2013-07-02 Nr. AB-3359-3-61-3-02908-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1354/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02908-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. N. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–14) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas, Ryšių reguliavimo tarnyba) direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“, grąžinti ją į Ryšių reguliavimo tarnybos Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad kaltinimai jai padarius tarnybinius nusižengimus buvo pareikšti jos siųstų elektroninių laiškų uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ (toliau – UAB „Omnitel“) darbuotojoms pagrindu. Jos teigimu, siųsti elektroniniai laiškai nesudaro pagrindo daryti išvados, jog ji padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pabrėžė, kad atsakovas nenurodė jokių argumentų, kaip jos laiškai sukėlė interesų konfliktą, jokio sprendimo dėl UAB „Omnitel“, kuris galėtų būti susijęs su jos privačiais interesais, tuo metu nepriiminėjo, priešingai, ji 2012 m. kovo 15 d. 10.13 val. laiške nurodė, kad kreipiasi asmeniniu klausimu, o ne tarnybiniais reikalais, jokios asmeninės naudos negavo, jos laiškai atsakovui jokių pasekmių nesukėlė. Tarnybiniu elektroniniu paštu naudojosi, nes neturi savo asmeninės pašto dėžutės, negrasino ar kitaip neišreiškė, kad priimtas sprendimas dėl jos prašymo kaip nors turėtų įtakos UAB „Omnitel“ teisėms ir pareigoms, kurių pasikeitimą galėtų nulemti jos einamos tarnybinės pareigos. Nurodė, kad jos pagrindinė darbo funkcija yra nagrinėti ginčus ir siekti, kad ginčai būtų išspręsti taikiai, ji savo darbą atliko gerai, todėl didžioji dauguma jos nagrinėtų ginčų buvo išspręsti taikiai, be to, UAB „Omnitel“ galėjo nesutikti su taikiu ginčo sprendimu. Tarp jos ir UAB „Omnitel“ atstovių buvo susiformavę betarpiški ir draugiški santykiai, kadangi su jomis bendravo virš 4 metų, tai ir nulėmė bendravimo bei kalbos turinį ir būdą. Dėl nepagarbaus atsiliepimo apie pareiškėjus papildomai pažymėjo, kad laiškai nebuvo siunčiami paslaugų gavėjams. Pabrėžė, kad tarnybinė nuobauda paskirta pasibaigus galimam skirti nuobaudą terminui.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 149–158) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Ryšių reguliavimo tarnyboje buvo gauta žodinė, bendro pobūdžio informacija apie galbūt pareiškėjos padarytus tarnybinius nusižengimus – jog ji telefonu ir elektroniniu paštu duoda tiesioginius nurodymus elektroninių ryšių paslaugų teikėjų darbuotojams dėl galutinių paslaugų gavėjų skundų sprendimo būdų, daro spaudimą ir jiems grasina, taip pat sprendžia savo asmenines problemas. Ryšių reguliavimo tarnybos tarnautojai, tiesiogiai nagrinėdami ginčus tarp galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų, privalo veikti kaip nepriklausomi arbitrai, neturintys jokio išankstinio nusistatymo ir suinteresuotumo dėl galutinio sprendimo, tačiau pareiškėja buvo šališka ir neobjektyvi, veikė tiesiogine tyčia, pareiškėja pati vietoje elektroninių ryšių paslaugų teikėjo reiškė savo asmeninę nuomonę, kad atitinkamas ginčas spręstinas taikiai. Atvejai, kada netikėtai pasikeisdavo elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pozicija dėl ginčų su galutiniais paslaugų gavėjais sprendimo būdo, išimtinai būdingi pareiškėjos nagrinėtiems ginčams, ir nustatyta, kad tokia pasikeitusi jų pozicija būdavo nulemta sąmoningų ir sistemingų pareiškėjos veiksmų, taip ji siekdavo išvengti jai priskirtų funkcijų atlikimo. Valstybės tarnautojas, atlikdamas savo darbines funkcijas, turi vadovautis nešališkumo principu, vengti asmeniškumų. Nepagarbus pareiškėjos atsiliepimų apie ieškovus turinys vertintinas kaip žeminantis žmogaus orumą elgesys. Pareiškėja, prašydama likviduoti jos draugo V. K. skolą, veikė tiesiogine tyčia, suprato savo veiksmų prasmę, numatė galimas pasekmes ir sąmoningai leido joms kilti. Pažymėjo, kad pareiškėjos atleidimas iš pareigų yra pagrįstas ir teisingas, nes pareiškėja sąmoningai padarė net du šiurkščius tarnybinius nusižengimus dėl savanaudiškų paskatų, kai vienas iš jų buvo daromas sistemingai, taip padarė didžiulę žalą Ryšių reguliavimo tarnybos vardui. Dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu (2 t., b. l. 140–143) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų nuo 2012 m. spalio 19 d., už šiurkščius tarnybinius pažeidimus (1. Valstybės tarnautojo elgesį, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantį valstybės tarnybą, žeminantį žmogaus orumą;

2. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą), nustačius, jog pasinaudodama tarnybine padėtimi pareiškėja sprendė savo draugo asmenines problemas bei darė tiesioginį spaudimą elektroninių ryšių paslaugų teikėjams – UAB „Omnitel“ atstovėms, kurių priežiūrą atlieka Ryšių reguliavimo tarnyba, davė tiesioginius nurodymus, grasino. Teismas taip pat nustatė, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2012 m. rugsėjo 14 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-1234 „Dėl L.

N. tarnybinių nusižengimų tyrimo komisijos sudarymo“, pateikė pareiškėjai pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija atliko pareiškėjos naudojamo tarnybinio kompiuterio patikrinimą, kurio metu buvo tiriami elektroninio pašto pranešimai, siųsti UAB „Omnitel“ darbuotojoms. Pareiškėja tą pačią dieną pateikė prašymą pratęsti terminą paaiškinimams pateikti dėl jos atostogų ir buvo nustatytas jai terminas iki 2012 m. spalio 5 d. paaiškinimams pateikti. 2012 m. spalio 5 d. pareiškėja pateikė paaiškinimus bei jai prašant 2012 m. spalio 8 d. jai buvo pateiktas pakartotinis pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. 2012 m. spalio 15 d. pareiškėja pateikė paaiškinimus.

Komisija L. N. tarnybiniam nusižengimui ištirti 2012 m. spalio 17 d. priėmė išvadą Nr. 1, kuria siūlė atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2012 m. spalio 18 d. priėmė skundžiamą įsakymą. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi, 29 straipsnio 6 dalies 1, 4 punktais, 2 straipsnio 13 dalimi, 30 straipsniu. Teismas, spręsdamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimo – jog pareiškėja darė tiesioginį spaudimą elektroninių ryšių paslaugų teikėjams, duodama tiesioginius nurodymus dėl ginčų tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų sprendimo būdų, ir grasino jiems, ir taip savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnybą, konstatavo, kad rašydama elektroninius laiškus UAB „Omnitel“ atstovėms su nurodymais, kaip turėtų būti išspręsti ginčai, pareiškėja taip siekė supaprastinti savo numatytų pareigų pobūdį, išvengti išsamaus prašymų nagrinėjimo, buvo šališka, vadinasi, darė tiesioginę įtaką UAB „Omnitel“ atstovėms, nurodydama konkrečius prašymų sprendimo būdus.

Tokios išvados pagrįstumą patvirtino ir tai, kad po pareiškėjos elektroninių laiškų gavimo UAB „Omnitel“ pakeisdavo savo nuomonę apie konkrečius prašymus, kaip kad nurodė atsakovas ir tai matyti iš pačių susirašinėjimo elektroninių laiškų turinio. Teismas atmetė pareiškėjos teiginį, jog laiškai, kuriuose buvo nepagarbiai atsiliepiama apie pareiškėjus, nebuvo siunčiami paslaugų gavėjams, kadangi valstybės tarnautojas, atlikdamas savo darbines funkcijas, privalo visais atvejais vadovautis etikos taisyklėmis, tarnybiniu elektroniniu paštu rašomi laiškai yra prilyginami institucijos (šiuo atveju Ryšių reguliavimo tarnybos) raštams, todėl tokių laiškų turinys, kuriame nepagarbiai atsiliepiama apie pareiškėjus, menkina patį Ryšių reguliavimo tarnybos vardą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja darė tiesioginę įtaką, spaudimą UAB „Omnitel“ atstovėms, siekdama padaryti įtaką UAB „Omnitel“ pozicijai dėl galutinių paslaugų gavėjų prašymų, nepagarbiai apibūdino vartotojus, kurie kreipiasi dėl ginčų sprendimo, todėl pagrįstai pripažinta pažeidusi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Teismas, spręsdamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto pažeidimo – jog pasinaudodama tarnybine padėtimi pareiškėja sprendė savo draugo asmenines problemas (įsiskolinimą UAB „Omnitel“), konstatavo, kad pareiškėja elektroniniame laiške nurodydama, jog kreipiasi asmeniniu klausimu dėl savo draugo skolos anuliavimo, aiškiai ir nedviprasmiškai siekė naudos sau (savo draugui), numatydama, jog, pasinaudodama savo pareigybių ir atliekamų darbinių funkcijų žinomumu laiško adresatui, taip išspręs savo asmeninį klausimą, vadinasi, piktnaudžiavo tarnyba.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja valstybės tarnautojos statusą naudojo sau artimo asmens (draugo) asmeninei naudai gauti, todėl pagrįstai pripažinta pažeidusi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktą. Teismas pažymėjo, jog nepagrįstas pareiškėjos teiginys dėl praleisto termino skirti tarnybinę nuobaudą, kadangi, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena paprastai yra tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo nuobaudą skiriančiam pareigūnui diena (administracinė byla Nr. A756-1677/2012), be to, įvertino ir tai, kad, pareiškėjai prašant, Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimu jai pratęstas terminas paaiškinimams pateikti, taip pat jai prašant buvo pateiktas pakartotinis pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, tai trumpino nusižengimų tyrimo terminą.

Pabrėžė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta įvertinus ne tik vieną pareiškėjos elektroninį laišką dėl pagalbos jos draugui, bet daugelį jos vėlesnių laiškų – dėl tęstinių nusižengimų, siekiant paveikti UAB „Omnitel“ atstovių poziciją, todėl, pagal įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, yra paskirta pagrįstai ir teisėtai. Kartu teismas pažymėjo, kad net ir nustačius tam tikrą termino pažeidimą iš dalies (elektroninis laiškas dėl pagalbos draugui), tai nesudarytų priežasčių panaikinti skundžiamą įsakymą vien tik tuo pagrindu, be to, pats bendras nuobaudos skyrimo terminas nėra praleistas (dėl tiesioginės įtakos darymo UAB „Omnitel“ atstovėms).

Pabrėžė ir tai, kad pareiškėja nereiškė apgailestavimo dėl padarytų veiksmų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Pažymėjo, jog, atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44–45 straipsniais, spręsti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 149–157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įstatymas prioritetą suteikia taikiam ginčo tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo išsprendimo būdui. Susidaro situacija ad absurdum, kai valstybės tarnautojas, sugebantis pasiekti geresnių rezultatų, kurie teisės aktuose numatyti kaip jo tarnybos uždaviniai, traktuojamas kaip piktnaudžiaujantis tarnyba. Tiek atsakovas, tiek teismas sprendimus grindė prielaidomis. Vidinis susirašinėjimas elektroniniu paštu su paslaugų teikėjų darbuotojais yra nepagrįstai prilyginamas oficialiems atsakovo raštams. Išvada, kad elektroniniame susirašinėjime su paslaugų teikėjų darbuotojais, kuris buvo skirtas ginčų nagrinėjimo paspartinimui ir paslaugų gavėjų interesų gynimui, pasitaikantys galimi emociniai proveržiai, apie kuriuos klientai neturėjo jokios galimybės sužinoti, jau yra atleidimą iš tarnybos lemiantis šiurkštus valstybės tarnautojo tarnybinių pareigų pažeidimas, neatitinka Valstybės tarnybos įstatyme formuluojamos šiurkštaus nusižengimo sąvokos, bendrųjų teisingumo ir sveiko proto principų.

2. Teismas nemanė, kad ji supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kadangi dėl to nepasisakė. Atsakovo įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nėra kaltinimo piktnaudžiavus tarnyba. Situacijos esmė yra tai, kad ji, pasinaudodama tarnybiniu elektroniniu paštu, parašė laišką vienai iš elektroninių paslaugų teikėjo darbuotojų, su kuria nuolat bendrauja tarnybos reikalais, prašydama pasidomėti, kodėl pažįstamam asmeniui dar skaičiuojama penkiolikos metų skola. Jeigu atsakovas mano, kad iš tarnybinio elektroninio pašto dėžutės jokiu būdu negalima siųsti ir į ją gauti asmeninio pobūdžio laiškų, tai toks jos nusižengimas jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip šiurkštus. Laiškas elektroninių paslaugų teikėjo darbuotojai buvo jai pavestų funkcijų vykdymo dalis, skirtumas tik toks, kad pažįstamas nesikreipė į atsakovą oficialiai.

3. Dėl laiško dėl pažįstamo asmens siuntimo elektroninių paslaugų teikėjo darbuotojai yra pasibaigęs naikinamasis terminas, po kurio, net ir buvus pažeidimui, nebegali būti skiriama tarnybinė nuobauda. Nekėlė klausimo dėl termino, susijusio su kitais faktais, kurie yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

4. Kreipėsi į administracinį teismą nesutikdama su paskirta nuobauda. Tokią teisę garantuoja Konstitucija ir ABTĮ. Todėl teismo argumentas, kad ji nereiškė apgailestavimo dėl padarytų veiksmų, yra nepagrįstas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 161–168) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, užuot tinkamai atlikusi jai pavestas valstybės tarnautojos pareigas ir objektyviai nagrinėjusi galutinių paslaugų gavėjų pateiktus prašymus, darė spaudimą elektroninių paslaugų teikėjo UAB „Omnitel“ darbuotojams, siekdama išvengti jai priskirtų funkcijų atlikimo. Pareiškėjos pasirinkti šalių taikinimo būdai nesuderinami su jai priskirtomis funkcijomis. Valstybės tarnautojas, atlikdamas tarnybines funkcijas, privalo visais atvejais vadovautis etikos taisyklėmis. Pareiškėjos iš tarnybinio elektroninio pašto siųsti elektroniniai laiškai, susiję su jos darbinių funkcijų vykdymu, pagrįstai yra laikytini oficialiais Ryšių reguliavimo tarnybos raštais. Pareiškėja, rašydama elektroninius laiškus UAB „Omnitel“ atstovėms, kuriuose taip pat buvo nepagarbiai atsiliepiama apie pareiškėjus, menkino pačios institucijos vardą, todėl pareiškėjos veiksmuose yra šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sudėtis.

2. Elektroniniai laiškai patvirtina egzistuojantį priežastinį ryšį tarp tarnybinio nusižengimo – pasinaudojant tarnybine padėtimi pareiškėjos kreipimosi tarnybiniu elektroniniu paštu asmeniniu klausimu į UAB „Omnitel“ atstovę, ir pasekmių – skolos pareiškėjos draugui panaikinimo. Pareiškėja, prašydama likviduoti jos draugo skolą, veikė tiesiogine tyčia ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Nuo pat tarnybinio pažeidimo tyrimo pradžios reiškė įtarimus pareiškėjai inter alia dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Komisija nustatė, kad inter alia pareiškėja piktnaudžiavo tarnyba. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį, griežčiausia tarnybinė nuobauda (atleidimas iš pareigų) gali būti skiriama nustačius valstybės tarnautojo veikoje bent vieno Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1–8 punktuose nurodyto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3753/2011). Pareiškėja sąmoningai padarė net du šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nustatytus Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose, esant atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms (dėl savanaudiškų paskatų). Vienas iš padarytų šiurkščių tarnybinių nusižengimų (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 1 p.) yra sisteminio ir tęstinio pobūdžio.

3. Pareiškėja šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte, padarė 2012 m. kovo 15 d. Ryšių reguliavimo tarnyboje buvo atliekami net du tarnybiniai patikrinimai 2012 m. birželio mėn. bei rugsėjo mėn., todėl tarnybinė nuobauda galėjo būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Jokie terminai tarnybinei nuobaudai pareiškėjai skirti nebuvo praleisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjos skundžiamame atsakovo 2012 m. spalio 18 d. įsakyme Nr. 1P-281 nurodyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – pareiškėjai paskirta už šiurkščius tarnybinius pažeidimus. Šie pažeidimai įsakyme įvardinti kaip valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą (pažeidimas Nr. 1), ir kaip Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) reikalavimų pažeidimas (pažeidimas Nr. 2). Įsakyme taip pat nurodyta, kad jis yra priimtas, atsižvelgiant į pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2012 m. spalio 17 d. išvadą Nr. 1. Kolegija pažymi, kad pagal administracinių teismų susiklosčiusią praktiką pastaroji išvada laikytina įsakymo dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos sudedamąja dalimi. Tai reiškia, kad, tikrinant pareiškėjos atleidimo iš pareigų pagrįstumo klausimą, teisės taikymo požiūriu būtina vadovautis šios išvados konstatuojamojoje dalyje nurodytomis, kaip pareiškėjos pažeistomis, materialinės teisės normomis (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 1, 3 ir 5 p.; 29 str. 6 d. 1 ir 4 p. bei Įstatymo 3 str. 1 d. 1, 2 ir 3 p.), o fakto nustatymo klausimu būtina patikrinti, ar paminėtoje 2012 m. spalio 17 d. išvadoje nurodyti pareiškėjos tariamai padaryti tarnybiniai nusižengimai buvo padaryti iš tikrųjų ir ar jie nurodytų materialinės teisės normų taikymo prasme atitinka šiurkščių tarnybinių nusižengimų sampratą.

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų materialinės teisės normų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – skyrimas reglamentuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje (bylai aktuali šio straipsnio 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1694 redakcija). Šio straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų - gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Šiurkštaus tarnybinio nusižengimo apibūdinimas yra pateiktas aptariamo straipsnio 5 dalyje, pagal kurią šiurkštus tarnybinis nusižengimas - tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams.

Aiškindama Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad joje nurodyti valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatų ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principų pažeidimai (Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. taikymo požiūriu tai yra valstybės tarnautojui nustatytų pareigų nesilaikymas, kuris gali būti pakankamu pagrindu patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn ir skirti jam kitokią, negu atleidimas iš pareigų, tarnybinę nuobaudą) savaime (išskyrus šiai bylai neaktualią situaciją, kai prieš padarius tarnybinį nusižengimą valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas) negali būti laikomi šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais.

Tam, kad tokie pažeidimai (Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. nustatytų pareigų pažeidimai) būtų pripažinti šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais, yra būtina nustatyti, kad juose taip pat yra šiurkštumo elementai, t. y. įstatymų ypatingai saugomų vertybių pažeidimo elementai. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nėra pateiktas šiurkštaus tarnybinio pažeidimo sąvokos apibūdinimas. Tačiau jo 6 dalyje (bylai aktuali 2012-06-05 įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) yra pateiktas šiurkščių tarnybinių nusižengimų (pažymėtina, kad nebaigtas) sąrašas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas, sprendžiant klausimą, ar valstybės tarnautojo padarytas tarnybinis nusižengimas gali būti priskirtas prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų.

Nagrinėjamoje situacijoje (kaip matyti iš aukščiau nurodytos 2012-10-17 tarnybinio tyrimo išvados) atsakovas laikė, kad pareiškėja padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, numatytus Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte (pagal tarnybinio tyrimo išvadą, tai yra pažeidimas Nr.

1) ir šios dalies 4 punkte (pagal tarnybinio tyrimo išvadą, tai yra pažeidimas Nr. 2). Todėl byloje yra būtina išaiškinti, ar paminėti, atsakovo nurodyti pareiškėjos tariamai padaryti pažeidimai atitinka šiurkščių tarnybinių nusižengimų sampratas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte (kalbant apie pažeidimą Nr.

1) ir šios dalies 4 punkte (kalbant apie pažeidimą Nr. 2). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktą, šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikomas valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktą, šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikomas piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas.

Pasisakydama dėl su pažeidimu Nr. 1 sietinų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad jos (kaip ir pažeidimo Nr. 2 faktinės bylos aplinkybės) atsakovo buvo nustatytos paminėto tarnybinio tyrimo metu (2012-09-14) atlikus pareiškėjos darbovietėje jos tarnybinio kompiuterio elektroninio pašto duomenų (laikotarpiu nuo 2012-03-15 iki 2012-08-27 UAB „Omnitel“ darbuotojoms L. S. ir R. Z. pareiškėjos išsiųstų elektroninių laiškų turinio) patikrinimą. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl tokių elektroninių laiškų reikšmės nagrinėjamai bylai.

Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjai, kaip Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiajai specialistei, pareigybės aprašyme buvo priskirtos funkcijos, „siekiant užtikrinti elektroninių ryšių paslaugų gavėjų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, nagrinėti galutinių paslaugų gavėjų skundus ir prašymus, spręsti ginčus tarp paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų“ (1 t., b. l. 160-161). Todėl pareiškėjos elektroninis susirašinėjimas su elektroninių ryšių paslaugų teikėjų atstovais (šiuo atveju su paminėtomis UAB „Omnitel“ darbuotojomis) elektroninių ryšių paslaugų gavėjų skundų nagrinėjimo klausimais laikytinas oficialia pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, tarnybinio bendravimo (kontaktavimo su suinteresuotais asmenimis skundų nagrinėjimo klausimais) forma, t. y. viena iš jos paminėtų pareiginių funkcijų atlikimo forma.

Pasisakydama dėl paminėtų pareiginių funkcijų atlikimo būdo, kolegija pažymi, kad ginčų tarp paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų išsprendimas suponuoja ir taikaus kilusio ginčo išsprendimo būdo panaudojimą. Tai yra leistinas, o protingumo bei efektyvumo principų taikymo požiūriu ir skatinamas ginčų išsprendimo būdas. Todėl pareiškėja, vykdydama paminėtų ginčų išsprendimo funkciją, t. y. būdama tam tikru arbitru tarp kilusio ginčo šalių, turėjo teisę ir galėjo daryti įtaką tam, kad būtų pasiektas taikus ginčo išsprendimo rezultatas.

Tokios jos pastangos savaime negalėjo būti laikomos neteisėtu tiesioginiu poveikiu elektroninių ryšių paslaugų teikėjos UAB „Omnitel“ atstovėms dėl konkrečios ginčo sprendimo baigties, kaip tai nurodyta paminėtoje tarnybinio tyrimo išvadoje. Tuo labiau toks pareiškėjos elgesys negali būti laikomas diskredituojančiu valstybės tarnybą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme. Kalbant apie atsakovo nurodytą pažeidimą Nr. 1, taip pat pažymėtina, kad tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytuose pareiškėjos elektroniniuose laiškuose (laiške Nr. 6, laiške Nr. 8, laiške Nr.

10) yra įžvelgtini nepagarbos žmogui (skundų davėjui) bei savo darbdaviui pasireiškimai, kurie Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo požiūriu gali būti traktuojami kaip valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas. Tačiau, kaip jau buvo pasakyta aukščiau (aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 5 d.), etikos principų pažeidimas gali būti laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu tik tuo atveju, kai jame yra įžvelgtini šiurkštumo elementai. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos elektroniniuose laiškuose esantys nepagarbūs atsiliepimai apie kitus asmenis nepasižymi ypatingu aštrumu.

Todėl, kolegija daro išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo požiūriu toks pareiškėjos elgesys negali būti pripažintas šiurkščiu valstybės tarnautojo veiklos etikos principų pažeidimu. Apibendrindama argumentus dėl aptariamo pažeidimo Nr. 1, kolegija daro išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme jis negali būti pripažintas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Todėl pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2012 m. spalio 18 d. įsakymo dalis, kurioje minimas šis pažeidimas ir kuri yra siejama su Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymu, negali būti pripažinta pagrįsta ir turi būti panaikinta.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nesvarstė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo pagrįstumo, o tik atkartojo atsakovo šiuo klausimu pateiktus argumentus. Todėl ši teismo priimto sprendimo dalis kolegijos pripažintina nepagrįsta ir yra naikintina.

Pasisakydama dėl paminėtoje tarnybinio tyrimo išvadoje minimo pažeidimo Nr. 2, kolegija pažymi, kad šis pažeidimas atsakovo yra siejamas tik su pareiškėjos UAB „Omnitel“ atstovei L. S. 2012 m. kovo 15 d. išsiųstu elektroniniu laišku (laiškas Nr. 4), kuriame pareiškėja pateikė asmeninio pobūdžio prašymą dėl situacijos su savo draugu išsprendimo. Toks pareiškėjos prašymas atsakovo buvo traktuotas kaip Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte numatytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, sietinas su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimu. Kolegija, spręsdama pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos už šį pažeidimą teisėtumo klausimą, daro išvadą, kad ši nuobauda (atleidimas iš pareigų) pareiškėjai paskirta, praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2010-05-13 įstatymo Nr. XI-811 redakcija) nustatytą 6 mėnesių naikinamąjį terminą, kuriam suėjus tarnybinė nuobauda negali būti skiriama. Pasisakydama dėl šio termino taikymo, kolegija pažymi, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį jis yra taikytinas, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Byloje nagrinėjamoje situacijoje nurodytos išimtys (atvejai, kai tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos) nėra aktualios, nes nei viena iš šiose išimtyse aprašytų situacijų realiai neegzistavo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjos atžvilgiu atliktas tarnybinis tyrimas (jo būtinumas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-14 nutarimu Nr. 1029 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių) yra vidinis valstybės tarnautojo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių aiškinimasis, todėl jis negali būti tapatinamas su Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytų kompetentingos institucijos, t. y. ne darbdavio, pavedimu atliekamu tarnybiniu patikrinimu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Todėl jis naikintinas. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2012 m. spalio 18 d. įsakymo dalis dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo negali būti laikoma pagrįsta, o dalis dėl Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto taikymo negali būti laikoma teisėta. Todėl šis įsakymas taip pat yra naikintinas, o pareiškėjos skundas yra tenkintinas: pareiškėja grąžintina į Ryšių reguliavimo tarnybos Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, jai priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Iš atsakovo teismui pateiktos pažymos apie pareiškėjos darbo užmokestį (1 t., b. l. 159) matyti, kad vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) yra 3 561,68 Lt. Todėl juo turi būti vadovaujamasi, atsakovui apskaičiuojant pareiškėjai priklausančią išmokėti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimas gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo, kolegija šiame sprendime šio klausimo nesprendžia.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1P-281 „Dėl tarnybinės nuobaudos L. N. skyrimo ir atleidimo iš pareigų“.

Grąžinti pareiškėją L. N. į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos Elektroninių ryšių departamento Paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas.

Priteisti pareiškėjai L. N. iš atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos vidutinį darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis pareiškėjos darbo užmokestis – 3 561,68 Lt, neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 19 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis