2019-05-15 Nr. AB-11347-3-61-3-00749-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-509-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00749-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. Z. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja O. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o jos privačia nuosavybe; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti jai iš pensijos išskaičiuotus 224 Eur; 3) priteisti jai iš atsakovo 672 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. gruodžio 9 d., 17.00 val., jos kaimynas V. V. informavo, jog jo bute dingo elektra, todėl jis turi užeiti į pareiškėjos butą sujungti savo elektros laidus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas D. K. 2015 m. vasario 10 d. surašė pareiškėjai administracinių teisės pažeidimų protokolą ir aktą, nors neturėjo teisės to daryti, nes pareiškėjos butas nėra bendro naudojimo patalpa, o V. V. elektros laidai nėra bendro naudojimo laidai. 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu pareiškėjai buvo paskirta bauda, jos butą įvardijus bendro naudojimo patalpa. Teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl minėto nutarimo, nes pareiškėjos advokatas pavėlavo jį pateikti. Dėl to pareiškėja patyrė stresą, iš jos pensijos išskaičiavus baudą, ji buvo priversta sumažinti savo maitinimosi racioną, todėl prašė atlyginti jai 672 Eur moralinę žalą.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė: 1) nutraukti administracinę bylą dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalies 1 punktą; 2) netenkinus pirmojo prašymo, reikalavimą pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe, atmesti kaip nepagrįstą; 3) likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad ginčas dėl reikalavimo pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe, yra civilinio pobūdžio, todėl toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Šis reikalavimas iš esmės atitinka reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Be to, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Pareiškėja šiuo atveju nenurodo ir jokiais įrodymais nepatvirtina aplinkybių, kad tokių dokumentų negali gauti.

5. Dėl skundo reikalavimo atlyginti žalą atsakovas paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjai surašytas teisėtai, nutarimas priimtas pagrįstai, nėra panaikintas, bauda paskirta sankcijos ribose bei yra teisėta. Pareiškėja teigė, kad žala kilo dėl jos advokato vėlavimo apskųsti nutarimą, tačiau atsakovas nėra ir negali būti atsakingas už pareiškėjos įgalioto atstovo netinkamą pareigų vykdymą. Antstolio teisėtas priverstinis nutarimo vykdymas nelaikytinas atsakovo neteisėtais veiksmais. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Pareiškėja nepagrindė turtinės žalos dydžio ir realumo, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent pareiškėjai. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, bei motyvų dėl 672 Eur neturtinės žalos dydžio.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojas pranešė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, jog 2014 m. gruodžio 9 d., 17.00 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė O. Z. (galimai tyčia) nupjovė ar nukirpo visus elektros laidus, kuriais pagal projektą buvo tiekiama elektros energija jo butui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2015 m. vasario 10 d. pareiškėjai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 9 d., apie 17.00 val., nupjovė bendro naudojimo elektros laidus bute Nr. 6, taip gadindama ir savavališkai pertvarkydama inžinierinius įrenginius. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinė komisija (toliau – ir Administracinė komisija) 2015 m. balandžio 16 d. priėmė nutarimą Nr. A11-3382/15-(1.1.47-T1), kuriuo pripažino pareiškėją padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 158 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė jai 70 Eur baudą. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjos skundą dėl 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo panaikinimo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė priimti, konstatavęs, kad pareiškėja praleido nutarimo apskundimo terminą ir neprašė jo atnaujinti. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Antstolė I. B., atlikusi 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu paskirtos baudos išieškojimą iš pareiškėjos, 2016 m. kovo 29 d. priėmė patvarkymą užbaigti vykdomąją bylą.

8. Teismas pažymėjo, kad iš skundo turinio ir pridėtų dokumentų matyti, jog pareiškėja žalos atlyginimą kildina iš, jos teigimu, neteisėtai Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. priimto nutarimo, kuriame jos butas nepagrįstai buvo įvardintas bendro naudojimo patalpa. Pareiškėja taip pat skundžiasi, kad iš jos pensijos buvo atskaityti pinigai.

9. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju antstolės I. B. priverstinis nutarimo vykdymas nelaikytinas Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtais veiksmais, todėl pareiškėjos skundo argumentus šioje dalyje pripažino nepagrįstais. Pareiškėja, manydama, kad antstolio veiksmais buvo pažeistos jos teisės, gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir terminais.

10. Teismas, atsižvelgęs į LVAT praktiką, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos skundo turinį ir pridėtus dokumentus, pareiškėjos paaiškinimus teismo posėdyje, pažymėjo, kad prašydama teismo pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o privačia nuosavybe, pareiškėja iš esmės šiuo argumentu ginčija 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumą. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi pareiškėjos skundą, kuriame ji ginčijo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumą, atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinis teismas šiuo atveju negali būti laikomas dar viena instancija, kurioje, praleidus įstatymo nustatytą terminą, būtų galima tikrinti nustatytas administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, jas vertinti. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas negali vertinti 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo, nes nutarimo apskundimo tvarka ir terminai galioja visiems teismams (taip pat ir administraciniams), o įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo konstatuota, kad nutarimo apskundimo terminas buvo praleistas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartyje buvo įvertintos termino praleidimo priežastys, kiti pareiškėjos argumentai dėl Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad Administracinės komisijos 2016 m. balandžio 16 d. nutarime visos reikšmingos aplinkybės išdėstytos aiškiai, nutarimo pabaigoje nurodyta, kad nutarimas gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kitos bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad O. Z. suprato jai keliamų kaltinimų esmę – 2015 m. vasario 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokole paaiškino, kad viską supranta, paaiškinimus duos Administracinėje komisijoje. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad valstybinės kalbos nemokėjimas nesuteikia teisės praleisti minėtus terminus. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pats turi būti suinteresuotas bylos aplinkybių supratimu ir dėti pastangas siekiant pasinaudoti visomis jam įstatymų (šiuo atveju – ATPK) suteikiamomis teisėmis.

12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas, kuriuo pareiškėjai paskirta bauda, įsiteisėjo ir šioje byloje turi prejudicinę reikšmę. Pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka nepaneigus Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo, teismui nekilo abejonių dėl įsiteisėjusiu nutarimu nustatytų aplinkybių vertinimo. Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas įsiteisėjo, taigi nebuvo nustatytas jo neteisėtumas ar nepagrįstumas, todėl teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (jos pareigūnų) veiksmų, teisės normų, reglamentuojančių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklą, pažeidimo. Pareiškėjai nenurodžius, kokie dar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmai sudaro pagrindą žalai atlyginti, teismas padarė išvadą, kad nenustatytas savivaldybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumas, kaip būtina sąlyga, reikalavimui atlyginti žalą tenkinti, ir pareiškėjos skundą atmetė.

III. 13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o jos privačia nuosavybe, panaikinti 2014 m. vasario 10 d. faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. A32-277/15(2.1.15-SM4) dėl skundo Nr. A-60-79/15 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2015 m. vasario 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. A10-7866/15, pripažinti negaliojančiu Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. A11-3382/15-(1.1.47-T1), išreikalauti iš atsakovo iš jos pensijos išskaičiuotus 224 Eur, priteisti iš atsakovo 672 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei išlaidas, susijusias su skundo parengimu (35,5 Eur).

14. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo pateikti pareiškėjos kaltę patvirtinantys įrodymai, taip pat nebuvo visapusiškai ir išsamiai ištirtas nusižengimas, be to, pareigūnas neatliko tyrimo veiksmų, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso reikalavimai. Administracinės komisijos posėdis vyko rusų kalba be vertėjo, posėdyje nedalyvavo pareigūnas, surašęs protokolą, be to, posėdyje nedalyvavo ir kaimynas V. V., todėl buvo pažeisti Administracinių nusižengimų kodekso 568 straipsnio 1 dalies, 567 straipsnio 1 dalies, 584–585 straipsnių reikalavimai.

15. Pareiškėjos teigimu, dėl neteisėtų pareigūno veiksmų ji patyrė neturtinę žalą. Be to, Administracinės komisijos posėdžio metu ji buvo žeminama, buvo gąsdinama prokuroro sankcija, todėl pareiškėjai pradėjo skaudėti širdį, paskirta bauda sukėlė emocinę depresiją.

16. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nenurodo nei teisės aktų, nei aplinkybių, kurios patvirtintų sprendimo neteisėtumą, todėl, atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio reikalavimų.

18. Atsakovo nuomone, pareiškėja apeliaciniu skundu iš esmės ginčija ne pirmosios instancijos teismo sprendimą, bet jos atžvilgiu surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą ir Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimą bei paskirtą baudą. Teismas pagrįstai nurodė, kad neturėjo teisinio pagrindo tikrinti Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo. Atsakovas pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas teisėtai, o Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas priimtas pagrįstai ir teisme nepanaikintas, todėl atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

19. Pareiškėja pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą išreikalauti iš atsakovo laiptinės gyventojų susirinkimų protokolus ir leisti jai su jais susipažinti bei juos kopijuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl buto pripažinimo privačia nuosavybe ir turtinės bei neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

22. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde vardija įvairius procesinius pažeidimus, padarytus tiriant administracinį teisės pažeidimą ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą bei priimant nutarimą, kas, pareiškėjos vertinimu, nulėmė jos atžvilgiu priimto nutarimo ir jai paskirtos baudos neteisėtumą ir nepagrįstumą, sukėlė jai turtinę ir neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos patikslinto skundo, teikto pirmosios instancijos teismui (b. l. 14–15), ir apeliacinio skundo (b. l. 123–125) turinį bei keliamus reikalavimus, taip pat pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi (b. l. 28–29) ir 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi (b. l. 79) priimtus nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus tik dėl jos buto pripažinimo ne bendro naudojimo patalpa bei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat nustatė, jog pareiškėja savo patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl įvairių procesinių pažeidimų, kurie, pareiškėjos vertinimu, nulėmė jos atžvilgiu priimto Administracinės komisijos nutarimo neteisėtumą ir jai paskirtos baudos nepagrįstumą. Patikslintame skunde pareiškėja iš esmės nurodė vienintelę jos atžvilgiu atliktų veiksmų neteisėtumą pagrindžiančią aplinkybę – jog jos butas nepagrįstai buvo pavadintas bendro naudojimo patalpa, o ne jos privačia nuosavybe.

25. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.).

26. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas nenagrinės pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų panaikinti faktinių duomenų patikrinimo aktą ir administracinio teisės pažeidimo protokolą bei pripažinti negaliojančiu Administracinės komisijos nutarimą, taip pat nevertins apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl įvairių procesinių pažeidimų, padarytų, pareiškėjos vertinimu, tiriant ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, priimant nutarimą bei skiriant jai baudą.

27. Pareiškėja pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą išreikalauti iš atsakovo laiptinės gyventojų susirinkimų protokolus, leisti jai su šiais protokolais susipažinti ir daryti jų kopijas (b. l. 126). Šiuo aspektu pažymėtina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad pareiškėja nepagrindė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes turėtų patvirtinti ar paneigti minėti protokolai, analizuojamo pareiškėjos prašymo netenkina.

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimų priteisti jai iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, jog pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimas pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o jos privačia nuosavybe, turi būti laikomas ne atskiru skundo reikalavimu, o argumentu, pagrindžiančiu kitus jos skundo reikalavimus (t. y. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo). Kaip jau buvo minėta prieš tai, šis argumentas yra praktiškai vienintelis pareiškėjos patikslinto skundo argumentas, pareiškėjos vertinimu, pagrindžiantis jos reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

30. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų; sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl, nesant vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, pareiškėjai negali būti priteisiamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Administracinės komisijos nutarimas yra įsiteisėjęs, juo pareiškėjai paskirta bauda yra iš jos išieškota. Administracinis teismas šiuo atveju negali būti laikomas dar viena instancija, kurioje, praleidus įstatymo nustatytą terminą, būtų galima tikrinti nustatytas administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, jas vertinti. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jos buto statuso nelemia priešingos išvados (juo labiau, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtame nutarime nenurodyta, jog pareiškėjos butas yra bendro naudojimo patalpa, b. l. 43), kitų aplinkybių pareiškėja savo patikslintame skunde, pagal kurį byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, nenurodė.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

33. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl jai nepriteisiamas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria :

Pareiškėjos O. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė