2025-10-29 Nr. AB-18101-3-61-3-04407-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-276-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04407-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus BDT“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus BDT“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus betono demontavimo technika“) dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą (trečiasis suinteresuotas asmuo –Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Departamentas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas įpareigoti atsakovą uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Vilniaus BDT“ (buvusi UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“) (toliau – ir atsakovas) per teismo nustatytą terminą įvykdyti 2020 m. balandžio 1 d. pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. PN11-20 (toliau – ir Pakartotinis privalomasis nurodymas).

2. Pareiškėjas pareiškime nurodė šiuos argumentus:

2.1. Departamentui atlikus atsakovo neplaninį veiklos patikrinimą, 2020 m. kovo 27 d. buvo surašytas patikrinimo aktas, kurio pagrindu UAB „Vilniaus BDT“ 2020 m. balandžio 1 d. buvo surašytas Pakartotinis privalomasis nurodymas.

2.2. Pakartotiniu privalomuoju nurodymu atsakovas buvo įpareigotas nutraukti atliekų priėmimo veiklą (duomenys neskelbtini) teritorijose, kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Sąvartynų taisyklių ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – ir Leidimas) sąlygų reikalavimus, ir visas nuo veiklos paskelbimo pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas, naudotas ir pašalintas atliekas (atliekų kodai 17 06 05, 17 06 01) perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui.

2.3. Departamentas periodiškai atliko atsakovo veiklos patikrinimus, paskutinis patikrinimas buvo atliktas 2022 m. lapkričio 11 d. (Patikrinimo aktas Nr. PA-6099), tačiau Pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimai nėra įvykdyti.

3. Atsakovas UAB „Vilniaus BDT“ prašė pareiškimą atmesti arba teismui nustačius teisinius ir faktinius pagrindus tenkinti Departamento pareiškimą nustatyti 20 mėnesių terminą įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškimą nurodė šiuos argumentus:

4.1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) redakcija, galiojusi iki 2020 m. gegužės 1 d., nenumatė Departamentui teisės kreiptis į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus. Todėl Departamento pareiškimas turėtų būti atmestas.

4.2. Atsakovas negali būti įpareigotas įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, nes yra pradėta administracinė procedūra dėl Leidimo sąlygų peržiūros bei yra pradėta administracinė procedūra dėl Leidimo atnaujinimo (tikslinimo). Nepasibaigus procedūroms, nėra galimybės nustatyti, kokius veiksmus pagal teisės aktus ir atnaujintas Leidimo sąlygas atsakovas turės atlikti, kad atliekų tvarkymo įrenginys (sąvartynas) atitiktų Leidimo sąlygas.

4.3. Pakartotinio privalomojo nurodymo turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, numatytų Kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte, ir dėl šios priežasties įpareigojimas įvykdyti šį nurodymą negali būti realiai įgyvendintas tokia apimtimi, kokią nurodo Departamentas. Iš Pakartotinio privalomojo nurodymo nėra aišku, kokius konkrečius veiksmus turi atlikti atsakovas, kad būtų pašalinti pažeidimai. Teismas neturi teisės savarankiškai suformuluoti konkrečių veiksmų, kuriuos turėtų atlikti atsakovas, vykdydamas abstraktaus pobūdžio Pakartotinio nurodymo reikalavimus.

4.4. Departamentas prašo įpareigoti įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, tačiau neatskleidžia faktinės situacijos pasikeitimo po pirminio 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo. Nuo pirminio privalomojo nurodymo priėmimo iki Pakartotinio privalomojo nurodymo priėmimo pasikeitė (sumažėjo) pažeidimų apimtis, kuri buvo nurodyta pirminiame privalomajame nurodyme, ir kurių pagrindu buvo taikyta atitinkamo masto poveikio priemonė. Pasikeitus faktinei situacijai bei esant administracinėms procedūroms dėl Leidimo keitimo ar galiojimo panaikinimo, būtų neproporcinga atsakovą įpareigoti vykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą tokia tvarka ir apimtimi, kaip yra nustatyta pagal šio nurodymo 5, 6 punktą ir 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo 5 punktą.

4.5. Departamentas nevertino, jog nuo 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo priėmimo pasikeitusios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą naujai vertinti Pakartotiniu privalomuoju nurodymu taikomų priemonių būtinybę bei jų proporcingumą.

4.6. Dalis pirminiame privalomajame nurodyme konstatuotų pažeidimų buvo teismo pripažinti nepagrįstais, o dalis pažeidimų buvo pašalinta iki 2020 m. balandžio 1 d. Pakartotinio privalomojo nurodymo arba iki Departamento pareiškimo šioje byloje pateikimo, t. y. buvo pašalinta arba panaikinta dalis nurodymo 5 punkte nustatytų pažeidimų, kuriais motyvuotas 6 dalyje nurodytos poveikio priemonės taikymas (įpareigojimas nutraukti veiklą ir pašalinti sąvartyne palaidotas atliekas). Yra vykdomos administracinės procedūros dėl Leidimo tikslinimo ir / ar Leidimo galiojimo turės tiesioginės įtakos atsakovo pareigoms bei apibrėš, pagal kokius reikalavimus atsakovas toliau turės vykdyti veiklą arba kokius veiksmus turės atlikti nutraukiant atliekų tvarkymą sąvartyne (Leidimo panaikinimo atveju). Todėl esant pasikeitusioms aplinkybėms ir pradėtoms administracinėms procedūroms, teismas šioje byloje turėtų įvertinti, ar pažeidimo turiniui (likusių nepašalintų pažeidimų daliai) būtų proporcinga iki Departamento nurodomų pažeidimų pašalinimo įpareigoti iškasti ir išvežti sąvartyne jau užkastas statybines (inertines) atliekas.

4.7. Pakartotinio privalomojo nurodymo vieno iš reikalavimo įvykdymas (dalies asbesto turinčių atliekų iškasimas) nepakeistų faktinės situacijos – teritorijoje liktų apie 1 500 t asbesto turinčių atliekų, už kurias atsakovas nėra atsakingas. Šio nurodymo įvykdymas pareikalautų didelių atsakovo finansinių išlaidų atliekų perlaidojimui bei keltų grėsmę gamtinei aplinkai ir atsakovo darbuotojų sveikatai dėl vykdomų atliekų iškasimo ir pervežimo procedūrų.

4.8. Departamentas, kreipdamasis į teismą, nenurodė konkretaus termino, per kurį atsakovas turi būti įpareigotas įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą. Tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog Departamento reikalavimas yra pagrįstas, turi būti nustatytas protingas ir objektyviai pagrįstas terminas įvykdyti šį nurodymą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau ir – Administracija) atsiliepime į pareiškimą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

6. Administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė šiuos argumentus:

6.1. Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2002 iki 2016 metų veiklą vykdė šiuo metu jau nebeegzistuojantis juridinis asmuo OÜ „First Opportunity” (buvęs pavadinimas UAB „Rubikon apskaitos sistemos“, UAB „Pirmoji galimybė“, UAB „Bionovus“, UAB „Aviridis“). Savivaldybė, įgyvendindama Vilniaus miesto Savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 394 „Dėl konkurso statybos ir griovimo atliekų priėmimo, rūšiavimo, perdirbimo ir šalinimo aikštelei Kuprioniškėse įrengti ir eksploatuoti paskelbimo“, su OÜ „First Opportunity“ 2002 m. balandžio 22 d. sudarė sutartį Nr. 9 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią Savivaldybė suteikė šiai bendrovei teisę Savivaldybei nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti ir eksploatuoti statybos ir griovimo atliekų priėmimo, perdirbimo, rūšiavimo ir saugaus jų šalinimo aikštelę (toliau – ir Aikštelė). Sutartis galiojo iki 2016 m. balandžio 22 d. Aikštelė buvo įrengta 2003 m. sausio 17 d. statybos leidimo pagrindu (leidimas išduotas pagal 2002 metų Aikštelės projektą). Veikla joje pradėta 2003 m. gegužės 19 d., gavus gamtos išteklių naudojimo leidimą. Pasibaigus Sutarties galiojimui, vienas iš Sutarties objektu buvusių sklypų, t. y. (duomenys neskelbtini), viešo konkurso būdu buvo išnuomotas atsakovui, pasirašant 2017 m. gegužės 30 d. nuomos sutartį Nr. 29-172(1.2.16-TD2)) (konkurso sąlygos patvirtintos Savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 1-792). Teisę vykdyti veiklą pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. T-V.7-12/2015 (2018 m. gegužės 4 d. redakcija ) atsakovas įgijo Aplinkos pasaugos agentūrai (toliau – ir Agentūra) 2018 m. gegužės 4 d. priėmus sprendimą „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. T-V.7-12/2015 rekvizitų patikslinimo“, kuriuo yra nurodyta, kad įrenginį (Aikštelę) žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoja atsakovas.

6.2. Atsakovas veiklą žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Leidimą vykdo dar 2003 metais įrengtoje statybos ir griovimo atliekų priėmimo, rūšiavimo ir perdirbimo Aikštelėje, o pareiškėjas savo Pakartotiniu privalomuoju nurodymu siekia uždrausti atsakovui vykdyti veiklą minėtoje Aikštelėje.

6.3. Iki 2020 m. gegužės 1 d. galiojusio Kontrolės įstatymo 24 straipsnio redakcija numatė, kad jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

6.4. Pakartotinio privalomojo nurodymo surašymo metu galiojusi Kontrolės įstatymo redakcija nenumatė priverstinio tokio nurodymo vykdymo teismine tvarka – vienintelis įstatyme nurodytas atvejis, kuomet aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali inicijuoti bylą teisme dėl privalomųjų nurodymų, yra ieškinys dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokia žala aplinkai, o ir Pakartotinis privalomasis nurodymas buvo surašytas dėl visai kitų priežasčių, dėl ko Kontrolės įstatymo 24 straipsnyje (redakcija, galiojusi Pakartotinio privalomojo nurodymo surašymo metu) numatyta išimtis nėra aktuali nagrinėjamam ginčui.

6.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė jo veiklą reglamentuojančio įstatymo ir jame numatytos kreipimosi į teismą tvarkos, todėl byla turėtų būti nutraukta.

6.6. Atsakovas šios bylos nagrinėjimo metu pateikė paraišką Agentūrai dėl Leidimo tikslinimo, kartu atnaujinant leidimo formą, veiklos sąlygas, kad atitiktų šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus bei esamas aplinkybes. Tad vienu metu yra siekiama tiek priverstinio Pakartotinio privalomojo nurodymo, kurio esmė yra veiklos atitikimas esamoms Leidimo sąlygoms, vykdymo, tiek to paties Leidimo pakeitimo, kas turėtų reikšmę šio nurodymo įpareigojimų turiniui ar net jų panaikinimui.

6.7. Byloje vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, iš paties Privalomojo nurodymo turinio nėra aišku, kokiomis konkrečiomis priemonėmis reikia įvykdyti jame nurodytus įpareigojimus.

6.8. Pareiškėjo siekis priversti atsakovą teismine tvarka vykdyti Pakartotinio privalomojo nurodymo įpareigojimus nėra objektyviai pagrįstas (pareiškėjas nenurodo jokios dėl šio nurodymo neįvykdymo kilusios žalos aplinkai, kaip ir nenurodo priežasčių, dėl kurių Pakartotinis privalomasis nurodymas ar jo dalis negalėtų būti panaikinta, jeigu būtų tenkintas atsakovas prašymas dėl Leidimo sąlygų tikslinimo). Be to, kai kuriuos Pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimus atsakovas yra įgyvendinęs, tačiau pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą vykdyti šį nurodymą visa apimtimi.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo Departamento pareiškimą patenkino, t. y. įpareigojo atsakovą UAB „Vilniaus BDT“ per 6 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą.

8. Teismas nustatė, kad Pakartotiniu privalomuoju nurodymu atsakovas buvo įpareigotas nutraukti atliekų priėmimo veiklą (duomenys neskelbtini), teritorijose, kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Sąvartynų taisyklių ir Leidimo sąlygų reikalavimus, ir visas nuo veiklos paskelbimo pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas, naudotas ir pašalintas atliekas (atliekų kodai 17 06 05, 17 06 01) perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui. Pakartotiniame privalomajame nurodyme buvo nustatyta, kad atsakovas turi įvykdyti šio nurodymo reikalavimus iki 2020 m. gegužės 28 d. ir juos įvykdęs, nedelsiant informuoti Pakartotinį privalomąjį nurodymą pateikusį pareigūną (instituciją).

9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3468-631/2022 konstatavo, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, bei atsakovo skundo dalį dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo panaikinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4075-815/2022 šios teismo sprendimo dalį, kurioje konstatuota, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas.

10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti atsakovo ir Administracijos atsiliepimuose į pareiškimą pateiktus argumentus dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo nepagrįstumo, neteisėtumo (kad Pakartotinio privalomojo nurodymo turinys neatitinka šio nurodymo turiniui keliamų reikalavimų, nustatytų Kontrolės įstatyme, kad iš Privalomojo nurodymo nėra aišku, kokius konkrečius veiksmus turi atlikti atsakovas, kad nuo pirminio 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo yra pasikeitusi faktinė situacija, taip pat dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo neproporcingumo), nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti klausimą dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

11. Atsakovo argumentus, kad dėl pradėtų administracinių procedūrų, susijusių su Leidimo sąlygų peržiūra, Leidimo atnaujinimu (tikslinimu), atsakovas negali būti įpareigotas priverstine tvarka įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, teismas atmetė. Teismo vertinimu, atsakovo nurodytos pradėtos administracinės procedūros, susijusios su Leidimo sąlygų peržiūra, Leidimo atnaujinimu (tikslinimu), yra nesusijusios su galiojančio, teisėto ir pagrįsto Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymu.

12. Teismas, sistemiškai vertindamas Kontrolės įstatyme ir Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatyme įtvirtintą reguliavimą, pažymėjo: 1) Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nėra nustatyta, kad visiems be išimties klausimams, susijusiems su privalomaisiais nurodymais, duotais iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo įsigaliojimo, taikomas iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo galiojęs teisinis reguliavimas; 2) Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nurodyta tai, kad privalomųjų nurodymų, duotų iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo įsigaliojimo, atžvilgiu iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs teisinis reguliavimas taikomas terminų pratęsimo, apskundimo procedūroms ir kitoms su privalomųjų nurodymų terminų pratęsimu, apskundimu susijusioms procedūroms; 3) aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų (t. y. ir Departamento) veiksmai, susiję su pareiga kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą, nėra susiję su privalomojo nurodymo termino pratęsimu, apskundimu, o yra atskira, savarankiška procedūra; 4) Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nėra nustatyta, kad iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo galiojęs teisinis reguliavimas taikomas ir aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų veiksmams, kai privalomieji nurodymai, duoti iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo įsigaliojimo, neįvykdomi.

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų įvykdęs Pakartotinį privalomąjį nurodymą, ir darė išvadą, jog pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

14. Teismas, įvertinęs Pakartotiniame privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, sprendė, kad atsakovui turi būti nustatytas 6 mėnesių terminas įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą.

III. 15. Atsakovas UAB „Vilniaus BDT“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti teismo sprendimą ir bylą nutraukti, arba atmesti Departamento prašymą dėl įpareigojimo įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, arba pakeisti teismo sprendimą ir nustatyti 20 mėnesių terminą Pakartotiniam privalomajam nurodymui įvykdyti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

16.1. Teismo sprendime pateikiamas lingvistinis ir sisteminis Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalies aiškinimas yra klaidingas.

16.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų (t. y. ir Departamento) veiksmai, susiję su pareiga kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą, nėra susiję su privalomojo nurodymo termino pratęsimu, apskundimu, o yra atskira, savarankiška procedūra.

16.3. Vyraujanti administracinių teismų praktika bylose dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą leidžia daryti išvadą, jog teisę kreiptis į teismą šiuo aspektu Departamentas turi tik dėl tų privalomųjų nurodymų, kurie buvo priimti įsigaliojus Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymui.

16.4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog Agentūroje pradėtos administracinės procedūros, susijusios su Leidimo sąlygų peržiūra, Leidimo atnaujinimu (tikslinimu), yra nesusijusios su galiojančio Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymu.

16.5. Teismas turėjo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Agentūros sprendimų priėmimo (bylos nagrinėjimo metu toks atsakovo prašymas buvo atmestas) arba turėjo spręsti dėl Agentūros įtraukimo į ginčą trečiuoju asmeniu, kadangi toks sprendimas daro įtaką Agentūros sprendimams vykdomose administracinėse procedūrose.

16.6. Departamentas nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos atsakovas būtų įpareigojamas įvykdyti. Todėl esant ginčui dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymo ir / ar vykdymo apimties, teismas neturi tenkinti abstraktaus pobūdžio reikalavimo dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo, o turėjo vertinti konkrečias ginčo aplinkybes ir dėl jų pasisakyti. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms, Departamentas turėjo aiškiai identifikuoti, kokius veiksmus atsakovas turėtų būti įpareigotas įvykdyti, kad pažeidimai būtų pašalinti.

16.7. Departamentas teikdamas pareiškimą teismui neįrodė Pakartotinio privalomojo nurodymo neįvykdymo apimties. Neįrodžius Pakartotinio privalomojo nurodymo nevykdymo aplinkybių, kurios yra faktinis pagrindas įpareigoti atsakovą vykdyti šį nurodymą, teismas neturėjo pagrindo priimti sprendimą. Teismo sprendimas, kuriuo atsakovas yra įpareigojamas įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, tačiau kuriuo neįvertinamos aplinkybės, jog tam tikri šiame nurodyme nurodyti pažeidimai jau yra pašalinti arba pažeidimai paneigti įsigaliojusiais teismo sprendimais, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

16.8. Nustatytas 6 mėnesių terminas įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą yra objektyviai per trumpas.

16.9. Priimtas sprendimas daro įtaką Agentūros vykdomai administracinei procedūrai ir jos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. (30.1)-A4-8497 patvirtinto Techninio reglamento sąlygoms (t. y. nustatomas priverstinis įpareigojimas vykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, kurį vykdant turės būti nesilaikoma Techninio reglamento sąlygų), tokia situacija atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sprendimo panaikinimo pagrindą. Todėl apeliacinės instancijos teismui tenkinus skundą, byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str.).

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti arba pareiškėjo prašymą atmesti.

18. Administracija apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

18.1. Teismas atsisakė vertinti bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis tik tuo, kad dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo teisėtumo buvo nagrinėta kita byla – teismo pareiga vertinti byloje esamus įrodymus, nepriklauso nuo to, ar dėl šio nurodymo teisėtumo buvo nagrinėta kita byla, ypač vertinant tai, kad toje byloje minėta aplinkybė dėl Aikštelės (sąvartyno) teisėto įrengimo taip pat nebuvo įvertinta.

18.2. Administracija savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog atsakovas tam tikra dalimi yra įgyvendinęs Pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimus, tačiau pareiškėjas vis dėlto prašo įpareigoti atsakovą vykdyti šį nurodymą visa apimtimi. Teismas šios aplinkybės neįvertino, nesprendė, ar Pakartotinis privalomasis nurodymas kuria nors apimtimi jau yra įvykdytas, o teismas įpareigojo vykdyti šį nurodymą visa apimtimi.

18.3. Atsakovas aiškiai nurodė, kad Pakartotinio privalomojo nurodymo įgyvendinimas (apimtis) yra tiesiogiai susijęs su Leidimo sąlygomis, kurias atsakovas siekia pakeisti, tačiau pareiškėjas atsakovo prašymo dėl nežinomų priežasčių nenagrinėjo, o teismas šių aplinkybių nevertino, nors jos tiesiogiai susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku.

18.4. Iš Pakartotinio privalomojo nurodymo turinio nėra aišku, kokiomis konkrečiomis priemonėmis įvykdyti jame nurodytus įpareigojimus.

18.5. Atsakovas siekia jam galiojančio Leidimo sąlygų pakeitimo, todėl pareiškėjo siekis priversti atsakovą teismine tvarka vykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą nėra objektyviai pagrįstas (pareiškėjas nenurodo jokios dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo nevykdymo kilusios žalos aplinkai, nenurodo priežasčių, dėl kurių šis nurodymas ar jo dalis negalėtų būti panaikinta, jeigu būtų tenkintas atsakovas prašymas dėl Leidimo sąlygų tikslinimo).

18.6. Pareiškėjas nesilaikė jo veiklą reglamentuojančio įstatymo ir jame numatytos kreipimosi į teismą tvarkos, todėl byla turėtų būti nutraukta.

18.7. Teismas plečiamai aiškina įstatymo normas, nors Kontrolės pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalis numato reguliavimą, kad iki jo priėmimo duoti privalomieji nurodymai vykdomi (kaip ir su tuo susijusios kitos procedūros) pagal iki pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą.

19. Pareiškėjas Departamentas atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

20. Departamentas atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo šiuos argumentus:

20.1. Atsakovo apeliaciniame skunde minimas pirminis 2019 m. birželio 13 d. privalomasis nurodymas, kurio teisėtumas yra įvertintas teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1371-815/2021), neturi jokios teisinės įtakos pareiškėjo prašymui įpareigoti įvykdyti 2020 m. balandžio 1 d. Pakartotinį privalomąjį nurodymą.

20.2. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas iš dalies įvykdytas (įrengtos svarstyklės, ratų apiplovimo įrenginys, įrengta tvorelė), tačiau teismas įpareigojo jį įvykdyti visa apimtimi. Pakartotiniu privalomuoju nurodymu atsakovas buvo įpareigotas nutraukti atliekų priėmimo veiklą (duomenys neskelbtini), teritorijose, kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Sąvartynų taisyklių ir Leidimo sąlygų reikalavimus, ir visas nuo veiklos paskelbimo pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas, naudotas ir pašalintas atliekas (atliekų kodai 17 06 05, 17 06 01) perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui. Atsakovas šio nurodymo nėra įvykdęs, t. y. nenutraukė veiklos, neįrengė sąvartyno, atitinkančio galiojančių teisės aktų reikalavimų, nepašalino neteisėtai palaidotų atliekų. Šių aplinkybių neginčija ir pats atsakovas.

20.3. Aktualūs galiojantys aplinkosauginiai reikalavimai, kurių pažeidimus nustatė Departamentas patikrinimo metu, bus įrašyti į pakeistą Leidimą (jeigu jis bus pakeistas). Jeigu Leidimas būtų panaikintas (Departamento žiniomis, ši procedūra neinicijuota ir nebus pradėta), vykdyti atliekų priėmimo veiklos atsakovas nebegalės, tačiau nesilaikant reikalavimų palaidotas atliekas tinkamai sutvarkyti pareiga liks.

20.4. Nepagrįstai teigiama, kad neįmanoma įvykdyti Pakartotinio privalomojo nurodymo, pavyzdžiui, juo reikalaujama visiškai išbetonuoti visą Savivaldybės nuomojamą teritoriją, nes nieko panašaus šiuo nurodymu nereikalaujama, o jeigu Savivaldybė neduotų sutikimo įrengti sąvartyno pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, Pakartotinis privalomasis nurodymas gali būti įvykdytas nutraukiant veiklą ir pašalinant neteisėtai palaidotas atliekas.

20.5. Ginant viešąjį interesą, ir iki 2020 m. gegužės 1 d., kuomet įsigaliojo Kontrolės įstatymo 26 straipsnio redakcija, su analogišku prašymu galima buvo kreiptis (ir buvo kreipiamasi, tik rečiau, išimtiniais atvejais) į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 55 straipsnio, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio, 34 straipsnio 4 dalies pagrindu.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į atsakovo UAB „Vilniaus BDT“ apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą patenkinti.

22. Administracija nurodo, kad nors ir pateikė savarankišką apeliacinį skundą, dalis jo argumentų sutampa su atsakovo apeliacinio skundo argumentais.

23. Atsakovas „Vilniaus BDT“ atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

24. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis tik tuo, kad dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo teisėtumo buvo nagrinėta kita byla. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl įpareigojimo įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, nevertino byloje surinktų įrodymų ir šalių argumentų, be kita ko, dėl šio nurodymo (ne)įvykdymo apimties. Teismas nepagrįstai nevertino Agentūros vykdomos administracinės procedūros dėl Leidimo sąlygų keitimo ir šios procedūros įtakos vykdant Pakartotinį privalomąjį nurodymą. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Kontrolės įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. gegužės 1 d.), todėl nepagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pagal pareiškėjo Departamento pareiškimą atsakovas UAB „Vilniaus BDT“ įpareigotas per 6 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2020 m. balandžio 1 d. pakartotinį privalomąjį nurodymą Nr. PN11-20 (Pakartotinis privalomasis nurodymas), pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo pareiškimą, nustatęs, kad atsakovas nėra įvykdęs Pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimo nutraukti atliekų priėmimo veiklą (duomenys neskelbtini), teritorijose, kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Sąvartynų taisyklių ir Leidimo sąlygų reikalavimus, ir visas nuo veiklos paskelbimo pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas, naudotas ir pašalintas atliekas (atliekų kodai 17 06 05, 17 06 01) perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui; įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos argumentų, kad Departamentas neturėjo teisino pagrindo kreiptis į teismą dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo, nes Pakartotinis privalomasis nurodymas priimtas iki priimto Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 2, 3, 12 straipsnių, IV skyriaus antrojo skirsnio pakeitimo, įstatymo papildymo 61 straipsniu ir IV skyriaus trečiojo skirsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo (2020 m. sausio 28 d. Nr. XIII-2794) (įsigaliojo 2020 m. gegužės 1 d.), todėl Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo procedūroms yra taikomos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2020 m. gegužės 1 d., kurios nenumatė Departamentui teisės kreiptis į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.

27. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo Departamento pareiškimas būtų atmestas, arba byla nutraukta. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo šio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Taip pat akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).

Dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą

30. Pareiškėjas 2023 m. kovo 30 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl atsakovo įpareigojimo įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, vadovaudamasis Kontrolės įstatymo 26 straipsniu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. gegužės 1 d.).

31. Kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai privalomojo nurodymo teisėtumas ar privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimas nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančioje institucijoje, priėmus sprendimą nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina sprendime nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar priimamas sprendimas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo, jeigu privalomasis nurodymas neįvykdomas laiku, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus. Kai byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjama teisme, įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo, privalomasis nurodymas neįvykdomas laiku, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus (Kontrolės įstatymo 26 str. 3 d.).

32. Byloje nustatyta, kad atsakovas kreipėsi į teismą su skundu dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo panaikinimo, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-3468-631/2022 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė, nustatęs, jog Pakartotinis privalomasis nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4075-815/2022 šią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį paliko galioti nepakeistą.

33. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimui atsakovas neįvykdė Pakartotinio privalomojo nurodymo, pareiškėjas, nustatęs šią aplinkybę, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl šio nurodymo įvykdymo.

34. Pažymėtina, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas buvo priimtas, galiojant Kontrolės įstatymo 24 straipsniui (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gegužės 1 d.), nustatančiam, kad pakartotinis privalomasis nurodymas duodamas, jei pirminis privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas. Be to, šiame straipsnyje buvo nurodyta, kad jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2881/2011, aiškindamas minėtą teisės normą, yra nurodęs, kad siekiant užtikrinti privalomojo nurodymo įvykdymą, yra taikomos poveikio priemonės – asmuo neįvykdęs privalomojo nurodymo traukiamas administracinėn atsakomybėn. Įstatymų leidėjas, nustatęs tokį teisinį reguliavimą, įpareigojo viešojo administravimo sistemos subjektą imtis priverčiamųjų priemonių privalomajam nurodymui įvykdyti – asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn. Surašius privalomąjį nurodymą ir nustačius jo neįvykdymą nustatytu laiku, turi sekti kitas įstatyme numatytas veiksmas, susijęs su neįvykdžiusio privalomojo nurodymo asmens patraukimu administracinėn atsakomybėn. Kitas privalomojo nurodymo surašymas būtų galimas tik tokiu atveju, jei pirmieji teisiniai veiksmai nepasiekė apibrėžto tikslo. Paskesnio privalomojo nurodymo, patenkančio į pakartotinio privalomojo nurodymo sąvoką, surašymas iš esmės yra galimas pasibaigus pirmojo etapo procesui, kada ir būtų surašomas antrasis, t. y. pakartotinis privalomas nurodymas, kurio neįvykdymas taip pat turėtų lemti asmens neįvykdžiusio pakartotinio privalomojo nurodymo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Trečiojo privalomojo nurodymo surašymo teisinė galimybė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paprastai turėtų būti eliminuojama, kadangi įstatymų leidėjas Kontrolės įstatyme apsiriboja tik privalomuoju nurodymu bei pakartotiniu privalomuoju nurodymu, o turint omenyje viešojoje teisėje galiojantį principą, kad yra draudžiama tai, kas nėra leidžiama, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui paneigta teisė surašyti daugiau nei vieną privalomąjį nurodymą bei vieną pakartotinį privalomąjį nurodymą už tą patį teisės pažeidimą aplinkos apsaugos srityje arba srityje, kuri patenka į aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno kompetenciją.

36. Nagrinėjamu atveju atsakovas, 2022 m. gruodžio 28 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimui, kuriuo nustatyta, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pagrįstai pakartotinai jam (atsakovui) nurodyta iki 2020 m. gegužės 28 d. nutraukti atliekų priėmimo veiklą (duomenys neskelbtini), teritorijose, kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo (įrenginys) sąvartynas, atitinkantis Sąvartynų taisyklių ir Leidimo sąlygų reikalavimus, ir visas nuo veiklos pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas, naudotas ir pašalintas atliekas (atliekų kodai 17 05 04, 17 06 05) perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui (6.1 p.), nevykdė Pakartotinio privalomojo nurodymo, t. y. nepašalino Pakartotiniame privalomajame nurodyme nustatytų pažeidimų.

37. Pažymėtina, kad atsakovas teismui taip pat skundė pirminį 2019 m. birželio 13 d. privalomąjį nurodymą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020 jo skundą tenkino iš dalies, t. y. pašalino iš 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo 5 punkto 1 ir 8 papunkčius bei 3 papunktyje vietoj nuorodos į Leidimo Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano 3 punktą, pateikė nuorodą į Sąvartynų taisyklių 43 punktą, taip pat panaikino atitinkamą 2019 m. liepos 11 d. sprendimo dalį, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1371-815/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovo vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-38-976/2020).

38. Taigi šiuo atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimui, kuriuo Pakartotinis privalomasis nurodymas, kuriame nustatyti atsakovo daromi pažeidimai ir nustatytas terminas juos pašalinti, pripažintas pagrįstu ir teisėtu, atsakovas pažeidimų nepašalino ir atsisako juos pašalinti. Pareiškėjas, siekdamas, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas būtų įvykdytas, pasirinko teisinę priemonę, nustatytą nuo 2020 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje Kontrolės įstatymo 26 straipsnio redakcijoje, t. y. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas įpareigoti atsakovą įvykdyti Pakartotinį privalomąjį įrodymą.

39. Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalis nustato, kad privalomųjų nurodymų, duotų iki šio įstatymo įsigaliojimo, terminų pratęsimo, apskundimo ir kitos susijusios procedūros vykdomos ir baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą.

40. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nėra nustatyta, jog iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo galiojęs teisinis reguliavimas taikomas ir aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų veiksmams, kai privalomieji nurodymai, duoti iki Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo įsigaliojimo, neįvykdomi, ir padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą, vadovaudamasis Kontrolės įstatymo 26 straipsniu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. gegužės 1 d.).

41. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, nes šiuo atveju pagal Kontrolės įstatymo 24 straipsnį (redakcija, galiojusi redakcija iki 2020 m. gegužės 1 d.) priimto Pakartotinio privalomojo nurodymo priėmimo apskundimo procedūros buvo baigtos, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimas. Kontrolės įstatymo pakeitimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nėra nustatyta, kokių teisinių priemonių turi imtis pareiškėjas, kad būtų įvykdyti pakartotiniai privalomieji nurodymai, priimti pagal iki 2020 m. gegužės 1 d. galiojusį Kontrolės įstatymo 24 straipsnį ir neįvykdyti įsigaliojus Kontrolės įstatymo 26 straipsnio nuostatoms, suteikiančioms teisę pareiškėjui kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomuosius nurodymus.

42. Sprendžiant, ar pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą pagal nuo 2020 gegužės 1 d. įsigaliojusio Kontrolės įstatymo 26 straipsnio nuostatas, būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Lex retro non agit principo tikslas – užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Šis principas reiškia, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po įstatymų įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Teisinėje valstybėje visi asmenys turi žinoti, kokio elgesio iš jų tikimasi (reikalaujama), ir turi būti tikri, kad elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu neigiamų teisinių padarinių (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

43. Akcentuotina, kad iki 2020 m. gegužės 1 d. galiojusios Kontrolės įstatymo bei Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos nenustatė, kad asmenys, kuriems išduoti pakartotiniai privalomieji nurodymai, gali jų nebevykdyti, jei jiems, pavyzdžiui, yra pritaikyta administracinė atsakomybė ir / ar paskirta ekonominė sankcija pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 126 straipsnį.

44. Iki 2020 m. gegužės 1 d. galiojusios Kontrolės įstatymo nuostatos nustatė, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą reglamentuoja Kontrolės įstatymas (1 str.). Vienas iš svarbiausių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų yra užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai (Kontrolės įstatymo 4 str. 1 p.). Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn (Kontrolės įstatymo 2 str. 3 d.).

45. Kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teises ir pareigas. Pagal minėtos dalies 6 punktą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoda privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Kontrolės nuostatas, susijusias su privalomojo nurodymo davimu, yra nurodęs, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (žr., pvz., 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-243/2010; 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinė byloje Nr. eA-2133-662/2015; kt.).

47. Nagrinėjamu atveju Pakartotinis privalomasis nurodymas buvo duotas vadovaujantis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktu, nustatančiu privalomojo nurodymo išdavimo atvejį, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Taigi Pakartotinis privalomasis nurodymas atsakovui buvo duotas dėl to, kad jis, vykdydamas ūkinę veiklą, pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius aplinkos apsaugą bei vykdomą ūkinę veiklą.

48. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia (be kita ko) saugomas pagal Konstitucijos 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (2015 m. kovo 5 d., 2015 m. spalio 29 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).

49. Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Pagal Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 d.). Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, kuriose įtvirtinti konstituciniai aplinkos apsaugos pagrindai, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jomis yra išreikštas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką; aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; iš šių nuostatų visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą (nuostolius) – ją atlyginti (inter alia 2003 m. spalio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).

50. Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies ir 54 straipsnio nuostatas siejant su jos 46 straipsnio 3 dalimi, taip pat 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad iš Konstitucijos kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatai ir aplinkai, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą (2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai); vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti (2014 m. gegužės 9 d. nutarimas); siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai); pagal Konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvą, atliekų tvarkymo užtikrinimas laikytinas viešuoju interesu, valstybės ir savivaldybių priederme (2015 m. kovo 5 d. nutarimas); reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai (2014 m. gegužės 9 d. nutarimas).

51. Valstybė, reguliuodama atliekų tvarkymo, inter alia atliekų tvarkymo organizavimo, ūkinę veiklą, kurios užtikrinimas pagal Konstituciją laikytinas viešuoju interesu, turi derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingų poveikių, ir užtikrinti konstitucinį imperatyvą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokias atliekų tvarkymo organizavimo veiklos sąlygas ir veiksmingas kontrolės priemones (inter alia šios ūkinės veiklos licencijavimą), kuriomis būtų užkirstas kelias netinkamai tvarkomų atliekų žalai aplinkai ir žmonių sveikatai atsirasti (Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimas).

52. Apibendrinant konstatuotina, kad tiek galiojant iki 2020 m. gegužės 1 d. Kontrolės įstatymo nuostatoms, iš jų ir 24 straipsnio nuostatoms, tiek įsigaliojus naujai Kontrolės įstatymo 26 straipsnio redakcijai, atsakovas privalėjo vykdyti Pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimus, Pakartotinio privalomojo nurodymo galiojimas nebuvo pasibaigęs ir akivaizdu, kad atsakovui buvo žinoma, jog iš jo tikimasi, kad jis įvykdys Pakartotinį privalomąjį nurodymą, kai bus pabaigta šio nurodymo apskundimo procedūra. Taigi atsakovas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad įsigaliojus naujai Kontrolės įstatymo 26 straipsnio redakcijai, jam nevykdant Pakartotinio privalomojo nurodymo, pareiškėjas, kuriam pavesta vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, siekdamas ginti viešąjį interesą, nesikreips į teismą su reikalavimu įvykdyti šį nurodymą.

53. Ilgas pažeidimo padarinių nepašalinimo laikotarpis, tokių veiksmų neatlikimas, kai valstybės institucija buvo suteikusi protingą terminą pažeidimo padariniams pašalinti, sudaro teisinį ir faktinį pagrindą teismui spręsti dėl teisinių priemonių taikymo asmeniui, nesilaikančiam teisės aktų reikalavimų, t. y. įpareigoti vykdyti Pakartotinį privalomąjį reikalavimą.

Dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo

54. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo argumentų, susijusių su Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymu, neįvertino faktinių aplinkybių pasikeitimo, akcentuoja, jog Pakartotiniame privalomajame nurodyme nurodytų veiksmų neįmanoma atlikti, be to, iš Pakartotinio privalomojo nurodymo nėra aišku, kokius konkrečius veiksmus jis (atsakovas) turi atlikti. Taip pat atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pradėtos Agentūros administracinės procedūros, susijusios su Leidimo sąlygų peržiūra, Leidimo atnaujinimu (tikslinimu), yra nesusijusios su galiojančio Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymu, be to, nustatytas neproporcingas terminas įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jei esamo Leidimo sąlygos būtų peržiūrėtos ir pakeistos, tai akivaizdu, jog Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymo apimtys gali pasikeisti, akcentuoja, kad pareiškėjas dėl nežinomų priežasčių nenagrinėja atsakovo prašymo.

55. Nagrinėjant šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, yra nurodęs, jog Departamentui kreipusis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo, teisme nagrinėjamas įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą klausimas, t. y. ar privalomasis nurodymas įvykdytas, ar ne, kokia apimtimi įvykdytas ir panašiai, o ne paties privalomojo nurodymo ar pagrindų duoti privalomąjį nurodymą teisėtumo klausimas, kadangi asmeniui, dėl kurio priimtas privalomasis nurodymas, įstatymas nustato tiek galimybę kreiptis dėl jo įvykdymo termino pratęsimo, tiek ir ginčyti atsisakymą pratęsti terminą bei patį privalomąjį nurodymą; byloje nesprendžiamas ginčas dėl privalomojo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl proceso šalies nurodomi argumentai, kritikuojantys privalomąjį nurodymą, neturi teisinės reikšmės ginčui išnagrinėti (žr., pvz., 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-232-502/2023; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1140-492/2024; kt.).

56. Teismų praktikoje išaiškinta, kad privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, galintis būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1237-624/2023; kt.).

57. Nagrinėjamu atveju atsakovas pasinaudojo savo teise apskųsti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, be to, kaip jau minėta, taip pat skundė ir pirminį 2019 m. birželio 13 d. privalomąjį nurodymą. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendime, kuriuo Pakartotinis privalomasis nurodymas pripažintas pagrįstu ir teisėtu, išnagrinėti iš esmės analogiško pobūdžio argumentai, susiję su Pakartotinio privalomojo nurodymo nepagrįstumu, kurie nurodomi ir šios bylos procesiniuose dokumentuose.

58. Iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su Pakartotinio privalomojo nurodymo faktiniu ir teisiniu pagrindais, tačiau, kaip jau minėta, šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo tokio pobūdžio argumentų ir dėl jų nepasisakė. Taip pat atsakovas nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad jis negali įvykdyti pirminio 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo tam tikrų punktų, tačiau šioje byloje buvo sprendžiama dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymo, o ne dėl pirminio 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo vykdymo. Kokius veiksmus pagal Pakartotinį privalomąjį nurodymą turi atlikti atsakovas, aiškiai ir konkrečiai nurodyta šiame nurodyme, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas atskirai pareiškime turėjo nurodyti, kokius veiksmus turėjo (turi) atlikti atsakovas.

59. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas (prašymas) turėtų būti tenkinamas. Taigi yra nagrinėjamos ir vertinamos tik tos aplinkybės, kurios turi reikšmės bylai, o ne apskritai proceso dalyvių nurodomos aplinkybės, kurios nėra susijusios su byloje nagrinėjamu ginču.

60. Atsakovas, teigdamas, kad yra pasikeitusios faktinės aplinkybės, t. y. kad dalis pažeidimų pašalinta, nėra pateikęs tokio pobūdžio įrodymų. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad atsakovas yra įvykdęs Pakartotiniame privalomajame nurodyme nurodytus atlikti veiksmus (ar jų dalį).

61. Dėl apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, susijusios su atsakovo pateikto prašymo pakeisti Leidimą vykdoma procedūra, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bylos duomenis šį prašymą nagrinėja ne pareiškėjas, o Agentūra. Šioje byloje nebuvo pateikti duomenys, kad Leidimas yra pakeistas, t. y. pakeistos jo sąlygos tokiu būdu, jog keičiasi Pakartotinio privalomojo nurodymo vykdymo apimtys arba nebeturi būti vykdomas Pakartotinis privalomasis nurodymas. Apeliaciniuose skunduose nurodoma Agentūros vykdoma procedūra šiuo atveju nedaro įtakos priimtam Pakartotiniam privalomajam nurodymui ir jo vykdymui.

62. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas daro įtaką Agentūros vykdomai procedūrai, todėl Agentūros neįtraukimas į bylos nagrinėjimą sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu sprendimo panaikinimo pagrindu (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų).

63. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, turi įvertinti, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė.

64. ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinės bylos proceso šalimis yra ir tretieji suinteresuoti asmenys, t. y. asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Šiuo pagrindu asmuo įtraukiamas į teismo procesą tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas ir priimtas teismo sprendimas gali paveikti to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas.

65. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo argumentus, įvertinusi byloje nagrinėjamo ginčo esmę, nenustatė pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes byloje nepateikti įrodymai, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas gali paveikti Agentūros materialiąsias subjektines teises ir pareigas.

66. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pažymėtina, kad jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas nebūtų apskųstas apeliacine tvarka, jis būtų įsiteisėjęs 2023 m. gruodžio 18 d., o tai reiškia, kad nustatytas 6 mėnesių terminas įvykdyti Privalomojo nurodymo reikalavimą būtų pasibaigęs 2024 m. gegužės mėnesį.

67. Nagrinėjamu atveju, susiklosčius tokiai situacijai, kai atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, šis sprendimas neįsiteisėjo ir Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas prasitęsė pakankamai ilgam laikui, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo nustatytas per trumpas terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir reikalinga nustatyti ilgesnį terminą. Be to, akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių neturėtų būti sutikta su pirmosios instancijos teismo motyvais, dėl kurių nustatytas 6 mėnesių terminas įvykdyti Pakartotinį privalomąjį nurodymą, skaičiuojamas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

68. Teisėjų kolegija, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasi šioje nutartyje aptartomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

69. Kadangi netenkintas atsakovo apeliacinis skundas, todėl atmetamas jo (atsakovo) pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus BDT“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė