f4e3eafd-0600-42e7-89f9-2dc1f4d939ec · Kauno apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-954/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09914-2018-7 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S) Kauno apygardos teismas N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. vasario 6 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio, sekretoriaujant Aidai Gaučienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nuteistajam T.

P., jo gynėjui advokatui Mindaugui Skruibiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rÅ«mų 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., iÅ¡skyrus, kai tai susiję su darbu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., iÅ¡skyrus, kai tai susiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., iÅ¡skyrus, kai tai susiję su darbu. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtÄ bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2018 m. kovo 1 d. 12.21 val. iki 2018 m. kovo 8 d. 14.26 val. (devynios paros).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 71 straipsniu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (750 eurų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ . Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. T. P. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. kovo 1 d. 12.05 val., veikdamas kartu su Ž. B., kuris Kauno apygardos prokuratÅ«ros Marijampolės apylinkės prokuratÅ«ros 2018 m. liepos 4 d. nutarimu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, iÅ¡laužus plastikines priestato duris, įsibrovė į R. U. priklausantį Å«kinį pastatÄ , esantį (duomenys neskelbtini), iÅ¡ kur pagrobė svetimÄ turtÄ â€“ R. U. priklausančiÄ 503 eurų vertės žoliapjovę ,,Husqvarna“ ir 1950 eurų vertės sniego valymo maÅ¡inÄ ,,Snow thrower“, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam R. U. 2453 eurų turtinę žalÄ .

2. Be to, jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. lapkričio 21 d. apie 21.45 val., prie užkandinės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), po įvykusio žodinio konflikto, iÅ¡ savo automobilio atsinešė metalinį strypÄ , kuriuo tyčia vienÄ kartÄ sudavė nukentėjusiajam E. P. į kairės rankos plaÅ¡takÄ , tokiu bÅ«du sukeldamas E. P. fizinį skausmÄ bei tyčia metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam M. V. vienÄ kartÄ Ä¯ kairės kojos Å¡launį ir vienÄ kartÄ Ä¯ kairės rankos dilbį, tokiu bÅ«du sukeldamas M. V. fizinį skausmÄ .

3. Kauno apylinkės teismas, pripažindamas T. P. kaltu, nuosprendyje nurodė, kad kaltinamojo kaltę dėl vagystės patvirtina nukentėjusiojo R. U. ir liudytojo Eugenijaus A. G. parodymai, specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas. Visų parodymai sutampa, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai atitinka įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti kaltinimo pagrįstumu. Taip pat teismas pažymėjo, kad nors kaltinamasis T. P. dėl fizinio skausmo sukėlimo E. P. ir M.

V. savo kaltės nepripažino, tačiau įvertinus byloje esančius ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus darytina iÅ¡vada, kad kaltinamasis T. P. smurtavo E. P. ir M. V. atžvilgiu, suduodamas jiems metaliniu strypu ir taip sukeldamas fizinį skausmÄ . Nors kaltinamasis teigė, kad tokiu bÅ«du gynėsi nuo nukentėjusiųjų, tačiau byloje surinkti ir iÅ¡tirti įrodymai nepatvirtina Å¡iuo atveju buvus bÅ«tinosios ginties situacijos. T. P. veikė tiesiogine tyčia, nes suduodamas metaliniu strypu nukentėjusiajam E. P. į kairės rankos plaÅ¡takÄ bei nukentėjusiajam M.

V. į kairės kojos Å¡launį ir kairės rankos dilbį suprato, kad tokiu bÅ«du gali sukelti fizinį skausmÄ ir to norėjo.

4. Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti 2019 m. lapkričio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, jo atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. 4.1. Skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas. Nagrinėdamas bylÄ pirmos instancijos teismas neįsigilino į faktines aplinkybes, neteisingai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas iÅ¡vadas ir priėmė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ nuosprendį. 4.2.

Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog jis neneigė, kad metaliniu strypu sudavė E. P. ir M. V., tačiau teigė tai padaręs gindamasis, kadangi jautė grėsmę iÅ¡ nukentėjusiųjų. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme jis paaiÅ¡kino, kad konfliktas prasidėjo dar užkandinės viduje, kai trys vaikinai jį užsipuolė dėl tariamai netinkamai pastatyto automobilio, o po to pradėjo kabinėtis ir dėl aprangos. Vertindamas Å¡iuos jo paaiÅ¡kinimus skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad svarbu yra tai, kad žodinis konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų, kuris prasidėjo užkandinės viduje, jau buvo pasibaigęs. BÅ«tent Å¡i iÅ¡vada lėmė ir kitas skundžiamajame nuosprendyje iÅ¡dėstytas iÅ¡vadas. 4.3.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad užbaigus ikiteisminį tyrimÄ jo gynėjas pateikė praÅ¡ymÄ jį papildyti, kadangi ikiteisminis tyrimas yra atliktas pavirÅ¡utiniÅ¡kai, neiÅ¡naudotos visos procesinės galimybės nustatyti objektyviÄ tiesÄ , kadangi jo metu nebuvo nustatyti ir apklausti kiti asmenys, kurie neabejotinai buvo užkandinėje ten vykusio konflikto metu. AnalogiÅ¡kÄ praÅ¡ymÄ jo gynėjas keletÄ kartų kartojo ir bylÄ nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tačiau skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas juos taip pat atmetė.

Tai, kad visiÅ¡kai nebuvo tiriamos konflikto tarp jo ir nukentėjusių vykusio užkandinės viduje aplinkybės teismui nesutrukdė pasisakyti dėl Å¡io konflikto pabaigos ir tuo remiantis padaryti kitas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas iÅ¡vadas. Mano, kad tokias iÅ¡vadas buvo galima padaryti tik visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrus visas reikÅ¡mingas aplinkybes, t. y. nustačius ir apklausus konfliktÄ mačiusius su juo nesusijusius, taigi visiÅ¡kai objektyvius, asmenis.

5. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis T. P. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Skruibis prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo T. P. apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo iÅ¡vadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Remiantis Å¡io straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo T. P. skundo esmę, jame keliamus klausimus, bylÄ patikrina skundo ribose, t. y. įrodymų vertinimo, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aspektu.

7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti. Ä®rodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ .

Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemÄ , o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iÅ¡ anksto nėra svarbesnis už kitÄ , nepriklausomai nuo įrodymų Å¡altinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, raÅ¡ytiniai įrodymai ir pan.).

Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagÄ sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė byloje esančius įrodymus, jų visetÄ bei iÅ¡ esmės padarė pagrįstas iÅ¡vadas, neprieÅ¡taraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo T. P. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiÅ¡kai įvertino.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo iÅ¡vados dėl apelianto tyčinių veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iÅ¡ nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetÄ , detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiÅ¡kai pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad T. P. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

9. Pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadÄ , kad T. P. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ veikÄ , grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai iÅ¡nagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis T. P., nukentėjusieji E. P. ir M. V., liudytojai J. B. ir M. S., taip pat iÅ¡tirti raÅ¡ytiniai duomenys bei peržiÅ«rėtas vaizdo įraÅ¡as, kuriame užfiksuoti objektyvÅ«s duomenys – konkretÅ«s įvykio dalyvių veiksmai.

Baigus ikiteisminį tyrimÄ bei bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo T. P. gynėjas reiÅ¡kė praÅ¡ymus nustatyti ir apklausti įvykio metu „(duomenys neskelbtini)“ buvusius asmenis ir darbuotojus. Tiek prokuroras, tiek ir pirmosios instancijos teismas Å¡iuos praÅ¡ymus motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, tai savaime nereiÅ¡kia, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos nuteistojo teisės, byla iÅ¡nagrinėta neiÅ¡samiai, o priimtas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisingas.

AnalogiÅ¡kÄ praÅ¡ymÄ nuteistojo gynėjas pareiÅ¡kė ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgusi į nagrinėjamo kaltinimo ribas bei į tai, kad T. P. inkriminuoti smurtiniai veiksmai buvo atlikti ne užkandinės viduje bei jau pasibaigus žodiniam konfliktui, praÅ¡ymÄ atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, jog iÅ¡samus visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-247-788/2017).

TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikÅ¡mingos bylai teisingai iÅ¡spręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti iÅ¡vadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

Taigi vien apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiÅ¡kia, kad pirmosios teismas iÅ¡samiai neiÅ¡tyrė visų bylos aplinkybių ir tuo pažeidė baudžiamojo proceso įstatymÄ .

10. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad jis jokios tyčios sužaloti nukentėjusiuosius neturėjo, tai buvo atsakas į nukentėjusiųjų grasinimus, kuriuos nukentėjusieji iÅ¡sakė užkandinės viduje, jo atžvilgiu. Apelianto įsitikinimu jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma paneigia apelianto teiginius apie bÅ«tinosios ginties situacijos buvimÄ . AnalogiÅ¡ka versija buvo keliama ir nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino nuteistojo T. P. veiksmus ir bÅ«tinosios ginties kontekste bei padarė iÅ¡vadÄ , jog neegzistavo bÅ«tinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija, dar kartÄ patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad aplinkybių, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti, jog nuteistasis T. P. veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, byloje nenustatyta.

Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia bÅ«ti iÅ¡teisintas, konstatuojant, kad jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, yra nepagrįsti ir atmetami.

11. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bÅ«tinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos bÅ«tinosios ginties ribos.

Kėsinimosi pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams.

Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingÄ kėsinimÄ si apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei bÅ«tinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012). Taigi, bÅ«tinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtÄ , atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir iÅ¡tirti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina. 11.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių E. P. ir M. V. elgesį vertinti kaip pavojingÄ kėsinimÄ si, nuo kurio T. P. buvo priverstas gintis naudodamas fizinį smurtÄ . Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad žodinis konfliktas tarp T. P. ir E. P. bei M. V. buvo pasibaigęs bei, kad po Å¡io konflikto pats nuteistasis T.

P. greitu žingsniu priėjo prie nukentėjusiųjų nešinas metaliniu strypu. Su pastarosiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistasis nesutinka, tačiau apelianto teiginius paneigia nuoseklūs nukentėjusiųjų E. P. ir M. V., liudytojo J. B. parodymai ir vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. 11.2. Nukentėjusysis E. P. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad 2018 m. lapkričio 21 d. apie 21.42 val. su M. V. ir J. B. atvyko į užkandinę ,,(duomenys neskelbtini)“. Būnant užkandinėje matė kaip atvažiavo automobiliu T.

P., kuris savo automobilį pastatė netoli užkandinės ir įėjo į užkandinę. M. V. davė jam pastabÄ , kad jis ne vietoje pastatė automobilį. Jis tÄ patį pasakė T. P., todėl prasidėjo žodinis konfliktas, į kurį nesikiÅ¡o tik J. B.. Jiems bÅ«nant užkandinėje, T. P. buvo vienÄ kartÄ išėjęs iÅ¡ užkandinės. Sulaukę savo užsakyto maisto visi trys išėjo iÅ¡ užkandinės, išėję pasuko į deÅ¡inę. Išėjus iÅ¡ užkandinės pamatė greitu žingsniu ateinantį T.

P. su metaliniu strypu rankoje. Paklausė kÄ jis daro, tačiau priėjęs T. P. užsimojo ir sudavė jam vienÄ smÅ«gį per rankÄ , dėl ko jautė fizinį skausmÄ , buvo patinęs rankos krumplys. Sudavęs vienÄ smÅ«gį jam, T. P. nuėjo prie M. V.. M. V. iÅ¡kvietė policijÄ . Matė, kaip T. P. metalinį strypÄ nunešė atgal į savo automobilį (6 t., b. l. 9). IÅ¡ esmės analogiÅ¡kas aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis M. V.. Teisiamojo posėdžio metu M. V. nurodė, kad jam su kolegomis bÅ«nant užkandinėje „(duomenys neskelbtini)“, matė kaip atvažiavo T.

P., kurio iki įvykio nepažinojo. T. P. automobilį pasistatė Å¡alia užkandinės, prie pakeliamo užtvaro, todėl jam užėjus į užkandinę, pareiÅ¡kė pastabÄ dėl netinkamai pastatyto automobilio. Po Å¡ios pastabos užkandinės prasidėjo žodinis konfliktas, T. P. pradėjo vartoti necenzÅ«rinius žodžius ir grasinti. Nusipirkę maistÄ , išėjo iÅ¡ užkandinės, pasuko į deÅ¡inę, tuo metu T. P. nematė. Paėjus 5-7 metrus iÅ¡girdo E. P. Å¡aukiant ,,kÄ darai“.

Atsisukęs pamatė, kad T. P. atbėga prie jo ir metaliniu strypu sudavė du smÅ«gius: vienÄ Ä¯ kairį dilbį, kitÄ â€“ į kairę Å¡launį. Nuo smÅ«gių dengėsi ranka. Po ko T. P. nuėjo į automobilį, o jis iÅ¡kvietė policijÄ (6 t., b. l. 8–9). IÅ¡ esmės analogiÅ¡kas aplinkybės nurodė ir liudytojas J. B. (6 t., b. l. 23–24). Nuteistojo T. P. iÅ¡keltÄ versijÄ dėl bÅ«tinosios ginties situacijos buvimo paneigia ir byloje esantis vaizdo įraÅ¡as, kuris buvo apžiÅ«rėtas daiktų apžiÅ«ros metu ir peržiÅ«rėtas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (5 t., b. l. 83–85, 6 t., b. l. 16).

BÅ«tent Å¡iame įraÅ¡e užfiksuota, kad nuteistajam T. P., po to kai jis išėjo iÅ¡ užkandinės po žodinio konflikto su nukentėjusiaisiais, nebuvo kilęs joks realus ir akivaizdus pavojus. Taip pat sprendžiant iÅ¡ įraÅ¡e užfiksuotų nuteistojo veiksmų trukmės konfliktas užkandinės viduje buvo pasibaigęs, nes nuo T. P. išėjimo iÅ¡ užkandinės ir nukentėjusiųjų išėjimo iÅ¡ užkandinės praėjo dvi minutės. Per šį laikÄ jokių veiksmų nukentėjusieji T.

P. atžvilgiu neatliko. PrieÅ¡ingai, nukentėjusieji išėję iÅ¡ užkandinės pasuko į kitÄ pusę, nei stovėjo T. P. automobilis, kuriame sėdėjo jis pats. Taip pat iÅ¡ aptariamo vaizdo įraÅ¡o matyti, kad po to, kai nukentėjusieji išėjo iÅ¡ užkandinės, nuteistasis T. P. iÅ¡lipęs iÅ¡ savo automobilio paskubomis nuėjo paskui išėjusius asmenis ir atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų M. V. ir E. P. atžvilgiu.

12. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, aptarti duomenys patvirtina, kad nei E. P. nei M. V. neatliko realių pavojingų ir akivaizdžių veiksmų nuo kurių nuteistasis T. P. bÅ«tų priverstas gintis naudojant fizinį skurtÄ , tai yra metaliniu strypu suduoti nukentėjusiajam E. P. į kairės rankos plaÅ¡takÄ , o nukentėjusiajam M. V. vienÄ kartÄ Ä¯ kairės kojos Å¡launį ir vienÄ kartÄ Ä¯ kairės rankos dilbį. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai iÅ¡vadai, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo susiklosčiusi bÅ«tinosios ginties situacija, kuri sudarytų pagrindÄ T.

P. gintis, ir sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamos įvykio aplinkybės yra tik jo gynybinė versija. Be to, pažymima ir tai, jog nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, paliko neiÅ¡spręstas abejones dėl įvykio aplinkybių ir T. P. kaltės, o skundžiamame nuosprendyje daromų iÅ¡vadų nepagrindė iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal nuteistojo T.

P. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieÅ¡tarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iÅ¡ esmės iÅ¡reiÅ¡kia tik apelianto nesutikimÄ su teismo padarytomis jam nepalankiomis iÅ¡vadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo iÅ¡vadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais bÅ«dais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl T.

P. kaltės yra nepagrįstos.

13. Apibendrinant iÅ¡dėstytų aplinkybių visumÄ konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuosprendyje padarytos iÅ¡vados dėl T. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ iÅ¡samiai argumentuotos ir pagrįstos įrodymais. Atsižvelgiant į tai tenkinti nuteistojo T. P. apeliacinį skundÄ remiantis jame nurodytais argumentais ir nuosprendį panaikinti nėra pagrindo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, n u t a r i a : nuteistojo T. P. apeliacinį skundÄ atmesti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Algirdas Giedraitis Darius Kantaravičius Nerijus Meilutis