2018-10-17 Nr. AB-18578-3-61-3-02262-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2480-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02262-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. M. (I. M.) su patikslintu skundu (b. l. 74–79) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, LAVL), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, jog LAVL buvo laikomas nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto. Dėl to patyrė pažeminimą, sveikatos sutrikimus, pasireiškusius egzema, miego sutrikimu, dvasiniais sukrėtimais.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad serga pavojingomis lėtinėmis ligomis. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublika turėjo atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir garantuoti kalinamiems asmenims sąlygas, kurios užtikrintų, kad jų orumas būtų gerbiamas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 102–109).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 19 d. sprendimu (b. l. 117 ir 118) pareiškėjo I. M. (I. M.) skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Teismas nurodė, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. gegužės 30 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 4) ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą. Byloje nebuvo jokių įrodymų, kurie patvirtintų, ar kas nors atėmė pareiškėjui galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe, skundą teismui išsiųsti paštu. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas I. M. (I. M.) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 123 ir 124), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

9. Pareiškėjas pažymi, kad EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties termino.

10. Pareiškėjas teigia, kad EŽTT nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbų, todėl negalėjo susipažinti su šiuose teisės aktuose numatytais kalinimo standartais ir dėl to negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynybos.

11. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo jis patyrė psichologinį smurtą iš kitų nuteistųjų, kurie, baimindamiesi užsikrėsti ligomis nuo pareiškėjo, visais būdais siekė jį izoliuoti, taip pat naudojo fizinį smurtą, dėl kurio pareiškėjas patyrė rimtų sužalojimų.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime (b. l. 130–132) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės remiasi pirmosios instancijos teismo argumentais.

14. Atsakovas papildomai nurodo, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aklai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant apeliantui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, asmuo negalėjo kreiptis j teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo I. M. (I. M.) skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. LAVL buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu, nes mano, kad jo atžvilgiu senaties terminas neturėtų būti taikomas.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

18. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas LAVL, prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 102–109).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

20. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo LAVL sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose – 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 30 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 4). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties taikymo.

24. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97). Lietuvoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

25. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

26. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Konvencijos 3 straipsnis ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

27. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui patikslintame skunde nurodė teigė, kad jis negalėjo kreiptis laiku į teismą, nes EŽTT nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, kad jis neturi tam tikrų specialių teisinių žinių ir pažeidimų padarymo metu nesuprato, kad buvo pažeidžiamos jo teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos priežastys yra subjektyvios, neatitinkančios aptartų svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, kriterijų. Tai negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė