2021-02-24 Nr. AB-4252-3-62-3-01424-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-177-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01424-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Kauno TI pareiškėjas buvo kalinamas perpildytoje kameroje, kurioje jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Kalinimo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose gyveno 8 asmenys, o stalas patalpoje įrengtas 4 asmenims.

2.2. Kameroje buvo prasta ventiliacija, trūko oro, natūralios šviesos, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, dėl ko jam skaudėjo galvą.

2.3. Nebuvo galimybės kasdien naudotis dušu.

2.4. Skunde nurodytas kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias nacionalinės teisės aktus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į skundą Kauno TI grindė šiais argumentais:

3.1. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

3.2. Pareiškėjui buvo užtikrintas ne mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas kameroje.

3.3. Pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, ir ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta.

3.4. Kameros vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, veikia ir mechaninė vėdinimo sistema. Be to, pareiškėjui nesiskundus institucijoms dėl nurodytų aplinkybių bei jiems neatlikus patikrinimų, Kauno TI negali pateikti tokių duomenų (įrodymų), kurių nėra.

3.5. Kauno TI kamerų langų stiklai aptraukti apsaugine plėvele nepažeidžiant tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Bylos nagrinėjimui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Kauno TI, tačiau apšvietimo pažeidimų nenustatė.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

6. Teismas, pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nurodė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo patalpos ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu, įvertinus kamerų plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, pareiškėjui teko nuo 3,73 kv. m iki 7,46 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

8. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad jis negalėjo nusiprausti po dušu, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu ir nurodė, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė kartą per savaitę naudotis dušu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu yra nepagrįsti. Teismas papildomai nurodė, kad Kauno TI kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, yra kriauklė, todėl pareiškėjas pagal poreikius galėjo nusiprausti ir kameroje.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose buvo prasta ventiliacija, teismas vadovavosi HN 134:2015 17 punktu, taip pat fotonuotraukomis, iš kurių matyti, kad kamerose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, o sanitariniame mazge įrengta atskira oro ištraukimo sistema. Atsižvelgęs į tai, taip pat įvertinęs aplinkybę, jog jokių nusiskundimų Kauno TI administracijai, Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriui pareiškėjas ginčo laikotarpiu nepateikė, teismas šiuo aspektu nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo, teismas vadovavosi HN 134:2015 14 punktu, įvertino aplinkybes, kad pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, nepateikė ir jokių įrodymų, kad būtent silpnas kamerų apšvietimas jam būtų sukėlęs galvos skausmus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus aptariamu aspektu atmetė.

11. Nenustatęs būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

13.1. Prašo netaikyti ieškinio senaties, nes būdamas Kauno TI jis negalėjo skųsti kalinimo sąlygų, bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės.

13.2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui pakako gyvenamojo ploto, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į baldų plotą.

13.3. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.

14. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI, atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą neatsižvelgė į baldų užimamą plotą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties taikymo ir pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-131-552/2021 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šios išvados nepaneigia deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai dėl galimo susidorojimo su pareiškėju už skundų teikimą.

21. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamu atveju taikytinas Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017;v 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1193-442/2020). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

22. Nagrinėjamu atveju Kauno TI pateikė duomenis (b. l. 42–53), kurie įrodo, jog, pareiškėjui kalint Kauno TI kamerose, jam buvos užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su nacionalinės teisės aktuose (Įsakyme) nustatytu minimalaus ploto reikalavimu.

23. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-530-525/2021 kt.).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

25. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl teisėjų kolegija, pritardama teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų nekartoja iš naujo, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius