f4da271077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2580/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02479-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-605 „Dėl administracijos direktoriaus 2009m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Ginčijamas įsakymas).

Nurodė, kad 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl Administracijos direktoriaus įsakymų kreipėsi į Administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams.

Pareiškėjo teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, darė išvadą, kad Administracijos direktorius, pareiškėjo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose išvardintuose įsakymuose, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl minėtų teikimų prieduose išvardinti Administracijos direktoriaus įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjui 2011 m. spalio 20 d. kreipusis su teikimais į Administracijos direktorių, šie teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos ir per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apie jį turėjo būti pranešta pareiškėjui, tačiau, suėjus įstatyme numatytiems terminams, pareiškėjui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A15-1092/2006 ir Nr. A16-981/2006.

Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 22−28), kuriuo prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Nurodė, kad Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-2050) „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais Vyriausybės nutarimu Nr. 603. Pažymėjo, kad Skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją.

Nurodė, kad pareiškėjas nei Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir Administravimo nuostatai), nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo, prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, 8 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Taip pat rėmėsi Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir nurodė, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį).

Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįsta. Nurodė, kad teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą, Ginčijamas įsakymas būtų papildytas punktu, įtvirtinančiu konkretų mokesčio dydį, tačiau, vykdant tokį reikalavimą, administratorius, skaičiuodamas mokestį, privalėtų vadovautis ir Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą metodiką (toliau – ir Metodika). Tokiu atveju nebūtų aišku, kuris mokestis taikytinas tuomet, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo nustatyto pagal Metodiką.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nereiškia reikalavimo panaikinti Įsakymą Nr. 30-2050. Nurodė, kad, įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Ginčijamo įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena − numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita − nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Atkreipė dėmesį, kad nei CK, nei Vyriausybės nutarime Nr. 603, nei Pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Remdamasis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, darė išvadą, kad Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Administracijos direktoriaus Ginčijamas įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Rėmėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymus, jog apie šį klausimą buvo informuotas ne tik Administracijos direktorius, bet ir meras. Abejones dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai grindė šių teisės aktų nuostatų aiškinimu, Konstitucinio Teismo nutarimais (1998-02-18, 2011-06-21, 2001-06-28, 2002-12-24, 2003-05-30, 2004-12-13 nutarimai).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą (b. l. 50−55), kuriuo pareiškėjo prašymą patenkino.

Teismas rėmėsi 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 (redakcija iki 2011-12-31) 4 straipsnio 6 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, CK 4.84 straipsniu, 4.236 straipsniu ir 4.238 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu. Pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje nustatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu bei aiškina, kad tarp dviejų šių normų yra prieštaravimas. Rėmėsi Pavyzdinių nuostatų, patvirtintų minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 603 (redakcija iki 2010-07-22), 8.1 punktu ir pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2 punktas reglamentuoja tvarką, kaip skiriamas butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administratorius, kas jį skiria, kokie reikalavimai keliami tokiems administratoriams ir ką savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas turi nurodyti sprendime skirti administratorių ir panašiai.

Tuo tarpu šio nutarimo 1 punkte yra patvirtinami Pavyzdiniai nuostatai, kuriuose nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas turi skirtingus adresatus – 2.2 punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1 punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalinti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui). Pažymėjo, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kaip apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

Tuo tarpu tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek iki šiol galiojančioje Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijoje yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą, ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administracijos direktorius privalo vykdyti CK ir Vyriausybės nutarime Nr. 603 įtvirtintą pareigą, administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį, atitinkantį savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija darė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka reikalavimų, nustatytų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, taip pat neatitinka CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų. Teismas, remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad nesilaikyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, nes Vyriausybės atstovas nurodytu klausimu nesikreipė į merą.

Iš teikimo turinio matyti, kad teikimo kopija siųsta ir Vilniaus miesto merui. Nepaisant to, nei merui, nei savivaldybės tarybai šiuo atveju įstatymas nesuteikia teisės nagrinėti Vyriausybės atstovo teikimą ir dėl jo teisėtumo priimti kokį nors sprendimą, taip pat nepagrįsti argumentai, jog įgyvendinus Nr. 603 nutarimo 2.2 punkto nuostatą, liks prieštaringos nuostatos, nepagrįsti, kadangi vykdant Vyriausybės atstovo reikalavimą minėto įsakymo nuostatos turi būti pakeistos taip, kad jose neliktų prieštaravimų.

Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas neabejoja, kad šiuo metu galiojanti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcija atitinka CK 4.84 straipsnio, 4.238 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes CK 4.84 straipsnio 6 dalis nukreipia į CK 4.236 ir 4.238 straipsnius, esančius 4 knygos XIV skyriuje, o pagal visą šį reglamentavimą administravimą nustatančiame akte turi būti nustatytas atlyginimas administratoriui.

Dėl Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, nurodė, kad nagrinėjamu atveju Vyriausybės nutarimas negali prieštarauti minėtai nuostatai, nes Vyriausybė nutarimu įgyvendino CK nuostatas. Remdamasis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, darė išvadą, kad šiuo atveju Vyriausybės nutarimo 2.2. punktas negali prieštarauti minėtoms nuostatoms, kadangi pagal CK 4.236 straipsnio 2 dalies ir 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatas, administravimą nustatančiame akte turi būti nustatytas atlyginimo administratoriui dydis, t. y., nėra vienos iš būtinų sąlygų, leidžiančių konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimą – skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Šiuo atveju Vyriausybės nutarimas Nr. 603 priimtas vadovaujantis minėtomis CK normomis, t. y. mokestis už administravimą turi būti nustatomas vykdant įstatymą. Taip pat atkreipė dėmesį, į Konstitucijos 120 straipsnio nuostatas, kad valstybė remia savivaldybes, kad savivaldybės, pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją, veikia laisvai ir savarankiškai. Atsižvelgiant į tai, kad privalomą administravimą apibrėžia CK nuostatos, savivaldybė, nustatydama privalomą administravimą, negali nepaisyti CK nuostatų, kuriose reglamentuojamas bendrosios nuosavybės valdymas.

Teismas rėmėsi ir Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu bei 7 straipsnio 36 punktu ir, atsižvelgiant į juos, pažymėjo, šiuo atveju savivaldybės funkcija perduota savivaldybei CK ir jo pagrindu priimto Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostatomis. Dėl nurodytų motyvų, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atsakovo nurodomos normos teisėtumo tyrimo.

III. Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60−67), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 ir 8.1 punktų atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą analogiškoje byloje. Be to, kadangi byloje kilo abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų aktų konstitucingumo, analogiškoje byloje esant kreipimuisi į Konstitucinį Teismą, ši byla turėjo būti sustabdyta iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl reikalingumo pradėti norminio akto tyrimą ar nutarimas konstitucinės justicijos byloje.

2. Nurodo, kad tam, jog būtų nustatyta, ar Administracijos direktorius turėjo pareigą Ginčijamame įsakyme nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymėjo, kad Administracijos direktorius vadovavosi galiojusiomis norminių aktų nuostatomis, kurių prieštaravimas Vyriausybės nutarimui Nr. 603 nebuvo nustatytas, taigi jo veiksmai buvo teisėti. Taip pat pažymi, kad teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą, nes, nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų administracinėse bylose Nr. I-2029/2012 ir I-2361/2012, kuriose pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriau 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Administravimo nuostatų teisėtumą bei Administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, byloje priėmė sprendimą.

3. Teigia, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, kuris sukuria teises ir pareigas, be kita ko, ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo akto priede, bendrųjų patalpų savininkams, jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau tai nebuvo padaryta.

4. Nurodo, jog prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui klausimą, bet ir netiesiogiai Administracijos direktoriaus patvirtintų nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Atkreipė dėmesį, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti pareiškėjo teikimų Nr. 1T-36 ir T-39, nes jie prieštaravo Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktoriui nevykdant norminių aktų reikalavimų, jam grėstų tarnybinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimai neteisėti ir nepagrįsti. Taip pat, remdamasis LVAT praktika byloje Nr. AS858-293/2011 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamomis bylomis Nr. I-1352-624/2012, Nr. I-1322-95/2012, Nr. I-1321-95/2012, Nr. I-1351-624/2012 daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas pakeisti Ginčijamo įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, todėl negalėjo būti patenkintas.

5. Atkreipia dėmesį, kad bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių, pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą aprašą. Taip sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjų konkurencijai, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geresnes paslaugas už mažiausią kainą. Akivaizdu, jog konkurencinėje aplinkoje administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo apskaičiuojamo pagal Metodiką. Teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį, pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai.

6. Pažymi, kad teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas Ginčijamas įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Remiasi LVAT praktika administracinėje byloje Nr. I4-19/2001 ir teigia, kad nenustačius ir nenurodžius jokių ginčijamo įsakymo prieštaravimų Administracijos direktoriaus patvirtintiems Administravimo nuostatams ir nenustačius ir netyrus šių nuostatų prieštaravimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar juo patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, teismo išvada, kad Administracijos direktorius privalėjo nustatyti mokestį už administravimą Ginčijamame įsakyme, prieštarauja įstatymo viršenybės principui, yra neteisėta ir nepagrįsta. Taip pat nurodo, kad Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios. Sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti pavyzdinius nuostatus, nes nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų reguliavimą. Daro išvadą, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas priimtas, neturint tam įgaliojimų. Remiasi Konstitucinio Teismo nutarimais, priimtais 2001 m. spalio 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 24 d., ir daro išvadą, kad Nr. 603 nutarimo 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

7. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, Konstitucijos 119 straipsniu, 120 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimais (1998-02-18, 2011-06-1, 2001-06-28, 2002-12-24, 2003-05-30 ir 2004-12-13 nutarimai), CK 4.84 straipsniu, konstatuoja, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 90−99), kuriuo prašo atsakovo Administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą.

1. Atsakovas, remdamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pritaria teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 konstitucingumo. Taip pat pažymi, kad tik tuomet, kai Konstitucinis Teismas priima teismo kreipimąsi dėl bylos nagrinėjimo, yra realus pagrindas stabdyti nagrinėjamą bylą, todėl pareiškėjo argumentas, jog, atsižvelgiant į tai, kad kitose, vėlesnėse, dvejose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismas privalėjo stabdyti šios bylos nagrinėjimą, nepagrįstas. Taip pat pažymi, jog Konstitucinis Teismas nepriėmė prašymų dėl minėtų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostatų atitikties pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais, kurie tiesiogiai susiję su sustabdytomis administracinėmis bylomis, nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus.

2. Pažymi, jog antrasis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas nes, byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, toks reikalavimas kyla tiesiogiai iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų, o Administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktas šioje byloje neturi įtakos, nes skirtas ne Administracijos direktoriaus, o administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokestį. Kartu pažymi, kad, priešingai nei teigia atsakovas, kitoje byloje ir kitais pagrindais, pareiškėjas ginčijo ir minimus Administravimo nuostatus, tačiau savivaldybės administracijos direktoriui pakeitus ginčijamas nuostatas (taip pat ir 8.1 punktą), ginčo dalyko neliko, todėl byla buvo nutraukta. Pabrėžia, kad ginčo dalykas ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Teigia, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo nurodyta administracinė byla Nr. I-2029/2012 neturi jokio tiesioginio ryšio su šia byla, pagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo. Remdamasis LVAT praktika administracinėse bylose A662-906/2009 ir P63-129/2011, pastebi, kad atsakovo nurodyta administracinė byla Nr. I4-19/2001 visiškai neatitinka nei faktinių šios bylos aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytina.

3. Dėl trečiojo apeliacinio skundo argumento, pažymėjo, kad Ginčijamas įsakymas yra skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams, be to, į bylą įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl nesutinka su argumentu, kad neįtraukus savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės.

4. Atsakydamas į atsakovo argumentą, jog byloje keliamas ir norminio administracinio akto, kurio pagrindu buvo priimtas Ginčijamas įsakymas, teisėtumas, dar kartą pažymi, kad bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas kylantis iš CK ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimų. Mano, kad, nevykdant aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų, Administracijos direktoriui jau turėjo/turi grėsti tarnybinė atsakomybė. Nurodo, kad administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 priimta nutartis, kuria remiasi atsakovas, neatitinka šioje byloje esančių teisinių santykių ir aplinkybių. Remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad Vyriausybės atstovas, nustatęs savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimus aukštesnės galios aktams, neturi teisės nereaguoti į tokį teisės pažeidimą, turi vadovautis minėto įstatymo įgaliojimais ir teikti savivaldybės administracijos subjektui teikimą pašalinti nustatytus pažeidimus administracine tvarka.

5. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas remiasi ir neįsigaliojusiomis Vilniaus administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012, I-1322-95/2012, I-1321-95/2012, I-1351-624/2012, kuriose teismui kilo abejonių dėl įsakymo preambulėje nurodyto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų, tačiau daugumoje kitų bylų, Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla, todėl teismas pagrįstai netaikė savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų to paties pobūdžio bylose, kadangi, išnagrinėjus norminio akto bylą, bylos rezultatas, būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui.

6. Taip pat pažymi, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiuose nuostatuose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Minimas administravimas taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis apribota. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį, savininkams suteikiama laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.

7. Pastebi, kad atsakovo nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1794 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, nurodo, kad, priešingai nei teigia atsakovas, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus bendrijos ar nesudarius jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė funkcija.

8. Pastebi, kad atsakovas neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl nepagrįstai mano, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Dėl atsakovo ginčijamo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieštaravimo CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, pažymi, kad atsakovas atsietai nuo kitų CK normų remiasi tik CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Remdamasis platesne CK nuostatų, susijusių su turto administravimo, ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto analize, konstatuoja, kad Vyriausybė nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymų leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Atsakydamas į atsakovo argumentus dėl galimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, pažymi, kad atsakovas nepateikia jokių teiginių ar argumentų šiam teiginiui pagrįsti. Taip pat atkreipia dėmesį, kad savivaldybės paskirti administratoriai atlieka funkcijas pagal įstatyme reglamentuojamą privalomąjį administravimą. Šiuo atveju galimybė tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių nėra svarbi aplinkybė, nes taip nebūtų skatinamas gyventojų savarankiškumas rūpintis bendrąją nuosavybe patiems. Tačiau pabrėžia, kad administratoriai yra laisvi veikti rinkoje ir konkuruoti su kitais administratoriais laisvai pasirenkamo administravimo pagrindu, taigi Konkurencijos įstatymo nuostata nėra pažeidžiama. Atsižvelgiant į tai, mano kad teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

9. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais (t. y. Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Administravimo nuostatų 8.1 punktą suderinant su Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666, papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė mėnesinį administravimo mokestį – 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-605 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Šiuo Ginčijamu įsakymu Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas UAB „Statybų fabrikas“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas buvo papildytas 5 eilute, t. y. prie UAB „Statybų fabrikas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirtas ir daugiabutis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (b. l. 29−30).

Kaip matyti iš Ginčijamo įsakymo preambulės, jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija), bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“.

CK 4.84 straipsnis nustato, jog jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų); administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 dalis); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Pastebėtina, jog ši Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Kaip minėta, CK 4.84 straipsnio 2 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas. Ši nuostata taip pat nukreipia į CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi nagrinėjamo klausimo kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies.

Atsižvelgiant į nurodytą teisės aktų visumą, konstatuotina, jog administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis). Kaip matyti iš Ginčijamo įsakymo turinio, konkretus mokestis UAB „Statybų fabrikas“ už jam priskirto administruoti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, bendrąją nuosavybę, nenustatytas.

V. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1516 „Dėl UAB „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Ginčijamas įsakymas, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Pastebėtina ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1516 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, administravimo mokestis (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1516 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „ASVIS“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 6 eilutė).

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą. Pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant CK 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Ginčijamame įsakyme būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) priskirto daugiabučio gyvenamojo namo, t. y. gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Ginčijamame įsakyme – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė