f5373bf5-e59b-4cae-8201-cd4c82d4126e · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-255-518/2015                                  Teismo proceso Nr. 1-10-9-00069-2010-9            Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                                       1.1.4.4.4.; 1.2.3.2.2.;1.2.3.2.5.;                                    1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.9.

LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I S  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. kovo 5 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), SvajÅ«no Knizlerio ir Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Martynai PauÅ¡aitei,dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui,iÅ¡teisintajam V. B.,gynėjai advokatei Indrei Panavaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Bliuvo apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V.

B. iÅ¡teisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 9 punktus (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ .Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ,n u s t a t ė :V. B. buvo kaltinamas tuo, kad sukurstė dviejų bejėgiÅ¡kos bÅ«klės žmonių nužudymÄ kankinant dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, o bÅ«tent:1993 m. liepos mėnesį, ne vėliau kaip 22 dienÄ , Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, dėl savanaudiÅ¡kų paskatų – siekdamas paÅ¡alinti savo verslo partnerį R.

Ž., tam, kad visas pelnas iÅ¡ bendro verslo liktų tik V. B., pažadėjęs nenustatyto dydžio materialinį atlygį ir įkalbėjęs juos, sukurstė savo samdomÄ darbuotojÄ â€“ apsaugininkÄ D. A. bei tyrimo metu nenustatytÄ asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č.. BÅ«dami V. B. sukurstyti, D. A. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo, turėdami tikslÄ užvaldyti A. Č. priklausančius 10 000 JAV dolerių, R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 20 000 JAV dolerių vertės, video kamerÄ â€žSony“ su vaizdajuoste 300 JAV dolerių vertės, auksinį žiedÄ su briliantu 1 000 JAV dolerių vertės, gauti V.

B. pažadėtÄ nenustatyto dydžio materialinį atlygį ir paÅ¡alinti savo pažįstamo V. B. verslo partnerį R. Ž. tam, kad visas pelnas iÅ¡ bendro verslo liktų tik V. B. – dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, 1993 m. liepos 23 d., laikotarpyje nuo 12 val. iki 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudodami fizinį smurtÄ , virvėmis suriÅ¡o rankas ir kojas R. Ž. ir A. Č., tuo atimdami nukentėjusiesiems galimybę prieÅ¡intis, ir panaudodamas fizinį smurtÄ bejėgiÅ¡kos bÅ«klės R.

Ž. ir A. Č. kankino: sudavė R. Ž. smÅ«gius į nosį, antakius, lÅ«pÄ , smakrÄ , krÅ«tinę, petį, blauzdÄ , o A. Č. sudavė smÅ«gius į nosį, antakius, po ko nužudė nukentėjusiuosius, juos pasmaugdami virve, Å¡Å«viais iÅ¡ nenustatyto 9 mm kalibro pistoleto perÅ¡ovė lavonų galvas bei užvaldė A. Č. priklausančius 10 000 JAV dolerių (43 000 Lt), R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 20 000 JAV dolerių (86 000 Lt) vertės, video kamerÄ â€žSony“ su vaizdajuoste 300 JAV dolerių (1 290 Lt) vertės, auksinį žiedÄ su briliantu 1 000 JAV dolerių (4 300 Lt) vertės. Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Bliuvas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį: pripažinti V.

B. kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktus 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausme.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas neiÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo byloje esančius įrodymus, vertino juos atsietai vienus nuo kitų, dalį įrodymų vertino netinkamai, todėl padarė klaidingas iÅ¡vadas dėl V. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas turi įvertinti visus byloje esančius įrodymus, palyginti juos tarpusavyje bei įvertinti sÄ sajas tarp jų.

Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į nukentėjusiųjų R. Č. ir D. Ž. parodymus, kad V. B. galėjo iÅ¡sigÄ sti galimos konkurencijos bendrame su R. Ž. versle, todėl sukurstė D. A. ir tyrimo metu nenustatytÄ asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č.. Apygardos teismas nepagrįstai tokius nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip prielaidas, nes daugumos apklaustų liudytojų parodymais, V. B. ir R. Ž. buvo lygiaverčiai verslo partneriai, sprendimus priimdavo kartu, be to, įmonės „V“ (duomenys pakeisti) direktorius buvo R.

Ž., todėl jis galėjo pakeisti V. B. kitu verslo partneriu – A. Č., tokius R. Ž. ketinimus patvirtino R. Č..Prokuroro vertinimu, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas, V. B. buvo naudinga R. Ž. mirtis, nes iš liudytojų parodymų matyti, kad R. Ž. ir V. B. tekdavo 75 procentai įmonės „V“ (duomenys pakeisti) pelno, kurį jie dalindavosi per pusę, todėl pašalinus R. Ž. nebereikėtų dalintis pelno. R. Č. parodė, kad jos vyras A. Č. 1993 m. liepos 23 d. važiavo pas R.

Ž. su savimi turėdamas 10 000 dolerių, apie pinigus žinojo tik R. Č., R. Ž. ir A. Č., bet po įvykdyto nusikaltimo R. Č. susitikus V. B., Å¡is pasiteiravo, kiek pinigų vežėsi A. Č., todėl, prokuroro teigimu, negalima atmesti versijos, kad V. B. buvo suinteresuotas A. Č. nužudymu ne tik dėl konkurencijos, bet ir norėdamas užvaldyti 10 000 dolerių.Taip pat skunde nurodoma, kad apygardos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog byloje nėra duomenų apie tuometinę įmonės „V“ (duomenys pakeisti) finansinę situacijÄ , nors iÅ¡ apklaustų asmenų parodymų matyti, kad įmonės veikla buvo labai pelninga.

D. Ž. parodė, kad R. Ž. nužudymo metu buvo didelis kiekis grynųjų pinigų – 900 000 Vokietijos markių, ofisas, krovininis automobilis, priekaba. D. A. parodė, kad veždavo dideles – 50-100 tūkstančių dolerių – sumas. Liudytojas K. J. taip pat parodė, kad paskutiniais mėnesiais įmonėje buvo uždirbamos šešiaženklės sumos per mėnesį. Pats V. B. pripažino turėjęs daug brangaus turto, disponavęs didelėmis pinigų sumomis. Dėl nurodytų aplinkybių prokuroras neatmeta prielaidos, kad V.

B., norėdamas dar didesnės materialinės naudos, siekė užvaldyti pelningÄ Ä¯monę.Skunde teigiama, kad už R. Ž. ir A. Č. nužudymus yra nuteistas buvęs V. B. asmens sargybinis D. A., kuriam nebuvo asmeniÅ¡kai naudinga nužudyti R. Ž. ir A. Č.. Kadangi D. A. vykdė savo darbdavio V. B. nurodymus, todėl reikia atsižvelgti į tai, kad D. A. įvykdyti nusikaltimai gali bÅ«ti susiję su jam tiesiogiai nurodymus duodančiu V. B.. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir byloje esantis D. A. laiÅ¡kas V.

B., kurio pirmosios instancijos teismas nevertino kaip D. A. prisipažinimo sukurstytam V. B. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu nužudžius R. Ž. ir A. Č.. Prokuroro nuomone, nėra pagrindo D. A. laiÅ¡ko vertinti kaip V. B. Å¡antažo. IÅ¡ laiÅ¡ko turinio aiÅ¡kiai matyti, kad D. A. prisipažįsta padaręs nusikaltimÄ V. B. naudai, o 2010 m. balandžio 27 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 89TPK-195 patvirtina, kad laiÅ¡ko suraÅ¡ymo metu D. A. emocinė bÅ«sena netrukdė jam teisingai suvokti aplinkÄ , savo veiksmus bei atitinkamai organizuoti ir reguliuoti savo veiklÄ .

D. A. laiÅ¡ke grasino V. B. pavieÅ¡inti informacijÄ apie padarytÄ nusikaltimÄ , kadangi V. B. nesumokėjo pažadėto atlygio. Be to, D. A. laiÅ¡ko kaip įrodymo, patvirtinančio kitus byloje surinktus įrodymus, vertinimas yra pateiktas ir D. A. atžvilgiu iÅ¡nagrinėtoje baudžiamojoje byloje.Prokuroras pažymi, kad 1993 m. liepos 21 d. buvo iÅ¡ Vokietijos praneÅ¡ta, kad įmonei „V“ (duomenys pakeisti) suteikiamos iÅ¡skirtinės teisės prekiauti cigaretėmis, iÅ¡ karto po to, 1993 m. liepos 23 d., nužudyti R.

Ž. ir A. Č., 1993 m. rugpjūčio 17 d. D. A. pasikėsino į V. B., po ko 1993 m. rugsėjo-spalio mėnesį V. B. gavo grasinančio pobÅ«džio D. A. laiÅ¡kÄ . Prokuroro vertinimu, iÅ¡dėstytų įvykių eiga kartu su kitais įrodymais patvirtina V. B. kaltę, kad sužinojęs apie įmonės „V“ (duomenys neskelbtini) sėkmę dėl savanaudiÅ¡kų paskatų sukurstė D. A. ir tyrimo metu nenustatytÄ asmenį nužudyti verslo partnerį R. Ž. ir A. Č., siekdamas gauti visÄ Ä¯monės pelnÄ .Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundÄ jame iÅ¡dėstytais motyvais, iÅ¡teisintasis V.

B. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ ir iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį palikti nepakeistÄ .Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiÅ¡kai iÅ¡tyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje iÅ¡dėstė motyvuotas iÅ¡vadas dėl V.

B. iÅ¡teisinimo neįrodžius jo kaltės padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 24 straipsnio 5 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų Å¡altinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Ä®rodymai, kuriais teismas pagrindė savo iÅ¡vadas, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitÄ jų vertinimÄ , kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir Å¡aliÅ¡kÄ nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas iÅ¡teisintasis, aplinkybių iÅ¡tyrimÄ .

Byloje nėra ir tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos bÅ«tų galima pripažinti turėjusiais esminės reikÅ¡mės iÅ¡samiai, objektyviai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirti ir iÅ¡nagrinėti bylÄ ir kurie bÅ«tų paveikę iÅ¡teisinamojo nuosprendžio priėmimÄ .Argumentai, kuriais apeliantas grindžia skundo argumentus dėl iÅ¡teisintojo V. B. kaltės padarius kaltinamajame akte nurodytÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡ esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iÅ¡ apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, Å¡ie argumentai buvo iÅ¡sakyti jau ir pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, prokuroro argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje labai išsamiai išanalizavus teismas ir padarė išvadas dėl išteisintojo nekaltumo.Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis įvertinus surinktus įrodymus, tačiau išteisintojo V.

B. kaltę vėl grindžia tais pačiais įrodymais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas motyvuotai jau pasisakė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais pilnai sutinka.Iš esmės apeliaciniame skunde išteisintojo V. B. kaltę bandoma pagrįsti remiantis dviem pagrindiniais įrodymų šaltiniais – D. A. surašytu ir jo tėvo V. B. perduotame laiške išsakytomis frazėmis, nukentėjusiųjų R. Č. ir D. Ž. parodymais, kuriais remiantis, buvo padarytos išvados apie tai, jog V.

B. sukurstė D. A. nužudyti R. Ž. su A. Č., siekiant iÅ¡vengti konkurencijos versle. PrieÅ¡ingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo teiginius vertina tik kaip prielaidas ir spėliojimus, kuriais remiantis apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas.   IÅ¡teisintasis V. B. nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepripažino savo kaltės sukursčius nužudyti A. Č. ir R. Ž. ir davė iÅ¡samius parodymus apie savo santykius su jais, įmonės „V“ (duomenys pakeisti) veiklÄ , bei kÄ jis veikė tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas.

V. B. parodymai neprieÅ¡tarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip teisingus. Taip pat iÅ¡teisintasis V. B. pakankamai iÅ¡samiai parodė ir tai, kad po R. Ž. mirties apie 5 metus padėjo R. Žy. pinigais, remontavo jos butÄ , pirko automobilį ir teikė kitÄ panaÅ¡aus pobÅ«džio materialinę pagalbÄ . Taip pat jis patvirtino, kad praėjus nedaug laiko po nužudymo, davė R. Č. 11 ar 12 tÅ«kstančių JAV dolerių. IÅ¡ esmės tokius V.

B. parodymus abi nukentėjusiosios patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Nepaisant iÅ¡samios tiek iÅ¡teisintojo, tiek ir abiejų nukentėjusiųjų parodymų analizės ir jų sugretinimo su kitais byloje susijusiais įrodymais skundžiamame nuosprendyje, apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų R. Č. ir D. Ž. parodymus, jog V. B. galėjo iÅ¡sigÄ sti galimos konkurencijos jo ir R. Ž. versle, todėl ir sukurstė D. A. ir tyrimo nenustatytÄ asmenį nužudyti R.

Ž. ir A. Č.. Kolegija pažymi, kad ir apeliaciniame skunde prokuroro iÅ¡dėstyti neva V. B. kaltę pagrindžiantys įrodymai yra įvardinami ne tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai ( BPK 20 straipsnio 3 dalis ), o tik kaip galimomis ir neatmestinomis prielaidomis. Palyginus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų R. Č. ir D. Ž. duotus parodymus tarpusavyje ir sugretinus su kitais byloje surinktais ir teismo betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtais įrodymais, nustatyta, kad jų parodymai nebuvo nuoseklÅ«s ir nuolat keitėsi.

Apeliacinio skundo ribose teisėjų kolegija įvertins R. Č. ir D. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus. 1993 m. liepos 24 d. iÅ¡ karto po įvykio suraÅ¡ytame paaiÅ¡kinime bei liudytojo apklausos metu R. Č. nurodė, kad 1993-07-23 ji nuvežė savo vyrÄ A. Č. į namus pas R. Ž., nes pastarajam reikėjo grÄ Å¾inti 10000 JAV dolerių, namo jis negrįžo, o 1993-07-24 apie 11 val. 30 min. ji sužinojo, kad jis vyras nužudytas, tačiau ji nežino kas tai galėjo padaryti ( t.

I, b.l. 31, 68-69 ). AnalogiÅ¡kai ir D. Ž. savo 1993-07-24 d. paaiÅ¡kinime nurodė, kad jos vyras vertėsi cigarečių prekyba su V. B., tačiau neįtarė, kas galėjo padaryti šį nusikaltimÄ ( t. I, b.l. 33-35 ).2008-01-11 d. apklausos metu D. Ž. parodė, kad jos vyro mirtis galėjo bÅ«ti naudinga V. B., nes pastarasis dėl to turėjo materialinės naudos – jam atiteko visas cigarečių verslas, kuris nebuvo nuostolingas ir jos asmeniniais paskaičiavimais per metus pelnas galėjo siekti nuo kelių Å¡imtų tÅ«kstančių iki milijono JAV dolerių.

Kaip matyti iÅ¡ D. Ž. parodymų turinio, ji turėjo priekaiÅ¡tų V. B., nes pastarasis nors ir žadėjo ja rÅ«pintis materialine prasme iki mirties, tačiau netrukus pats perėmė visÄ verslÄ Ä¯ savo rankas, taip pat ji negavo pažadėtų pinigų pardavus nekilnojamÄ jį turtÄ Nemenčinės plente ir vyro vardu registruotÄ BMW markės automobilį ( t. 2, b.l. 79-81 ). 2010-06-02 apklausos metu D. Ž. patvirtino savo ankstesnius parodymus, bet papildomai parodė tai, kad po R. Ž. nužudymo jos santykiai su V.

B. kurį laikÄ buvo normalÅ«s. Liudytoja R. Č. 2010-06-02 d. apklausoje parodė, kad V. B. galėjo iÅ¡sigÄ sti konkurencijos, todėl ir galėjo sukurstyti D. A. nužudyti jos vyrÄ . R. Č. savo prielaidas grindė tuo, kad jai A. Č. buvo užsiminęs, jog V. B. indėlis jų bendrame biznyje nedidelis, jis buvo nuostolingas žmogus dėl savo asmeninių savybių ( t. 3, b.l. 19-20 ). Teisiamajame posėdyje R. Č. taip pat parodė, kad netrukus po jos vyro nužudymo V. B. jai davė apie 11000 - 13000 JAV dolerių, nes buvo sakiusi, kad A.

Č. vežė R. Ž. panaÅ¡iÄ pinigų sumÄ Ä¯ namus, kur buvo nužudytas. Nukentėjusioji D. Ž. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad V. B. galėjo prisidėti prie jos vyro nužudymo, nes 1993 m. liepos 21 d. buvo praneÅ¡ta iÅ¡ Vokietijos, kad įmonei „V“ (duomenys pakeisti) suteikiamos iÅ¡skirtinės teisės prekiauti cigaretėmis. Nužudyti R. Ž. galėjo paskatinti tai, kad jis buvo prezidentas, o V. B. liko kaip ir nuoÅ¡alyje, be to, jam galėjo nepatikti R.

Ž. planas įtraukti į verslÄ A. Č. ( t. 6, b.l. 49-58 ).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. Č. parodymus vertina tik kaip jų samprotavimus ir prielaidas. Kaip matyti iÅ¡ jų parodymų turinio, abi nukentėjusiosios sÄ Å¾iningai nežino apie R. Ž. ir A. Č. nužudymo motyvus ir šį nusikaltimÄ organizavusius ar sukursčiusius asmenis, o parodymus apie galimÄ V. B. vaidmenį Å¡iame nusikaltime D. Ž. ir R. Č. davė praėjus ilgam laikotarpiui nuo nusikaltimo padarymo.

Byloje nustatyta, kad savo pirminiuose paaiÅ¡kinimuose ir apklausose 1993 metais abi nukentėjusiosios vienodai paaiÅ¡kino, kad nežino kas galėjo padaryti Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje R. Č. iÅ¡ viso neprisiminė kokius parodymus buvo davusi apie V. B. ir patvirtino apklausose iÅ¡dėstytus faktus tik BPK 276 straipsnio tvarka pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus jos parodymus. IÅ¡analizavusi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. Ž. duotus parodymus ir gretindama juos su byloje iÅ¡tirtų įrodymų visetu, teisėjų kolegija taip pat daro iÅ¡vadÄ , kad jos parodymai dėl galimo V.

B. suinteresuotumo nužudyti R. Ž. ir A. Č., yra aiškiai susiję su išteisintojo jai teikta, o nuo 1998 metų nutrūkusia materialine parama po R. Ž. mirties. Liudytojai K. J., O. G., J. Š., R. L., V. P. parodė, kad V. B. po R. Ž. mirties bendravo su D. Ž., skyrė jai labai dideles pinigų sumas ne tik iš įmonės pinigų, tačiau ir iš savo asmeninių lėšų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – ranka surašyti pinigų perdavimo rašteliai – patvirtina ne tik minėtų liudytojų, tačiau ir paties išteisintojo V.

B. parodymus, kad apie 100000 JAV dolerių buvo skirta D. Ž. buto remontui, apie 20000 JAV dolerių – baldams, taip pat buvo skirti pinigai automobilių servisui ir įsigijimui. Byloje nustatyta, kad V. B. iki 1998 metų D. Ž. kas mėnesį mokėdavo po 1000-2000 JAV dolerių, skirtų Å¡eimos iÅ¡laikymui, padovanojo jai pusę gyvenamojo namo, esančio Nemenčinės plente. Kaip nustatyta byloje, D. Ž. pozicija V. B. atžvilgiu pasikeitė tik po 1998 metų, kai pastarasis nepateisino lÅ«kesčių remti jÄ materialiai iki mirties ir nedavė nukentėjusiajai 50000 JAV dolerių.

Remiantis iÅ¡dėstytu, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad D. Ž. parodymai apie galimÄ V. B. suinteresuotumÄ paÅ¡alinti R. Ž. bei A. Č., netgi vertinant juos kaip prielaidÄ , yra neobjektyvÅ«s. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas priimdamas V. B. atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį neatsižvelgė Ä® R. Č. parodymus, kuri parodė, kad A. Č. 1993-07-23 važiavo pas R. Ž. su savimi turėdamas 10 000 JAV dolerių ir apie tai žinojo tik ji pati, R. Ž. ir A. Č.. Prokuroro nuomone, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad po įvykdyto nusikaltimo, V.

B. teiravosi R. Č. kiek pinigų jos vyras vežė pas R. Ž., todėl akivaizdu, kad iÅ¡teisintasis apie tai žinojo ir norėjo juos užvaldyti. Teisėjų kolegija Å¡iuos apeliacinio skundo teiginius vertina kaip visiÅ¡kai nepagrįstus samprotavimus ir juos atmeta. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, t.y., kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Ä®rodinėtinos bylos aplinkybės gali bÅ«ti nustatomos ir netiesioginiais įrodymais, kai per keleto pakopų procedÅ«rÄ iÅ¡ pradžių pagrindžiamas tarpinio fakto buvimas, o paskui per jį – ir įrodinėjimo dalykas ar jo elementas. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su 10000 JAV dolerių pinigų sumos vežimu pas R. Ž. ir Å¡ios faktinės aplinkybės siejimas su V. B. žinojimu apie tai ir noru Å¡iuos pinigus užvaldyti, neturi nieko bendro su byloje įrodinėtomis aplinkybėmis.

Pirma, R. Č. nepaaiÅ¡kino kuo pagrįstas jos manymas, kad V. B. bijojo konkurencijos ir norėjo užvaldyti A. Č. pinigus. IÅ¡teisintasis V. B. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje paaiÅ¡kino, kad nežino kas užvaldė 10 000 JAV dolerių, o R. Č. vienÄ kartÄ davė 11 ar 12 tÅ«kstančių dolerių, nes Å¡i skundėsi, kad neturi pragyvenimo Å¡altinio. Pastebėtina, kad R. Č. parodė iÅ¡ V. B. gavusi tokiÄ pačiÄ pinigų sumÄ . Byloje surinktais įrodymais iÅ¡teisintojo V.

B. parodymai nėra paneigti, todėl teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo susieti R. Č. perduotos pinigų sumos su V. B. ketinimais paÅ¡alinti A. Č. ir po to „kompensuoti“ jo žmonai padarytÄ Å¾alÄ . Å ioje vietoje taip pat pastebėtina, kad R. Č. niekada nebuvo susijusi su įmonės „V“ (duomenys pakeisti) vykdoma komercine veikla, taip pat iÅ¡ jos parodymų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad ji nežinojo ir apie savo vyro A. Č. veiklÄ . Kratos metu liudytojo D. B. metu buvo rasti „V“ (duomenys pakeisti) steigimo dokumentai, iÅ¡ kurių matyti, jog bendra Lietuvos ir Baltarusijos įmonė „V“ (duomenys pakeisti) buvo įsteigta (duomenys neskelbtini), jos steigėjais ir akcininkais buvo V.

P., V. B., R. Ž., G. B. ir Baltarusijos įmonė „P“ (duomenys pakeisti). Kaip matyti iÅ¡ įmonės steigimo dokumentų bei liudytojų T. L. ir V. P. parodymų, A. Č. tiesiogiai nedalyvavo bendrame versle, jis visÄ laikÄ buvo lyg ir Å¡alia verslo. Liudytojas V. P., kuris 1993 metais dirbo „V“ (duomenys pakeisti) buhalteriu ir gerai žinojo versle dalyvaujančius asmenis bei įmonės finansinę padėtį, parodė, kad jis buvo susidaręs nuomonę, jog A. Č. saugojo nuo kriminalinio pasaulio atstovų, o sprendimus visada priimdavo R.

Ž. ir V. B.. AnalogiÅ¡kai parodė ir liudytojas R. L., t.y., jog A. Č. spręsdavo santykius su „brigada“, nes turėjo ryÅ¡ių kriminaliniame pasaulyje ir esant reikalui užtardavo.  Antra, V. B. buvo kaltinamas tuo, kad sukurstė D. A. bei tyrimo nenustatytÄ asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č., kurie bÅ«dami sukurstyti, turėjo tikslÄ užvaldyti A. Č. priklausančius 10000 JAV dolerių. Tačiau V. B. nebuvo kaltinamas tuo, kad jis sukurstė D. A. ir kitÄ asmenį nužudyti R. Ž. bei A.

Č., turėdamas tikslÄ užvaldyti jų turtÄ , todėl iÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras iÅ¡dėstė iÅ¡ esmės skirtingas faktines aplinkybes. Å ie argumentai virÅ¡ija apeliacinio skundo ribas, nes kaltinimas teisme gali bÅ«ti pakeistas BPK 256 straipsnio tvarka.Apeliacinis skundas grindžiamas ir ta aplinkybe, kad V. B. buvo naudinga sukurstyti D. A. ir kitÄ tyrimo nenustatytÄ asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č., nes firmos „V“ (duomenys pakeisti) veikla tuo metu buvo labai pelninga.

Å iÄ iÅ¡vadÄ apeliantas daro remdamasis paties iÅ¡teisintojo V. B. parodymais, kad pirko automobilius, nekilnojamÄ jį turtÄ , D. Ž. ir K. J. parodymais apie didelį uždirbtÄ pelnÄ . Kolegijos nuomone, skundo argumentai yra paneigti byloje iÅ¡tirtais raÅ¡ytiniais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai analizavo bei vertino ir teisėjų kolegija su skundžiamo nuosprendžio iÅ¡vadomis sutinka. Apeliaciniame skunde įrodymai vertinami selektyviai, neatsižvelgiant jų visetÄ , kuris paneigia teiginius, kad įmonės „V“ (duomenys pakeisti) komercinė veikla buvo labai pelninga, todėl V.

B. buvo naudinga sukurstyti D. A. nužudyti R. Ž. bei A. Č., kad išvengti konkurencijos. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje V. B. parodė, kad po R. Ž. mirties situacija įmonėje pablogėjo, viskuo teko rūpintis V. P. ir nors prekyba dar vyko, tačiau apimtys sumažėjo. Cigarečių prekybos verslas tęsėsi iki 1995 metų, o vėliau iki 1999-2000 m. užsiiminėjo tik krovinių pervežimu. V. B. įsitikinimu, verslas nesivystė taip, kaip būtų vystęsis jeigu R. Ž. būtų gyvas.

V. B. taip pat parodė, kad verslo partneriai turėjo sukaupti, surinkti dideles pinigų sumas tam, kad įsigyti didelį kiekį cigarečių, o kas realizavus spręsti kitus klausimus, taip pat pasidalinti turtÄ , investuoti į naujų prekių įgijimÄ . Nors apeliantas ir remiasi liudytojo K. J. parodymais apie labai pelningÄ Ä¯monės veiklÄ 1993 metais, tačiau neatkreipė dėmesio į jo parodymų visumÄ , kad tuo metu, kai jis su partneriais buvo Å iaulių banko steigėju ir turėjo galimybę steigti valiutines kontoras, V.

B. su R. Ž. buvo klientai ir jiems buvo reikalingos didelės pinigų sumos verslo vystymui. Po R. Ž. mirties verslas pradėjo smukti, rinka buvo perdalinta atsiradus kitai kompanija ir „V“ (duomenys pakeisti) pralaimėjo konkurencijoje. Liudytojas R. L. parodė, kad apie pusę metų iki nužudant R. Ž. skolino jų verslui apie 40 000 JAV dolerių. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas V. P. patvirtino, kad 1993 metais dirbo UAB “V“ (duomenys pakeisti) buhalteriu, vadovai buvo V. B. ir R.

Ž., kurie dviese ir priimdavo sprendimus dėl verslo vystymo, lėšų jam gavimo, prekių realizavimo. Lėšos verslui vystyti daugiausia buvo skolinamos, o po R. Ž. nužudymo V. B. teko didesnis darbo krūvis, nes jis pats baiminosi dėl savo likimo, į jį buvo pasikėsinta, vėliau įmonės padėtis vis blogėjo. Byloje yra Vokietijos įmonės „R“ (duomenys pakeisti), tiekusios UAB „V“ (duomenys pakeisti) cigaretes, atstovo Z. F. paaiškinimas, kuriuo taip pat paneigiami skundo argumentai ir D.

Ž. parodymuose iÅ¡dėstyti samprotavimai apie tai, jog 1993 m. liepos mėnesį UAB „V“ (duomenys pakeisti) gavo iÅ¡skirtines teises prekiauti cigaretėmis Lietuvoje ir jos pajamų didėjimÄ . Z. F. paaiÅ¡kino, kad sutartys buvo sudarytis su daugeliu tiekėjų regionuose, taip pat ir Lietuvoje, o UAB „V“ (duomenys pakeisti) negavo ir neturėjo jokių iÅ¡skirtinių teisių prekiauti cigaretėmis. Byloje iÅ¡tirtų įrodymų pagrindu, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra duomenų, jog po R.

Ž. mirties V. B. būtų susiklosčiusi naudingesnė situacija versle ir jam nebuvo jokio motyvo kurstyti sukurstyti D. A. nužudyti R. Ž..Kaip vienas iš V. B. kaltės įrodymų byloje pateikiamas D. A. rašytas laiškas V. B.. Nors pirmosios instancijos teismas itin išsamiai analizavo šio laiško turinį ir jame išdėstytus faktinius duomenis gretino su kitais byloje ištirtais įrodymais, kurie susiję su šio laiško surašymo ir jo adresavimo V. B. aplinkybėmis, prokuroras, iš esmės pakartodamas tuos pačius argumentus kaip ir baigiamojoje kalboje teisiamajame posėdyje, tvirtina, jog laiško turinys turi būti vertinamas kaip tiesioginis įrodymas, patvirtinantis V.

B. kaltę nusikaltimo padarymu. Skundas Å¡ioje dalyje grindžiamas keliais argumentais, t.y., pirma, kad D. A. prisipažino padaręs nusikaltimÄ V. B. naudai, ir antra, Å¡io laiÅ¡ko, kaip įrodymo, patvirtinančio kitus byloje esančius duomenis, vertinimas yra pateiktas D. A. atžvilgiu nagrinėtoje baudžiamojoje byloje kasacine tvarka ir turi bÅ«ti vertinamas kaip teisminis precedentas.Apie D. A. laiÅ¡ko gavimo aplinkybes ir jame iÅ¡dėstytus samprotavimus pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje V.

B. davė iÅ¡samius ir nuoseklius parodymus, kurie nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. IÅ¡teisintasis V. B. parodė, kad jam adresuotÄ laiÅ¡kÄ vertina kaip Å¡meižto ir Å¡antažo priemonę, siekiant pasipelnyti jo sÄ skaita. D. A. tokio turinio laiÅ¡kÄ surašė manydamas, jog V. B., kuris bijodamas, kad dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo įtarimai gali bÅ«ti pareikÅ¡ti jam iÅ¡sigÄ s ir duos jam pinigų, o laiÅ¡ko niekam neparodys. Å iÄ aplinkybę patvirtina kiti įrodymais ir teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyta iÅ¡vada, kad laiÅ¡kas buvo inspiruotas tarp V.

B. ir D. A. Å¡eimos narių kilusių nesutarimų, susijusių su butų mainais ir butų pirkimu. Byloje yra faktiniai duomenys, kad iÅ¡teisintasis už butÄ J. Tumo-Vaižganto gatvėje žadėjo perduoti savo dviejų kambarių butÄ ir nupirkti dar vienÄ dviejų kambarių butÄ D. A. motinai ir seseriai. V. B. šį pažadÄ Ä¯vykdė ir manė, kad yra visiÅ¡kai atsiskaitęs, o D. A. sprendė, jog mainai yra nelygiaverčiai ir reikalavo atsiskaityti už jam tenkančiÄ buto dalį. Å ias aplinkybes savo parodymuose paaiÅ¡kino nuteistasis D.

A. ir jie sutampa su iÅ¡teisintojo V. B. parodymais. D. A. taip pat patvirtino, kad jo laiÅ¡ke jokios tiesos nėra ir tai buvo Å¡antažas dėl butų. Å ioje dalyje bÅ«tina atsižvelgti ir į liudytojo V. Br., kuris tyrė bylÄ dėl pasikėsinimo nužudyti V. B. ir dėl dvigubos žmogžudystės, parodymus, kuriuose jis laiÅ¡ko turinį vertino tik kaip D. A. Å¡antaÅ¾Ä V. B. atžvilgiu. Tai, kad šį laiÅ¡kÄ V. B. vertino tik kaip Å¡meižtÄ ir Å¡antaÅ¾Ä savo adresu, o ne D. A. prisipažinimÄ , kad jis sukurstė nužudyti R.

Ž. bei A. Č., patvirtina ir ta aplinkybė, jog apie laiÅ¡kÄ iÅ¡teisintasis informavo prokurorÄ R. S., kuris patarė jį perduoti tyrimÄ atliekantiems, taip pat apie laiÅ¡kÄ jis informavo D. Ž.. Nors D. A. laiÅ¡kas buvo tirtas nagrinėjant bylÄ dėl A. Č. ir R. Ž. nužudymo, tačiau tiek apeliacinės tiek ir kasacinės instancijos teismai juo remdamiesi nevertino V. B. veiksmų, susijusių su kurstymu nužudyti, todėl prokuroro skundas Å¡ioje dalyje taip pat yra nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismas ne kartÄ savo nutartyse yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis – teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartÄ yra konstatavęs, kad abejonės privalo bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų ne tik kad nepakanka pripažinti V. B. kaltu, padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 24 straipsnio 5 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 9 punktuose, tačiau jų iÅ¡ viso byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamasis nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a:Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                    Linas Žukauskas Teisėjai                                                                                 SvajÅ«nas Knizleris                                                                                          Aloyzas Kruopys