2016-06-15 Nr. AB-12972-3-61-3-01448-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-564-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01448-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Š., atstovaujamos J. Š., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š., atstovaujamos J. Š., skundą dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama J. Š., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydama: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pakeisti direktoriaus 2016 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 1P-14-(1.3.) „Dėl žemės sklypų (jų dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 131 Alytus–Simnas–Kalvarija ruožui nuo 22,40 iki 29,33 km (su Simno aplinkkeliu) rekonstruoti) Alytaus rajone procedūros pradžios“, išbraukti iš sąrašo eilės Nr. 26 esančią V. Š., panaikinant sprendimą paimti visuomenės poreikiams 0,04 ha žemės sklypo dalį; 2) įpareigoti plano rengėją uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Kelprojektas“ pašalinti Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodekso 19 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, Higienos normos HN 33:11, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 604 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ pažeidimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi (b. l. 26–28) pareiškėjos skundą atsisakė priimti ir išaiškino pareiškėjai, kad ji, nesutikdama su UAB „Kelprojektas“ veiksmais, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos apylinkės teismą pagal UAB „Kelprojektas“ buveinės vietą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo 1-ojo reikalavimo, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėja nesutinka su Tarnybos 2016 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 1P-14-(1.3.), kuriuo nuspręsta jai priklausančią žemės sklypo dalį paimti visuomenės poreikiams.

Tuo tarpu pareiškėjos skundo, jo priedų turinys ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėja, nesutikdama su minėtu įsakymu, apie kurį ji buvo informuota Tarnybos Alytaus skyriaus 2016 m. sausio 22 d. raštu, 2016 m. vasario 9 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Tarnybą panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 1P-14-(1.3.) „Dėl žemės sklypų (jų dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 131 Alytus–Simnas–Kalvarija ruožui nuo 22,40 iki 29,33 km (su Simno aplinkkeliu) rekonstruoti) Alytaus rajone procedūros pradžios“ dalį, kuria pareiškėjos sklypo dalis įtraukta į visuomenės poreikiams paimamų sklypų sąrašą, taip pat pareiškėja prašė įpareigoti plano rengėją UAB „Kelprojektas“ pašalinti Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodekso 19 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, Higienos normos HN 33:11, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d.

įsakymo Nr. 604 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ pažeidimus. Tačiau, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. 2646-423/2016, kuria atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Tokia teismo nutartis grindžiama tuo, kad pareiškėjos skundo reikalavimas kildinamas iš centrinio administravimo subjekto veiksmų, todėl byla nepriskirtina Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Minėtos teismo nutarties pareiškėja neginčijo ir ji yra įsiteisėjusi. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartyje išaiškino pareiškėjai teisę su skundu kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Taigi, pareiškėja nuo šios nutarties gavimo momento, siekdama tinkamai apginti savo teises, turėjo per protingą terminą pateikti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau ji su skundu, kuriame keliami iš esmės analogiški, kaip ir Kauno apygardos administraciniam teismui 2016 m. vasario 9 d. pateiktame skunde suformuluoti, reikalavimai, į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 8 d., t. y. praėjus 1 mėnesiui nuo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties priėmimo dienos.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, kad trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (rėmėsi LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011).

Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (rėmėsi LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (rėmėsi LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde teismui nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti tokį ilgą jos delsimą su skundu kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, taip pat nepateikė teismui tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjos skundo 1-asis reikalavimas paduotas teismui praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą, o pareiškėja neprašo jo atnaujinti, todėl šį reikalavimą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Dėl pareiškėjos skundo 2-ojo reikalavimo teismas pabrėžė, kad pagal ABTĮ 3 straipsnį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsniu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 2 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad viešasis administravimas yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų – valstybės institucijų ar įstaigų, pareigūnų, valstybės tarnautojų ir kt. – veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Tuo tarpu pareiškėja 2-uoju skundo reikalavimu prašo teismo įpareigoti UAB „Kelprojektas“ atlikti tam tikrus jos nurodytus veiksmus. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundo 2-asis reikalavimo dalykas kildinamas ne iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektų veiklos, teismas konstatavo, jog šį reikalavimą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Teismas šiuo aspektu pareiškėjai papildomai išaiškino, kad ji, nesutikdama su UAB „Kelprojektas“ veiksmais, turi teisę CPK nustatyta tvarka su ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos apylinkės teismą pagal UAB „Kelprojektas“ buveinės vietą.

III. Pareiškėja V. Š., atstovaujama J. Š., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 33–35), prašydama įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą priimti pareiškėjos skundo 1-ąjį reikalavimą. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas skundo dėl jos 1-ojo reikalavimo padavimo terminas, kadangi Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis jai buvo išsiųsta 2016 m. kovo 9 d., o šią nutartį ji gavo tik 2016 m. kovo 10 d. ir būtent nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjos skundą dalyje dėl 1-ojo reikalavimo atsisakyta priimti, kadangi yra praleistas skundo dėl šio reikalavimo padavimo terminas ir pareiškėja neteikė prašymo jį atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėja atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas atsisakė priimti jos skundą dalyje dėl 2-ojo reikalavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl tos nutarties dalies, su kuria pareiškėja nesutinka pateikdama argumentus atskirajame skunde.

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja siekia apskųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 19 d.

įsakymą Nr. 1P-14-(1.3.) „Dėl žemės sklypų (jų dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 131 Alytus–Simnas–Kalvarija ruožui nuo 22,40 iki 29,33 km (su Simno aplinkkeliu) rekonstruoti) Alytaus rajone procedūros pradžios“. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, matyti, kad pareiškėja apie minėtą Tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 1P-14-(1.3.) buvo informuota Tarnybos Alytaus skyriaus 2016 m. sausio 22 d. raštu Nr. 2SD-259-(14.2.123.), kuriame, be kita ko, nurodyta, jog jis įteikiamas pasirašytinai (b. l. 21).

Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja, nesutikdama su minėtu įsakymu, 2016 m. vasario 9 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. kovo 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kadangi pareiškėjos skundo reikalavimas kildinamas iš centrinio administravimo subjekto veiksmų, todėl byla nepriskirtina Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai (b. l. 22–23). Minėtos teismo nutarties pareiškėja neginčijo ir ji yra įsiteisėjusi (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Tuo tarpu skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja paštu išsiuntė tik 2016 m. balandžio 8 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 25), t. y., kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, praleidusi įstatymo numatytą skundo padavimo terminą, ir teikdama skundą neprašė jį atnaujinti. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju skundo dėl Tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 1P-14-(1.3.) padavimo terminas, remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, skaičiuojamas būtent nuo šio akto paskelbimo (įteikimo) pareiškėjai dienos, o ne nuo minėtos Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties gavimo dienos, kaip atskirajame skunde teigia pareiškėja.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Šiuo aspektu kartu atkreiptinas dėmesys, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis dėl ginčijamo akto į teismą, kartu su skundu pateikiant įrodymais grįstą prašymą dėl termino atnaujinimo. Atitinkamai pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių yra reikšmingos sprendžiant būtent prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl nagrinėjamu atveju nesvarstytinos, kadangi prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui kartu su skundu, o ne išreiškiamas apeliacinės instancijos teismui paduotame atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, naujai keliamų procesinių klausimų nesprendžia, o tik patikrina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal šios nutarties priėmimo metu buvusias procesines aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-509/2011).

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. Š., atstovaujamos J. Š., atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius