2015-10-12 Nr. AB-20113-3-61-3-07073-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1453-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07073-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 28; 38

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ITP E1“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 17R-771 (reikalavime nurodytas akto Nr. 17R-774 laikytinas rašymo apsirikimu) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria Komisija pripažino UAB „ITP E1“ patirtas išlaidas dėl projekto plėtojimo kaip nepagrįstas, ir įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymą Nr. 15R-374 dėl 60 100 Lt dydžio išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, 2013 m. spalio 24 d. priėmė Sprendimą nekompensuoti pareiškėjo patirtų išlaidų. Komisija nustatė, kad nekompensuotinos išlaidos (100 Lt) už sumokėtą valstybės rinkliavą už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotą veiktos elektros energetikos sektoriuje leidimą, nes nepateikti pagrindžiantys dokumentai. Be to, Komisija nusprendė nekompensuoti pareiškėjo atlikto avansinio mokėjimo (60 000 Lt), nes jis nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies.

Pareiškėjo nuomone, patirtos 60 000 Lt išlaidos nekompensuotos nepagrįstai. Paaiškino, kad pareiškėjas ketino verstis saulės šviesos elektrinių sugeneruotos energijos pardavimo veikla (galiojant 1,44 Lt/kWh tarifui, kurį numatė iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) redakcija) ir investavo į saulės šviesos energijos elektrinių plėtojimo projektus. Pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir pardavėjas) 2012 m. spalio 22 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 121022/2 (toliau – ir Sutartis), kuria pardavėjas įsipareigojo pareiškėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Energetikos ministerijos gauti leidimą gamybai (Sutarties 1.1 p.).

Pareiškėjas už jam pateiktas prekes bei suteiktas paslaugas pardavėjui įsipareigojo sumokėti 150 000 Lt be PVM (Sutarties 3.1 p.), sumokant 40 procentų dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo (Sutarties 4.1 p.). Pardavėjas parengė visus reikiamus dokumentus ir pateikė juos Energetikos ministerijai, todėl pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (tai 2013 m. vasario 4 d. buvo paskelbta Energetikos ministerijos internetinėje svetainėje, popierinio leidimo iš Energetikos ministerijos pareiškėjas neatsiėmė).

Pareiškėjas, remdamasis Sutarties 4.1 punktu ir 2013 m. sausio 21 d. sąskaita išankstiniam apmokėjimui Serija ITP Nr. 130121/2, 2013 m. sausio 28 d. ir 2014 m. sausio 31 d. pavedimais sumokėjo pardavėjui 60 000 Lt avansą. Pareiškėjui pradėjus vystyti saulės šviesos elektrinės projektą, buvo pakeistas teisinis reglamentavimas (2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas)) ir nustatyta, kad fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, saulės elektrinės įrengimo ir eksploatavimo projektas tapo ekonomiškai nenaudingas ir nebeaktualus, todėl šio projekto atsisakyta ir nutraukta su pardavėju Sutartis. Sutartyje buvo numatyta sąlyga, kad, pareiškėjui nutraukus sutartį ne dėl Rangovo kaltės, avansiniai mokėjimai pareiškėjai negrąžinami (Sutarties 6.11 p.). Sutarties nutraukimą ir jo pasekmes šalys įformino sudarydamos 2013 m. gegužės 3 d. susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 121022/2 nutraukimo. Pabrėžė, kad iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2013 m. vasario 1 d.) pateikė prašymą dėl plėtros leidimo išdavimo (2013 m. vasario 4 d. sąrašu leidimai išduoti asmenims, kurie kreipėsi daugiau kaip prieš 30 d.) bei patyrė su elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas, todėl patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintame Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytų subjektų ratą bei turi teisę kreiptis dėl patirtų išlaidų kompensavimo.

Pareiškėjas laiku bei tinkamai įvykdė jam keliamą reikalavimą bei savo prašymą pagrindė dokumentais, kurių reikalavo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Pardavėjui sumokėtas ir neatgautas 60 000 Lt avansinis mokėjimas privalo būti kompensuotas remiantis Aprašo 5.4.3 punktu. Pareiškėjas buvo pateikęs Komisijai visus reikalingus dokumentus, susijusius su avanso mokėjimu ir jo nesusigrąžinimu. Pareiškėjui nebuvo keliamas reikalavimas pateikti dokumentus, įrodančius ketinimą susigrąžinti avansinius mokėjimus, todėl papildomai jokių dokumentų neteikė.

Be to, Aprašo 5.4.3 punkte nurodyta, kad kompensuojamos tos lėšos, kurios yra faktiškai perleistos kitiems asmenims plėtojant saulės elektrinių projektus ir iš šių asmenų neatgautos. Taigi Komisija neturėjo pagrindo vertinti išlaidų (sumokėto avanso) pagrįstumo. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes iš jo turinio nėra aišku, kokius pareiškėjo pateiktus dokumentus ir kaip įvertino Komisija, kokius faktus laikė nustatytais ar nenustatytais bei teisiškai reikšmingais ar nereikšmingais.

Sprendime nenurodoma, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu pareiškėjo prašymą kompensuoti patirtas išlaidas (60 100 Lt) Komisija laikė nepagrįstu ir atmetė. Tikrieji sprendimo motyvai jame nenurodyti, todėl pareiškėjui nesuprantami, t. y. skundžiamas aktas yra iš esmės be motyvų, jame taip pat nebuvo tinkamai išaiškinta apskundimo tvarka.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju skundžiamas ne jos priimtas sprendimas, todėl ji negali būti laikoma tinkamu atsakovu šioje byloje. Atsakovu šioje byloje turėtų būti tik Komisija, kuri priėmė Sprendimą ir kuri skundo tenkinimo atveju galėtų būti įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą. Pagal Aprašo 13 punktą, Inspekcija tik ūkiškai ir techniškai aptarnauja Komisiją, atlieka kitas funkcijas, nustatytas Aprašo 25 punkte. Pareiškėjo skundo nagrinėjimas Inspekcijos, kaip atsakovo, atžvilgiu, nutrauktinas.

Atsakovas Komisija atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Aprašu, Komisijai suteikta teisė spręsti klausimus dėl saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo ir priimti sprendimus. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Teismas neturėtų atlikti tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėti sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Teismas turėtų apsiriboti patikrinimu, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų.

Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės. Pabrėžė, kad, 4 Komisijos nariams balsavus už ir 1 – prieš, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Aprašo 20.3 punkte nustatytas sprendimas prašymą atmesti. Komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymo pagrįstumą, vertino pareiškėjo prie prašymo pateiktus dokumentus bei papildomai pareiškėjo prie prašymo pateiktą informaciją. Atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jų turinį, Komisija padarė išvadą, kad pareiškėjas jokios įrangos ar paslaugų už sumokėtą didelės vertės avansą neįgijo, t. y. pareiškėjas sumokėjo didelės sumos avansinį mokėjimą, negavo jokios įrangos, tačiau sutiko šią sumą palikti pardavėjui.

Pareiškėjas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti sumokėtą avansą, už kurį negavo jokių prekių ir paslaugų. Atkreipė dėmesį, kad 60 000 Lt avansinis mokėjimas buvo atliktas 2013 m. sausio 31 d., t. y. jau po Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių įstatymo pakeitimo (pakeitimas priimtas 2013 m. sausio 17 d.), kai jau buvo žinoma, kad saulės elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės. Pareiškėjas ir pardavėjas galimai yra susijusios įmonės ir galimai galėjo derinti savo veiksmus dėl sutarčių sudarymo, avansinių sumų sumokėjimo/nesumokėjimo, susitarimų dėl sutarčių nutraukimo ir pan., kadangi Komisijai yra žinomas faktas, kad pareiškėjo vadovas yra rangovo darbuotojas (pareigos nežinomos).

Pareiškėjo pateiktas susitarimas patvirtina, kad jis nedėjo jokių pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo, t. y. pareiškėjas pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu. Pabrėžė, kad visi kompensavimo procese dalyvaujantys subjektai, kuriems valstybė sudarė galimybę atgauti išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, turi elgtis sąžiningai, teisėtai, proporcingai. Tuo atveju, kai subjektas sumoka dideles pinigų sumas ir negauna už tai nei prekių, nei paslaugų, įprastomis sąlygomis jis deda pastangas, siekdamas atgauti savo sumokėtas lėšas.

Pareiškėjas šiuo atveju galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtas avansines sumas, neįsitikino, kad šių sumų susigrąžinimo galimybė neegzistuoja, o tiesiog kreipėsi į Komisiją dėl minėtų sumų, už kurias negavo jokios įrangos ar realių paslaugų, kompensavimo. Gali būti kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais (Aprašo 4 p.). Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pagrindo jį naikinti nėra, nes Komisija jį priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją, t. y. vadovaudamasi Aprašo nuostatomis ir reikalavimais.

Sprendimas yra teisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ITP E1“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 22 d. pareiškėjas (pirkėjas) sudarė pirkimo–pardavimo Sutartį su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, kuria pardavėjas įsipareigojo pareiškėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Energetikos ministerijos gauti leidimą gamybai, o pareiškėjas įsipareigojo už prekes bei atliktus darbus pardavėjui sumokėti 150 000 Lt be PVM, sumokant 40 procentų dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Sutarties 6.11 punkte buvo nustatyta sąlyga, kad, pareiškėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo kaltės, avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu avansas gali būti grąžinamas darbais ir įranga). 2013 m. vasario 4 d.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos internetinėje svetainėje buvo paskelbta, kad pareiškėjui išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Pardavėjas 2013 m. sausio 21 d. pateikė pareiškėjui sąskaitą išankstiniam apmokėjimui 60 000 Lt sumai ir pareiškėjas pagal pateiktą sąskaitą 2013 m. sausio 28 d. ir 2014 m. sausio 31 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo pardavėjui 60 000 Lt avansą. Pareiškėjas su pardavėju 2013 m. gegužės 3 d. sudarė susitarimą dėl Sutarties nutraukimo nuo 2013 m. gegužės 3 d.

Šalys susitarė dėl tokių pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasekmių: pardavėjas negrąžina pareiškėjui jo už saulės elektrinę sumokėto 60 000 Lt avanso, kuris laikomas minimaliais pardavėjo dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais; šalys nuo šio susitarimo pasirašymo momento viena kitos atžvilgiu nebeturi jokių prievolių, kylančių iš pirkimo–pardavimo sutarties. Inspekcijoje 2014 m. rugpjūčio 7 d. gautas pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymas dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo Nr. 15R-374, kuriuo prašė kompensuoti iš viso 60 100 Lt patirtų išlaidų (100 Lt valstybinę rinkliavą už leidimo išdavimą ir 60 000 Lt sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo).

Pareiškėjas minėtame prašyme nurodytas išlaidas grindė Sutartimi, banko sąskaitos išrašu ir sąskaita išankstiniam apmokėjimui ITP Nr. 130121/2. 2013 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 2R-2858 Inspekcija paprašė pareiškėjo pateikti:

1) valstybės rinkliavos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą arba pateikti leidimo kopiją;

2) mokėjimo dokumentus (mokėjimą pagrindžiantį dokumentą dėl 60 000 Lt sumos sumokėjimo), kadangi prie prašymų Nr. 15R-372 ir 15R-374 jie nėra pateikti, o prie prašymo Nr. 15R-373 yra pateiktas ne pareiškėjo išlaidas patvirtinantis dokumentas, o UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pajamas patvirtinantis dokumentas (kurio tikrumą patvirtina pareiškėjo vadovas). Be to, mokėjimo dokumente nėra aiškiai nurodyta, už kokias paslaugas ir pagal kokią sutartį atliktas mokėjimas numatyta tik tai „už paslaugas pagal sutartį“;

3) papildomus paaiškinimus ir / ar dokumentus: PVM sąskaitą faktūrą, darbų atlikimo aktą ar kt., patvirtinančius tai, kad už pareiškėjo 60 000,00 Lt mokėjimą buvo atlikti darbai ar nupirkta įranga. Tuo atveju, jeigu buvo įgyta įranga pagal sutartį, pateikti patikslintą prašymą ir papildomus dokumentus pagal Aprašo 5.4.2 p. dėl nuvertėjimo įvertinimo. Aprašo 10.2 p. nustatyta, kad pareiškėjas su prašymu turi pateikti nepriklausomo turto vertintojo pateiktas turto vertinimo ataskaitas, kai to reikia. Todėl prašė pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus dėl patirtų išlaidų ir / ar įsigytų įrenginių vertės nustatymo; 4) įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjai, t. y. pateikti sutarties nutraukimo faktą patvirtinančius įrodymus ar kitus dokumentus, kurie patvirtintų, kad avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui.

Atsakydamas į minėtą Inspekcijos raštą, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. papildomai pateikė banko sąskaitos išrašą, paaiškinimą dėl banko sąskaitos išrašo įmokų, 2013 m. gegužės 3 d. susitarimą dėl sutarties nutraukimo, paaiškinimą dėl 2013 m. sausio 21 d. sąskaitos išankstiniam apmokėjimui (Serija ITP Nr. 130121/2) negrąžinimo priežasties, patikslintą prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, paaiškinimą dėl leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-11353 ir PVM sąskaitą faktūrą ITP Nr. 201305064. 2013 m. spalio 24 d.

Komisija priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nekompensuotinos išlaidos (100 Lt) už sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiktos elektros energetikos sektoriuje leidimą, nes nepateikti pagrindžiantys dokumentai. Be to, Komisija nusprendė nekompensuoti pareiškėjo atlikto avansinio mokėjimo (60 000 Lt), nes jis nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies.

Atsižvelgusi į tai, Komisija, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, nusprendė atmesti UAB „ITP E1“ prašymą Nr. 15R-374.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 4, 5, 6, 20, 21 punktų nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, nes leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. gruodžio mėnesį, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. (http://www.enmin.lt/lt/activity/veiklos_kryptys/atsinaujantys_energijos_saltiniai/LP_sarasiniai_2013_11_26_skelbimui.pdf); Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar pareiškėjo prašyme nurodytos 60 000 Lt išlaidos yra susijusios su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir ar šios išlaidos neviršija 45 procentų visos pagal sutartį mokėtinos sumos ir yra kompensuotinos (t. y. patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., gali būti nustatytos, yra pagrįstos, yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais). Taip pat Komisija privalėjo įvertinti, ar pareiškėjo nurodytas avansinis mokėjimas pagal sutartį tiesiogiai susijęs su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui.

Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pagal Sutartį UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo pareiškėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Energetikos ministerijos gauti leidimą gamybai, o pareiškėjas įsipareigojo už prekes bei atliktus darbus pardavėjui sumokėti 150 000 Lt be PVM, sumokant 40 procentų dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Pažymėta, kad šalių sudarytos Sutarties turinys yra prieštaringas, nes nepakankamai aiškūs šalių prisiimti įsipareigojimai ir pirmo avanso mokėjimo laikas: 1.1 punkte nurodyta, kad UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo iš Energetikos ministerijos gauti tik leidimą gamybai; pagal 2.1.2 punktą, pardavėjas įsipareigoja parengti pareiškėjui dokumentus elektros energijos gamybos bei pajėgumų plėtimo leidimų ir privalomų licencijų gavimui per 3 mėnesius nuo avanso gavimo datos; pagal 4.1 punkte pareiškėjas įsipareigojo už prekes bei atliktus darbus pardavėjui sumokėti 40 procentų dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Iš bylos duomenų matyti, kad avansas realiai buvo sumokėtas, kai jau buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių įstatymo pakeitimas (2013 m. sausio 17 d. priimtas, įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d.), lėmęs pareiškėjo sprendimą nebevystyti projekto, ir Įgyvendinimo įstatymas (2013 m. sausio 17 d. priimtas, įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d.), kuriame buvo nustatyta galimybė kompensuoti tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritarė Komisijos atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad pareiškėjas, sumokėjęs didelės vertės avansą, jokios įrangos ar paslaugų už jį neįgijo, tačiau laisva valia sutiko šią sumą palikti pardavėjui ir nesiekė bent dalies jo susigrąžinti. Pareiškėjo teiginys, kad dalis avanso buvo panaudota pardavėjui rengiant reikiamus dokumentus leidimui plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gauti, teismo vertinimu, nepagrįstas jokiais byloje esančiais dokumentais. Taigi lieka neaiški panaudotų lėšų suma ir likusi nepanaudotų lėšų suma, kuri galėtų būti pripažįstama avansiniu mokėjimu. Pažymėta, kad išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu kompensuojamos ne pagal Aprašo 5.4.3, o pagal 5.1 punktą, todėl avansinis mokėjimas, tiesiogiai susijęs su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, negali būti priskirtinas Aprašo 5.4.3 punkte nurodytai kompensuotinų išlaidų kategorijai.

Vertinant, ar pareiškėjo prašyme nurodytos 60 000 Lt išlaidos, susijusios su sumokėtais ir negrąžintais avansiniais mokėjimais pagal sutartį, yra pagrįstos ir yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, pažymėta, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų (2013 m. sausio 21 d. sąskaitos Serija ITP Nr. 130121/2, 2013 m. sausio 28 d. ir 2014 m. sausio 31 d. atliktų mokėjimų pavedimų) matyti, kad pareiškėjas pardavėjui pagal sutartį sumokėjo 60 000 Lt. Kaip matyti iš Inspekcijos pareiškėjui adresuoto 2013 m. rugsėjo 23 d. rašto, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius jo prašyme nurodytas išlaidas, susijusias su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu. Atsakydamas į Inspekcijos prašymą, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. pateikė tokius papildomus dokumentus: banko sąskaitos išrašą, paaiškinimą dėl banko sąskaitos išrašo įmokų, 2013 m. gegužės 3 d. susitarimą dėl sutarties nutraukimo, paaiškinimą dėl 2013 m. sausio 21 d. sąskaitos išankstiniam apmokėjimui (Serija ITP Nr. 130121/2) negrąžinimo priežasties, patikslintą prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, paaiškinimą dėl leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-11353 ir PVM sąskaitą faktūrą ITP Nr. 201305064.

Teismas pažymėjo, jog vertinant pareiškėjo pateiktų dokumentų turinį, matyti, kad juose nenurodyta, kokioms konkrečioms pareiškėjo patirtoms išlaidoms, susidariusioms sutarties vykdymo metu, padengti buvo skirta sumokėto avansinio mokėjimo suma. Minėti dokumentai taip pat nepatvirtina, kad pardavėjas sutarties vykdymo metu patyrė realius nuostolius, tiesiogiai susijusius su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui. Be to, bylos medžiaga nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas realiai siekė susigrąžinti pagal sutartį sumokėtą avansinį mokėjimą. Taigi yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nesielgė taip, kaip būtų elgęsis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjęsis, kad šios išlaidos pagal Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą bus kompensuotos.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus ir įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jo prašyme nurodytas išlaidas, susijusias su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu pagal sutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, ištyrusi pareiškėjo Komisijai ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, vadovaudamasi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 4, 5.1, 5.2, 5.4, 5.4.3, 5.7, 6, 20 punktais, 2 priede nustatytu teisiniu reguliavimu, konstatavo, kad Komisija ginčijama Sprendimo dalimi pagrįstai nusprendė nekompensuoti pareiškėjos prašyme Nr. 15R-374 nurodytų 60 000 Lt išlaidų, tokį sprendimą argumentuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies. Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama ginčijamą Sprendimą toje dalyje, kuria pareiškėjo dėl saulės elektrinės projekto plėtojimo patirtos išlaidos pripažintos nepagrįstomis, laikėsi gero administravimo principo imperatyvų, nepažeidė teisės aktų nuostatų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apie vykdomą administracinio sprendimo priėmimo procedūrą pareiškėjas buvo informuojamas, jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, o ginčijama sprendimo dalis yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Visa tai suponuoja išvadą, kad Sprendimas ginčijamoje dalyje atitinka VAĮ 8 straispnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti sprendimą šioje dalyje bei įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „ITP E1“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „ITP E1“ skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas netinkamai interpretavo Apraše įtvirtintą išlaidų „pagrįstumo“ sąvoką, nepagrįstai plečiamai aiškino Komisijos kompetencijos ribas išlaidų kompensavimo procedūroje. Komisija turi teisę vertinti, ar pagal Aprašą prašomos kompensuoti patirtos išlaidos pagrįstos Apraše tiesiogiai numatytais dokumentais, tačiau Aprašas nesuteikia Komisijai teisės prašymo atmesti dėl to, kad pareiškėjas neįrodė išlaidų (mokėjimo) ekonominio pagrįstumo. Kokias išlaidas pripažinti patirtas pagrįstai ir laikyti kompensuotinomis numato pats Aprašas, o ne Komisija. Ji atlieka tik reikalavimų pagrindimo reikalaujamais dokumentais tyrimą. Apraše nėra reikalavimų pagrįsti aplinkybes, susijusias su tolimesniu avanso panaudojimu. Pareiškėjo prašymas atmestas Komisijai viršijus jai suteiktus įgaliojimus, remiantis Apraše nenustatytais motyvais.

2) Iš pareiškėjo reikalaujama pateikti dokumentus, kurie patvirtintų avanso panaudojimo aplinkybes, tačiau tai konfidenciali pardavėjo informacija, kurios pareiškėjas neturi ir negali jos atskleisti kitiems asmenims. Be to, Aprašas reglamentuoja ne įrangą bei paslaugas teikusio pardavėjo nuostolių kompensavimą, o saulės elektrinės projekto plėtojimu užsiimančio verslininko patirtų išlaidų kompensavimą, tad į Komisiją besikreipiantis asmuo, turi įrodyti, jog jis, o ne rangovai, patyrė išlaidas, susijusias su elektrinės plėtojimu, pagrįsti jų dydį bei faktą. Reikalaudamas įrodyti įrangos įsigijimo faktą, teismas pareiškėjo reikalavimą iš reikalavimo pagal Aprašo 5.4.3 punktą, transformavo į reikalavimą pagal Aprašo 5.4.2 punktą. Aprašas nenustato kriterijų, pagal kuriuos būtų vertinami duomenys patvirtinantys avanso panaudojimą. Tai patvirtina, jog tokių duomenų Komisija negali reikalauti. Teismas neatsižvelgė į tai, jog avansas atliko ir netesybų funkciją, o tai yra teisėta ir vykdytina sutarčių sąlygą. Nepasikeitus reglamentavimui ir pareiškėjui tęsus elektrinių projektą, avansas būtų įskaitytas į elektrinės kainą, t. y. avansas akivaizdžiai buvo pagrįsta tiesioginė investicija į materialųjį turtą.

3) Nesutinka, kad laisva valia sutiko avansą palikti pardavėjui, nesiekė bent dalies jo susigrąžinti. Pagal Sutartį, pareiškėjas, nutraukęs sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo, neteko teisės į sumokėtą avansą, tad nepaisant to ar (ir kiek) pareiškėjas kreipėsi į pardavėją, jokių teisių į sumokėtą avansą įgyti negalėjo, toks kreipimasis teisiškai nereikšmingas, Aprašas jo nereikalauja. Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad toks kreipimasis buvo, šalys vedė derybas, bet pareiškėjui avanso atgauti nepavyko. Nebuvo atsižvelgta į avansinių mokėjimų atlikimo laikotarpiu egzistavusias aplinkybes: Sutartis įpareigojo pareiškėją mokėti avansą pardavėjui; Įgyvendinimo įstatymas žymiai pakenkė saulės elektrinės projekto pelningumui, tad pareiškėjas prarado suinteresuotumą projekto vystymu, o pagal Sutartį, apeliantui ją nutraukus, jis neteko teisės į avansinius mokėjimus. Bet Lietuvos Respublikos Seimas priėmė teisės aktą, kurio numatė galimybę gauti patirtų išlaidų kompensaciją. Pareiškėjui buvo naudingiau nutraukti elektrinės projektą ir kreiptis į valstybę dėl kompensacijos. Tokį elgesį sąlygojo teisės aktais sukurtas teisėtas lūkestis.

4) Dėl skunde išdėstytų motyvų dėl Komisijos Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, teismas pasisakė neišsamiai, juos atmetė tinkamai neįvertinęs. Komisijos Sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, pateiktas tik vienas abstraktus argumentas, jis nemotyvuotas teisės aktais ar įrodymais. Tokio pobūdžio Komisijos sprendimai jau buvo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sukritikuoti ir panaikinti dėl motyvų trūkumo, pripažįstant juos neatitinkančiais VAĮ 8 straipsnio nustatytų reikalavimų. Komisijos Sprendime apskundimo tvarka nurodyta nekonkrečiai ir neaiškiai, neatitinka šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Taip pat Inspekcija nurodo, kad pareiškėjas neskundžia jokių Inspekcijos veiksmų, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje – Komisija (Lietuvos Respublikos Vyriausybė). Inspekcija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.3.2 punktu Lietuvos Respublikos energetikos ministerija įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtra, kompensavimo. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 1-278 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Inspekcija įgaliota (perįgaliota) atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Komisijai) visose ginčų sprendimo institucijose nagrinėjant ginčus dėl išlaidų, susijusių susaulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, suteikiant Inspekcijai visas procesines teises, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse atsakovui, trečiajam asmeniui ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, taip pat teisę apskųsti teismų sprendimus, nutartis, pripažinti skundo (prašymo) reikalavimus, perduoti bylą kitam teismui ar institucijai, sudaryti taikos sutartis. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija teikia atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Komisija prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Aprašo nustatyta tvarka. Iš Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatų matyti, kad Komisija gali spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui ar atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusias su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija, nagrinėdama prašymus dėl sumokėtų ir negrąžintų avansų, sprendimus priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas pagrįstas. Komisija, pagal Aprašo nuostatas, turi ne tik teisę vertinti pareiškėjų prašymus, bet ir pareigą patikrinti ir įsitikinti ar prašomos kompensuoti išlaidos pagrįstos. Pareiškėjo pateikiamas siaurinamasis Komisijos įgaliojimų ir diskrecijos aiškinimas nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju, Komisija, įvertinusi pareiškėjo prašymo ir papildomai pateiktų dokumentų medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad nepareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų 60 000 Lt dydžio išlaidų patyrimo pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies. Be to, avansinis mokėjimas atliktas po Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo priėmimo, kai buvo žinoma, kad keisis saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimų skatinimo tvarka, tad pareiškėjas kartu su kita Sutarties šalimi, veikdami sąžiningai ir protingai bei atsakingai ir apdairiai užsiimdami ūkine-komercine veikla, turėjo galimybes nedelsiant nutraukti Sutartį ir susitarti dėl visos avanso sumos grąžinimo. Pareiškėjas pasirinko būdą sumokėtas sumas atgauti pasinaudojant Apraše įtvirtintu mechanizmu. Visi kompensavimo mechanizme dalyvaujantys subjektai, turi elgtis sąžiningai, teisėtai ir proporcingai. Pareiškėjo susitarimas su kita Sutarties šalimi dėl avanso negrąžinimo neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje numatytos pareigos veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningo principais.

2) Komisijos Sprendimas priimtas neviršijus jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 pateiktu aiškinimu dėl teismo veiklos vertinant komisijos atliktus vertinimus.

3) Komisijos Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atsisakymo 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 17R-771 kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos teiginiu, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neskundžia jokių Inspekcijos veiksmų, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija, todėl Inspekcijos procesinė padėtis keistina iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens. Taip pat, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.3.2 punktą, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 1-278 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Inspekcija pripažįstama tinkamu atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atstovu nagrinėjamoje byloje.

Komisija Sprendimu be kita ko atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 rugpjūčio 5 d. prašyme nurodytų išlaidų, nes jos nepagrįstos pagrįstumą patvirtinančiais dokumentais bei pareiškėjas neįrodė savo ketinimų susigrąžinti avansinius mokėjimus.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir mano, jog Komisija viršijo savo kompetenciją vertindama pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su Komisijos išvada, kad jo kaip avansas pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 121022/2 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas (pirkėjas) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 121022/2 sudarė 2012 m. spalio 22 d. Sutarties 2.1.2 punkte nurodyta, jog pardavėjas įsipareigoja parengti pirkėjui dokumentus elektros energijos gamybos bei pajėgumų plėtimo leidimų ir privalomų licencijų gavimui per 3 mėnesius nuo avanso gavimo datos, tačiau pagal Sutarties 4.1 punktą, 40 procentų sumos avansas mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Šis leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 8 d. Pardavėjo sąskaita išankstiniam apmokėjimui 60 000 Lt avansui išrašyta 2013 m. sausio 21 d., pagal ją avansinius mokėjimus pareiškėjas atliko 2013 m. sausio 28 ir 2014 m. sausio 31 d. Taigi, sąskaita išankstiniam apmokėjimui išrašyta ir mokėjimai pagal ją atlikti praėjus daugiau nei mėnesiui po minėto leidimo gavimo ir jau Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymą. Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų, tačiau, nagrinėjamu atveju, dėl anksčiau nurodytų priežasčių, išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas ir išlaidų pagrįstumo vertinimui.

2013 m. gegužės 3 d. šalims nutraukiant Sutartį nurodyta, jog pardavėjas suteikė dokumentų parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo–pardavimo sutarties įgyvendinimui. Vertinant pardavėjo atliktų darbų apimtį pažymėtina, jog be minėto gauto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinės projektą, įrengti elektrinę, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą.

Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju pripažino visą sumokėtą avanso sumą minimaliais pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Dar daugiau, pagal Sutarties 6.7 arba 6.11 punktą numatyta, jog pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo (ar ne dėl partnerio kaltės) avansiniai mokėjimai negrąžinami, tačiau atskiru sutarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais arba įranga, Taigi, galimybę susigrąžinti bent dalį sumokėtų avansinių mokėjimų numatė pati Sutartis, tačiau, kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų šią galimybę pasinaudojęs ar ketinęs pasinaudoti, t. y.

– derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Pareiškėjas teigia, jos jis faktiškai vedė derybas su pardavėju (rangovu) dėl Sutarties nutraukimo pasekmių, tačiau tokie pareiškėjo argumentai vertintini kaip prieštaringi – viena vertus pareiškėjas nurodo derėjęsis su pardavėju (rangovu), kita vertus pareiškėjas pažymi, jog jis nedisponuoja informacija apie avanso panaudojimo aplinkybes, t. y. pareiškėjas pripažino neturintis bent minimalių duomenų, kaip buvo panaudotos jo pardavėjui sumokėtos lėšos.

Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Tai, kad pareiškėjas vengdamas ginčų, taip pat ir teisminių, dėl galimybės susigrąžinti bent dalį pardavėjui sumokėtų lėšų kreipėsi į valstybę dėl patirtų išlaidų kompensavimo lėmė paties pareiškėjo pasirinkimas ir ši aplinkybė pati savaime nesukuria valstybei pareigos kompensuoti saulės šviesos energijos elektrinės projekto tolesnio plėtojimo atsisakiusio subjekto visas patirtas išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad į Komisiją besikreipiantis asmuo turi pagrįsti išlaidų dydį. Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka, jog pareiškėjas įrodė, kad sumokėjo būtent jo nurodomo dydžio avansą, tačiau nepagrindė, jog būtent tokio dydžio galiausiai susidariusios išlaidos buvo objektyviai neišvengiamos. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neprivalo įrodinėti savo pastangų susigrąžinti patirtas išlaidas, akcentuotina, jog kaip nurodyta anksčiau, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Minėta, kad Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą. Taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija teisingai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Dėl Komisijos Sprendimo atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui pažymėtina pagal minėto straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14).

Komisija Sprendime atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansinis mokestis nepripažintas kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Sprendimą ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Taip pat, dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai pasisakė dėl kai kurių pareiškėjo skundo motyvų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš. Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą nesudaro ir aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepakeitė Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos procesinės padėties.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pakeisti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė