2016-04-14 Nr. AB-8369-3-61-3-02495-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-442-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02495-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 6.8; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. (A.) skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. J. K. (A.) (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 3R-137(AG-105/05/2015) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3R-137) ir Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Fondo administracija) 2014 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. V2-1008 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. V2-1008).

Pareiškėja nurodė, kad Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondų administracija) 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu jos dukrai E. K. nuo 2008 m. spalio 30 d. kiekvieną mėnesį nuspręsta mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas), kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos mokėjimą, tačiau atsakovas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. V2-3975 pakeitė minėtą 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir nusprendė nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. išmokėti pareiškėjos dukrai 58,50 Lt dydžio išmoką, o nuo 2010 m. birželio 10 d. išmokų mokėjimą nutraukti. Pažymėjo, kad nors apskundus šį sprendimą Komisijai, pastaroji jį panaikino, tačiau 2014 m. sausio 21 d. Fondo administracija priėmė naują, analogišką panaikintajam, sprendimą. Nurodė, jog ir šį sprendimą apskundė Komisijai, tačiau ji 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Komisija nagrinėjo jos skundą tik tuo aspektu, ar pagristai Fondo administracija nutraukė išmokų mokėjimą, tačiau klausimo dėl atsakovo teisės pakeisti anksčiau priimtą sprendimą nesprendė. Pareiškėjos nuomone, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, Fondo administracija neturėjo teisės atgaline data pakeisti savo anksčiau priimto sprendimo dėl išmokų mokėjimo. Pagal viešoje teisėje taikomą teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal įstatymo jiems suteiktas įgaliojimų ribas, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra negalimas.

Be to, anot pareiškėjos, Sprendimas Nr. V2-1008 yra nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Pabrėžė, jog iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kodėl pasirinktos būtent 2010 m. birželio 1 d. ir 2010 m. birželio 9 d. datos, be to, išmoką už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. ir 2010 m. birželio 9 d. pareiškėja jau yra gavusi. Pažymėjo, kad nėra aišku, kaip galima nuo 2010 m. birželio 10 d. nutraukti išmokų mokėjimą, kai jos iki 2012 m. gruodžio 31 d. jau buvo išmokėtos. Atkreipė dėmesį, jog Sprendime Nr. V2-1008 taip pat nustatyta, jog išmoka mokama tol, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, tačiau ši nuostata taip pat nepagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nes tuo pačiu sprendimu išmokos mokėjimas nutrauktas nuo 2010 m. birželio 10 d. Pažymėjo, kad, nors minėtame sprendime nurodoma, kad išmoka už kiekvieną praėjusį mėnesį iki kito mėnesio 25 d. dienos bus pervedama į pareiškėjos sąskaitą, tačiau tuo pačiu sprendimu išmokos mokėjimas nutraukiamas.

Pareiškėjos įsitikinimu, teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovavosi atsakovas priimdama Sprendimą Nr. V2-1008, sudaro pagrindą nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, tačiau nesudaro pagrindo atgaline data pakeisti anksčiau priimtą sprendimą. Anot pareiškėjos, pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, kada tas mokėjimas sprendimo priėmimo metu yra tęsiamas, tačiau negalima nutraukti veiksmo, kuris jau yra pasibaigęs arba nutrauktas anksčiau. Taip pat pažymėjo, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai. Pareiškėja paaiškino, kad jos duktė E. J. teismo sprendimu priteisto išlaikymo niekada negavo ir negauna iki šiol, todėl išmokų mokėjimo pagrindas, nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, egzistuoja. Nurodė, kad antstolė B. T. 2008 m. spalio 29 d. išdavė pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą. Ši pažyma dar 2008 m. buvo pateikta Fondų administracijai. Pabrėžė, jog jokie teisės aktai nenustato, kad atsakovui antstolio pažyma būtų teikiama kasdien, kas mėnesį, kas metus ar kitu periodiškumu. Pabrėžė, jog Fondo administracijos 2009 m. birželio 25 d. rašte Nr. l.38-1713 tarp išvardintų aplinkybių, apie kurias pareiškėja turi pranešti atsakovui per 3 darbo dienas, nebuvo nurodyta, kad privaloma informuoti Fondo administraciją apie antstolio sugrąžintą vykdomąjį raštą ar kad antstolis vykdo išlaikymo išieškojimą.

Atsakovas Fondo administracija atsiliepime (b. l. 26–30) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad į Fondo administraciją gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo turi asmenys, Fondo administracijai pateikę visus dokumentus, būtinus išmokai gauti, kurių vienas svarbiausių yra antstolio išduota pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kadangi antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą dėl vaiko išlaikymo lėšų išieškojimo, kontroliuoja, ar vaikas gauna išlaikymo lėšas. Pabrėžė, jog pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Fondo administracija privalo nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, jeigu išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Įstatymo 3 straipsnyje, o pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Fondo administracija turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

Nurodė, kad vadovaujantis Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (toliau – ir Aprašas), 9 punktu, atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Atsakovo teigimu, pareiškėja apie pareigą pranešti apie bet kokį aplinkybių pasikeitimą buvo informuota tinkamai, išsiunčiant jai pažymą apie dokumentų priėmimą bei informacinį pranešimą. Šiuose dokumentuose buvo nurodyta, apie kokias aplinkybes yra privaloma informuoti Fondo administraciją, nurodytas terminas bei pasekmės. Atkreipė dėmesį, jog Fondo administracija apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, t. y. vykdomojo rašto grąžinimą išieškotojai sužinojo tik 2013 m. vasario 19 d., pareiškėja Fondo administracijos apie minėtas aplinkybes neinformavo. Atkreipė dėmesį, jog Komisija 2012 m. spalio 29 d. sprendime Nr. 3R-238 (AG-218/02-2012) yra pasisakiusi, kad antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą pareiškėjai, Fondo administracijai nebėra žinomi tikri ir objektyvūs duomenys apie tai, ar buvo imtasi visų įmanomų priemonių išieškoti priteistus alimentus iš skolininko, taip pat, ar teismo sprendimą vykdo antstolis, atitinkamai – kad skolininkas nemoka visų ar dalies teismo paskirtų sumų dukters išlaikymui, o jei moka, tai kokio dydžio alimentų įsiskolinimas yra ir ar jis nėra padengtas. Pažymėjo, kad ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, teismas pateikė išaiškinimą, jog antstolio išduodama pažyma yra dokumentas, kuris patvirtina, kad išlaikymas nėra mokamas ir dėl to asmuo, kuris kreipėsi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo gavimo, atitinka Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus, kadangi vykdomasis dokumentas grąžintas išieškotojai, matyti, kad sprendimas dėl išlaikymo priteisimo nebuvo vykdomas priverstinai, todėl nuo nurodytos datos išnyko Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Įstatymo 3 straipsnyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Komisijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 3R-137(AG-105/05/2015) ir Fondo administracijos 2014 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. V2-1008 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“. Priteisė Lietuvos valstybei iš Fondo administracijos 684,64 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo pareiškėjos dukrai.

Teismas rėmėsi Įstatymo 3 straipsniu ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog prašymas skirti išmoką pareiškėjos dukrai E. K. pagal Įstatymą buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos paskirtos išmokos mokėjimui. Šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai Fondo administracija Sprendimu Nr. V2-1008, be kita ko, nutarė nuo 2010 m. birželio 10 d. nutraukti išmokų E. K. mokėjimą, remdamasi tuo, kad antstolė, išdavusi pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, 2010 m. birželio 10 d. patvarkymu vykdomąjį dokumentą grąžino pareiškėjai.

Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas Nr. V2-1008 priimtas Įstatymo 3 straipsnio 2, 3, 4 dalių, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Aprašo 3, 10.1 ir 13 punktų pagrindu bei atsižvelgiant į antstolės B. T. 2010 m. birželio 10 d. patvarkymą Nr. 0005/08/01038 S-06645.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Tvarkos aprašo 10.1 punktą Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje. Pagal Įstatymo 3 straipsnį Fondo išmokos vieno iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjo (rūpintojo), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, prašymu mokamos esant šioms būtinoms sąlygoms: 1) lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi; 2) vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Taigi tik išnykus minėtoms sąlygoms atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turi teisę nutraukti išmokų mokėjimą.

Kaip matyti iš antstolės B. T. 2010 m. birželio 10 d. patvarkymo Nr. 0005/08/01038 S-06645, vykdomasis dokumentas grąžintas pareiškėjai, vadovaujantis CPK 631 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. nustačius, kad skolininkas Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena, nedirba ir neturi turto ar pajamų (b. l. 35). Tačiau nei minėtas patvarkymas, nei kita byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjos dukra E. K. gavo ar gauna jai teismo sprendimu iš M. K. priteistą išlaikymą. Teismo vertinimu, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, reglamentuoja tik vienos iš būtinųjų sąlygų išmokai skirti – išlaikymo nemokėjimo – įrodymo būdą. Šiuo atveju tokia pažyma atsakovei buvo pateikta (b. l. 32) ir joje nurodytų aplinkybių nepaneigia antstolės B. T. 2010 m. birželio 10 d. patvarkymas Nr. 0005/08/01038 S-06645.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnio 1 dalimi, 3.204 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymus juos turi išlaikyti. Priimant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo siekiama sukurti naują vaiko teisės gauti išlaikymą iš savo tėvų įgyvendinimo mechanizmą ir valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą su teise sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko (CK 3.204 str. 3 d., Įstatymo 1 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) ši parama skiriama, todėl tai, kad antstolis neturi galimybių išieškoti iš skolininko tam tikrų sumų, nesant duomenų, kad skolininkas išmokas mokėjo vaikui, negali turėti jokios įtakos vaiko teisei gauti nustatyto dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip antstolio negalėjimas išieškoti išmokų sumų iš skolininko. Pabrėžtina, jog nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant tam teisinio, faktinio pagrindo, nes tokiu būdu būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad skundžiamame Komisijos sprendime bei atsakovo atsiliepime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1935/2013 neatitinka nagrinėjamos situacijos aplinkybių, kadangi minėtoje byloje vykdomasis dokumentas išieškotojai grąžintas išieškotojos prašymu, nes skolininkas mokėjo išlaikymą, todėl minėta nutartimi remtis nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Sprendimas Nr. V2-1008, bei jo teisėtumą patvirtinęs Sprendimas Nr. 3R-137 naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.), o pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (b. l. 21). Teismas rėmėsi ABTĮ 451 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė, kad 2015 m. kovo 10 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje Nr. 4.26.-TPI-301 nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, sudaro 684,64 Eur (b. l. 88) ir priteisė nurodytą sumą valstybei iš atsakovo Fondo administracijos.

III. Atsakovas Fondo administracija (toliau – ir apeliantas) su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso ar dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, antstolis turi vykdyti teismo sprendimu ar teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal CPK normas. Išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos, pateikus visus dokumentus, būtinus išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, kurių vienas svarbiausių yra antstolio išduota pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kadangi antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą dėl vaiko išlaikymo lėšų išieškojimo, kontroliuoja, ar vaikas gauna išlaikymo lėšas, jei negauna išlaikymo lėšų – negauna viso ar dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Pagal Aprašo 9 punkto nuostatas pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pareiškėjas Fondo administracijos apie tai, kad antstolė 2010 m. birželio 10 d. grąžino pareiškėjai vykdomąjį dokumentą, neinformavo. Todėl Fondo administracija turi teisę išieškoti išmokas iš pareiškėjos, remdamasi Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi.

2. Iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų matyti, kad antstolio pažyma yra reikalinga kaip įrodymas, jog skolininkas teismo priteisto išlaikymo pareiškėjai nemoka ar moka tik dalį išlaikymo, todėl antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą pareiškėjai, minėtos aplinkybės Fondo administracijai tampa nežinomos. Antstoliui nevykdant vykdomosios bylos, pareiškėja gali sąmoningai neteikti informacijos apie gautus mokėjimus iš skolininko, todėl gali daugėti piktnaudžiavimų siekiant gauti išlaikymo lėšas tiek iš skolininko, tiek iš Vaikų išlaikymo fondo. Privaloma atsižvelgti ir į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei kitų pareiškėjų ir kitų vaikų teisėtus interesus, t. y. tų, kurie sąžiningai informuoja Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą. Pareiškėja neatliko savo pareigos tinkamai informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą.

3. Bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti priteisiamos, nes Fondo administracija nagrinėjamu atveju gina valstybės interesą. Be to, priteista išlaidų suma yra neproporcingai didelė.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Ginčijamame sprendime nurodyti teisės aktai nesuteikia teisės atgaline data pakeisti prieš penkis metus priimto sprendimo dėl išmokų mokėjimo. Fondo administracija negali keisti jau įvykdyto sprendimo, nes išmokos pareiškėjai buvo mokamos iki 2012 m. gruodžio 31 d. Fondo administracija gali nutraukti tęstinį išmokų mokėjimą, bet ne atgaline data keisti jau įvykdytus sprendimus. Šiuo atveju buvo pažeistas draudimas veikti viršijant kompetencijos ribas (ultra vires).

2. Ginčijamas sprendimas visiškai nepagrįstas faktiniais duomenimis, nors tai įpareigoja daryti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis. Neaišku, kodėl buvo pasirinktos būtent nurodytos datos – 2010 m. birželio 1 d. ir 2010 m. birželio 10 d.

3. Pareiškėja neturėjo pareigos pranešti Fondo administracijai apie vykdomojo dokumento grąžinimą, nes tokia aplinkybė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nenumatyta.

4. Pareiškėjos duktė priteisto išlaikymo negauna iki šiol – tai įrodo byloje esantis prokuratūros 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Todėl mano, jog išmokų mokėjimo pagrindai, numatyti Įstatymo 3 straipsnio 1-3 dalyse, iki šiol egzistuoja. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui nėra tinkamas pagrindas nutraukti išmokų mokėjimą, nes jis nereiškia, kad vaikas gauna teismo sprendimu priteistą išlaikymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. V2-1008 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. spalio 29 d. kreipėsi į Fondų administraciją dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo savo dukrai E. K. mokėjimo (b. l. 31). Su prašymu pareiškėja pateikė antstolės B. T. 2008 m. spalio 29 d. pažymą Nr. 0005/08/01038 apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kurioje nurodyta, kad pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. N2-1439-37 iš M. K. vaikui E. K. išlaikyti nustatyta mokėti po 400 Lt per mėnesį išieškotojui J. K., tačiau 2008 m. liepos–rugsėjo mėn. vaikui teismo sprendimu nustatytas išlaikymas nebuvo mokamas (b. l. 32).

Fondų administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1.35-17238 nusprendė pareiškėjos dukrai E. K. nuo 2008 m. spalio 30 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą (b. l. 33). Šio sprendimo nuorašas pareiškėjai išsiųstas su 2009 m. birželio 25 d. raštu Nr. 1.38-1713, kuriuo pareiškėja, be kita ko, informuota, jog ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalo Fondų administracijai raštu pranešti, jei: 1) skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį; 2) skolininkas mirė; 3) nepilnametis emancipuojamas; 4) vaikas įvaikinamas; 5) vaikas mirė; 6) pareiškėjui apribota tėvų valdžia ar globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt. (b. l. 34).

2013 m. vasario 19 d. Fondo administracija gavo antstolės B. T. 2010 m. birželio 10 d. patvarkymą Nr. 0005/08/01038 S-06645, kuriuo informuojama, kad skolininko M. K. gyvenamoji vieta nustatyta užsienio valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini), ir vadovaujantis CPK 631 straipsnio 1 dalies 9 punktu, išieškotojai, t. y. pareiškėjai, grąžinamas vykdomasis dokumentas (b. l. 35).

Gavęs minėtą antstolės patvarkymą, Fondo administracijos direktorius 2013 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. V2-3975 nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. išmokėti E. K. 58,50 dydžio išmoką, o nuo 2010 m. birželio 10 d. nutraukti išmokų mokėjimą (b. l. 36). Be to, 2013 m. kovo 20 d. raštu Nr. (V1-17012)D2-708 nurodė pareiškėjai grąžinti 5 986,50 Lt išmokos permoką (b. l. 37).

Pareiškėja Fondo administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. V2-3975 apskundė Komisijai, kuri 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 3R-153(AG-132/02-2013) pastarąjį panaikino, nurodydama, kad Fondo administracijos 2013 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. V2-3975 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti (b. l. 39–44).

Fondo administracija 2014 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą Nr. V2-1007, kuriuo nusprendė pripažinti negaliojančiu 2013 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. V2-3975 (b. l. 45), bei priėmė Sprendimą Nr. V2-1008, kuriuo vėl nusprendė nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. išmokėti E. K. 58,50 dydžio išmoką, o nuo 2010 m. birželio 10 d. nutraukti išmokų mokėjimą (b. l. 46). Be to, 2014 m. sausio 21 d. raštu Nr. (1.34-17012)D2-1913 nurodė pareiškėjai grąžinti 5 986,50 Lt išmokos permoką (b. l. 47–48).

Pareiškėja Sprendimą Nr. V2-1008 apskundė Komisijai, tačiau pastaroji Sprendimu Nr. 3R-137 pareiškėjos skundo netenkino (b. l. 50–55).

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 3R-137(AG-105/05/2015) ir Fondo administracijos 2014 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. V2-1008 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Komisijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 3R-137(AG-105/05/2015) ir Fondo administracijos 2014 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. V2-1008 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“. Priteisė Lietuvos valstybei iš Fondo administracijos 684,64 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi antstolės B. T. 2010 m. birželio 10 d. patvarkymu Nr. 0005/08/01038 S-06645, kuriuo informuojama, kad skolininko M. K. gyvenamoji vieta nustatyta užsienio valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini), ir vykdomasis dokumentas grąžintas pareiškėjai. Atsakovas mano, kad antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą, pareiškėja nebeatitinka Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl išnyko pagrindas mokėti išmokas. Atsakovo nuomone, Įstatyme nustatytus reikalavimus, besikreipiantiems dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, pareiškėja privalo atitikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.

1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (1 dalis). Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (2 dalis). Lietuvos Respublika, 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavusi Konvenciją, tuo pačiu prisiėmė įsipareigojimus dėl šios Konvencijos nuostatų vykdymo ir joje įtvirtintų principų, vienas kurių yra minėtas vaiko interesų prioriteto principas, užtikrinimo.

Iš esmės analogiškos nuostatos dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir valstybės garantuojamo vaiko aprūpinimo yra taip pat įtvirtintos ir nacionalinio reguliavimo lygmenyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę (38 str. 2 d.), nepilnamečius vaikus gina įstatymas (39 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad inter alia valstybės institucijos privalo: visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus (1 p.); užtikrinti vaikui teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 p.); nė vieno vaiko nepalikti be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (5 p.); sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais (6 p.). To paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.204 straipsnio 1, 2 dalyse kiekvienam nepilnamečiam vaikui, ilgiau kaip mėnesį negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų atstovų, garantuojama teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tiek pareiškėja J. K. (A.), tiek jos nepilnametė dukra kreipimosi į atsakovą momentu (2008 m. spalio 29 d.) atitiko Įstatymo reikalavimus ir egzistavo Įstatymo 3 straipsnyje nurodyti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai. Pareiškėja pateikė atsakovui Aprašo 5 punkte reikalaujamus dokumentus, inter alia antstolio pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą (b. l. 32), kurioje nurodyta, kad pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. N2-1439-37 iš M. K. vaikui E. K. išlaikyti nustatyta mokėti po 400 Lt per mėnesį išieškotojui J. K., tačiau 2008 m. liepos–rugsėjo mėn. vaikui teismo sprendimu nustatytas išlaikymas nebuvo mokamas. Todėl Fondų administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1.35-17238 pareiškėjos dukrai E. K. paskirtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Fondo administratorius privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių įstatyme numatytų pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Minėto straipsnio 2 dalyje inter alia numatyta, kad Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą.

Ginčijamame Fondo administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. sprendime Nr. V2-1008 nurodoma, kad šio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra, be kita ko, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, kad išnyko išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Įstatymo 3 straipsnyje. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindais pripažįstami atvejai, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, mokamo periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, ar gauna tik dalį šio išlaikymo. Nors pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį šis faktas turi būti patvirtintas antstolio išduota nustatytos formos pažyma, šis reikalavimas iš esmės įtvirtina ne Fondo išmokų mokėjimo pagrindą, bet tvarką, kaip turi būti įrodomas išmokų skyrimo pagrindas – asmuo negauna išlaikymo arba gauna tik dalį išlaikymo.

Kaip minėta, tokia pažyma, kreipiantis dėl išmokos skyrimo, buvo pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, vėlesnis aplinkybės pasikeitimas (šiuo atveju – vykdomojo rašto grąžinimas pareiškėjai) savaime nelemia Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, kitaip tariant, šiuo pagrindu išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimas savaime negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Vertinant minėtą aplinkybę dėl vykdomojo rašto grąžinimo, būtina atsižvelgti į tai, kodėl tai buvo padaryta. Vienaip ji turi būti vertinama, kai vykdomasis dokumentas grąžinamas dėl to, kad skolininkas moka išlaikymą, kitaip – kai nurodomi kiti grąžinimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vykdomasis dokumentas grąžintas pareiškėjai dėl to, kad skolininko M. K. gyvenamoji vieta nustatyta užsienio valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini). Tai lemia, jog šiuo atveju nebuvo jokių duomenų, kad skolininkas pradėjo mokėti išlaikymą, tačiau iš esmės iškilo kliūtys, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos ir trukdė vykdyti išieškojimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aptartai susiklosčiusiai situacijai, atsakovas negalėjo savaime remtis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindu, tačiau turėjo patikrinti, ar tikrai išnyko Įstatymo 3 straipsnyje nurodyti pagrindai, t. y. ar nemokamas ar iš dalies mokamas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytas išlaikymas, kuris turi būti mokamas periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Taigi atsakovas turėjo vertinti, ar pareiškėjai vykdomasis dokumentas grąžintas dėl to, jog skolininkas pradėjo mokėti išlaikymą – tai savaime įrodytų Įstatymo 3 straipsnyje nurodytų pagrindų išnykimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1935/2013), ar vykdomasis dokumentas grąžintas kitais pagrindais, kurie savaime nepagrindžia, jog pradėtas mokėti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytas išlaikymas. Tokiu atveju kylantys neaiškumai turi būti pašalinami ir atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, remdamasis gero viešojo administravimo principu, prieš priimdamas sprendimą, kuriuo nutraukiamas išmokų mokėjimas nepilnamečiui vaikui, turėtų paprašyti pareiškėją pateikti reikiamus duomenis ar pats išsireikalauti duomenis, kurie reikalingi įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti pagrįstą išvadą dėl Įstatymo 3 straipsnyje nurodytų pagrindų išnykimo. Atsakovas Įstatymą aiškino plečiamai, neatsižvelgęs į tai, kad įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Remiantis paminėtais Lietuvos Respublikos prisiimtais įsipareigojimais dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir vaiko teisės į valstybės paramą ir išlaikymą užtikrinimo, visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko (šiuo atveju vaikų) interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta nesant tam aiškaus pagrindo.

Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino atsakovo Fondo administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. V2-1008, kuriuo išmokų mokėjimas buvo nutrauktas remiantis vien ta aplinkybe, jog pareiškėjai grąžintas vykdomasis dokumentas, nes skolininkas išvyko gyventi iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę, ir panaikino jį kaip neteisėtą.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su Komisijos formuojamos praktikos nenuoseklumu, pažymėtina, kad apelianto nurodomi Komisijos sprendimai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nurodytų sprendimų vertinimas išeitų už šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2015 m. gegužės 25 d. Pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. 4.26.-TPI-663, kurioje nurodė, kad už teisinę pagalbą valstybės naudai priteistina 110,01 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pagal ABTĮ 451 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Iš byloje esančios Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. 4.26.-TPI-663 matyti, kad už antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimą valstybei priteistina 110,01 Eur dydžio suma (b. l. 145). Minėta suma yra pagrįsta, todėl priteistina ABTĮ 451 straipsnio pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 110,01 Eur (šimtą dešimt eurų vieną euro centą) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan