2013-04-09 Nr. AB-1121-3-61-3-00383-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-12/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00383-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. J., pareiškėjo atstovei D. J.,

atsakovo atstovams Stasiui Mateliui ir Laimai Štelbienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių III teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu (1 t., b. l. 1, 22–24), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2011 m. sausio 11 d. Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) sprendimą Nr. S-23 „Dėl A. J. darbingumo lygio“ (toliau – ir Ginčų komisijos sprendimas Nr. S-23);

2) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Sprendimų kontrolės skyriaus 2010 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. SS-1362 „Dėl A. J. darbingumo lygio“;

3) panaikinti Tarnybos Šiaulių III teritorinio skyriaus 2010 m. vasario 25 d. Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-445 (toliau – ir Aktas Nr. DNL-445);

4) įpareigoti Tarnybą iš naujo įvertinti darbingumo lygį nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2011 m. vasario 27 d. bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas ir jo įgaliota atstovė teigė, kad skundžiamais aktais pareiškėjo darbingumo lygis buvo nustatytas neteisingai. Nebuvo įsigilinta į visas aplinkybes, neteisingai įvertinta sveikatos būklė, neteisingai taikytas ir aiškintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir SADM ir SAM) 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas (toliau – ir Kriterijų aprašas) ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir DL nustatymo tvarkos aprašas), nepagrįstai darbingumo lygis (40 proc.) nustatytas didesnis už realų. Nors pareiškėjo sveikatos būklė nuolat blogėja, tačiau darbingumo lygis ginčijamo vertinimo metu buvo nepagrįstai buvo padidintas nuo 20 proc. iki 40 proc.

Pareiškėjo ir jo atstovės teigimu, dėl pagrindinės diagnozės F20.0 iš galimų 0–55 proc. (Kriterijų aprašo 1 priedo II dalies 22.1 p.) nepagrįstai nustatyta net 45 proc. bazinio darbingumo lygio vertė. Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad pareiškėjas 29 dienas hospitalizuotas, išlieka kliedesių, yra negatyvių simptomų. Atsižvelgiant į aprašytą psichinę būklę (išsako didybės manijos kliedesius, pseudoklausos haliucinacijas, nuotaika lėkšta, savo būsenai kritiškas, psichomotorika sulėtinta, neadekvačiai šypsosi, mąstymas sulėtėjęs, trūksta logikos, interesų ratas susiaurėjęs ir pan.) akivaizdu, kad, bazinio darbingumo lygis buvo pervertintas. Nuo 2008 m. vasario 29 d. iki 2010 m. vasario 27 d. buvo nustatyta lengvesnė už diagnozę F20.0 diagnozė – F06.2, tačiau pagal ją buvo nustatytas 30 proc. bazinis darbingumas. Taip pat nesutiko su bazinio darbingumo nustatymu (50 proc.) dėl gretutinės diagnozės G40.3 – Išplitusi (generalizuota) idiopatinė epilepsija ir epilepsiniai sindromai (vidutinio dažnumo priepuoliai). Nuo 2008 m. vasario 29 d. iki 2010 m. vasario 27 d. ši diagnozė buvo pagrindinė ir pagal ją buvo konstatuota, jog pareiškėjas yra nedarbingas (darbingumas - 20 proc.). Pagal Kriterijų aprašo 1 priedo I dalies 10.2 punkte numatytą intervalą (60–30 proc.), turėjo būti nustatytas minimalus 30 proc. bazinis darbingumas, o nustatytas 50 proc. neatitinka realios situacijos. Epilepsijos priepuoliai kartojasi 2–3 kartus per mėnesį, taikomas medikamentinis gydymas prieštraukuliniais vaistais, taigi, bazinio darbingumo vertė pagal šią diagnozę yra padidinta nepagrįstai. Pareiškėjo ir jo atstovės nuomone, tiek pagrindinės F20.0, tiek gretutinės G40.3 diagnozės bazinio darbingumo vertė turėjo būti po 30 proc., o vadovaujantis Kriterijų aprašo 6.3 punktu, sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai 30 dauginami iš koeficiento 0,7 ir bazinis darbingumo lygis tokiu atveju siekia tik 21 proc., t. y. pareiškėjas yra nedarbingas. Atkreipė dėmesį į Ginčų komisijos sprendime nurodytą aplinkybę, kad darbingumo lygio pasikeitimą lėmė 2009 metais pasikeitęs teisinis reguliavimas.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 41–43) teigė, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia savo subjektyvia nuomone. Paaiškino, kad diagnozė F06.2 nelaikytina nei lengvesne, nei sunkesne už diagnozę F20.0, nes kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai ir darbingumo lygis priklauso ne nuo diagnozuoto sveikatos sutrikimo (ligos) ir jo kodo, o dėl funkcinių organizmo sutrikimų. Vertinant asmens darbingumo lygį 2008 metais dėl diagnozės pagal TLK-10 kodą F06.2, buvo vadovaujamasi Kriterijų aprašo I priedo 18 punktu, kuris taikomas bazinio darbingumo vertei nustatyti dėl organinių psichozių (pagal TLK-10 kodus F06.0, F06.2, F06.8).

Vertinant pagal šį punktą, atsižvelgiama į epizodų dažnį, jų trukmę, kai adekvačiai gydant ne trumpiau kaip 6 mėnesius, išlieka persistuojanti simptomatika, trikdanti socialinį prisitaikymą, taip pat atsižvelgiama į rezistentiškumą gydymui, ar blogas vaistų pakeliamumas, t. y. ar pasireiškia šalutiniai vaistų reiškiniai, reikšmingai trikdantys asmens socialinę veiklą. Buvo nustatytas 30 proc. bazinis darbingumo lygis, kai galimos vertės Pagal Kriterijų aprašo I priedą yra nuo 20 iki 70 proc. Pareiškėjas to neginčija.

Vertinant asmens darbingumo lygį 2010 metais dėl diagnozės pagal TLK-10 kodą F20.0, buvo vadovaujamasi Kriterijų aprašo I priedo 22.1 punktu, kurio dispozicija taikoma, kai diagnozuojama šizofrenija (F20.00, F20.01, F20.02, F20.1, F20.2, F20.3, F20.4, F20.5, F20.6, F20.8). Taikant yra atsižvelgiama į sutrikimo eigos pobūdį, priepuolių dažnumą, jų trukmę taikant adekvatų gydymą, rezistentiškumą gydymui, ar blogas vaistų pakeliamumas (šalutiniai reiškiniai, reikšmingai trikdantys asmens socialinę veiklą), koks psichikos defekto remisijos pobūdis, liekamoji simptomatika.

Šiuo atveju buvo nustatyta 45 proc. bazinio darbingumo lygio vertė, kai galimos vertės, numatytos pagal Kriterijų aprašo I priedą yra nuo 0 iki 55 proc. Būtent su šiuo vertinimu pareiškėjas ir nesutinka, nes, jo nuomone, yra nelogiška, kad blogėjant sveikatos būklei ir nustačius žymiai sunkesnę diagnozę, bazinis darbingumas dėl šio susirgimo pakilo nuo 30 iki 45 proc. Nustatant 45 proc. bazinį darbingumo lygį iš intervalo nuo 0 iki 55 proc. buvo vadovaujamasi VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės Psichiatrijos I skyriaus pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų ir jame esančia informacija apie paciento sveikatos būklę.

Kriterijų aprašo I priedo 22.1 punkto dispozicija nurodo, kad turi būti atsižvelgiama į sutrikimo eigos pobūdį, priepuolių dažnumą ir jų trukmę, taikant adekvatų gydymą, rezistentiškumą gydymui ir ar blogas vaistų pakeliamumas (šalutiniai reiškiniai, reikšmingai trikdantys asmens socialinę veiklą), taip pat į tai, koks psichikos defekto remisijos pobūdis ir liekamoji simptomatika. Sprendžiant iš informacijos, nurodytos minėtame išraše, sutrikimo eiga dar nebuvo aiški ir nebuvo vertinama dėl per trumpo stebėjimo laikotarpio, nes pagal TLK-10 šizofrenijos eiga nustatoma ir įvertinama, praėjus ne mažiau nei vieneriems metams po ligos diagnozavimo.

Po šizofrenijos diagnozės nustatymo paranoiodinės šizofrenijos priepuolių nebuvo, dėl to spręsti apie jų dažnumą yra netikslinga. Kadangi nuo šizofrenijos diagnozės nustatymo momento nėra duomenų nei apie rezistentiškumą gydymui, nei apie blogą vaistų pakeliamumą, šis simptomas nelaikytinas sunkiu. Atkreipė dėmesį, kad yra nustatyta dalinė remisija (gydymo eigoje savijauta pagerėjo, dingo balsai, mąstymas išlieka kiek sulėtintas, žemo produktyvumo, susiaurėjęs interesų ratas), rekomenduota gydymą tęsti ambulatoriškai vidutine vieno priešpsichozinio vaisto doze.

Priepuolio metu nebuvo ryškių elgesio sutrikimų, taikytas gydymas dienos stacionaro sąlygomis. Ši nustatyta ligos eiga, gydymo rezultatai ir duomenys leidžia pagrįstai taikyti aukštesnį nė vidutinis bazinį darbingumo lygį. Tiek 2008 m., tiek 2010 m. diagnozė pagal TLK-10 kodą G40.3 (išplitusi (generalizuota) idiotinė epilepsija ir epilepsiniai sindromai) buvo vertinta pagal Kriterijų aprašo I priedo 10.2 punktą ir nustatytas tas pats 50 proc. bazinio darbingumo lygis. Šis punktas taikomas epilepsijos atvejais, kai yra vidutinio dažnumo generalizuoti ir/ar židininiai paprasti ar sudėtingieji priepuoliai, pasikartojantys keletą kartų per mėnesį, ir/ar asmenybės pasikeitimas dėl epilepsijos.

Galimos vertės, numatytos Kriterijų aprašo I priede, yra nuo 30 iki 60 proc. Vertinant bazinį darbingumo lygį pagal šį punktą atsižvelgiama į priepuolių pobūdį, sunkumą, dažnumą, pasiskirstymą dienos metu. Buvo taikytas šis punktas ir nustatyta aukštesnė nė vidutinė vertė iš nurodyto intervalo – 50 proc., nes asmeniui būtent ir yra nustatyti vidutinio dažnumo epilepsijos priepuoliai, pasikartojantys 2–3 kartus per mėnesį, tačiau atsižvelgiant į jų pasiskirstymą dienos metu (kartojasi dažniausiai naktimis ir paryčiui) ir į sunkumą (skirtas pastovus gydymas tik vieno medikamento pagalba), nėra tikslinga nustatyti mažesnę bazinio darbingumo vertę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu (1 t., b. l. 156–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl Ginčų komisijos sprendimo Nr. S-23, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimo Nr. SS-1362 ir Tarnybos teritorinio skyriaus Akto Nr. DNL-445 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (toliau – ir NSIĮ), Kriterijų aprašas ir DL nustatymo tvarkos aprašas. Teismas rėmėsi NSIĮ 2 straipsnio 3, 6 ir 7 dalimis, 20 straipsniu, šio straipsnio 7 dalimi. NSIĮ nedetalizuoja darbingumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos. Tai nustatyti įpareigota Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (NSIĮ 20 str. 8 d.). Ši įstatymo nuostata įgyvendinta bendrai priimtais poįstatyminiais aktais – Kriterijų aprašu ir DL nustatymo tvarkos aprašu.

Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui 2003–2006 m. buvo nustatytas antros grupės invalidumas, Tarnyba 2006–2008 m. buvo nustačiusi 30 proc. darbingumo lygį, 2008–2010 m. – 20 procentų darbingumo lygį ir specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį. 2010 m. vasario 17 d. VšĮ „Kauno Dainavos poliklinika“ siuntimu Nr. 66 pareiškėjas buvo nukreiptas į Tarnybą pakartotiniam darbingumo lygio nustatymui. Pareiškėjas 2010 m. vasario 17 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas nustatyti jo darbingumo lygį.

Tarnybos Panevėžio teritorinis skyrius 2010 m. vasario 25 d. nustatė pareiškėjui 40 proc. darbingumo lygį nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2011 m. vasario 27 d. dėl darbingumo lygio priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos Panevėžio teritorinio skyriaus sprendimu, kreipėsi į Tarnybos direktorių, prašydamas peržiūrėti Tarnybos Panevėžio teritorinio skyriaus sprendimą. Tarnyba 2010 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 4061 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti pažymą apie mokymąsi suaugusiųjų mokymo centro 10 klasėje.

Pareiškėjas minėtos pažymos nepateikė. Atsakovo Sprendimų kontrolės skyrius 2010 m. gegužės 19 d. pakartotinai vertino pareiškėjo darbingumo lygį, surašė aktą bei priėmė sprendimą. Pareiškėjui buvo nustatytas 45 proc. bazinis darbingumas, vadovaujantis Kriterijų aprašo 1 priedo VI dalies 40.11.2. punktu, dėl gretutinėje diagnozėje nurodytos ligos 111.9 (TLK-10 kodas) nustatytas 90 proc. bazinis darbingumas, o remiantis Kriterijų aprašo 1 priedo I dalies 10.2. punktu, dėl gretutinėje diagnozėje nurodytos ligos G40.3 (TLK-10 kodas) nustatytas 50 proc. bazinis darbingumas, pagal Kriterijų aprašo 6.1. punktą pritaikytas įtakos koeficientas 0,9.

Tarnyba, įvertinusi medicininius, funkcinius, profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtaką asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, juos įvertino koeficientu 1. Atsakovas priėmė Aktą ir sprendimą, kuriuose pareiškėjo darbingumo lygį įvertino 40 proc., netektą darbingumą – 60 proc., galiojantį nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2011 m. vasario 27 d. dėl darbingumo lygio priežasties „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“, t. y. Tarnybos Panevėžio teritorinio skyriaus sprendimą paliko galioti nepakeistą.

Buvo suformuluota išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kuria remiantis pareiškėjas negali dirbti, veikiant fiziniams rizikos veiksniams dirbant darbus aukštyje virš 1,3 m ir 5 m, taip pat negali dirbti požeminių darbų, darbų elektros atžvilgiu pavojingose patalpose, dirbti su mechaniniais įrenginiais, kai naudojama rankinė pastūma, rekomenduota dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės darbo laiką. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, jį apskundė Ginčų komisijai, kuri, išnagrinėjusi skundą, Tarnybos sprendimą paliko nepakeistą ir papildė išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, nurodydama, kad pareiškėjas negali vairuoti ir transporto priemonių.

Teismas rėmėsi Kriterijų aprašo 3 punktu, 1 ir 2 priedais, DL nustatymo tvarkos aprašo 6.1 punktu, Kriterijų aprašo 4 punktu. Pažymėjo, kad vadovaujantis Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus nuostatais, skyrius, vykdydamas jam pavestus uždavinius, pakartotinai vertina asmenų, apskundusių teritorinių skyrių sprendimus, neįgalumo ar darbingumo lygį, specialiųjų poreikių, profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą, keičia teritorinių skyrių sprendimus ir išduoda (išsiunčia) asmeniui Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytos formos pažymas.

Nustatė, kad tiek atsakovas, tiek Ginčų komisija, taip pat Tarnybos teritorinis skyrius, priimdami aktus, rėmėsi tais pačiais duomenimis apie pareiškėjo sveikatos būklę, t. y. siuntimu ir kartu su siuntimu pateiktais papildomais medicininiais dokumentais bei gydytojų specialistų konsultacijų išvadomis, ir priėjo prie vienareikšmių analogiškų išvadų apie pareiškėjo darbingumo lygį. Pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo parametrai (medicininiai kriterijai) yra nustatyti specialias medicinines žinias turinčių medikų, todėl, vertinant juos teisės taikymo požiūriu, jie gali būti paneigti ar jais gali būti suabejota tik tais atvejais, jei byloje būtų pateiktos kitų specialistų priešingos išvados.

Pagal Darbingumo lygio tvarkos aprašą už pateiktų asmens medicininių duomenų teisingumą atsako asmenį gydantis gydytojas. Byloje duomenų (įrodymų), paneigiančių padarytas išvadas dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėją gydančio gydytojo, kuris jį siuntė į Tarnybą darbingumo lygiui nustatyti, pateikti medicininiai duomenys yra neteisingi. Rėmėsi Kriterijų aprašo 5, 6.1., 18 punktais ir pabrėžė, kad pareiškėjui buvo nustatytas 40 proc. bazinis darbingumas, o darbo ir kitų aplinkybių koeficientas – 1.

Atlikus sandaugos veiksmą bei remiantis Kriterijų aprašu, pareiškėjui buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, netekto darbingumo lygis – 60 proc. Teismas konstatavo, kad Ginčų komisija, Tarnyba ir Tarnybos teritorinis skyrius tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, taip pat konstatavo, kad skundžiami aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių šios institucijos buvo įsteigtos ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Procedūrinių pažeidimų teismas nenustatė.

Pareiškėjui 20 proc. darbingumo lygis 2008 m. gegužės 12 d. buvo nustatytas, vadovaujantis darbingumo lygio nustatymui tuo metu aktualiomis Kriterijų aprašo ir DL nustatymo tvarkos aprašo redakcijomis, pagal kurias jam buvo nustatytas 20 proc. bazinis darbingumas, darbo ir kitų aplinkybių koeficientas buvo lygus 1, todėl nustatytas 20 proc. darbingumo lygis. 2010 m. darbingumo lygis buvo vertintas, remiantis ginčui aktualiomis Kriterijų aprašo ir DL nustatymo tvarkos aprašo redakcijomis, kurios ir turėjo įtakos pareiškėjo darbingumo lygio pokyčiui.

Teismas nusprendė, kad skundžiami aktai (sprendimai) yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1–5, 45–49), prašo panaikinti 2011 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti šioje byloje ginčijamus aktus, kuriais pareiškėjo darbingumo procentai buvo nepagrįstai padidinti nuo 20 proc. iki 40 proc. Atkreipia dėmesį į Ginčų komisijos 2011 m. sausio 11 d. sprendime Nr. S-23 nurodytus argumentus, kad darbingumo lygio 2008 ir 2010 metais lėmė 2009 metais pasikeitęs teisinis reguliavimas dėl bazinio darbingumo nustatymo (Kriterijų aprašo 6 p.).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai rašo apie Tarnybos Panevėžio skyriaus sprendimą, nes pareiškėjas skundžia jo darbingumo lygį nustačiusio Tarnybos Šiaulių III teritorinio skyriaus aktą. Teigia, kad teismas išnagrinėjo bylą neišreikalavęs skundo 5-ajame punkte nurodytų dokumentų.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 68) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde remiamasi iš esmės tais pačiais argumentais ir įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą ginčą iškėlė nesutikdamas su Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Šiaulių III teritorinio skyriaus 2010 m. vasario 25 d. aktu Nr. DNL-445 ir šios Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2010 m. kovo 23 d. sprendimu Nr.SS-1362, kuriais pareiškėjui buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2011 m. vasario 27 d. Pareiškėjas prašė panaikinti šiuos aktus, taip pat Ginčų komisijos 2011 m. sausio 11 d. sprendimą Nr.S-23, priimtą išnagrinėjus ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Apelianto pastaba, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai minimas Tarnybos Panevėžio skyriaus sprendimą, yra teisingi, tačiau iš kitų sprendimo argumentų ir visos bylos medžiagos yra akivaizdu, kad tai yra rašymo apsirikimas, nes sprendime iš tiesų yra kalbama apie Tarnybos Šiaulių III teritorinio skyriaus 2010 m. vasario 25 d. Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-445. Atsakovas pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu į skundą pateikė pareiškėjo neįgalumo ir darbingumo nustatymo bylos kopiją (I t., b.l.40-147 l.). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neišreikalavęs šių dokumentų, neatitinka tikrovės.

2010 metais pareiškėjo darbingumo lygis buvo vertintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos (toliau – ir SADM ir SAM) ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintu Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija). Ginčų komisijos 2011 m. sausio 11 d. sprendime Nr.S-23 konstatuota, kad 2010 metais pareiškėjo darbingumo lygio pokyčiui turėjo įtakos teisinio reguliavimo kaita, t.y. minėtas Kriterijų aprašo 6 punktų pakeitimas.

Kriterijų aprašo 5 ir 6 punktai reglamentuoja kaip turi būti nustatomi bazinio darbingumo procentai jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų. Pagal iki 2009 m. gegužės 31 d. galiojusios redakcijos Kriterijų aprašo 5 punktą, jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi didžiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, pritaikant Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas. Jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš atitinkamų koeficientų šia tvarka: jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 70–80, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,9 (6.1 p.); atitinkamai jei šie procentai yra 65-50, jie dauginami iš koeficiento 0,8 (6.2 p.); jei 30–45, jie dauginami iš koeficiento 0,7 (6.3 p.). Šios Kriterijų aprašo redakcijos 6 punkto įtaka nustatant asmens bazinio darbingumo lygį dėl atskirų diagnozių buvo ta, kad tais atvejais, kai dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, turėjo būti taikomas asmens bazinio darbingumo lygį mažinantis koeficientas, t.y. dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo nustatyti bazinio darbingumo procentai turėjo būti dauginami iš minėtų koeficientų tiek kartų, kiek tokių susijusių stiprinančių vienas kitą sutrikimų nustatyta ir tokiu būdu nustatomas bazinis darbingumo procentas.

Nuo 2009 m. gegužės 31 d. dienos įsigaliojusios redakcijos SADM ir SAM 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.A1-354/V-402 buvo pakeisti Kriterijų aprašo 5 punktas ir 6.1-6.3 punktai. 5 punkte nustatyta, kad jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi mažiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, pritaikant Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas. Kriterijų aprašo 6.1 punkte vietoj skaičių „70-80“ įrašyti skaičiai „50-55“, 6.2 punkte vietoj skaičių „65-50“ įrašyti skaičiai „45-50“, 6.3 punkte vietoj skaičių „30-45“ skaičius „30-35“. Atliekant asmens darbingumo lygio vertinimą pagal 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.A1-354/V-402 pakeistą Kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktuose numatytą bazinio darbingumo nustatymo metodiką, kitos ligos vertinamos tik tais atvejais, kai jų bazinio darbingumo procentai yra 55 procentai ar mažiau.

Vertinant pareiškėjo darbingumo lygį 2010 metais (diagnozės F 20.0, G40.3 ir I11.9) pagal 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr.A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašo 6 punktą, įtakos koeficientas (0,9) buvo taikytas dėl ligos, kurios diagnozė G40.3 (Kriterijų aprašo 6.1 p.), o vertinant 2008 metais pagal 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. A1-78/V-179 redakcijos Kriterijų aprašo įtakos koeficientai galėjo būti taikyti ir buvo taikyti (0,9 ir 0,8) dėl dviejų ligų (diagnozės G40.3 ir I11.9) dėl kurių bazinis darbingumas buvo 50 ir 70 procentų (Kriterijų aprašo 6.1 ir 6.2 p.). Tokiu būdu 2008 metais buvo nustatytas 20 procentų bazinis darbingumas, o 2010 m. 45 procentų bazinis darbingumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatančio, kad kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų, kitos ligos vertinamos tik tais atvejais, kai jų bazinio darbingumo procentai yra 55 procentai ar mažiau, sudaromos prielaidos tam, kad situacijose, kai net ir ne tokios sunkios ligos ar sutrikimai, tais atvejais, kai jie stiprina pagrindinę ligą ar sutrikimą ir dėl to gali lemti sunkesnę asmens sveikatos būklę, šių kitų ligų ar sutrikimų įtaka negali būti įvertinama jokiais būdais medicininių kriterijų, t. y. bazinio darbingumo, vertinimo etape. Minėtoje byloje išplėstinė teisėjų ko9lgija, be kita ko, konstatavo, kad atsakovai tinkamai nepagrindė, kad minėta priemonė – iš asmens bendro bazinio darbingumo apskaičiavimo eliminuoti kitų ligų ar sveikatos sutrikimų, kurių bazinio darbingumo procentinė vertė yra daugiau kaip 55 procentai, įtaką net ir tais atvejais, kai šios ligos ar sveikatos sutrikimai gali sunkinti pagrindinę ligą ar sveikatos sutrikimą – tikrai atitiko atsakovų nurodytą siekiamą tikslą ir neviršijo to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

Vadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo A. J. pakartotinio darbingumo lygio laikotarpiui nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2011 m. vasario 27 d. nustatymo procedūra iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 oficialaus paskelbimo nebuvo užbaigta (galimybė koreguoti pareiškėjo įgytos teisės apimtį nėra išnykusi, nes galutinis Tarnybos sprendimas dėl jo darbingumo lygio nuo 2010 m. vasario 27 d. nėra priimtas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas turi būti taikomas ir pareiškėjo A. J. inicijuotam ginčui spręsti. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimas naikinamas ir byloje priimamas naujas sprendimas – Tarnybos Šiaulių III teritorinio skyriaus 2010 m. vasario 25 d. aktas Nr. DNL-445, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2010 m. kovo 23 d. sprendimas Nr.SS-1362 bei Ginčų komisijos 2011 m. sausio 11 d. sprendimas Nr.S-23 naikintini įpareigojant Tarnybos Šiaulių III teritorinį skyrių atlikti pareiškėjo darbingumo lygio pagal 2010 m. vasario 17 d. siuntimą Nr.66 vertinimą iš naujo pašalinant neteisėta pripažintos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą įgyvendinančio teisės akto dalies (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr.A1-354/V-402 redakcijos Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktų) taikymo galimas neigiamas teisines pasekmes ir priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. J. skundą patenkinti.

Panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių III teritorinio skyriaus 2010 m. vasario 25 d. aktą Nr. DNL-445, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2010 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. SS-1362 bei Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. S-23.

Įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių III teritorinio skyrių atlikti pareiškėjo darbingumo lygio pagal 2010 m. vasario 17 d. siuntimą Nr. 66 vertinimą iš naujo ir priimti naują sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas