2017-08-23 Nr. AB-15548-3-61-3-02416-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-732-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02416-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija: 43.5.1.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) 2017 m. liepos 14 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. birželio 20 d. raštą Nr. (38-2)-VR-1.7-4694 „Dėl Jūsų 2017-05-31 rašto Nr. 20170531-98“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. gegužės 31 d. raštą Nr. 20170531 – 98 „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo, prašymo suteikti konsultaciją ir prašymo pratęsti privalomojo nurodymo terminą“; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Departamento Vilniaus miesto agentūros 2017 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-1 galiojimą; ir 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti Departamento Vilniaus miesto agentūros 2017 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-1 įvykdymo terminą ir suteikti konsultaciją, kokius veiksmus pareiškėjas turi atlikti, siekdamas įgyvendinti minėtą privalomąjį nurodymą. Atsakovas ginčijamu 2017 m. birželio 20 d. raštu nusprendė pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti iki 2017 m. liepos 20 d., taip pat suteikė konsultaciją, nurodydamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 3422 straipsnio 1 dalies nuostatą ir paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2682-520/2015. Pareiškėjas skundu neginčijo privalomojo nurodymo termino pratęsimo, o tik nesutiko su minėtame rašte pateiktos konsultacijos turiniu.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamas raštas, kuriuo pareiškėjui suteikta konsultacija, nebuvo individualus administracinis aktas, nes jame nebuvo viešojo administravimo subjekto nustatytų arba suteiktų konkrečiam asmeniui teisių ir pareigų, t. y. jis pareiškėjui jokių teisinių padarinių nesukėlė, todėl raštas su suteikta konsultacija negalėjo būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė 2017 m. vasario 20 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-1, kuris nebuvo nuginčytas. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu – kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nevertino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, bet grąžino sumokėtą 22,50 Eur žyminio mokesčio sumą.

III. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir priimti jo skundą.

Pareiškėjas, išnaudojęs jam žinomus 2017 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo įgyvendinimo būdus, kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti konsultaciją, t. y. paaiškinti, ką pareiškėjas turi atlikti papildomai, kad šis privalomasis nurodymas būtų įgyvendintas. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą, atsakovas ginčijamu raštu vietoje to, kad suteiktų išsamią konsultaciją, pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjo pagrindinė funkcija ir tikslas yra elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių vykdymas, o kartu ir šių užduočių įvykdymo būdų paieška. Dėl tokios formalios ir neaiškios konsultacijos pareiškėjas neišvengiamai pažeis teisės aktų nuostatas ir neįvykdys minėto privalomojo nurodymo. Ginčijamo rašto turinys rodo atsakovo nenorą bendradarbiauti, todėl raštas pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Rašytinė konsultacija yra ūkio subjektų veiklos priežiūros sudėtinė dalis, todėl tokios konsultacijos laikytinos individualiais administraciniais aktais. Viešojo administravimo subjektas rašytine konsultacija ne tik išreiškia savo poziciją teisės aktų taikymo klausimais, bet ir nustato atitinkamas elgesio taisykles ūkio subjektams, nes būtent ši pozicija atspindi ir gaires, kuriomis vadovaudamasis jis atliks kontrolę. Ūkio subjektui, nesielgiančiam pagal rašytinę konsultaciją, gresia atitinkamos sankcijos. Pareiškėjas, negalėdamas apskųsti neaiškios ir dviprasmiškos, teisės aktų nuostatų neatitinkančios konsultacijos, atsiduria teisiniame vakuume, nes nežino, kokio konkrečiai elgesio iš jo reikalauja kontroliuojantis subjektas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad atsakovas jam aiškiai ir konkrečiai nurodytų veiksmus, kuriuos reikia atlikti siekiant įvykdyti 2017 m. vasario 20 d. privalomąjį nurodymą.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą nustatęs, kad ginčijamu 2017 m. birželio 20 d. raštu suteikta konsultacija pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir pabrėžia, kad atsakovo suteikta konsultacija jam sukelia tiesioginius teisinius padarinius.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015). Taigi, šiuo atveju pirmiausiai būtina nustatyti, ar ginčijamas aktas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes.

Atsakovas ginčijamu 2017 m. birželio 20 d. raštu (b. l. 29), atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. gegužės 31 d. raštą Nr. 20170531-98 (b. l. 26-28), Departamento Vilniaus miesto agentūros 2017 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-1 (b. l. 30) įvykdymo terminą pratęsė iki 2017 m. liepos 20 d. (su šiuo sprendimu pareiškėjas sutinka). Dėl pareiškėjo prašymo įvertinti susidariusią situaciją ir esamo teisinio reguliavimo kontekste suteikti konsultaciją, kokius dar papildomus veiksmus Asociacija turi atlikti įgyvendinant šį privalomąjį nurodymą, atsakovas ginčijamame sprendime pažymėjo, jog pagrindinė Asociacijos funkcija ir tikslas būtent ir yra įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas elektros ir elektros įrangos atliekų tvarkymo užduotis, o kartu ir ieškoti šių užduočių įvykdymo būdų. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atsakovas, teikdamas konsultaciją, turėjo pasitelkti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, ir bendradarbiaujant parengti konkretų, teisės aktų nuostatomis paremtą privalomojo nurodymo įgyvendinimo planą. Pareiškėjo nuomone, dėl tokios formalios ir neaiškios konsultacijos jis negalės įvykdyti 2017 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo, nes konkretaus elgesio modelio nenurodymas apribojo jo galimybes veikti, t. y. pažeidė jo teises ir teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Ginčijamoje sprendimo dalyje (konsultacijoje) yra nurodytos teisės aktų nuostatos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktuali Asociacijos veiklai, tačiau jame pareiškėjo atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ar pareigų. Net jei atsakovas ginčijamame akte būtų nurodęs konkrečius veiksmus, kuriuos siūlytina atlikti, tai nesuvaržytų pareiškėjo teisės pasirinkti veikti kitokiu būdu, kadangi konsultacija nėra įpareigojančio pobūdžio nurodymas. Be to, tai, kad viešojo administravimo subjektas konsultacija asmeniui pasiūlo tam tikrą elgesio modelį, savaime nereiškia, kad toks modelis yra teisėtas ir juo pasekusiam pareiškėjui nekils atitinkamos neigiamos pasekmės. Neveltui Viešojo administravimo įstatymo 363 straipsnyje yra numatyta atsakomybės taikymo, kai netinkamą teisės aktų vykdymą lėmė klaidinga konsultacija, tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo teiginiai apie dėl nepakankamai išsamios konsultacijos jam kilsiančias teisines pasekmes šiame proceso etape grindžiami prielaidomis, t. y. pareiškėjas nurodo, jog negalės laiku įvykdyti 2017 m. vasario 20 d. privalomojo nurodymo, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad jam būtų sudarytos kokios nors kliūtys ieškoti elektros ir elektros įrangos atliekų tvarkymo užduočių įvykdymo būdų. Kaip minėta, ginčijamame sprendime nėra pareiškėjui imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų, todėl ABTĮ taikymo požiūriu šie teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu teismui konstatuoti pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimą ir teisės kreiptis gynybos į teismą ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-525-858/2015).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisminio nagrinėjimo dalyku negali būti ginčijamos konsultacijos turinys, t. y. negali būti sprendžiamas klausimas, ar neoficiali atsakovo nuomonė dėl atitinkamų teisės aktų taikymo, kuri pateikta ginčijamoje konsultacijoje ir kuri pareiškėjui nėra privaloma, atitinka aukštesnės galios teisės aktų turinį, ar ne. Šiuo atveju nebent galėtų būti vertinama, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė nustatyta tvarka ir būdu gauti konsultaciją, tačiau byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas prašytą konsultaciją gavo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo skundas yra nenagrinėtinas teismų ir todėl nepriimtinas (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė