumo ir proporcingumo principų pažeidimų, atsakovo sprendimu pareiškėjui panaikinant leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą ir į Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, jam paskirtos 753,20 eurų dydžio baudos – skyrimo aplinkybes. Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas bausmę pareiškėjui, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas neteisėtai įgijo ir laikė tik 6 šovinius, jis turėjo leidimą laikyti kitiems ginklams skirtus šovinius, šiuos šovinius jis laikė specialiai šaudmenims pritaikytame seife kartu su kitais teisėtai laikomais šoviniais, todėl neskyrė pažeidėjui bausmės, susijusios su laisvės atėmimu, nors tokia bausmė ir buvo numatyta sankcijoje, nes tokia bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl pareiškėjui teismas paskyrė švelnesnę nei sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta bausmę – baudą. Pabrėžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į konkrečias aplinkybes ir pareiškėją charakterizuojančias ypatybes, pripažino jį nepavojingu.

Pabrėžia, kad nusikalstamos veikos privalo būti diferencijuojamos pagal pavojingumą ir atsižvelgiant į tai, sprendžiama, ar panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ar ne. Taikyti teisės normas nepaisant jokių aplinkybių, pasak pareiškėjo, reikštų teisingumo principo pažeidimą. Kiekviena nusikalstama veika yra padaroma konkrečioje situacijoje, esant tam tikroms, dažnai tik jai būdingoms aplinkybėms. Todėl dažnai teismui suteikiama teisė, įvertinus konkrečią situaciją, vadovaujantis įstatyme įtvirtintu teisingumo principu, priimti tinkamiausią sprendimą. Teisingumas reiškia ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytam nusikaltimui, ji turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Pareiškėjo teigimu, leidimo laikyti (nešiotis) ginklus atėmimas pažeidžia ir proporcingumo principą, nes jis savo veika nesukėlė jokio pavojaus visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Atkreipia dėmesį į jau minėtą Konstitucinio Teismo praktiką ir pažymi, kad Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neatsižvelgė į šiuos pateiktus argumentus, įrodančius, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus atėmimas pareiškėjui aiškiai pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus, apsiribodamas tik konstatavimu, jog byloje nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti tokią išvadą. Toks formalus konstatavimas, neapžvelgus pateiktų argumentų, pareiškėjo teigimu, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, sutikdamas su pirmos instancijos teismo išvada, kad Vilniaus AVPK tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Kiti atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo pateikti argumentai iš esmės yra tokie patys kaip ir pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus AVPK 2015 m. liepos 28 d. sprendimo „Dėl O. L. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktais, atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 13312, teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 18 straipsnyje yra apibrėžta, kas yra nepriekaištingos reputacijos asmuo. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą; o 7 punkte – kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas ir asmuo, per pastaruosius metus teistas už baudžiamąjį nusižengimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrinęs, kaip pirmos instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, daro išvadą, kad apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas O. L., būdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu nuteistas už nusikaltimą ir už baudžiamąjį nusižengimą, nuo jo įsiteisėjimo dienos nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo Įstatymo 18 straipsnio prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritaria apygardos administracinio teismo atliktam įrodymų vertinimui ir jo nebekartoja.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Taigi, atsakovo veiksmai priimant ginčijamą sprendimą yra tiesiogiai numatyti įstatymu ir atsakovas neturėjo diskrecijos elgtis kitaip.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija yra neteisinga ir neproporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų seka, kad atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, teismas turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmenims neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Todėl teismas apsvarstys, ar teisingumas reikalauja, kad pareiškėjui O. L. skirta sankcija už teisės pažeidimą būtų panaikinta.

Iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio seka, kad vienas šio įstatymo tikslų - užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai). Taigi, iš Konstitucinio Teismo nutarimų seka, kad visuomenės ir valstybės saugumas yra konstitucinė vertybė.

Pareiškėjas O. L. šiurkščiai pažeidė įstatymus ir jis nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo. Tai, kad apylinkės teismas taikydamas baudžiamosios atsakomybės priemones, įvertino O. L. asmenybę ir neskyrė jam bausmės, susijusios laisvės atėmimu, nekeičia paminėto šiurkštaus įstatymo pažeidimo fakto.

Apelianto interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims kurie nėra nepriekaištingos reputacijos. Be to, pareiškėjui paskirta sankcija yra terminuota, o terminas gana trumpas, praėjus Įstatyme numatytam terminui, jis galės pretenduoti iš naujo gauti leidimą ginklui laikyti. Taigi, apeliantą charakterizuojančios aplinkybės, kurias jis akcentuoja apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimus. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo O. L. (O. L.) apeliacinį skundą atmesti .

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama .

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė