2017-11-08 Nr. AB-20555-3-62-3-01894-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3284-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01894-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 52 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2013 m. spalio mėnesio kalėjo Pravieniškių PN-AK 7 būrio 73 brigadoje, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjas tvirtino, kad šioje gyvenamojoje patalpoje kalėjo 28-32 nuteistieji, jos gyvenamasis plotas buvo 40-50 kv. m, be to, dalį užėmė baldai, todėl vienam asmeniui teko 1 kv. m gyvenamojo ploto. Dėl vietos trūkumo jis negalėjo judėti, turėjo nuolat gulėti ar sėdėti. Dėl netinkamo gyvenamosios patalpos apšvietimo negalėjo rašyti ir skaityti, toks apšvietimas kenkė jo regėjimui. Gyvenamojoje patalpoje nerūkantys nuteistieji buvo laikomi su rūkančiais. Pravieniškių PN-AK 7 būrio sanitariniame mazge buvo 6 neatitverti klozetai, sanitarinio mazgo praustuvai buvo supuvę, sulūžę. 7 būrio pasivaikščiojimo kiemelis buvo mažas, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė judėti ne tik gyvenamojoje patalpoje, bet ir kieme. 2013 m. spalio mėnesį pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės būrį, kur buvo laikomas su dar 8 asmenimis, todėl laisvo ploto jam teko 0,7 kv. m. Vėliau buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas, kuriose kalėjo iki išėjimo į laisvę. Kamerų tipo patalpų kamerose trūko gyvenamojo ploto, jose buvo didelė drėgmė, šalta. Pareiškėjas nurodė, kad kalėdamas tokiomis sąlygomis jis buvo gniuždomas psichologiškai ir fiziškai, tokio kalinimo pasekmes jaučia iki dabar, nes yra sutrikęs miegas, bendravimas su žmonėmis, nepasitiki savimi.

3. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti senaties terminą, nurodydamas, kad apie teisių pažeidimus sužinojo tik 2016 m. rugpjūčio 30 d., analizuodamas įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK jo neinformavo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, be to, tyčia veikė taip, kad pareiškėjas nesužinotų apie teisių pažeidimus, nes bibliotekoje reikalingų teisės aktų nebūdavo arba jie buvo tyčia slepiami. Pareiškėjo teigimu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) senaties terminas nėra nustatytas, todėl negali būti taikomas ir nacionalinėje teisėje.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 dienos. Pareiškėjo kalėjimo metu teisės aktuose nustatyta minimali vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl jo galimybė dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama. Pareiškėjas galėjo judėti lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė pareiškėjo elgesys ir jo paties valia, nes, žinodamas pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles, jų nesilaikė. Atsakovas paaiškino, kad gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi valyti patys nuteistieji, todėl pelėsis, nešvara patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo sąlygoti paties pareiškėjo ar kitų nuteistųjų netinkamai atliktos pareigos tvarkytis. Atsakovas nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, nes šilumos tiekimas yra centralizuotas. Gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pataisos namuose rūkyti bendrose gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose yra draudžiama, būrių kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Uždarosios zonos kamerose rūkantys asmenys skiriami į kameras su rūkančiais ir atvirkščiai. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose pasivaikščiojimo kiemų dydis nėra nustatytas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas per bausmės atlikimo laiką į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, nuolatinio streso ar pastovios nervinės įtampos, susijusios su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, nesikreipė, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nusiskundimų, susijusių su kalinimo sąlygomis, taip pat nepažymėta.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos pareiškėjo skundo reikalavimų dalies teismas skundą atmetė.

7. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisės yra galimai pažeidžiamos. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 20 d., todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 dienos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodytus teiginius dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikė nepagrįstais. Teismas pareiškėjo nurodytos aplinkybes vertino kaip subjektyvias ir savaime negalinčias pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, todėl pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK nebuvo pažeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų šiame kontekste teismas nenustatė.

9. Teismas nurodė, kad duomenų apie 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamosios patalpos natūralią ir dirbtinę apšvietą bei kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę pareiškėjo kalėjimo šiose patalpose metu, į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamosios patalpos apšvietos, kamerų drėgmės, oro temperatūros nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų. Teismas pareiškėjo argumentus dėl 7 būrio 73 brigados 4 gyvenamosios patalpos ir kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, neatitikties Higienos normos HN 76:2010 23 ir 26 punktų reikalavimams, atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 reikalavimų pasivaikščiojimo kiemo plotui nereglamentuoja, todėl teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo laikė nepagrįstomis.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad 7 būrio sanitariniame mazge buvo neatitverti klozetai, teismas pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė šių teiginių, t. y. nepateikė įrodymų, kad unitazus ar klozetus skiriančios sienelės užtikrino bent minimalų būtiną privatumą, todėl konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis yra nerūkantis asmuo, taip pat kad dėl kalėjimo su rūkančiais sukeltų nepatogumų pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad, talpinant pareiškėją į kamerų tipo patalpas, jis sutiko būti kalinamas su rūkančiais asmenimis. Teismas atsakovo nelaikė pažeidusiu pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

13. Teismas nustatė, kad dėl blogų gyvenimo sąlygų, įtakojusių pareiškėjo sveikatos sutrikimus, pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė, dėl blogų higienos sąlygų, gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo psichologų konsultuotas nebuvo. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti fizinės sveikatos sutrikimai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų patiriamų sveikatos sutrikimų, todėl negalėjo konstatuoti, kad nurodyti sveikatos sutikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

14. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (privatumo bendrabučio sanitariniame mazge pažeidimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

15. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, jo trukmę (du mėnesiai ir dvi dienos), tačiau nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat nenustačius, kad šis pažeidimas turėjo realių padarinių pareiškėjo sveikatos būklei, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog 7 būrio sanitarinio mazgo tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, išdėstytos abstrakčiai, konkrečiai nepagrįstos. Atsakovas pažymi, kad vien tik deklaratyvūs teiginiai, jog pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti teismo vertinami kaip galimi nepatogumai. Atsakovo vertinimu, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas ir nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., atsakovui nepaneigus pareiškėjo teiginių, kad tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, ir nepateikus įrodymų, kad unitazus ar klozetus skiriančios sienelės užtikrino bent minimalų būtiną privatumą. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

20. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pripažinimu, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

21. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliacine tvarka yra ginčijama tik ta pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuri susijusi su pareiškėjo teisių naudojantis Pravieniškių PN-AK 7 būriui įrengtais sanitariniais mazgais užtikrinimu. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

22. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

24. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes, kad tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepaneigė šių teiginių, t. y. nepateikė rodymų, kad unitazus ar klozetus skiriančios sienelės užtikrino bent minimalų būtiną privatumą. Tokių duomenų atsakovas nepateikia ir apeliaciniame skunde, pažymėdamas tik tai, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog 7 būrio sanitarinio mazgo tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, išdėstytos abstrakčiai, konkrečiai nepagrįstos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrintas Taisyklių 16.5 punkto reikalavimas, tenka atsakovui, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardytas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Dėl šių priežasčių spręstina, jog atsakovas neįrodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. buvo užtikrintas Taisyklių 16.5 punkte nustatyto reikalavimo laikymasis, nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai Pravieniškių PN-AK 7 būriui, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą ir jos taikymo pagrįstumą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

27. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

28. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę į privatumą, t. y. atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl tualetų neatitvėrimo sienelėmis, nepateikė įrodymų, kad unitazus ar klozetus skiriančios sienelės užtikrino bent minimalų būtiną privatumą. Toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, nebuvo trumpalaikis ir atsitiktinis, objektyviai galėjo sukelti jo nurodytas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui pagrįstai priteisė 300 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė