2019-01-29 Nr. AB-2859-3-63-3-00274-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-2-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00274-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4715-552/2017 pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį tarnybinį atlyginimą už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti D. M. teismo išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos apskrities VPK viršininkas, atsižvelgęs į 2017 m. vasario 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-15 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), 2017 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 30-TE-145 nuo 2017 m. kovo 17 d. jį atleido iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Iki tol D. M. dirbo vyriausiuoju postiniu Klaipėdos apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriuje (toliau – OVS) ir iki teisės gauti pareigūno pensiją jam buvo likęs mėnuo bei 6 dienos. Per tarnybos laiką pareiškėjas ne kartą buvo skatintas už nepriekaištingą tarnybą ir galiojančių nuobaudų neturėjo.

3. D. M. nurodė, kad naktį iš 2016 m. gruodžio 19 d. į 20 d., eidamas vyriausiojo policijos postinio pareigas, su dar keturiais pareigūnais budėjo Klaipėdos apskrities VPK OVS patalpose. 2016 m. gruodžio 20 d. 2.56 val. į Klaipėdos apskrities VPK OVS buvo atvesdintas sulaikytasis T. S., kuriam buvo nustatytas 1,57 promilių girtumas. Sulaikytasis 3.03 val. buvo įvestas į laikino sulaikymo patalpą. Po kurio laiko jis pradėjo garsiai rėkauti, periodiškai daužyti rankomis ir spardyti kojomis kameros duris. Per vaizdo monitorių matėsi, kaip jis, kelis kartus įsibėgėdamas ir pašokdamas į orą, kojomis stipriai spyrė į kameros duris. Toks sulaikytojo elgesys trukdė pareigūnams tinkamai atlikti savo darbą, kėlė pavojų paties sulaikytojo saugumui bei policijos turtui. Postinis V. A. bei patrulis R. Š. ne kartą T. S. įspėjo nusiraminti, tačiau jis teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdė bei neklausė V. A. perspėjimo, kad jo atžvilgiu bus panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai ir virvė, kurios jam buvo parodytos (3.53 val.). Uždarius kameros duris, T. S. vėl įsibėgėjo, pašoko į orą ir kojomis stipriai spyrė į jas. Atsižvelgęs į tai, pareigūnas V. A. nutarė panaudoti specialiąsias priemones. Jam atėjo padėti postinis R. Š., o netrukus ir pareiškėjas. V. A. T. S. rankas surakino už nugaros, pririšo prie antrankių virvę, kurią permetęs per kameros duris ir jas uždaręs, pririšo virvės galą prie durų rankenos. Taip buvo siekiama laikinai apriboti sulaikytojo judesius, kad jis negalėtų tęsti savo agresyvių, pavojingų ir neteisėtų veiksmų. Jokio fizinio skausmo, išskyrus elementarų nepatogumą, tokie veiksmai T. S. neturėjo sukelti. Tuo metu D. M. neturėjo pagrindo abejoti, kad sulaikytojo atžvilgiu panaudota prievarta yra neadekvati esamai situacijai, tuo labiau, kad visą šią situaciją stebėjo vyresnysis pamainos pareigūnas (budėtojas) komisaras-inspektorius L. L. ir jai pritarė.

4. Būdamas įsitikinęs, kad situacija suvaldyta ir kad už tolesnius veiksmus yra atsakingas postinis V. A. bei situaciją stebėjęs vyresnysis pareigūnas L. L., pareiškėjas grįžo prie savo tiesioginių pareigų. Jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad postinis V. A., 4.29 val. priėjęs prie kameros, kurioje buvo uždarytas sulaikytasis, virvę įtemps stipriau ir ją nuriš tik 4.50 val. , t. y. kad specialiosios priemonės T. S. atžvilgiu bus naudojamos taip ilgai ir kad V. A. stipriau įtemps virvę.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities VPK vadovybė buvo ne kartą informuota apie ribotas galimybes OVS pareigūnams tinkamai vykdyti pavestas pareigas bei tramdyti netinkamai besielgiančius apsvaigusius asmenis. Laikino sulaikymo kameros nėra pritaikytos tokiems veiksmams, todėl pareigūnai yra palikti panašias situacijas valdyti pagal savo supratimą bei sugebėjimus. Remiantis susiklosčiusia Klaipėdos apskrities VPK praktika, buvo pagrindas manyti, kad laikinai sulaikytų OVS asmenų, kurie nevykdo teisėtų policijos pareigūnų nurodymų ir įspėjimų, atžvilgiu yra priimtina taikyti specialias policijos priemones, ribojančias jų judesius bei galimybę atlikti veiksmus, trukdančius pareigūnų darbą ir keliančius pavojų policijos turtui bei pačių sulaikytųjų sveikatai. Pareiškėjo nuomone, jo trumpalaikiai veiksmai, trukę apie vieną minutę ir pasireiškę pagalba kolegai V. A. taikyti pagrįstą prievartą, neturi būti vertinami kaip neteisėti. Net šiuos veiksmus pripažįstant pažeidžiančiais nustatytą valstybės tarnybos tvarką, D. M. buvo skirta nepagrįstai griežta nuobauda.

6. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo D. M. skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, jog savo elgesiu pareiškėjas pažemino policijos pareigūno vardą, nes būdamas policijos pareigūnu, 2016 m. gruodžio 20 d. eidamas Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas, tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir savo nežmoniškais, kitą asmenį kankinančiais bei žmogaus orumą žeminančiais veiksmais nesilaikė pagarbos žmogui pavyzdingumo principų. Tyčiniais veiksmais D. M. taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), 13 straipsnį bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui. Atsakovo nuomone, tarnybinio patikrinimo metu nustatyti neteisėti D. M. veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas.

II. 8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ dalį, kuria pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, grąžino D. M. į Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas ir jam priteisė vidutinį tarnybinį atlyginimą už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Likusi pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta, o jo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo – paliktas nenagrinėtas.

9. Teismas pažymėjo, kad D. M. įteiktas 2017 m. sausio 25 d. pranešimas Nr. 30-PR1-8 yra aiškus ir nedviprasmiškas – jame nurodytas galbūt padaryto nusižengimo laikas, pažeidimo esmė, teisės aktų nuostatos, kurios galbūt buvo pažeistos. Minėtame pranešime pareiškėjui buvo nurodyta iki 2017 m. sausio 31 d. pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, taip pat buvo paaiškintos kitos jo teisės, todėl iš 2017 m. sausio 25 d. pranešimo Nr. 30-PR1-8 turinio D. M. turėjo aiškiai suprasti, kuo jis yra kaltinamas, ir galėjo tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Pareiškėjui, atsižvelgus į jo 2017 m. vasario 15 d. prašymą, buvo pateiktos tarnybinio patikrinimo medžiagos kopijos. Nors minėtame pranešime nėra nurodyta, jog D. M. savo veiksmais galbūt pažemino pareigūno vardą, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ši aplinkybė nėra esminė, kadangi Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo vertinamos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios buvo nurodytos Klaipėdos apskrities VPK pranešime Nr. 30-PR1-8. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo netinkamai informuotas apie jo padarytus teisės aktų pažeidimus ar nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą. Klaipėdos apskrities VPK viršininkas, atsižvelgęs į Tarnybinio patikrinimo išvadą bei vadovaudamasis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu 2017 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 30-TE-145 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos už pareigūno vado pažeminimą.

10. Teismas nustatė, kad sulaikytam asmeniui sutramdyti buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai ir virvė, kurias panaudojo V. A.. Jis sulaikymo patalpoje esančiam T. S. antrankiais už nugaros surakino rankas, laikant kitam policijos pareigūnui, užfiksavo virvę prie antrankių, tempdamas virve antrankiais už nugaros surakintas rankas į viršų, pervėrė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę, tada virvės galą patempė į apačią ir užfiksavo už kameros durų rankenos, dėl to T. S. liko antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, įtemptomis į viršų. Vaizdo įrašas bei teismo posėdyje išsakyti liudytojo R. Š. paaiškinimai patvirtino, kad tuo metu, kai policijos pareigūnas V. A. naudojo specialiąsias prievartos priemones T. S. sutramdyti, D. M. laikė atidarytas kameros duris bei surakinus sulaikytąjį ir pervėrus virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę, jas uždarė. Vaizdo įrašas bei liudytojo R. Š. parodymai patvirtino, kad tiesioginių veiksmų, kurie buvo nukreipti prieš T. S., pareiškėjas neatliko.

11. Teismas pažymėjo, kad pateiktas vaizdo įrašas patvirtino, jog T. S. tam tikrą laiką gulėjo ant suolo, vėliau periodiškai beldė į sulaikymo patalpos duris. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad sulaikytasis būtų daužęs sulaikymo patalpos inventorių ar save žalojęs, t. y. kad iš esmės buvo pagrindas naudoti specialiąsias prievartos priemones – virvę ir antrankius. Vaizdo įrašas leido spręsti, kad pareiškėjas nė karto nebuvo atidaręs kameros durų ir nematė, ar sulaikytasis save žaloja, niokoja inventorių, ar nesipriešina policijos pareigūnams. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad D. M. galėjo nežinoti, jog policijos pareigūnas V. A. sulaikytojo atžvilgiu nepagrįstai naudojo specialiąsias prievartos priemones. Vaizdo įrašas taip pat patvirtino, kad pareiškėjas 3.54 val. priėjo palaikyti durų, kai policijos pareigūnai V. A. ir R. Š. sulaikytojo T. S. atžvilgiu naudojo specialiąsias prievartos priemones – virvę ir antrankius. D. M. matė, kaip V. A. per durų viršų pervėrė virvę ir ją užfiksavo prie durų, tačiau pats jokių kitų veiksmų, išskyrus durų palaikymą ir uždarymą, neatliko. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Policijos įstatymas nereglamentavo specialiųjų prievartos priemonių taikymo būdo prieš agresyvius sulaikytus asmenis.

12. Teismas iš į bylą pateikto Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyrio 2016 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados „Dėl E. G. skundo“ Nr. 30-IS-81 turinio nustatė, kad policijos pareigūnai prieš kitą sulaikytąjį E. G. anksčiau yra naudoję antrankius ir virvę bei tokie pareigūnų veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais. Teismo posėdyje liudytojas L. L., dirbęs Klaipėdos apskrities VPK OVS specialistu ir įvykio metu buvęs vyresniuoju pamainos pareigūnu, nurodė, kad agresyviems asmenims laikyti patalpos Klaipėdos apskrities VPK nebuvo įrengtos, o teisės aktų, kurie reglamentuotų, kaip sulaikytuosius galima ir negalima surišti, nebuvo. Liudytojas pažymėjo manęs, kad policijos pareigūnas V. A. atlieka teisėtus veiksmus, todėl jokių pastabų pareigūnams nereiškė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo manyti, jog policijos pareigūnas V. A. elgėsi teisėtai ir pagrįstai, nors būdamas policijos pareigūnu, privalėjo būti susipažinęs su teisės aktų nuostatomis ir suprasti, kad nurodytas specialiųjų priemonių uždėjimo ir pritvirtinimo būdas pažeidžia sulaikytojo teises.

13. Teismas padarė išvadą, kad D. M. tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei jam kančių nesukėlė, be to, nežinojo apie specialiųjų priemonių taikymo pagrįstumą sulaikytojo atžvilgiu, todėl sprendė, kad pareiškėjas Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nepažeidė, tačiau būdamas policijos pareigūnu, kuris privalo gerbti žmogaus teises ir laisves, ir matydamas kito policijos pareigūno V. A. veiksmus bei tai, kad sulaikytasis ilgą laiką garsiai šaukė, turėjo suprasti, kad asmuo yra kankinamas ir žeminamas. Tai, kad sulaikytojo šauksmus jis girdėjo, patvirtino vaizdo įrašas, tačiau D. M. jokių veiksmų, kad nutrauktų V. A. veiksmus, nesiėmė, be to, nebandė aiškintis, ar pareigūnas pagrįstai naudoja specialiąsias prievartos priemones. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte bei Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 bei 5 punktus, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3 bei 4.6 punktus.

14. Teismas sprendė, kad vertinant D. M. veiksmus Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu, jie nepripažintini šiurkščiais, t. y. tokio pobūdžio, už kuriuos taikomos Statute nustatytos pasekmės – atleidimas iš pareigų. Ginčijamame 2017 m. vasario 15 d. įsakyme Nr. 30-TE-145 buvo nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo veiksmuose egzistuoja sąlygos, dėl kurių yra teisėtas pagrindas pripažinti, jog jis pažemino pareigūno vardą. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino ginčijamo įsakymo dalį, kuria D. M. buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, ir jį grąžino į ankstesnes pareigas.

15. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjo padaryto nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis ir aplinkybes, jog pareigūnų veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, D. M., kaip pareigūno, statusą ir jo tarnybinę veiklą charakterizuojančią medžiagą, teismas sprendė, jog už padarytą nusižengimą jam turi būti skiriamas griežtas papeikimas (Statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teismo vertinimu, ši tarnybinė nuobauda atitinka pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

III. 16. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjo D. M. skundą pripažinti nepagrįstu.

17. Apeliacinį skundą atsakovas grindė šiais argumentais: teismas, priimdamas sprendimą, formaliai vertino tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų pagrįstumą ir teisėtumą, jų nesiejo su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, kai kurių duomenų visiškai nevertino arba pripažino nesant reikšmingomis pažeidimo padarymo aplinkybėmis, šališkai vertino liudytojų parodymus bei nesiaiškino tarnybinio patikrinimo metu surinktų faktinių duomenų patikimumo. Kadangi pareigūno veika sukeltų pasekmių, nustatytų Statute, atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, o reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų, teismas, aptardamas faktines bylos aplinkybes, nustatytas Tarnybinio patikrinimo išvadoje, nustatant pareigūno kaltę, įvykdžius tam tikrą veiką, priešingą teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, neįžvelgė pareigūno vardo pažeminimo, kadangi neatkreipė dėmesio į teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą.

18. D. M. buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jam keliami didesni reikalavimai ir nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai, kurių jis prisiekė laikytis, todėl sprendžiant dėl jo elgesio tam tikroje situacijoje, dėl jo suvokimo, kaip reikėtų veikti, bei dėl galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas pareigūno statuso. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, 2016 m. gruodžio 20 d. eidamas Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas, tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir taip sulaužė Statuto 13 straipsnyje nurodytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakenkė policijos prestižui.

19. Pirmosios instancijos teismas prieštaringai vertino D. M. veiksmus – sprendė, kad pareiškėjas tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei jam kančių nesukėlė, be to nežinojo apie specialiųjų priemonių taikymo pagrįstumą sulaikytojo atžvilgiu, todėl padarė išvadą, jog D. M. Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nepažeidė, tačiau pažymėjo, kad būdamas policijos pareigūnu, kuris privalo gerbti žmogaus teises ir laisves, ir matydamas kito policijos pareigūno V. A. veiksmus bei tai, kad sulaikytasis ilgą laiką garsiai rėkė, turėjo suprasti, kad T. S. yra kankinamas ir žeminamas.

20. Pareigūnų V. A., R. Š. ir D. M. veiksmai buvo reikšmingi ir nukreipti bendram tikslui pasiekti – antrankiais už nugaros surakinti T. S. rankas, pririšus virvę prie antrankių, permesti ją per laikino sulaikymo patalpos durų viršų ir rankas įtempus, užfiksuoti virvę už kameros durų rankenos. Taip sulaikytajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kad pareiškėjas veikė sąmoningai ir tokios pasekmės siekė, įrodė duomenys, kai jis, vėliau vaikščiodamas pro laikino sulaikymo patalpą, kurioje buvo T. S., girdėjo sulaikytojo šauksmus, ir suprasdamas, kad sulaikytasis yra kankinamas bei žeminamas, jokių veiksmų nesiėmė. D. M., būdamas pareigūnu ir davęs priesaiką, žino jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose.

21. Teismas neįvertino, kad D. M. veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam draudimui žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsniui. Nė vienas pareigūnas negali vykdyti, kurstyti ar toleruoti jokio kankinimo veiksmo ar kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo.

22. Pareiškėjas D. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jo netenkinti.

23. Pareiškėjas savo poziciją grindė tokiais argumentais: jam inkriminuoti veiksmai – durų prilaikymas, kol prie neblaivaus teisės pažeidėjo T. S. už nugaros surakintų rankų antrankių pririšta virvė buvo permesta per kameros durų viršų ir uždarytos laikino sulaikymo kameros durys, truko iki 38 sekundžių (nuo 3.54:01 iki 3.54:37). Pareiškėjas šių savo atliktų veiksmų neginčijo. Atlikdamas juos, D. M. neturėjo pagrindo abejoti pareigūno V. A. nustatyta aplinkybe, kad yra pagrindas taikyti specialiąsias poveikio priemones, bei poveikio priemonės taikymo būdu, kuriuo buvo siekiama maksimaliai apriboti neblaivaus pažeidėjo veiksmus, dėl kurių jis galėjo susižeisti pats, apsaugoti policijos turtą bei nutraukti veiksmus, trikdančius pareigūnų darbą. Pareiškėjas girdėjo garsius sulaikytojo šauksmus ir durų trankymą. Be to, jis buvo įsitikinęs, kad taikytos specialiosios priemonės bei jų trukmė buvo sankcionuota vyresniojo pamainos pareigūno. Vėliau, D. M. nebūnant patalpoje, kurioje yra laikino sulaikymo kameros durys, pareigūnas V. A., reaguodamas į neblaivaus pažeidėjo elgesį, dar stipriau įtempė virvę, pririštą prie antrankių, kuriais buvo surakintos T. S. rankos. Ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma tik susipažinus su tarnybinio patikrinimo medžiaga.

24. Pateikta 2016 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-1S-81 dėl kito atvejo patvirtino, kad Klaipėdos apskrities VPK pripažino tinkamu policijos specialiųjų poveikio priemonių – antrankių ir virvės – taikymą, surakinant laikinai sulaikyto asmens rankas ir pririšant prie durų, surišant kojas ir paguldant asmenį, pririštą prie durų, ant kameros grindų. Teisėtu šių specialiųjų priemonių taikymo pagrindu buvo pripažinti sulaikyto asmens veiksmai – kameros durų daužymas ir nepaklusimas pareigūnų perspėjimui liautis. Šioje tarnybinėje išvadoje suformuota atsakovo pozicija taip pat prisidėjo prie Klaipėdos apskrities VPK OVS pareigūnų suvokimo apie tinkamo / leidžiamo specialiųjų poveikio priemonių taikymo ypatumus.

25. D. M. nebuvo supažindintas su jokiu rašytiniu dokumentu ir žodiniais nurodymais, konkrečiai nustatančiais policijos specialių priemonių panaudojimo techniką ir neleistinais šių priemonių panaudojimo būdais. Specialiosios priemonės T. S. atžvilgiu buvo taikomos tik po įspėjimo nutraukti neteisėtus veiksmus bei perspėjimo dėl antrankių ir virvės panaudojimo.

26. Klaipėdos apskrities VPK OVS laikino sulaikymo kameros nebuvo tinkamai pritaikytos neblaiviems ir neadekvačiai besielgiantiems sulaikytiems asmenis, nevykdantiems teisėtų policijos pareigūnų nurodymų nutraukti neteisėtus veiksmus, laikyti. Kamerose nėra įrengta jokia speciali vieta, prie kurios būtų galima prirakinti neadekvačiai besielgiantį neblaivų ar nuo narkotinių priemonių apsvaigusį pažeidėją, o skyriaus pareigūnai iki nurodyto įvykio nebuvo aprūpinti tinkamomis tokių asmenų judesių ribojimo priemonėmis.

IV. 27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartimi atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkino, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ dalis, kuria pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, jam skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pagal Statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, D. M. grąžintas į Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas ir jam priteistas vidutinis tarnybinis atlyginimas už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir šią pareiškėjo D. M. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

28. Teismas nurodė, jog pareiškėjas buvo informuotas apie jo atžvilgiu atliekamą patikrinimą, žinojo, kokios neteisėtos veikos padarymu yra kaltinamas, turėjo galimybę išsakyti savo poziciją, todėl nepripažino, kad atliekant minėtą tarnybinį patikrinimą, buvo pažeistos kokios nors esminės procedūros, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir objektyviam visų aplinkybių įvertinimui.

29. Vertindamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 pagrįstumą, teismas nurodė, jog iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas ėjo Klaipėdos apskrities VPK OVS vyriausiojo postinio pareigas, todėl sprendžiant jo atsakomybės klausimą, pagrįstai buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatomis.

30. Pareiškėjas, būdamas pareigūnu, davusiu priesaiką, žinojo jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose, todėl elgesį – veiksmus ar neveikimą laikė sąmoningu valiniu pasirinkimu, nors jis ir nesiekė neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kilo dėl jo teisei priešingo elgesio, jo kaltę konkrečioje situacijoje teismas kvalifikavo kaip netiesioginę tyčią. Pareiškėjas veikė kartu su kitais pareigūnais, betarpiškai naudojusiais specialiąsias priemones prieš T. S., o vėliau nesiėmė jokių priemonių, kad nutraukti kankinančius šį asmenį veiksmus. Teismo vertinimu, ši bendra policijos pareigūnų veika sukėlė neigiamas pasekmes – T. S. kankinimą, žeminimą ir sveikatos sutrikdymą, o kartu ir vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą ir jos kompromitavimą. Įvertinęs aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veika taikant specialiąsias priemones sulaikytam asmeniui, teismas konstatavo, jog pareiškėjas sąmoningai prisidėjo prie tokio neteisėto specialiųjų priemonių panaudojimo būdo ir vėliau toleravo kitų policijos pareigūnų atliktus nežmoniškus, kankinančius kitą asmenį, žeminančius žmogaus orumą veiksmus, nesiėmė jokių neatidėliotinų priemonių, kad juos nutraukti, o tai sudarė pakankamą teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Tai, kad sulaikytas asmuo buvo įspėtas ir jam buvo pademonstruotos galimos taikyti specialiosios priemonės; sulaikytas asmuo kėlė pavojų policijos turtui ir savo paties sveikatai, pareiškėjas nebuvo tokių priemonių taikymo iniciatorius ir neatliko tiesioginių aktyvių veiksmų, nepateisina pareiškėjo (statutinio valstybės tarnautojo) elgesio ir nepašalino jo atsakomybės. Tai, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas ar apmokytas, kaip konkrečiai negalima taikyti specialiųjų priemonių, o tai yra palikta spręsti patiems pareigūnams, nepatvirtino, jog jis nagrinėjamoje susiklosčiusioje situacijoje turėjo toleruoti tokį minėtų specialiųjų priemonių panaudojimo būdą.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad D. M., kaip valstybės tarnautojas, privalėjo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises ir laisves, deramai atlikti savo pareigas, o kartu būdamas ir policijos pareigūnu, privalėjo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba; neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų; saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo. Savo elgesiu – padėjimu neteisėtai taikyti specialiąsias priemones ir vėlesniu neveikimu taip, kaip teisės aktai reikalauja, jis leido kilti neigiamoms pasekmėms – asmens sveikatos sutrikdymui, vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimui, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimui arba jos kompromitavimui. Tokia veika pažeidė Statuto 13 straipsnyje numatytą pareigūno priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog atsakovas pagrįstai Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytus pareiškėjo veiksmus vertino kaip akivaizdžiai žeminančius pareigūno vardą.

V. 32. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjo D. M. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-4715-552/2017. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktais.

33. Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartyje nustatė, kad D. M. savo poelgiu pažemino pareigūno vardą ir yra pagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos Statuso 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nuosprendyje konstatavo, jog pareiškėjas nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neviršijo įgaliojimų, todėl jis buvo išteisintas. Atsižvelgiant į Klaipėdos apygardos teismo nustatytas aplinkybes, atsirado pagrindas iš naujo įvertinti D. M. veiksmus, kai jam teko atlikti savo tarnybines pareigas nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis. Taip pat šiuo atveju svarbu, kad būtų išaiškinta atsiradusi kolizija tarp įsiteisėjusių skirtingų teismų sprendimų.

34. Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti.

35. Atsakovo teigimu, pareiškėjas D. M. iš vidaus tarnybos buvo atleistas pripažinus, jog D. M. savo poelgiu pažemino pareigūno vardą Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, o ne dėl jo veiksmų įvertinimo Baudžiamojo kodekso saugomų vertybių prasme. Pareigūno padarytų veiksmų pasekmės kurios svarbios baudžiamosios ir tarnybinės atsakomybės taikymui, yra visiškai skirtingos ir tai, kad pareigūnas teismo nuosprendžiu yra nuteistas arba išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog jo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kaip vieną iš Statuto 62 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-4715-552/2017 pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

37. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

38. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

39. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

40. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

41. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

42. Šioje byloje pareiškėjo D. M. prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktais.

43. Remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagrindas procesui administracinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Taigi, ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje.

44. Pareiškėjas prašyme nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu jį išteisino, nenustatęs, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje, vertinant pareiškėjo D. M. atleidimo iš vidaus tarnybos pagrįstumą, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatomis ir sprendžiama ar pareiškėjas savo veika pažeidė šio statuto nuostatas bei pažemino pareigūno vardą. Administracinis teismas nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo atžvilgiu vykdomu ikiteisminiu tyrimu bei nuosprendžiu baudžiamajame procese, t. y. neįvertino, kad pareiškėjas yra galimai padaręs nusikalstamą veiką baudžiamosios teisės prasme, nes tai nebuvo ir nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjo statusas ikiteisminiame tyrime bei šio ikiteisminio tyrimo baigtis niekaip neįtakojo ir nėra sietina su teismo sprendimu administracinėje byloje. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas yra išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nėra svarbi sprendžiant dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad faktas, jog Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjas išteisintas dėl piktnaudžiavimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, nelaikytinas naujai paaiškėjusia aplinkybe ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4715-552/2017.

45. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018).

46. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, kad šiuo atveju būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, šį pagrindą iš esmės grįsdamas tuo, kad svarbu išaiškinti koliziją tarp įsiteisėjusių skirtingų teismų sprendimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė bylai aktualios administracinių teismų praktikos, kurioje būtų išskyrusios pozicijos ar tas pats klausimas būtų išspręstas kitaip. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-4715-552/2017 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje eA-4715-552/2017 netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. eA-4715-552/2017 pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė