2013-10-08 Nr. AB-6075-3-61-3-02219-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1184/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02219-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Pakruojo ligoninės skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Pakruojo ligoninė (toliau – ir pareiškėjas; VšĮ Pakruojo ligoninė) 2012 m. rugpjūčio 27 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) 2012 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. TI-865 (toliau – ir Įsakymas). Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2012 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. T1-31 „Dėl pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) atitinka Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio nuostatas (b. l. 150-152).

Paaiškino, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnis nereglamentuoja sveikatos priežiūros įstaigų patikrinimo tvarkos. Sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų kontrolę atliekančių institucijų teisės ir pareigos, kontrolės atlikimo tvarka yra reglamentuota Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, pagal paciento skundą atlikdamas pacientui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės tyrimą, privalėjo vadovautis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52-59 straipsniais.

Tvirtino, kad Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje ir 59 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės tikrinimo procedūras, kadangi klausimas dėl kontrolės priemonės taikymo įstaigai turi būti svarstomas dalyvaujant įstaigos atstovams, o be jų sprendimas gali būti priimtas tik tada, kai jie neatvyksta, be to pareigūnas privalo pateikti tikrinimo aktą, išvadas ir rekomendacijas patikrinimą paskyrusios ir tikrintos įstaigos vadovams.

Teigė, kad atsakovas nesudarė galimybės VšĮ Pakruojo ligoninei pateikti savo argumentų dėl įtariamų pažeidimų iki Įsakymo priėmimo, be to, Įsakyme konstatuoti konkretūs teisės akto pažeidimai, tačiau neišdėstyti argumentai dėl taikomų kontrolės priemonių, sankcijų arba pagrindų joms netaikyti. Iš Įsakymo turinio nėra aiškios pareiškėjui nustatytos pareigos, atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindai. Nurodė, jog vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.

Įsakymas yra neteisėtas ir dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo – jame nurodytos neteisingai nustatytos faktinės aplinkybės. Manė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos specialistui konsultantui buvo pateikta ne ta elektrokardiograma arba ją vertindamas jis padarė klaidą. Konsultantas pažymėjo, jog elektrokardiograma užrašyta nekokybiškai, o vertinant jos pokyčius, galima įtarti platų priekinį pertvarinį šoninį miokardo infarktą arba išemiją. Pareiškėjo prašymu, gydytoja kardiologė R.

A., retrospektyviai vertindama paciento A. A. elektrokardiogramą, nustatė, kad ji užrašyta kokybiškai, o pagal jos duomenis ūmaus miokardo infarkto įtarti nebuvo galima. Pažymėjo, jog tą patį mano ir kiti VšĮ Pakruojo ligoninės apklausti specialistai. Pareiškėjo įsitikinimu, Įsakymas akivaizdžiai pažeidžia jo teises. Tarnyba Įsakyme nurodė teisės aktų reikalavimų pažeidimus, galimai sukėlusius paciento mirtį, konkretų pažeidimą padariusį gydytoją. Įsakymas yra paviešintas, pateikiant jį skundą parašiusiems asmenims.

Jis blogina pareiškėjo dalykinę bei gydytojo profesinę reputaciją. Įsakymas nėra skirtas vien tik pareiškėjui, jis nėra konfidencialus. Paciento atstovai turi teisę šį Įsakymą platinti kitiems asmenims, t. y. gali viešai teigti, kad VšĮ Pakruojo ligoninėje buvo teiktos paslaugos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir pareiškėjas neturės jokių galimybių sutrukdyti tokiai informacijai sklisti, nes toks faktas bus nustatytas viešojo administravimo institucijos priimtu individualiu administraciniu sprendimu. Prašymą kreiptis dėl Aprašo atitikties Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymui motyvavo tuo, kad Apraše numatant sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų valstybinės kontrolės atlikimo taisykles turi būti vadovaujamasi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53-59 straipsnio nuostatomis.

Tai, kad Aprašo 29 punkte numatyta, jog skundo nagrinėjimas baigiamas direktoriaus įsakymu, kuris turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, bet nenurodyta, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais turi būti taikomos to paties įstatymo 58 straipsnio nurodytos kontrolės priemonės, prieštarauja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 daliai. Taip pat Apraše nėra inkorporuota Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 2 dalies nuostata dėl įstaigos atstovų dalyvavimo sprendžiant klausimus dėl kontrolės priemonės taikymo bei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 3 dalies nuostata dėl pareigūno pareigos pateikti tikrinimo aktą, išvadas ir rekomendacijas tikrintos įstaigos vadovui.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16-18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad atsakovas, vadovaudamasis Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 10.40 punktu, turi teisę vykdyti pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, atitinkamai turi teisę nustatyti pareigas sveikatos priežiūros įstaigoms, kurių veiklos atžvilgiu konstatuota neatitiktis teisės aktų reikalavimams. Nurodė, kad Įsakymo 1 punktu Tarnyba konstatavo, jog 2011 m. rugsėjo 20 d. pacientui A.

A. sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant norminio teisės akto reikalavimus, t. y. pacientui buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, taip buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (2 punktas). Šiuose punktuose išdėstyti faktai, kurie buvo nustatyti atlikus tyrimą bei surašius Tarnybos 2012 m. liepos 16 d. tyrimo Nr. T3-21 vertinimo išvadą Nr. D18-64-1-(1.20), nesukuria pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012, kurioje išaiškinta, kad išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu, o yra vertintini kaip prima facie įrodymai, išduoti kompetentingos institucijos ir gali būti naudojami nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms.

Pažymėjo, jog nei Įsakymu, nei vertinimo išvada pareiškėjui nėra taikomos teisinio poveikio priemonės, nepateikiami privalomi nurodymai. Įsakymas įtvirtina tik konstatuojamojo pobūdžio išvadas, nedarančias tiesioginio poveikio pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui, vadinasi, neturi individualiems administraciniams aktams būtinų požymių. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios jo teisės bei teisėti interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kad VšĮ Pakruojo ligoninės keliami klausimai dėl administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo pagal pobūdį ir esmę sudaro ginčą tik dėl fakto, bet ne dėl teisės, o Įsakymo atitinkami punktai nesukuria sveikatos priežiūros įstaigai savarankiškų teisinių pasekmių, palankus teismo sprendimas realios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms nagrinėjamu atveju neturės. Pabrėžė, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Nesutiko, kad Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje ir 59 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės tikrinimo procedūras. Pareiškėjo patikrinimą atliko Tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. T1-597 sudaryta komisija, kuri 2012 m. gegužės 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. JI 6-92. Šį aktą pasirašė ir VšĮ Pakruojo ligoninės vadovas – vyriausiasis gydytojas V. S.. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. liepos 25 d. gavo Įsakymą ir vertinimo išvadą.

Jam nebuvo pateiktos rekomendacijos, tačiau atsakovas pažymėjo, kad rekomendacijų, kaip dokumento, pobūdis ir paskirtis nesuponuoja Tarnybos prievolės kiekvienos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės metu tikrinamam subjektui teikti rekomendacijas. Pažymėjo, jog Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos taikomos tuomet, kai Tarnyba taiko kontrolės priemones. Priimant Įsakymą nebuvo numatyta taikyti kontrolės priemonių pareiškėjui, todėl nebuvo taikytos ir minėtos nuostatos. Įsakymo preambulėje nurodytas Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos medicinos gydytojas.

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013, pažeidimai konstatuoti remiantis vertintais medicininiais dokumentais ir Sveikatos apsaugos ministerijos specialisto konsultanto, įrašyto į sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-688 patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašą, išvada. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl neva neteisingai nustatytų aplinkybių, daromi remiantis jo darbuotojos nuomone, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. prašė skundą tenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 14 d. sprendimu (b. l. 155-161) pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. TI-865.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Tarnybos Įsakymo, kuriame nustatyta, kad pacientui A. A. 2011 m. rugsėjo 20 d. VšĮ Pakruojo ligoninėje šeimos gydytojo sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant norminio teisės akto reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad V. A. 2011 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė prašymą atlikti tyrimą dėl sūnaus aplaidaus gydymo (b. l. 138). Šį prašymą Šiaulių apygardos prokuratūra 2011 m. rugsėjo 29 d. persiuntė Tarnybai ir Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas 2012 m. liepos 16 d. surašė tyrimo Nr. T3-21 vertinimo išvadą Nr. D18-64-1-(1.20.), kurioje konstatavo, kad 2011 m. rugsėjo 20 d. pacientui A. A. VšĮ Pakruojo ligoninėje šeimos gydytojo sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant norminio teisės akto reikalavimus: gydytojas A. B. vertino A. A. nekokybiškai užrašytą elektrokardiogramą, jos nekartojo, todėl pažeidė sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 14.5.1 ir 31.13 punktus (b. l. 58-59). Tarnybos direktoriaus pavaduotoja, pavaduojanti direktorių, 2012 m. liepos 18 d. priėmė įsakymą Nr. T1-865, kad 2011 m. rugsėjo 20 d. pacientui A. A. VšĮ Pakruojo ligoninėje šeimos gydytojo sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant norminio teisės akto reikalavimus, t. y. pacientui A. A. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, todėl taip buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas (b. l. 57). Pareiškėjas su šiuo Įsakymu nesutiko.

Teismas rėmėsi Sveikatos priežiūros įstaigų 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir pažymėjo, kad Įsakymas buvo priimtas atlikus asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (tinkamumo) valstybinę kontrolę. Tarnybos teisė atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (tinkamumo) valstybinę kontrolę nustatyta ir Tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 10.38 bei 10.40 punktuose.

Pažymėjo, jog esant tokio pobūdžio ginčui, būtina išaiškinti sąlygas, kurios įgalioja asmenį teismui skųsti Tarnybos administracinį aktą. Atsižvelgęs į Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 3 dalį, teismas nusprendė, kad šis įstatymas suteikia teisę teismui peržiūrėti Tarnybos sprendimus dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo. Skundžiamo Įsakymo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta jokia Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje numatyta kontrolės priemonė ar sankcija, todėl, tiesiogiai taikant įstatymo normas, šis Įsakymas negalėtų būti nagrinėjimo teisme dalykas. Kartu pažymėjo, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas nenustato Tarnybos teisės priimti administracinio santykio dalyvių neskundžiamus konstatuojamojo pobūdžio raštus. Sveikatos įstaigų priežiūros įstatyme (53 straipsnio 1 dalis) papildomai išdėstytos kontrolę atliekančių institucijų teisės, tačiau apie galimybę priimti konstatuojamojo pobūdžio sprendimus nėra kalbama. Teismas pažymėjo, jog pagal viešojoje teisėje galiojantį principą viešajame administravime gali būti atliekami tik tie veiksmai, kuriuos atlikti institucija tiesiogiai įgaliota teisės normų. Nė viena teisės norma nenustato, kad Tarnyba gali priimti administracinius sprendimus, kuriais būtų tik konstatuojamos įvykusios aplinkybės ir pateikiamas faktų įvertinimas. Teismas darė išvadą, kad konstatuojamojo pobūdžio sprendimas negali būti priimtas.

Teismas pažymėjo, jog remiantis Viešojo administravimo įstatymo bei Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis dėl administracinės veiklos priimamas administracinis sprendimas, t. y. administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2011 m. rugsėjo 29 d. kreipimasis Nr. 8-06-07-5665 turi būti vertinamas kaip prašymas priimti administracinį sprendimą sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo tinkamumo klausimu. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41 punkte išvardyta, kokios rūšies administraciniai aktai yra priimami, atsižvelgiant į administravimo subjektui pateikto rašto pobūdį.

Pagal 41.3 punktą į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Tarnybos priimtas Įsakymas teismo buvo vertinamas kaip administracinis sprendimas. Kaip valstybinio administravimo subjekto priimtas administracinis sprendimas, jis turi būti skundžiamas teismui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kadangi Tarnyba priima vadinamąjį konstatuojamojo pobūdžio sprendimą, tai nė vienas administracinio santykio dalyvis neturi teisės tokio sprendimo apskųsti, nes administracinis sprendimas nenustato teisių ir pareigų pasikeitimo.

Pabrėžė, kad Aprašo 29 punktas nustato, jog skundo nagrinėjimas įforminamas direktoriaus įsakymu, kuris atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, t. y. reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Vienas iš individualaus administracinio akto elementų yra jo apskundimo tvarkos išaiškinimas, o Įsakymas dėl surašymo būdo negali būti apskųstas teismui kaip tiesiogiai nepažeidžiantis suinteresuotų asmenų teisių ir pareigų, o tai sudaro svarbiausią teisės į teismą realizavimo prielaidą.

Įsakymu pareiškėjas yra apkaltintas tuo, kad pacientui suteikė nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Atėmimas teisės ginčyti pareiškėją apkaltinantį sprendimą reikštų Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio, nustatančio asmens teisę į teisingą teismą, pažeidimą, nes būtų atimta galimybė asmeniui, kurio veiksmai įvertinti kaip neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, gintis nepriklausomame ir nešališkame teisme ir viešai išgirsti teismo sprendimą savo teisių nustatymo klausimu.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administracinis sprendimas priimtas ne dėl nežymių, neesminių taisyklių nesilaikymo, bet apkaltinant pareiškėją pažeidus teisės aktus, dėl ko pacientą galėjo ištikti mirtis, t. y. apkaltinant itin sunkiu pažeidimu. Pažymėjo, kad Įsakymas yra priimtas administracinės teisės pagrindu, todėl turi būti patikrinamas administraciniame teisme. Atsižvelgdamas į tai, kad Įsakymas yra administracinis sprendimas, priimtas įgyvendinant sveikatos priežiūros įstaigų valstybinę kontrolę, teisės aktai nenustato neskundžiamo konstatuojamojo pobūdžio administracinio sprendimo priėmimo; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis nustato kiekvieno asmens, kurio pilietinės teisės nustatomos, teisę būti išklausytam teisingame teisme, teismas darė išvadą, kad Įsakymas yra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas. Akcentavo, jog atsakovo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra dėl administracinių sprendimų, kuriuos sudarė ne tik konstatuojamoji dalis, bet ir sprendimai dėl kontrolės priemonių taikymo, t. y. nebuvo reikalinga spręsti klausimo dėl analogiško Tarnybos sprendimo apskundimo galimybės.

Pareiškėjas teigė, kad priimant sprendimą buvo pažeistos esminės procedūrinės taisyklės. Teismas nurodė, jog Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareigūnas per nustatytą terminą privalo pateikti tikrinimo aktą, išvadas ir rekomendacijas patikrinimą paskyrusios įstaigos vadovui ir tikrintos įstaigos vadovui. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 2 dalis sako, kad klausimas dėl kontrolės priemonės taikymo įstaigai svarstomas dalyvaujant jos atstovams. Jeigu įstaigos atstovai neatvyksta į klausimo svarstymą, sprendimas taikyti kontrolės priemonę priimamas be jų.

Teismas nurodė, kad 2012 m. gegužės 21 d. patikrinimo aktas Nr. J16-92 (b. l. 129-130) pagal savo turinį yra dokumentų paėmimo aktas, nes jokie tyrimo veiksmai nebuvo atlikti ir jokių paaiškinimų neduota. Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 3 dalį, turint omenyje, kad asmuo turi turėti galimybę žinoti tyrimo esmę bei pasiruošti atstovauti savo pozicijai, pateiktinu dokumentu buvo laikyta 2012 m. liepos 16 d. tyrimo Nr. T3-21 vertinimo išvada (b. l. 58-59). Atsakovo aiškinimas, kad pareiškėjo atstovai nebuvo kviesti priimant Įsakymą, nes iš anksto buvo numatyta netaikyti kontrolės priemonių, teismo laikytas nepagrįstu, nes teisės aktuose nenustatyta galimybė iš anksto priimti sprendimą dėl kontrolės priemonių netaikymo.

Taigi į kiekvieną posėdį, kuriame sprendžiama dėl sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo įvertinimo, turi būti kviečiamas sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Šie procedūriniai reikalavimai turi esminę reikšmę sprendimui priimti, nes tiriamas asmuo praranda teisę duoti bet kokius paaiškinimus ir, priešingai, nei numatyta įstatyme jam užkertama galimybė atstovauti savo pozicijai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nustačius tokias aplinkybes administracinis sprendimas turi būti panaikinamas vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Tokia praktika pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11-900-04, kurioje konstatuota, kad sprendimo dėl kontrolės priemonių taikymo priėmimo procedūra Įstatymo yra nustatyta ir, pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, ji skirta užtikrinti objektyvų visų aplinkybių išaiškinimą bei įvertinimą. Šios procedūros nesilaikymas Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme sudaro pagrindą panaikinti priimtą administracinį teisės aktą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Be to įstatymuose nenumatytos rūšies sprendimo priėmimas (motyvai išdėstyti aukščiau) prieštarauja ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo neatitikties Sveikatos įstaigų priežiūros įstatymui dėl to, kad Apraše neatspindėtos įstatymo nuostatos. Kadangi nepakankamas reglamentavimas žemesnės galios teisės akte sudaro pagrindą remtis aukštesnės galios teisės akto nuostatomis, teismas sprendė, jog ši omisija nėra pagrindas svarstyti žemesnės galios teisės akto atitiktį įstatymui. Tuo remdamasis teismas prašymo netenkino.

III. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 166-168) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo ginčijamo Įsakymo metu galiojusį asmens sveikatos priežiūros kokybės teisinį reglamentavimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymi, kad Įsakymo priėmimo dienai Tarnybos atliekama asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė buvo reglamentuota Tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 10.38 ir 10.40 punktuose, bei Aprašu.

Nurodo, jog Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte (redakcijoje galiojusioje iki 2012 m. lapkričio 22 d.) buvo numatyta, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija (toliau – VMAI), o ne Tarnyba, atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę. Be to, pagal Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, reorganizavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveiktos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 16.4 punktą, po reorganizavimo, nuo 2012 m. sausio 1 d. Tarnybai perėjo visos reorganizuotos VMAI teisės ir pareigos, tačiau įstatyminis reglamentavimas išliko nepakitęs (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 ir 79 straipsnių redakcijos) iki 2012 m. lapkričio 22 d. Tokiu būdu įstatyminis asmens sveikatos priežiūros kontrolės reglamentavimas iki 2012 m. lapkričio 22 d. konkuravo su Sveikatos apsaugos ministro ir Tarnybos direktoriaus įsakymais. Atsižvelgęs į Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, atsakovas tvirtina, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Todėl Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 ir 79 straipsnių nuostatų redakcijos iki 2012 m. lapkričio 22 d. negalėjo būti taikomos vadovaujantis žemesnio lygio teisinio reglamentavimo nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, atsakovas teigia, kad Tarnyba ne tik neprivalėjo, bet atvirkščiai neturėjo teisinio pagrindo taikyti pirmos instancijos teismo analizuotų ir vertintų Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52, 53, 58 ir 59 straipsnių. Esant aukščiau nurodytam reglamentavimui, ginčijamas Įsakymas – konstatuojamojo pobūdžio sprendimas iki 2012 m. lapkričio 22 d. buvo tinkamiausias pasirinkimas tokioje situacijoje, t.y. vykdoma viena iš sveiktos apsaugos ministro įsakymu pavestų funkcijų – asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė, tačiau neturima teisinio pagrindo taikyti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52, 53, 58 ir 59 straipsnių (kiek tai susiję su buvusia VMAI kompetencija) nuostatų.

Teigia, jog teismo daroma išvada, kad konstatuojamojo pobūdžio sprendimas negali būti priimtas, nėra pagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, nėra skundžiami teismui (2010 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1344/2010), tačiau pati galimybė Tarnybai priimti tokio pobūdžio aktus jokiame teisės akte nėra draudžiama ir teismų praktikoje nebuvo paneigta.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012 išaiškino, kad išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu, o yra vertintini kaip prima facie įrodymai, išduoti kompetentingos institucijos ir gali būti naudojami nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms. Apskundimo objektu ir administracinės bylos dalyku gali būti tik administraciniai aktai, kurie sukelia pareiškėjams teisines pasekmes. Nurodo, kad įpareigojimo atlikti kokius nors veiksmus skundžiamame Įsakyme nėra. Taigi, atsakovas tvirtina, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas skundžia Įsakymą, kuris pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl negali būti ir administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Kaip atskiras pagrindas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas yra šio teismo teiginys, kad į kiekvieną posėdį, kuriame sprendžiama dėl sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumo įvertinimo, turi būti kviečiamas sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 2 dalis sako, kad klausimas dėl kontrolės priemonės taikymo įstaigai svarstomas dalyvaujant jos atstovams. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nutartyje akcentuota, kad išvardintos įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad prieš priimdamas sprendimą dėl kontrolės priemonės taikymo kontroliuojančios paslaugų teikimą institucijos vadovas (turintis teisę taikyti tokią priemonę šios institucijos pareigūnas) privalo kviesti patikrintos įstaigos atstovą, kad galutinai išsiaiškintų, ar yra pagrindas taikyti kontrolės priemonę, ar tokio pagrindo nėra. Taigi, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino minėtas įstatymines nuostatas ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Pareiškėjas VšĮ Pakruojo ligoninė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 173-175) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VšĮ Pakruojo ligoninės tikrinimo ir ginčijamo Įsakymo priėmimo metu Tarnyba nebuvo nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnyje kaip institucija turinti teisę atlikti sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę. Tai reiškia, kad Tarnyba arba neturėjo teisės visiškai vykdyti sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų valstybinės kontrolės arba šią kontrolę galėjo vykdyti kaip VMAI teisių perėmėjas, griežtai laikydamasi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo straipsnių nuostatų. Tarnybos pozicija, kad ji turėjo teisę vykdyti valstybinę kontrolę, bet pagal savo pačios nusistatytas taisykles, neatitinkančias Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo reikalavimų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymi, jog draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas ir kt.). Pareiškėjo nuomone, atsakovas, atlikdamas sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, privalo vadovautis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53-59 straipsnių nuostatomis, kaip VMAI teisių ir pareigų perėmėjas, o jo patvirtintas Aprašas negali prieštarauti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo atitinkamoms nuostatoms.

Tvirtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas nenumato Tarnybos teisės priimti neskundžiamus konstatuojamojo pobūdžio sprendimus. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją apie būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo, tvirtina, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, yra neteisėti. Pažymi, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas aiškiai reglamentuoja sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų valstybinės kontrolės tvarką. Šio įstatymo 59 straipsnyje nurodyta, kad esant jame nurodytiems pagrindams yra priimamas sprendimas dėl kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas nenumato galimybės, nustačius pažeidimus nepriimti tokio sprendimo arba priimti konstatuojamojo pobūdžio sprendimą. Įsakymu Tarnyba nustatė grubius sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažeidimus, tačiau jokių kontrolės priemonių ir sankcijų nei gydytojui, nei VšĮ Pakruojo ligoninei netaikė, nepaaiškindama atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindų. Pažymi, kad pacientų skundų nagrinėjimo procedūra, kuri atliekama pagal Aprašą, yra viena iš sveikatos priežiūros paslaugų kokybės valstybinės kontrolės formų. Aprašas patvirtintas vadovaujantis Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 10.40 punktu, kuriame nustatyta, kad Akreditavimo tarnyba vykdo pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę.

Pareiškėjas visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija, kad atėmimas teisės ginčyti pareiškėją ir trečiuosius asmenis apkaltinantį sprendimą reikštų Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio, nustatančio asmens teisę į teisingą teismą, pažeidimą, kadangi būtų atimta galimybė asmeniui, kurio veiksmai įvertinti kaip neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, gintis nepriklausomame ir nešališkame teisme ir viešai išgirsti teismo sprendimą savo teisių nustatymo klausimu. Be to, teigia, kad ginčijamas Įsakymas negali būti laikomas prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, nes jokie teisės aktai nenumato Tarnybos teisės išduoti tokius įrodymus. Prima facie įrodymu ginčijamas Įsakymas negali būti laikomas ir dėl tos priežasties, kad Įsakymas priimtas nesilaikant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 ir 59 straipsniuose nustatytų procedūrų, tokiu būdu neužtikrinus objektyvaus visų aplinkybių išaiškinimo bei įvertinimo. Taip pat nurodo, kad Aprašo 29 punkte nustatyta, kad skundo nagrinėjimas įforminamas direktoriaus įsakymu, kuris atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus t. y. reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui. Pati Tarnyba yra nusistačiusi tvarką, kad ištyrus paciento skundą priimamas individualus administracinis aktas, tačiau apeliaciniame skunde Tarnyba teigia, kad ginčijamas Įsakymas nėra administracinis sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinėje byloje buvo keliamas ginčas dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. TI-865.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2012 m. liepos 16 d. surašė tyrimo Nr. T3-21 vertinimo išvadą Nr. D18-64-1-(1.20.), kurioje konstatavo, kad 2011 m. rugsėjo 20 d. pacientui A. A. VšĮ Pakruojo ligoninėje šeimos gydytojo sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant norminio teisės akto reikalavimus: gydytojas A. B. vertino A. A. nekokybiškai užrašytą elektrokardiogramą, jos nekartojo, todėl pažeidė sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 14.5.1 ir 31.13 punktus.

2012 m. liepos 18 d. Tarnyba priėmė įsakymą Nr. T1-865, kuriuo nustatė:

1) 2011 m. rugsėjo 20 d. pacientui A. A. VšĮ Pakruojo ligoninėje šeimos gydytojo sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant norminio teisės akto reikalavimus, t. y. pacientui A. A. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos;

2) Pacientui A. A. suteikus nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.

Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūra raštu kreipėsi į Valstybinę medicininio audito inspekciją dėl prašymo įvertinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę (b. l. 137). Šiaulių apygardos prokuratūra rašte paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje pagal V. A. skundą pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-0102-11 dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje suteikiant pirmąją sveikatos priežiūros pagalbą A. A.. Šiaulių apygardos prokuratūra prašė kompetencijos ribose ištirti ir nurodyti, kokios paslaugos su panašaus pobūdžio sveikatos sutrikimų simptomais pacientui pagal teisės aktuose ir įstaigos vidaus dokumentuose nustatytus reikalavimus privalo būti suteiktos, ar suteikiant sveikatos priežiūros paslaugas A. A. buvo padaryta pažeidimų, jei taip kokio pobūdžio pažeidimai padaryti, ar jie turėjo įtakos paciento mirčiai, kurie medikai atsakingi už nustatytų pažeidimų padarymą.

Paminėti bylos dokumentai patvirtina, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. TI-865, dėl kurio keliamas ginčas byloje, yra priimtas pagal prokuratūros, atliekančios tyrimą baudžiamojoje byloje, prašymą įvertinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra vertinama, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priimami dokumentai (iki reorganizavimo Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos), t. y. valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu. Minėti valstybinio medicininio audito išvada ir sprendimas laikytini oficialiu rašytiniu įrodymu - prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojami nagrinėjant teisme bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms (plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012).

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybinis medicininis auditas – oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, akredituotų asmens sveikatos priežiūros veiklai (toliau – ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos), teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, tinkamumo (kokybės) bei efektyvumo kontrolė ir ekspertizė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriais nėra taikomos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo nustatytos kontrolės priemonės ar sankcijos, yra vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, todėl nėra skundžiami teismui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822 - 1344/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442 - 461/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2–1217/07, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1140/2003).

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 straipsnis, 22 straipsnis, 88 straipsnis). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Konstitucijos 30 straipsnyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Pagal suformuotą teismų praktiką (pagal kurią, be kita ko, nustatoma, kurie administraciniai sprendimai gali būti skundžiami teismui) pareiškėjo ginčijamas aktas negali būti administracinės bylos dalyku. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nebuvo procesinių prielaidų pradėti teismo procesą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla yra nutraukiama Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (Teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.).

Bylos nutraukimas nepažeidžia asmenų teisės į teisingą teismą. Gydymo įstaigos atžvilgiu nebuvo nustatytos kontrolės priemonės ar sankcijos, t. y. nebuvo priimtas administracinis sprendimas. Byloje skundžiamas aktas buvo surašytas reikalaujant dokumentų baudžiamojoje byloje, kurioje asmenų kaltumo klausimas nebus išspręstas be teismo nuosprendžio. Galintis iškilti civilinės atsakomybės klausimas, kurį nagrinėjant kaip vienas iš įrodymų gali būti vertinamas ir skundžiamas Įsakymas, būtų sprendžiamas teisme, kuriame gali būti teikiami kiti įrodymai, paneigiantys atliktą valstybinę medicininę ekspertizę.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs nagrinėti skundą ir išnagrinėjęs bylą, kuri pagal suformuotą teismų praktiką nėra priskirtina teismui, nesivadovavo Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinančio teismo precedentą kaip teisės šaltinį, todėl tesimo sprendimas naikinamas dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Pastebėtina ir tai, kad Įsakymas, dėl kurio buvo iškelta ši administracinė byla, nebuvo priimtas pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnį (Teisė skųstis) ir pagal šią normą įgyvendinusį Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. T1-31 patvirtintą Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašą, kuris nustato paciento teisę skųsti Tarnybos priimtą įsakymą. Tarnybos atliktas tyrimas buvo pradėtas ne pagal paciento skundą, bet pagal prokuratūros prašymą pateikti išvadą, reikalingą ikiteisminio tyrimo atlikimui. Todėl išvada dėl galimybės skųsti administraciniam teismui Tarnybos įsakymą vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, taip pat nebūtų pagrįsta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti, o bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (Teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius