2016-09-26 Nr. AB-18383-3-61-3-05132-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1396-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05132-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.10; 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti atsakymą į pareiškėjo 2014 m. spalio 10 d. raštą; 2) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri yra lygi 205 335,23 Eur; 3) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri yra lygi 344 854,41 Eur; 4) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra lygi 484 373,59 Eur; 5) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos neteisėtų veiksmų, kuri yra lygi 558 076,69 Eur.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo nurodyta 2014 m. spalio 13 d., 10.00 val., atvykti į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyrių ir pateikti paaiškinimus apie 2009–2013 metais vykdytą veiklą ir gautas pajamas, turėti pajamų gavimą patvirtinančius dokumentus. Atvykus nurodytu laiku į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir paprašius paaiškinimo dėl ko yra kviečiamas, mokesčių administratorė paaiškino, kad yra gauti duomenys iš Muitinės departamento, jog pareiškėjas yra gavęs 16 pašto siuntų iš Jungtinių Amerikos Valstijų su maisto papildais.

Tuo pagrindu yra surašytas Valstybinės mokesčių inspekcijos dviejų darbuotojų raštas, po kurio surašytas nurodymas, nes, esą, jei pašto siuntose gautus papildus pareiškėjas platino, jis turėjo būti įregistravęs veiklą ir sumokėjęs mokesčius. Dėl to pareiškėjas yra įtrauktas į sąrašą ir jo atžvilgiu yra vykdoma stebėsena. Visi šie Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai / neveikimas, pareiškėjo teigimu, yra neteisėti, itin šiurkščiai pažeidžia jo teises ir laisves bei teisėtus interesus, daro turtinę ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad, paprašius Muitinės departamento surašytų raštų kopijų, jas duoti atsisakyta. Pareiškėjas pažymėjo, kad raštu prašomos kopijos nebuvo pateiktos, todėl darė išvadą, kad muitinės darbuotojai neatlieka savo pareigų, piktnaudžiauja savo teisėmis. Pareiškėjo teigimu, visą būtiną informaciją apie save oficialiai yra pateikusi Valstybinė mokesčių inspekcija (kad jo personalinė įmonė veiklos laikinai nevykdo iki 2020 m. sausio 1 d., kita informacija Valstybinei mokesčių inspekcijai privalo būti žinoma – kad yra registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, kad yra socialinės pašalpos gavėjas).

Pareiškėjas pabrėžė, kad 2014 m. spalio 10 d. raštu prašė raštiško paaiškinimo, kokiais pagrindais priimtas mokesčių administratorės nurodymas, pateikiant visų būtinų įrodymų kopijas. Pareiškėjas pažymi, kad šios problemos sukėlė jam ypač intensyvius ilgalaikius, tęstinius neigiamus išgyvenimus dėl patiriamos neteisybės, ignoravimo, nesiskaitymo su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, laisvėmis ir teisėtais interesais. Tai sukėlė intensyvų stresą, nemigą, galvos svaigimą, širdies ploto skausmą, esminį savijautos ir sveikatos pablogėjimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, ypač šiurkščiai pažeidė garbę ir orumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė, vykdydama pavestas funkcijas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, davė pareiškėjui nurodymą atvykti į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir pateikti paaiškinimus apie 2009–2013 metais vykdomą veiklą ir gautas pajamas bei pateikti pajamų gavimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją atvyko, tačiau vykdyti nurodyme nurodytus reikalavimus atsisakė. Pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazės duomenis pareiškėjas nebuvo įsigijęs verslo liudijimo, nebuvo įregistravęs individualios veiklos, individualios veiklos pajamų nedeklaruoja. Nuo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjas įregistravęs personalinę įmonę, kurioje nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjas yra vienintelis darbuotojas. Įmonė nuo 2009 metų mokesčių administratoriui privalomų teikti deklaracijų neteikia. Iš Vilniaus teritorinės muitinės gautos informacijos atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 9 d. gavo pašto siuntas su maisto papildais, kurių kiekis sudaro prielaidą manyti, kad maisto papildai nėra skirti pareiškėjo ar jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, o yra skirti ekonominei veiklai vykdyti. Atsakovas darė išvadą, kad inspekcijos darbuotoja, atlikdama jai pavestas funkcijas ir įgyvendinama jai Mokesčių administravimo įstatymo suteiktas teises, teisės aktų nuostatų nepažeidė, todėl nepadarė ir negalėjo padaryti pareiškėjui žalos. Pareiškėjo teiginys, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus ir padarė jam žalą, atsakovo teigimu, nėra pagrįstas ir turi būti traktuotinas kaip vengimas vykdyti teisėtus reikalavimus bei trukdymas įgyvendinti įstatymų suteiktas teises ir atlikti jai pavestas funkcijas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad visos nurodytos pareiškėjo vardu gautos pašto siuntos buvo siunčiamos su CN22 muitinės deklaracijomis. Pašto korespondencijos reglamente pateikiama šios deklaracijos pildymo instrukcija (ši instrukcija pateikta ir CN22 muitinės deklaracijos formos kitoje pusėje), kurioje nurodoma: „(1) prašome smulkiai aprašyti kiekvieną daiktą ir tiksliai nurodyti jų kiekį ir naudojamą matavimo vienetą...“. Šis langelis taip ir vadinamas „Kiekis ir išsamus turinio aprašymas,“. Pareiškėjo vardu gautų siuntų CN22 muitinės deklaracijose (1) langelyje nurodyta:

„Natūralūs produktai asmeniniam naudojimui“, kiekis nenurodytas. Toks prekių aprašymas, atsakovo teigimu, neatitinka nustatytų pildymo reikalavimų. Be to, šiomis siuntomis buvo siunčiami įvairūs maisto papildai, o nurodytų produktų gabenimui (siuntimui), atsižvelgiant į šių prekių paskirtį, kiekį ir pan., taikomi specialieji reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos maisto ir veterinarijos tarnybos 2008 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. B1-478 patvirtintame Importuojamojo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos apraše. Prekės, atsiųstos nurodytomis pašto siuntomis, buvo pirktos „iHerb.com“ internetinėje parduotuvėje, todėl akivaizdu, kad šiais atvejais buvo įvykę sandoriai, kurie įprastai patvirtinami tam tikrais dokumentais.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tokie dokumentai nebuvo pridėti prie minėtų pareiškėjo vardu gautų pašto siuntų. Todėl muitinė ir akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“, kaip deklarantas, turėjo pakankamą pagrindą prašyti pateikti tikslesnius duomenis ir dokumentus iš pašto siuntų gavėjo S. F., tačiau jis sąmoningai ir piktybiškai atsisakė pateikti prašomą informaciją. Atsakovo teigimu, pareiškėjo 2014 m. gruodžio 17 d. patikslintame skunde nenurodyta, kokie muitinės pareigūnų veiksmai arba neveikimas yra skundžiami.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad Muitinės departamentas neatsakė į jo prašymą pateikti „Muitinės departamento ir jo darbuotojų surašytų raštų kopijų“, tačiau pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu jis teikė Muitinės departamentui prašymą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas patikslintame skunde nenurodė, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios muitinės veiklą, buvo pažeistos ir kaip jam atsirado žala. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl muitinės pareigūnų veiksmų ar neveikimo, nepagrindė reikalaujamos žalos dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos konsoliduoto mokesčių mokėtojų plano, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2014 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-85, 2.1.3 rizikos rūšies 38 punkto priemonės vykdytojai yra Valstybinės mokesčių inspekcijos Atrankos ir paramos auditui departamentas ir apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos. Atsakovas akcentavo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos Atrankos ir paramos auditui departamentas atlieka tik atranką, ruošia tik duomenų analizes, o kontrolės veiksmus arba stebėseną atlieka apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Tokiu būdu yra atribojama Valstybinės mokesčių inspekcijos ir apskrities valstybinių mokesčių inspekcijų kompetencija, siekiant tinkamai įgyvendinti minėtą 38 punkto priemonę. Gavus nedidelį kiekį informacijos iš Vilniaus teritorinės muitinės bei sistemiškai įvertinus duomenų bazėse esančią informaciją apie šį mokesčių mokėtoją, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pavesta taikyti tinkamiausias stebėsenos priemones pareiškėjo atžvilgiu. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 2 d. raštu Nr. (4.66)-FR0706-7755 mokesčių mokėtojui buvo išsiųstas nurodymas 2014 m. spalio 13 d., 10.00 val., atvykti į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir pateikti paaiškinimus apie 2009–2013 metais vykdytą veiklą bei nedeklaruojamas gautas pajamas.

Pagal susiformavusią Valstybinės mokesčių inspekcijos praktiką, gavus rašto kopiją susipažinimui, su gauto rašto turiniu susipažįstama ir įvertinus situaciją Valstybinė mokesčių inspekcija imasi atitinkamų veiksmų. Kadangi šiuo atveju kontrolės veiksmus / stebėseną atlieka Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, taip pat atsižvelgus į tai, kad minėtame 2014 m. spalio 10 d. rašte pareiškėjas prašė nurodyti informaciją dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių administratoriaus duotų nurodymų ir pateikti dokumentų kopijas, tai pareiga atsakyti į šį raštą bei bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju, suteikiant reikiamą informaciją, pagal kompetencijos pasiskirstymą teko Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nėra tapatus juridinis asmuo. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (4.66)-46-MPD-12707 atsakė mokesčių mokėtojui į 2014 m. spalio 10 d. raštą. Tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek vietos mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas nepažeidė mokesčių mokėtojo teisių bei naudojosi savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis.

Atsakovas pabrėžė, kad prašomos žalos dydis nėra realiai ir pagrįstai įrodytas. Žala turi būti pagrįstai įrodyta, nes pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai nėra numatytos pareigos teikti duomenis dėl vietos mokesčių administratoriaus nurodymų ir pareiškėjas nepateikė nei vieno turtinės / neturtinės žalos fakto įrodymo (dėl to nėra civilinės atsakomybės sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas sutiko su Valstybinės mokesčių inspekcijos pozicija, kad dėl pareiškėjo prašomos nurodyti informacijos dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių administratoriaus duotų nurodymų ir dokumentų kopijų pateikimo pareiga teko Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip institucijai, atliekančiai pareiškėjo atžvilgiu kontrolės veiksmus / stebėseną. Įvertinęs Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriaus 2014 m. lapkričio 5 d. raštą, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2014 m. spalio 13 d. prašymą, teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija laiku ir tinkamai atsakė į pareiškėjo prašyme iškeltus klausimus, paaiškino priežastis, dėl ko pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, turi pateikti paaiškinimus, nurodė apskundimo tvarką.

Teismas akcentavo, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 205 335,23 Eur turtinę ir neturtinę žalą kildina iš galimai neteisėtų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų / neveikimo, priimant jo atžvilgiu mokesčių administratoriaus 2014 m. spalio 2 d. nurodymą Nr. (4.66)-FR0706-7755 atvykti į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir pateikti paaiškinimus apie 2009–2013 metais vykdomą veiklą ir gautas pajamas.

Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turi teisę duoti asmenims privalomus vykdyti nurodymus, būtinus įgyvendinat Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teises, o asmenys tokius nurodymus privalo vykdyti. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi iš Muitinės departamento informaciją apie galimai pareiškėjo vykdomą veiklą, turėjo teisę surašyti jo atžvilgiu nurodymą atvykti į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyrių ir pateikti paaiškinimus apie 2009–2013 metais vykdomą veiklą bei gautas pajamas. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, surašydama pareiškėjui 2014 m. spalio 2 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (4.66)-FR0706-7755, teisės normų, reglamentuojančių jos veiklą nepažeidė, todėl konstatuoti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos neteisėtų veiksmų nėra teisinio pagrindo. Nenustatęs Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos neteisėtų veiksmų, teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės (turtinė ir neturtinė žala). Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos turtinės žalos, jo argumentai yra bendro pobūdžio. Teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti 205 335,23 Eur turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos tariamai neteisėtų veiksmų, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri yra lygi 344 854,41 Eur, nustatė, kad pareiškėjas jam atsiradusią turtinę ir neturinę žalą kildino dėl to, jog Valstybinė mokesčių inspekcija nepateikė atsakymo į pareiškėjo 2014 m. spalio 13 d. prašymą dėl 2014 m. spalio 2 d. nurodymo Nr. (4.66)-FR0706-7755 pateikti paaiškinimus.

Teismas pabrėžė, kad į šį raštą tinkamai atsakė Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, o įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją dar kartą atsakyti pareiškėjui į tuos pačius prašymus nėra teisinio pagrindo, todėl darė išvadą, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos ir pareiškėjo nesieja jokie tarpusavio teisiniai santykiai, bei konstatavo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Muitinės departamento neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra lygi 484 373,59 Eur, teismas nustatė, kad šią žalą pareiškėjas kildino iš to, jog paprašius Muitinės departamento ir jų darbuotojų surašytų raštų kopijų, jas pareiškėjui buvo atsisakyta duoti.

Teismas nurodė, kad Muitinės departamentas neatsisakė teikti pareiškėjui reikalaujamus dokumentus. Pats pareiškėjas skunde abstrakčiai teigė, kad Muitinės departamentas nepateikė jo reikalaujamų dokumentų, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių, susijusių su jo prašymo nevykdymu, ir nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad įrodymų nurodymas, pateikimas bei rinkimas administraciniame procese taip pat priklauso šalims, kurios pateikdamos faktinį skundo ar atsiliepimo į jį pagrindus, kartu nurodo ir įrodymus, pagrindžiančius šias faktines aplinkybes. Teismas pabrėžė, kad tiek pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, tiek atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo ir pateikdamas atsiliepimą į skundą, kartu privalo pateikti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas atlyginti neturtinę žalą dėl Muitinės departamento neteisėtų veiksmų, skunde abstrakčiai teigė, kad Muitinės departamentas nepateikė pareiškėjo reikalaujamų dokumentų, tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių, susijusių su jo prašymo nevykdymu, nepateikė jokių įrodymų, kad po kreipimosi į Muitinės departamentą jam nebuvo pateikti reikalaujami dokumentai, nors tokius įrodymus galėtų pateikti (pvz., pareiškėjo prašymo Muitinės departamente gavimą patvirtinančius įrodymus). Teismas sutiko su Muitinės departamento atsiliepime išdėstytais argumentais, kad pareiškėjo 2014 m. gruodžio 17 d. patikslintame skunde nenurodyta, kokie muitinės pareigūnų veiksmai arba neveikimas yra skundžiami, pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios muitinės veiklą, buvo pažeistos ir kaip jam atsirado žala, pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą dėl muitinės pareigūnų veiksmų ar neveikimo, nepagrindė reikalaujamos žalos dydžio. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų Muitinės departamento veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti 460 712,44 Eur turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Muitinės departamento tariamai neteisėtų veiksmų, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Finansų ministerijos neteisėtų veiksmų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su neteisėtais Finansų ministerijos veiksmais, nepateikė prašymą atlyginti neturtinę žalą dėl Finansų ministerijos neteisėtų veiksmų patvirtinančių įrodymų, nenurodė jokių argumentų, nepateikė įrodymų, kad jis būtų kreipęsis į Finansų ministeriją, o Finansų ministerija būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus arba neatlikusi privalomai atlikti veiksmų. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą ir šioje dalyje, kurioje jis turtinę ir neturtinę žalą kildino iš Finansų ministerijos tariamai neteisėtų veiksmų, atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas S. F. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 2 d. nurodymą Nr. (4.66)-FR0706-7755; priteisti atlyginti iš atsakovų dėl jų neteisėtomis veikomis padarytą turtinę ir neturtinę žalą; pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo Valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Muitinės departamento, Finansų ministerijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo, jo pirmininkės, pirmininkės pavaduotojos, teisėjų kolegijos veikoje; teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl teisėjų H. S., J. M., L. Z., teismo pirmininkės I. K. ir pirmininko pavaduotojos J. R. drausmės bylos iškėlimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aplaidžiai tyrė įrodymus (neišreikalavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymo į pareiškėjo 2014 m. spalio 10 d. skundą), neatsakė į visus jo skunde pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, teismas fiktyviai svarstė turtinės ir neturtinės žalos klausimą, kadangi, jo manymu, egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nurodytas pagrindas civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai ignoravo jo 2015 m. gegužės 12 d. prašymą sujungti administracinių bylų dalių / epizodų nagrinėjimą dėl Muitinės departamento ir Finansų ministerijos neteisėtų veikų ir jomis pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Toks sujungimas, pareiškėjo manymu, būtų efektyvesnis bei produktyvesnis. Pareiškėjo teigimu, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų nuostatų, bendrųjų teisės principų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turi teisę duoti asmenims privalomus vykdyti nurodymus, būtinus įgyvendinti inspekcijos teises ir vykdant jai pavestas funkcijas, o asmenys tokius nurodymus privalo vykdyti. Pareiškėjo atžvilgiu 2014 m. spalio 2 d. priimtas nurodymas Nr. (4.66)-FR0706-7755 atvykti į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir pateikti paaiškinimus apie 2009–2013 metais vykdomą veiklą ir gautas pajamas, kadangi iš Vilniaus teritorinės muitinės buvo gauta informacija, jog pareiškėjas gavo pašto siuntas su maisto papildais, kurių kiekis (daugiau nei 25 kg) sudarė prielaidą manyti, jog maisto papildai nėra skirti pareiškėjo ar jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, o yra skirti ekonominei veiklai vykdyti. Atsakovas pabrėžė, jog iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kokios teisės aktų, reglamentuojančių Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiklą, nuostatos buvo pažeistos teikiant jam minėtą 2014 m. spalio 2 d. nurodymą. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad patyrė žalą dėl inspekcijos darbuotojų veiksmų (neveikimo), nepagrindė reikalaujamos turtinės ir neturtinės žalos dydžio ir dėl to daro išvadą, jog žala pareiškėjui nebuvo padaryta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Vilniaus teritorinės muitinės pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjas verslo liudijimų neįsigijęs, individualios veiklos neįregistravęs, individualios veiklos nedeklaruoja. Nuo 2009 m. sausio 1 d. asmuo įregistravęs personalinę įmonę, kurioje nuo 2010 m. liepos 1 d. yra vienintelis darbuotojas, įmonė nuo 2009 m. neteikia deklaracijų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 24 d. veiklos analizės išvadoje Nr. (13.15-38-2)-248-2225 nurodyta, jog siekiant išsiaiškinti, ar mokesčių mokėtojui nėra prievolės deklaruoti pajamas bei mokėti mokesčius, vykdant Valstybinės mokesčių inspekcijos konsoliduoto mokesčių mokėtojų plano, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2014 m. kovo 24 d.

įsakymu Nr. V-85, 2.1.3 rizikos 38 punkto priemonę, tikslinga taikyti tinkamiausias stebėsenos priemones jo atžvilgiu. Valstybinės mokesčių inspekcijos konsoliduoto mokesčių mokėtojų plano, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2014 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-85, 2.1.3 rizikos rūšies 38 punkto priemonės vykdytojai yra Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Atrankos ir paramos auditui departamentas ir apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos. Atsakovas akcentuoja, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Atrankos ir paramos auditui departamentas atlieka tik atranką, ruošia duomenų analizes, o kontrolės veiksmus arba stebėseną atlieka apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo 2014 m. spalio 10 d. raštą adresavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkei ir kopiją Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojui. Kadangi šiuo atveju kontrolės veiksmus / stebėseną atlieka Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, taip pat atsižvelgiant į tai, kad minėtame 2014 m. spalio 10 d. rašte pareiškėjas prašė nurodyti informaciją dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių administratoriaus duotų nurodymų ir pateikti dokumentų kopijas, atsakovas daro išvadą, kad pareiga atsakyti į šį raštą bei bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju, suteikiant reikiamą informaciją, pagal kompetencijos pasiskirstymą tenka Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (4.66)-46-MPD-12707 atsakė mokesčių mokėtojui į 2014 m. spalio 10 d. raštą, todėl tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek vietos mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, nepažeidė mokesčių mokėtojo teisių bei naudojosi savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis (Mokesčių administravimo įstatymo 32 str. 2, 6 p.). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovų pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūnų veiksmų / neveikimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad, nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas atsakovo atstovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme sieja su, jo teigimu, neteisėtais Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmais / neveikimu, priimant jo atžvilgiu 2014 m. spalio 2 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (4.66)-FR0706-7755 atvykti į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir pateikti paaiškinimus apie 2009-2013 metais vykdomą veiklą bei gautas pajamas. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti žalą, atsiradusią dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos neteisėtų veiksmų / neveikimo, dėl to, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nepateikė atsakymo į pareiškėjo 2014 m. spalio 10 d. prašymą. Turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Muitinės departamento pareiškėjas prašo dėl to, kad jam buvo atsisakyta pateikti prašomų raštų kopijas. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą dėl Finansų ministerijos neteisėtų veiksmų, tačiau jų nedetalizavo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalą, atsiradusią dėl, jo manymu, neteisėtų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymu. Šio įstatymo 40 straipsnyje išvardintas nebaigtinis mokesčių mokėtojo pareigų sąrašas, be kita ko, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (2 p.); laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (5 p.); teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (6 p.); atlikti kitas šiame ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas (11 p.). Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 punkte pateiktas mokesčių mokėtojo apibrėžimas, nurodant, kad mokesčių mokėtojas yra asmuo, kuriam pagal įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal Mokesčių administravimo įstatymą laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (skolininkas).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnį, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę: gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija (1 p.); duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti, duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais (7 p.); naudotis kitomis mokesčių ir kitų įstatymų suteiktomis teisėmis (21 p.).

Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, vadovaudamasis, be kita ko, Mokesčių administravimo įstatymu, 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. VA-93 patvirtino Mokesčių administratoriaus nurodymo FR0706 formos užpildymo taisykles, kurių 3 punkte įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareigūno teisė atliekant jam teisės aktų pavestas funkcijas duoti nurodymus mokesčių mokėtojui ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (9.35/43)-2V-17424 (t. I, b. l. 49) informavo Valstybinę mokesčių inspekciją, jog pareiškėjas pastoviai gauna iš Jungtinių Amerikos Valstijų siuntas su maisto papildais. Valstybinės mokesčių inspekcijos Atrankos ir paramos auditui departamento II skyrius 2014 m. rugsėjo 24 d. surašė S. F. veiklos analizės išvadą Nr. (13.15-38-2)-248-2225 (t. I, b. l. 34-35), kurioje nurodė, jog jis nėra įsigijęs verslo liudijimų, nėra įregistravęs individualios veiklos, nedeklaruoja individualios veiklos pajamų, ir pažymėjo, kad, tikslu išsiaiškinti, ar S. F. nėra prievolės deklaruoti pajamas bei mokėti mokesčius, vykdant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2014 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-85 patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos konsoliduoto mokesčių mokėtojų mokestinių prievolių vykdymo ir mokesčių surinkimo užtikrinimo 2014-2015 metų priemonių plano 2.1.3 rizikos rūšies 38 punkto priemonę, tikslinga taikyti tinkamiausias stebėsenos priemones S. F. atžvilgiu. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriaus 2014 m. spalio 2 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (4.66)-FR0706-7755 (t. I, b. l. 32) S. F. nurodyta 2014 m. spalio 13 d. atvykti į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyrių ir pateikti paaiškinimus apie 2009-2013 m. vykdomą veiklą ir gautas pajamas.

Įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turėjo teisę duoti privalomą nurodymą pareiškėjui. Kaip minėta, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija informaciją apie S. F. veiklos analizę ir tikslingumą taikyti stebėsenos priemones gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuriai informaciją apie pareiškėjo galimai vykdomą veiklą pateikė Muitinės departamentas. Darytina išvada, kad tokios informacijos pagrindu Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turėjo teisę surašyti privalomąjį nurodymą pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai surašant pareiškėjo atžvilgiu privalomąjį nurodymą negali būti laikomi neteisėtais. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų šio atsakovo galimai neteisėtų veiksmų, galinčių patenkinti viešajai atsakomybei kilti reikalingą neteisėtų veiksmų sąlygą. Nenustačius atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti žalą pareiškėjui.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti žalą iš atsakovo, atstovaujamo Valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl to, kad nebuvo tinkamai atsakyta į pareiškėjo 2014 m. spalio 10 d. raštą, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 10 d. raštu Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojo prašė paaiškinti, kokiais pagrindais priimtas mokesčių administratoriaus nurodymas, pateikti visų būtinų įrodymų kopijas (t. I, b. l. 37). Kadangi pareiškėjas prašė pateikti informaciją dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duoto nurodymo, jo raštas buvo pateiktas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkei. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyrius 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (4.66)-46-MPD-12707 (t. I, b. l. 38-39) pateikė atsakymą į pareiškėjo raštą, paaiškindamas kokiu pagrindu ir tvarka atliekamas mokesčių mokėtojų tikrinimas, nurodė, kodėl pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, turi pateikti paaiškinimus, taip pat informavo apie tokio atsakymo apskundimo tvarką. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad į pareiškėjo gautą raštą Valstybinė mokesčių inspekcija, nurodydama atsakymą pateikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, reagavo tinkamai, į pareiškėjo raštą buvo pateiktas atsakymas. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti neteisėtais, sprendžiant pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą klausimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas turėjo išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymą į jo 2014 m. spalio 10 d. skundą, nėra reikšmingas, kadangi, kaip minėta, pareiškėjo 2014 m. spalio 10 d. raštas pagrįstai buvo perduotas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atsakymo parengimui, į pareiškėjo raštą buvo atsakyta.

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą iš valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, kildina iš Muitinės departamento veiksmų atsisakant pateikti pareiškėjo prašomas Muitinės departamento surašytų raštų kopijas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas pateikti AB „Lietuvos paštas“ pateiktų Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postui pareiškėjui adresuotų pašto siuntų iš Jungtinių Amerikos Valstijų 2012-2014 metais deklaracijų kopijas (t. I, b. l. 121-125). Iš Muitinės departamento 2014 m. rugpjūčio 13 d. rašto (t. I, b. l. 128) matyti, kad Muitinės departamentas kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę, be kita ko, prašydamas pateikti dokumentų, susijusių su atitinkamomis pašto siuntomis, kopijas, taip pat S. F. 2012-2014 m. adresuotų pašto siuntų iš Jungtinių Amerikos Valstijų deklaracijų ir kitų susijusių dokumentų kopijas. Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. (t. I, b. l. 126) Muitinės departamentui nurodė, kad S. F. pateiktos 2012-2014 m. jo vardu įformintų muitinės sąskaitų pašto siuntų ir prie jų pridėtų dokumentų kopijos. Muitinės departamentas 2014 m. rugsėjo 5 d. raštu (t. I, b. l. 114-120) atsakė pareiškėjui į jo 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštą, nurodydamas, kad pagal Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 3 punktą muitinės procedūrų vykdytojai gauna bendrojo administracinio dokumento (muitinės deklaracijos) kopijas. Pildomos Lietuvos Respublikos muitinės turimos informacijos ir duomenų kopijų pateikimo paslauga yra mokama, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2001 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 62 patvirtintomis Mokėjimo už muitinės įstaigų teikiamas paslaugas taisyklėmis. Pareiškėjui buvo pateikti jo pašto siuntų, susijusių su nagrinėjamu skundu, muitinio įforminimo dokumentai, tačiau dėl pašto siuntų muitinės deklaracijų iš Jungtinių Amerikos Valstijų 2012-2014 metais parengimo aptariamame rašte pareiškėjo buvo paprašyta nurodyti, ar jis sutinka susimokėti už tai pagal nustatytus įkainius.

Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo tvirtinimu, jog Muitinės departamentas atsisakė pateikti prašomų dokumentų kopijas. Kaip matyti, Muitinės departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymą, pateikė dalį prašomų dokumentų, o dėl likusių dokumentų nurodė jų pateikimo sąlygas. Pareiškėjas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų Muitinės departamento pareigūnų teisės aktus pažeidžiančių veiksmų ar neveikimo, sukėlusių jam žalą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo prašymo priteisti žalą, kildinamą iš Finansų ministerijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, rodančių neteisėtą Finansų ministerijos veikimą ar neveikimą jo atžvilgiu, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Finansų ministerijos veiksmų pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Tai, kad Finansų ministerija šioje administracinėje byloje nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo skundą, negali būti laikoma aplinkybe, patvirtinančia trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtus veiksmus, taip pat tai nerodo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įtraukė Finansų ministeriją šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o ne atsakovu, įvertinus tai, kad pareiškėjas neįvardijo jokių Finansų ministerijos veiksmų ar neveikimo, galimai sukėlusių jam turtinę ir neturtinę žalą, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apelianto nurodyta aplinkybė dėl Muitinės departamento atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, nurodo Konstitucijos 109, 110 ir 112 straipsnius, kitas teisės aktų nuostatas, tačiau tai yra abstraktūs teiginiai, kurie nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ši byla privalėjo būti sujungta su kitomis pareiškėjo nurodomomis bylomis. Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo tuo aspektu, kad nebuvo sujungtos bylos.

Šios bylos nagrinėjimo eiga ir bylos medžiaga nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas sujungti šią bylą su kitomis pareiškėjo nurodytomis bylomis turėjo neigiamos įtakos šio administracinio proceso koncentruotumui bei operatyvumui. ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas, o proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014; 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-371/2014; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-150/2014).

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties (teismo šališkumo objektyviąja prasme), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (pvz., EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (pvz., EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti sprendimą priėmusių teisėjų procesiniai veiksmai, kuriuos pareiškėjas traktuoja kaip ABTĮ ir Konstitucijos nuostatų pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl pareiškėjo nurodomų kitų Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų (ne apeliaciniu skundu apskųstą sprendimą priėmusių teisėjų) veiksmų bei (ne)šališkumo, nes šiuo atveju yra aktualūs pareiškėjo argumentai, susiję su sprendimą priėmusių teisėjų (ne)šališkumu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus ir aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma tenkinti šiuos reikalavimus, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo išvados nemotyvuotos. Šiuo atveju darytina išvada, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos, priėmusios skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą, veiksmuose, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Muitinės departamento, Finansų ministerijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo, jo pirmininkės, pirmininkės pavaduotojos veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, remiantis ABTĮ 109 straipsniu, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negali būti nagrinėjami ir vertinami atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens darbuotojų veiksmai pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, nes nagrinėjama administracinė byla, kurioje teisiškai svarbios ir reikšmingos yra tik aplinkybės, susijusios su tuo, ar atsakovai bei trečiasis suinteresuotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), ar šiais veiksmais, neveikimu buvo padaryta pareiškėjui jo nurodoma turtinė ir neturtinė žala, kurios atlyginimą nustato CK 6.271 straipsnis.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą sprendimą, bei šio teismo pirmininkei ir pirmininkės pavaduotojai, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo apeliacinį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas