f4cd0c19-58b2-4aa5-8461-8f50f75ca8f8 · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1158-260/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19083-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.3.1; 1.3.3.3; 1.3.6.3.2;1.3.7.2.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18                                                    (S) Kauno apygardos teismas N u t a r t i sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugsėjo 28 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus TamaÅ¡ausko,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo R.

B. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-580-945/2016 pagal ieÅ¡kovo R. B. ieÅ¡kinį atsakovei K. J. D. progimnazijai dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų ir neturinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovas R. B. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriame prašė pripažinti neteisėtu atsakovės direktorės 2015 m. liepos 2 d.

įsakymÄ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta nemokėti ieÅ¡kovui darbo užmokesčio už 2015 m. birželio 22 d., 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymÄ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieÅ¡kovas atleistas iÅ¡ darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – už neatvykimÄ Ä¯ darbÄ 2015 m. birželio 22 d., pripažinti darbo sutartį nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu teismo sprendimo įsiteisėjimo dienÄ , priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , 1500 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Nurodė, jog ginčijamais įsakymais ieÅ¡kovui už tÄ patį pažeidimÄ paskirtos dvi drausminės nuobaudos. Darbo užmokesčio sumažinimas, kaip drausminės nuobaudos rÅ«Å¡is, numatyta vidaus tvarkos taisyklių 8.2.4 punkte. Ä®sakymas dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ darbo priimtas nesulaukus darbo ginčų komisijos sprendimo dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo, t. y. galiojant už tÄ patį pažeidimÄ paskirtai drausminei nuobaudai. Kad ieÅ¡kovas nepadarė pravaikÅ¡tos, patvirtina jo teiktas praÅ¡ymas dėl aprÅ«pinimo darbo ir saugos priemonėmis, kuris atsakovės direktorei įteiktas bÅ«tent 2015 m. birželio 22 d..

Buvimo darbe faktÄ patvirtina ir 2015 m. birželio 23 d. įteiktas raÅ¡ytinis praneÅ¡imas, jog dirbdamas 2015 m. birželio 22 d. ieÅ¡kovas pastebėjo pravertÄ Å¡ulinį, neturėjo priemonių pavojui paÅ¡alinti. Su 2015 m. liepos 2 d. įsakymu ieÅ¡kovas supažindintas tik 2015 m. rugpjūčio 24 d. 8 val. 40 min., paaiÅ¡kinimÄ pateikęs tos pačios dienos 15 val. 40 min. IeÅ¡kovas dar tÄ pačiÄ dienÄ buvo atleistas iÅ¡ darbo. Kiemsargiu ieÅ¡kovas įdarbintas 2012 m. rugpjūčio 13 d. Darbdavys nevykdė Kiemsargio saugos ir sveikatos instrukcijoje nustatytos pareigos aprÅ«pinti ieÅ¡kovÄ darbo priemonėmis, darbo rÅ«bais. 2015 m. birželio 25 d.

įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu rinkdamas Å¡iukÅ¡les be darbinių pirÅ¡tinių ieÅ¡kovas susižalojo rankÄ . IeÅ¡kovo nedarbingumo laiku 2015 m. birželio 29 d. jam dar įteiktas reikalavimas pasiaiÅ¡kinti dėl neatvykimo į darbÄ 2015 m. birželio 25 d.. Atsakovės direktorės piktnaudžiavimo, ieÅ¡kovo terorizavimo faktÄ patvirtina ir aplinkybė, jog ieÅ¡kovas 2015 m. balandžio 28 d. pateikė praÅ¡ymÄ iÅ¡leisti jį kasmetinių atostogų nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d..

Å io klausimo sprendimas buvo neteisėtai vilkinamas, rezoliucija dėl atostogų suteikimo priimta tik 2015 m. liepos 14 d. IÅ¡moka už kasmetines atostogas iÅ¡mokėta tik 2015 m. liepos 22 d. Net ir paskutinę darbo dienÄ atsakovės direktorė, siekdama pažeminti ieÅ¡kovÄ aplinkinių akivaizdoje, iÅ¡davė jam darbines pirÅ¡tines ir liepė rinkti Å¡iukÅ¡les, neduodama Å¡iam darbui reikalingų Å¡luotos, semtuvo, Å¡iukÅ¡lių maiÅ¡o, pasibaigus darbo dienai surašė aktÄ , kad darbas atliktas netinkamai.

Nurodytas aplinkybes ieÅ¡kovas nurodė vertinantis tiek kaip pagrindÄ pripažinus atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu ieÅ¡kovo į darbÄ negrÄ Å¾inti, tiek ir kaip pagrindÄ priteisti ieÅ¡kovui neturtinės žalos atlyginimÄ . Atsakovė K. J. D. progimnazija prašė ieÅ¡kovo R. B. ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, jog darbo sutartis su ieÅ¡kovu sudaryta 2012 m. rugpjūčio 13 d.. 2015 m. sausio 29 d. įsakymu patvirtintas kiemsargio pareigybės apraÅ¡ymas. 2015 m. vasario 2 d. įsakymais ieÅ¡kovo darbo laiko trukmė sumažinta nuo 60 val. per savaitę iki 40 val., patvirtintas valomų plotų apraÅ¡as.

IeÅ¡kovas supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis. 2015 m. birželio 22 d. ieÅ¡kovas nebuvo darbe nuo 8 val. iki 17 val., dėl ko buvo suraÅ¡ytas aktas, kurį pasirašė trys darbuotojos, visÄ dienÄ ieÅ¡kojusios ieÅ¡kovo, tačiau jo darbe nemačiusios. IeÅ¡kovas nepasirodė ir specialioje patalpoje, kurioje laikomas jo inventorius. Darbe ieÅ¡kovas iki 11 val. nepasirodė ir sekančiÄ dienÄ . Dėl Å¡ios aplinkybės taip pat suraÅ¡ytas aktas. Tik po specialaus iÅ¡kvietimo ieÅ¡kovui atvykus į darbÄ , iÅ¡ jo pareikalauta pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ . 2015 m. birželio 23 d. 16 val. 5 min. (po darbo valandų) ieÅ¡kovas pateikė praneÅ¡imÄ apie pravertÄ Å¡ulinį, tuo tarpu pasiaiÅ¡kinimÄ raÅ¡yti atsisakė.

Pakartotinis reikalavimas pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ 2015 m. birželio 29 d. įteiktas įstaigoje dirbančiai ieÅ¡kovo sutuoktinei. Nedarbingumo laikotarpiu praÅ¡ymas buvo teiktas siekiant tinkamai užpildyti darbo laiko apskaitos žiniaraÅ¡tį. Nepateikus paaiÅ¡kinimo, buvo priimtas ginčijamas 2015 m. liepos 2 d. įsakymas, kuris ieÅ¡kovo sutuoktinei įteiktas tÄ pačiÄ dienÄ , o ieÅ¡kovui - 2015 m. rugpjūčio 24 d., kadangi nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. ieÅ¡kovas sirgo arba buvo kasmetinėse atostogose, žiniaraÅ¡tyje 2015 m. birželio 22 d. užfiksuota pravaikÅ¡ta.

Kartu darbdavys ginčijamame įsakyme nurodė pasiliekantis teisę įsakymÄ atÅ¡aukti, jeigu grįžęs po ligos ieÅ¡kovas pateiks raÅ¡ytinį paaiÅ¡kinimÄ . IeÅ¡kovui 2015 m. rugpjūčio 24 d. atvykus į darbÄ iÅ¡ jo pakartotinai pareikalauta pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ . PaaiÅ¡kinime ieÅ¡kovas tenurodė buvęs darbe, Å¡ienavęs, prižiÅ«rėjęs teritorijÄ , rinkęs Å¡iukÅ¡les, nenurodė nei aplinkybės apie rastÄ pravirÄ Å¡ulinį, nei fakto, kad buvo teikiamas praÅ¡ymas dėl priemonių suteikimo.

Kad ieÅ¡kovas nebuvo darbe, buvo iÅ¡siaiÅ¡kinta peržiÅ«rėjus vaizdo įraÅ¡us, ieÅ¡kovo nematė ir visÄ dienÄ budėjusi J. P., iÅ¡ kurios darbo vietos matosi įėjimas į specialiÄ patalpÄ , kurioje ieÅ¡kovas laikė įrankius. IeÅ¡kovo 2015 m. birželio 22 d. buvo pradėta ieÅ¡koti po to, kai direktoriaus pavaduotojas Å«kiui V. V., atvykęs teikti praÅ¡ymÄ dėl atostogų suteikimo, pastebėjo, kad teritorija apleista ir nesutvarkyta. IeÅ¡kovo 2015 m. birželio 11 d. praÅ¡ymas dėl aprÅ«pinimo priemonėmis buvo pateiktas ne 2015 m. birželio 22 d., o viena diena vėliau.

PastarÄ jÄ aplinkybę patvirtina tiek faktas, jog niekas ieÅ¡kovo darbe nematė, tiek praÅ¡ymo suraÅ¡ymo data, tiek ir įstaigoje nusistovėjusi tvarka, pagal kuriÄ ne visi dokumentai bÅ«na užregistruojami jų pateikimo dienÄ . Nurodytais veiksmais ieÅ¡kovas pažeidė įstaigos vidinių dokumentų reikalavimus, už kÄ jam 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu paskirta drausminė nuobauda - atleidimas iÅ¡ darbo. IeÅ¡kovo nurodomÄ aplinkybę, jog jam nebuvo iÅ¡duodamos darbo priemonės, paneigia į bylÄ pateiktas V.

V. paaiÅ¡kinimas. Nepagrįstas ir ieÅ¡kovo argumentas, jog 2015 m. rugpjūčio 24 d. jis buvo priverstas dirbti neturėdamas tam reikalingų priemonių. IeÅ¡kovas, pateikęs darbdaviui raÅ¡tÄ , kad nedirbs, kol priemonės nebus suteiktos, faktiÅ¡kai nedirbo. Kad 2015 m. birželio 22 d. kreipimusi dėl praviro Å¡ulinio tebuvo siekiama pateisinti ieÅ¡kovo gynybinę pozicijÄ , patvirtina faktas, kad praÅ¡ymas buvo pateiktas ne tÄ pačiÄ dienÄ , o tik pasibaigus kitos darbo dienos darbo laikui, nors apie kylančias grėsmes ieÅ¡kovas privalėjo informuoti nedelsdamas.

Nepagrįstas ir ieÅ¡kovo argumentas, jog darbdavys pažeidė atostogų suteikimo tvarkÄ . Klausimas dėl atostogų suteikimo buvo iÅ¡spręstas 2015 m. balandžio 28 d. įsakymu, į kurį įtrauktos ieÅ¡kovo 2015 m. balandžio 20 d. ir balandžio 24 d. praÅ¡ymuose nurodytos atostogos, 2015 m. liepos mėnesio sprendimai tebuvo priimami dėl to, ar ieÅ¡kovas naudosis atostogomis, ar turės nedarbingumo pažymėjimÄ . 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu suteiktos dėl ligos nepanaudotos atostogos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu ieÅ¡kovo R. B. ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, pripažino neteisėtu atsakovės K. J. D. progimnazijos direktorės 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymÄ Nr. (duomenys neskelbtini) ir ieÅ¡kovo R. B. atleidimÄ iÅ¡ darbo 2015 m. rugpjūčio 25 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu; ieÅ¡kovo į darbÄ negrÄ Å¾ino, sprendė, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės sudaryta sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ - 975 Eur, 650 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , skaičiuojant nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 9 d.) ir po 15,48 Eur už kiekvienÄ darbo dienÄ , skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 363 Eur atstovavimo iÅ¡laidų; nustatė, jog sprendimo dalis dėl 325 Eur vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo vykdytina skubiai; priteisė valstybei iÅ¡ atsakovės 90 Eur žyminio mokesčio, 2,39 Eur teismo iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kitoje dalyje teismas ieÅ¡kinį atmetė. Teismas, pasisakydamas dėl teisėtumo 2015 m. liepos 2 d. įsakymo, kuriuo ieÅ¡kovui užfiksuota pravaikÅ¡ta, nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog ieÅ¡kovas 2015 m. birželio 22 d. vykdė darbo funkcijas. Vien raÅ¡ytinio praÅ¡ymo darbdaviui pateikimas pats savaime gali bÅ«ti reikÅ¡mingas sprendžiant klausimÄ , ar pagrįstai ieÅ¡kovui pritaikyta drausminė atsakomybė už nebuvimÄ darbe visÄ darbo dienÄ , tačiau neleidžia spręsti, jog darbdavys be pagrindo 2015 m. liepos 2 d.

įsakymu užfiksavęs, kad darbuotojas darbo laiku nevykdė darbo funkcijų ir negavęs jokių duomenų iÅ¡ ieÅ¡kovo apie tai, kur jis tuo metu buvo, nurodytÄ dienÄ darbo laiko apskaitoje užfiksavo kaip pravaikÅ¡tÄ ir už tÄ laikÄ nesumokėjo ieÅ¡kovui darbo užmokesčio. Teismas, pasisakydamas dėl teisėtumo 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo, kuriuo ieÅ¡kovui buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iÅ¡ darbo, nurodė, kad iÅ¡ byloje esančių įrodymų ir Å¡alių paaiÅ¡kinimų nustatyta, jog bÅ«tent darbdavys savo veiksmais sukÅ«rė pagrindÄ ieÅ¡kovui tikėtis, jog darbo laiko rėžimo nesilaikymas nebus vertinamas kaip pažeidimas, ir, juo labiau, kaip Å¡iurkÅ¡tus pažeidimas.

Akcentavo, kad atsakovė nepateikė į bylÄ Ä¯rodymų, kuriais bÅ«tų nuginčyta ieÅ¡kovo nurodyta aplinkybė, jog jis bÅ«tent 2015 m. birželio 22 d. įteikė 2015 m. birželio 11 d. praÅ¡ymÄ , kas net teismo sprendimu ir konstatavus, kad byloje nėra duomenų apie tÄ dienÄ ieÅ¡kovo vykdytas darbo funkcijas, kartu patvirtina, jog spręsti, kad ieÅ¡kovas nebuvo atvykęs į darbo vietÄ visÄ dienÄ , nėra pagrindo. Teismas laikė reikÅ¡minga ir tÄ aplinkybę, jog paskirta drausminė nuobauda aiÅ¡kiai neatitinka pažeidimo pobÅ«džio, kadangi, toleruodamas darbuotojo nebuvimÄ darbe grafike numatytomis valandomis darbdavys neįvardijo jokių aplinkybių, sudarančių pagrindÄ spręsti, kad darbuotojo nebuvimas darbe konkrečiomis valandomis 2015 m. birželio 22 d. buvo toks reikÅ¡mingas ir sukÅ«rė darbdaviui tokias neigiamas pasekmes, kurios pateisintų griežčiausios nuobaudos parinkimÄ .

Todėl sprendė, jog buvo parinkta neadekvati drausminė nuobauda. Vertindamas drausminės nuobaudos skyrimo procedÅ«ras teismas akcentavo, kad ieÅ¡kovas nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. nebuvo darbe dėl ligos ar kasmetinių atostogų, todėl laikė, jog DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas nebuvo praleistas, procedÅ«rinių reikalavimų skiriant nuobaudÄ buvo laikomasi. Teismas, pasisakydamas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių, nurodė, kad pripažinus ieÅ¡kovo atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu galimybės pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ Ä¯ numatytÄ jį DK 129 straipsnyje, kuris yra siejamas su darbdavio valia ir specialiais įstatyme įtvirtintais reikalavimais, įstatymas teismui nesuteikia.

Kartu akcentavo, jog ieÅ¡kovo pozicijÄ dėl tarp jo ir atsakovės susiklosčiusių santykių vertina kaip nesutikimÄ , kad darbo santykiai bÅ«tų atkurti. Todėl sprendė, jog darbuotojas į pirmesnį darbÄ negali bÅ«ti grÄ Å¾inamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panaÅ¡ių priežasčių arba dėl to, kad jam gali bÅ«ti sudarytos nepalankios sÄ lygos dirbti. Teismas, pasisakydamas dėl ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , nurodė, jog taikyti Å¡iÄ sankcijÄ už visÄ laikotarpį nėra pagrindo, kadangi ieÅ¡kovas iÅ¡ darbo buvo atleistas 2015 m. rugpjūčio 25 d., todėl už laikotarpį iki 2016 m. vasario 9 d. jam priklausytų 1 795,28 Eur, o atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė, atsakovė yra biudžetinė įstaiga, ne pelno siekianti organizacija, kurios atžvilgiu taikoma finansinė sankcija sukurs itin neigiamas pasekmes bei teismo sprendimu konstatuotÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas nesilaikė darbo laiko režimo, priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo sumÄ sumažino iki bendros dviejų mėnesių ieÅ¡kovo vidutinio darbo užmokesčio sumos – 650 Eur.

Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ , nurodė, jog pripažįstant ieÅ¡kovo atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu ir pritaikant darbdavio atžvilgiu su tuo susijusiÄ finansinę sankcijÄ buvo pakankamai apgintos ieÅ¡kovo teisės, todėl sprendė jog nėra pagrindo spręsti klausimo dėl papildomos žalos priteisimo ieÅ¡kovo atžvilgiu. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas R. B. praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinio reikalavimų dalis buvo atmesta, panaikinti ir priimti toje dalyje naujÄ sprendimÄ : panaikinti atsakovo K.

J. D. progimnazijos direktorės 2015 m. liepos 2 d. įsakymÄ Nr. (duomenys neskelbtini); ieÅ¡kovo R. B. naudai iÅ¡ atsakovo K. J. D. progimnazijos priteisti nepriteistÄ dalį vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos (2015 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 1145,28 Eur; ieÅ¡kovo R. B. naudai iÅ¡ atsakovo K. J. D. progimnazijos priteisti neturtinę žalÄ â€“ 1500 Eur ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo, padarė neteisingÄ , bylos duomenims prieÅ¡taraujančiÄ iÅ¡vadÄ . Teismas nepagrįstai nurodė, kad darbuotojas darbo laiku nevykdė darbo funkcijų, tačiau ginčas byloje dėl to net nebuvo kilęs. IeÅ¡kovui nuobauda, kad jis nevykdė ar netinkamai vykdė darbo funkcijas nėra skirta. Teismas visiÅ¡kai ignoravo faktÄ , kad skundžiamu įsakymu ieÅ¡kovui drausminė nuobauda paskirta jo laikino nedarbingumo metu ir nepareikalavus raÅ¡tu paaiÅ¡kinti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog ieÅ¡kovas atsisakė teikti paaiÅ¡kinimus, nors, vadovaujantis DK 240 straipsniu, buvo pažeista pati baudos skyrimo tvarka, darbdavys raÅ¡tu nepareikalavo pasiaiÅ¡kinti dėl darbo drausmės pažeidimo, o ieÅ¡kovas tokios pareigos neturėjo. Atsakovei 2015 m. rugpjūčio 24 d. raÅ¡tu pareikalavus pasiaiÅ¡kinti ieÅ¡kovas tÄ pačiÄ dienÄ pateikė raÅ¡tiÅ¡kÄ paaiÅ¡kinimÄ , todėl teismo nurodoma aplinkybė, jog ieÅ¡kovas net per sutuoktinę neteikė paaiÅ¡kinimo yra absoliučiai neteisėta, kadangi tokios paaiÅ¡kinimo tvarkos nenumato jokios teisės normos.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog progimnazijos direktorė nežinia kokiu tikslu, bet akivaizdžiai siekdama, kad ieÅ¡kovas iÅ¡eitų iÅ¡ darbo, nepagrįstais pareiÅ¡kimais ir reikalavimais jį nuolat terorizavo, žemino kitų darbuotojų akivaizdoje, siekė sudaryti nepakeliamÄ darbo atmosferÄ , kurios įtampos jis neatlaikytų. Pirmosios instancijos teismas sprendimu sukuria kolizinę padėtį. Jis aiÅ¡kiai įvertina, kad darbdavys neturėjo teisės už pravaikÅ¡tÄ skirti drausminę nuobaudÄ darbo užmokesčio sumažinimÄ , tačiau nepanaikina tokio atsakovės įsakymo, kuriuo skirta nuobauda – darbo užmokesčio sumažinimas.

Teismas nurodo, kad darbdavys turi teisę nemokėti darbuotojui už pravaikÅ¡tos laikÄ , tačiau konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2015 m. birželio 22 d. ieÅ¡kovas buvo darbe. SprendimÄ motyvuoja tuo, jog byloje nėra duomenų, kad ieÅ¡kovas atliko darbo funkcijas, tačiau sprendime kartu nurodo, kad nėra duomenų, jog ieÅ¡kovas bÅ«tų neįvykdęs kokių nors funkcijų ir dėl to darbdavys jam bÅ«tų reiÅ¡kęs pretenzijas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2015 m. liepos 2 d.

įsakymo teisėtumÄ tuo aspektu, jog ieÅ¡kovui buvo užfiksuota pravaikÅ¡ta, dėmesį atkreipė tik į kelias reikÅ¡mingas aplinkybes, tačiau ne į įrodymų visumÄ . Teismas savo sprendime nustatytomis aplinkybėmis turėjo vadovautis ne tik spręsdamas dėl teisėtumo 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo, kurį pripažino negaliojančiu, bet taip pat ir spręsdamas dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino 2015 m. vasario 2 d. atsakovo direktorės priimto įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo perskirstyti laiko valomi plotai bei sumažintas ieÅ¡kovo darbo krÅ«vis (vietoje 1,5 etato ieÅ¡kovui paliktas 1 etatas).

IeÅ¡kovui priskirta prižiÅ«rėti 1200 m² gatvių ir Å¡aligatvių bei 600 m² vejos. TÄ pačiÄ dienÄ atsakovės direktorė vienaÅ¡aliÅ¡kai darbo sutartyje padarė įraÅ¡Ä apie darbo krÅ«vio ieÅ¡kovui sumažinimÄ . Nors ieÅ¡kovas ir prašė, kad darbdavys nurodytų kurias teritorijos dalis jis turi prižiÅ«rėti po 2015 m. vasario 2 d. įsakymo, tačiau iki darbuotojo atleidimo darbdavys nenurodė teritorijos dalies, priskirtos ieÅ¡kovui. Dėl to ir toliau ieÅ¡kovas dirbo tokiu pačiu darbo režimu kaip iki įsakymo priėmimo.Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teismas akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų dėl to, jog ieÅ¡kovas atliko darbo funkcijas, tačiau kaip matyti ieÅ¡kovui buvo skirta pravaikÅ¡ta ir liepta pasiaiÅ¡kinti ne dėl to, ar jis atliko darbo funkcijas, o apskritai buvo praÅ¡oma jo pasiaiÅ¡kinti, kodėl jo nebuvo darbe nuo 8 iki 17 val.

Nebuvo aiÅ¡kinamasi, ar darbo funkcijos buvo atliekamos, ar ne. Todėl teismas negalėjo konstatuoti, jog ieÅ¡kovas į darbÄ nebuvo atvykęs. Teismas, nagrinėdamas 2015 m. liepos 2 d. įsakymo teisėtumo klausimÄ , netinkamai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, netinkamai aiÅ¡kino faktines aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtÄ ir todėl naikintinÄ sprendimÄ . Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai sumažino ieÅ¡kovui teisėtai priklausančiÄ iÅ¡mokÄ už priverstinę pravaikÅ¡tÄ , nurodydamas, jog ieÅ¡kovas nesilaikė darbo režimo.

Toks teismo argumentas prieÅ¡tarauja jo paties skundžiamame sprendime padarytai iÅ¡vadai, kurioje jis nurodo, jog toks darbo režimas buvo nusistovėjęs ir nebuvo pakeistas. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog jos iÅ¡mokos už priverstinę pravaikÅ¡tÄ iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ atsakovės taptų jai neproporcinga naÅ¡ta. Vien ta aplinkybė, jog atsakovės teisinis statusas – biudžetinė įstaiga, nesudaro jokio pagrindo sumažinti ieÅ¡kovui priklausančiÄ sumÄ už priverstinę pravaikÅ¡tÄ .

Skundžiamu sprendimu už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ teismas priteisė ieÅ¡kovui vos 1/3 minimalaus darbo užmokesčio per mėnesį ir toks sprendimas nelaikytinas nei proporcingu nei protingu, nes tokio dydžio kompensacijų už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ teisės normos nenumato ir toks sprendimas prieÅ¡tarauja DK 195 straipsnio nuostatoms, nustatančioms, kad negali darbuotojui už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ mokama mažiau, nei minimalus darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kovo reikalavimÄ priteisti jam neturtinę žalÄ , kadangi Å¡i žala atsirado dėl darbdavio neteisėtų veiksmų. Atsakovė K.

J. D. progimnazija atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o atmesti ieÅ¡kovo R. B. apeliacinį skundÄ ir palikti nepakeistÄ Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimÄ . Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai, neÅ¡aliÅ¡kai ir objektyviai nustatė visas reikÅ¡mingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes, jas įvertino, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino materialines teisės normas taikytinas ginčo atveju, o procesinių teisės normų nepažeidė, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobÅ«džio bylose.

Atsakovės nuomone, sprendimo naikinti nei apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, nei kitokiais kitais pagrindais negalima, tam nėra faktinio pagrindo. Atsakovė nesutiko su apelianto apeliaciniame skunde išdėstytu prašymu dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, prašo atsižvelgti į tai, kad visos bylos aplinkybės buvo įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, šalys buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų, pateikusios išsamius rašytinius paaiškinimus.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus atvejus, kai skundÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bÅ«tinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalykÄ , apeliacinį skundÄ , atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta bÅ«tinybė skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, o raÅ¡ytinis Å¡ios bylos nagrinėjimas nepažeis Å¡alių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principų įgyvendinimÄ (CPK 321 str., 322 str.).Byloje sprendžiamas Å¡alių ginčas dėl materialiosios darbo teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo, reglamentuojančių darbuotojų drausminės atsakomybės sÄ lygas ir pagrindus.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieÅ¡kovas R. B. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu atsakovės K. J. D. progimnazijos direktorės L. V. 2015 m. liepos 2 d. įsakymÄ , kuriuo nuspręsta nemokėti ieÅ¡kovui darbo užmokesčio už 2015 m. birželio 22 d., 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymÄ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieÅ¡kovas atleistas iÅ¡ darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už neatvykimÄ Ä¯ darbÄ 2015 m. birželio 22 d., pripažinti darbo sutartį nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu teismo sprendimo įsiteisėjimo dienÄ , priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , 1500 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Nurodė, jog ieÅ¡kovas pravaikÅ¡tos nepadarė, o už tÄ patį pažeidimÄ ginčijamais įsakymais atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai paskyrė jam dvi drausmines nuobaudas, be to, visÄ laikÄ nepagarbiai elgėsi su ieÅ¡kovu, žemino jį aplinkinių akivaizdoje dėl ko jis prašė jo į darbÄ negrÄ Å¾inti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ . Atsakovė su ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodė, jog 2015 m. birželio 22 d. ieÅ¡kovas darbe nuo 8 val. iki 17 val. nebuvo, Å¡iÄ aplinkybę patvirtino tÄ dienÄ Ä¯raÅ¡ytas vaizdo įraÅ¡as darbovietėje, dėl ko buvo suraÅ¡ytas aktas.

IeÅ¡kovas visÄ laikÄ vengė ir delsė pateikti pasiaiÅ¡kinimÄ dėl kokių priežasčių nebuvo atvykęs į darbÄ 2015 m. birželio 22 d. nuo 8 val. iki 17 val., įrodinėjo, jog darbe buvo, tačiau ne nurodytomis valandomis, o prieÅ¡ ir po jų. Atsakovė laikė, jog ieÅ¡kovas savo veiksmais pažeidė įstaigos vidinių dokumentų reikalavimus, už kÄ 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu jam buvo paskirta drausminė nuobaudÄ â€“ atleidimas iÅ¡ darbo. Taip pat nurodė, jog jokio nepagarbaus elgesio ieÅ¡kovo atžvilgiu atsakovė niekada nerodė, jo praÅ¡ymas dėl atostogų suteikimo buvo iÅ¡spręstas dar 2015 m. balandžio 28 d., todėl jo dėstomas aplinkybes vertintino kaip gynybinę pozicijÄ , nurodytÄ siekiant pateisinti jo nebuvimÄ darbe.

Kauno apylinkės teismas skundžiamu sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, pripažino neteisėtu atsakovės Kauno J. D. progimnazijos direktorės 2015 m. rugpjūčio 24 d. įsakymÄ Nr. P-88 ir ieÅ¡kovo R. B. atleidimÄ iÅ¡ darbo 2015 m. rugpjūčio 25 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, ieÅ¡kovo į darbÄ negrÄ Å¾ino, nusprendė ieÅ¡kovo su atsakove sudarytÄ 2012 m. rugpjūčio 13 d. darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ â€“ 975 Eur, 650 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , skaičiuojant nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 9 d.) ir po 15,48 Eur už kiekvienÄ darbo dienÄ , skaičiuojant nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2016 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 363 Eur atstovavimo iÅ¡laidų, kitoje dalyje ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė.

Teismas netenkino ieÅ¡kovo reikalavimo panaikinti atsakovės direktorės 2015 m. liepos 2 d. įsakymÄ Nr. P-71, kuriuo jam buvo paskirta pravaikÅ¡ta už neatvykimÄ Ä¯ darbÄ 2015 m. birželio 22 d. be pateisinamos priežasties, ieÅ¡kovo naudai iÅ¡ atsakovės nepriteisė nepriteistos dalies vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos (2015 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepriteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 1500 Eur neturtinės žalos bei jo patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas R. B. praÅ¡o panaikinti atsakovės direktorės 2015 m. liepos 2 d. įsakymÄ Nr. P-71, kadangi pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs ir neiÅ¡tyręs byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad 2015 m. birželio 22 d. ieÅ¡kovas vykdė darbo funkcijas, todėl šį ieÅ¡kovo reikalavimÄ atmetė kaip nepagrįstÄ . Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai ignoravo faktÄ , kad skundžiamu įsakymu ieÅ¡kovui drausminė nuobauda paskirta nepareikalavus raÅ¡tu pasiaiÅ¡kinti dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo ir nuobauda paskirta jo laikino nedarbingumo metu.

FaktÄ , kad pravaikÅ¡tos nebuvo ir ieÅ¡kovas 2015 m. birželio 22 d. buvo darbe patvirtina raÅ¡ytinis įrodymas – jo raÅ¡ytinis praÅ¡ymas dėl aprÅ«pinimo darbo ir saugos priemonėmis, kuris buvo įteiktas direktorei bÅ«tent 2015 m. birželio 22 d., ant kurio yra gavimo žyma su data. Taip pat praÅ¡o jo naudai iÅ¡ atsakovės priteisti nepriteistÄ dalį vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos (2015 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 1145,28 Eur.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir prieÅ¡taraudamas savo skundžiamame sprendime padarytoms iÅ¡vadoms sumažino iki bendros dviejų mėnesių ieÅ¡kovo vidutinio darbo užmokesčio sumos ieÅ¡kovui priteisiamÄ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ . Teismas klaidingai nurodė, jog ieÅ¡kovas nesilaikė darbo režimo, kadangi pats teismas skundžiamame sprendime aiÅ¡kiai nurodė, jog toks darbo režimas buvo nusistovėjęs ir nebuvo pakeistas.

Laiko, jog ieÅ¡kovas yra diskriminuojamas dėl jo darbdavio statuso, kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ ieÅ¡kovui priteisimo, jį nepagrįstai, savo iniciatyva atsižvelgdamas į atsakovės teisinį statusÄ - biudžetinė įstaiga, ne pelno siekianti organizacija – sumažino. Taip pat praÅ¡o ieÅ¡kovo naudai iÅ¡ atsakovės priteisti neturtinę žalÄ . Nurodo, jog teismas skundžiamu sprendimu atmesdamas šį ieÅ¡kovo reikalavimÄ visiÅ¡kai nepagrįstai nurodė, jog ieÅ¡kovo teisės buvo apgintos pripažįstant jo atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu ir pritaikant darbdaviui su tuo susijusiÄ finansinę sankcijÄ , tačiau visiÅ¡kai neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieÅ¡kovo atžvilgiu, jis patyrė moralinę žalÄ , kuriÄ atsakovė privalo atlyginti.

Teismas visiÅ¡kai nevertino aplinkybės, kad ieÅ¡kovas buvo verčiamas dirbti nesuteikus tam darbo priemonių, dėl ko patyrė traumÄ , susižeidė. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ pagal ieÅ¡kovo R. B. apeliacinį skundÄ , su paminėtais ieÅ¡kovo argumentais nesutinka, sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus iÅ¡samiai iÅ¡tirti Å¡alių pateiktus paaiÅ¡kinimus, argumentus ir įrodymus be iÅ¡ankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbÅ«s sprendimo priėmimui.

Sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Å . v.

A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikÅ¡mingas ginčo teisingam iÅ¡nagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantas, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iÅ¡ esmės nesutinka tik dėl to, jog teismas, nagrinėdamas bylÄ netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė CPK 176 - 185 straipsnių nuostatas. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ä®rodymų vertinimas turi bÅ«ti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokiÄ ar kitokiÄ Ä¯rodomÄ jÄ vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis.

Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

IÅ¡vados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi bÅ«ti logiÅ¡kai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimÄ ar nebuvimÄ , kai tokiai iÅ¡vadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Ä®rodymų pakankamumas byloje reiÅ¡kia, kad jie tarpusavyje neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-316/2010).

Ä®rodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymÄ nereikalauja, kad visi prieÅ¡taravimai bÅ«tų paÅ¡alinti. Tik ta aplinkybė, kad Å¡alies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylÄ pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus, Å¡alių ir liudytojų parodymus ir įrodinėjimo taisyklių nepažeidė.

Ieškovo paaiškinimai yra vienas iš įrodymų (CPK 186 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2015 m. vasario 2 d. įsakymu nustačius, jog ieškovas dirbs keturiasdešimt valandų per savaitę, vidaus tvarkos taisyklių 4.3 ir 4.5 punktuose esant nustatytai įstaigoje 40 valandų 5 darbo dienų savaitei ir jog nepedagoginiai darbuotojai dirba nuo 8 val. iki 12 val. 10 min. ir nuo 12 val. 55 min. iki 17 val. (penktadieniais – nuo 8 val. iki 15 val.), ieškovui ir atsakovei pripažinus, kad joks rašytinis susitarimas dėl individualaus ieškovo darbo grafiko nebuvo pasiektas, pagrįstai sprendė, jog ieškovui nepateikus įrodymų, kad 2015 m. birželio 22 d. (pirmadienį) buvo darbe nuo 8 val. iki 12 val. 10 min. ir nuo 12 val. 55 min iki 17 val., vertintina, jog ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos nustatytu darbo laiku būti darbe.

Todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog ieÅ¡kinio reikalavimas dėl 2015 m. liepos 2 d. įsakymo panaikinimo yra pagrįstas, ir jį, kaip nepagrįstÄ , atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančia medžiaga, pripažįsta, jog ieÅ¡kovo 2015 m. birželio 22 d. darbdaviui pateiktas praÅ¡ymas, kuriuo jis grindžia savo buvimÄ darbe ir pareigų atlikimÄ , pats savaime neįrodo jo buvimo darbe vidaus darbo taisyklėse nustatytu laiku. Todėl ieÅ¡kovui neįrodžius, jog darbovietėje buvo darbo metu ir teigiant, jog tÄ dienÄ jis darbe buvo prieÅ¡ ir po darbo valandų, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti 2015 m. liepos 2 d.

įsakymo bei įpareigoti darbdavį už Å¡iÄ dienÄ iÅ¡mokėti ieÅ¡kovui darbo užmokestį. Apibendrindama iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei konstatavus darbo drausmės pažeidimo sudėtį ir pateikus įrodymus, jog ieÅ¡kovas darbo funkcijų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku neatliko, o pirmosios instancijos teismui įvertinus byloje surinktų įrodymų visetÄ , nulėmusį fakto apie darbuotojo darbo drausmės pažeidimo padarymo patvirtinimÄ , nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad galėjo bÅ«ti nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 178, 185 straipsniuose.Apeliantas, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iÅ¡ esmės nesutinka ir dėl to, jog teismas nepagrįstai sumažino jam priklausančiÄ iÅ¡mokÄ už priverstinę pravaikÅ¡tÄ , klaidingai nurodė, jog ieÅ¡kovas nesilaikė darbo režimo.

Sprendžiant konkrečiai priteistinos kompensacijos už uždelstÄ atsiskaityti laikÄ , dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuota, jog kompensacija už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ â€“ viena iÅ¡ įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui, kurios paskirtis yra socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui bÅ«tinų lėšų kompensavimÄ .

Dėl to kompensacija negali bÅ«ti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad kompensacijos dydis turėtų bÅ«ti proporcingas nukentėjusios Å¡alies (darbuotojo) patirtiems netekimams ir kartu bÅ«ti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; kt.).

Pagal kasacinio teismo praktikÄ , vertinant kompensacijos dydį proporcingumo aspektu atsižvelgtina į Å¡alis siejusių darbo santykių trukmę, atleisto darbuotojo įsidarbinimÄ kitur ir darbo užmokesčio gavimÄ ryÅ¡ium su tuo, Å¡alių elgesio įtakÄ teismo proceso trukmei, darbdavio atleidžiant iÅ¡ darbo jau iÅ¡mokėtas kompensacinio pobÅ«džio iÅ¡mokas, į tai, ar priteista kompensacija nelems darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių bÅ«tų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; kt.).

Nustatęs, kad praÅ¡omos priteisti kompensacijos dydis prieÅ¡tarauja teisingumo principui, yra iÅ¡ esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikÅ¡tÄ dydį gali mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012; kt.).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Å¡ios bylos aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta iÅ¡vada, jog priteisiant ieÅ¡kovui už laikotarpį visÄ paskaičiuotÄ dydį, jis bÅ«tų neadekvatus teisės pažeidimui, sukeltų atsakovei pernelyg sunkius padarinius.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl konkretaus vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ dydžio įvertintino Å¡ias bylos aplinkybės:

1) teismo posėdžiai kelis kartus buvo atidėti dėl būtinybės išreikalauti papildomus įrodymus, dėl ko užsitęsė bylos nagrinėjimas;

2) atsakovė yra biudžetinė įstaiga, ne pelno siekianti organizacija, kurios atžvilgiu taikoma finansinė sankcija sukurs itin neigiamas pasekmes;

3) sprendimu konstatuotÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas nesilaikė darbo režimo, tik jam pritaikyta drausminė nuobauda įvertinta kaip neadekvati, pažeidžianti teisėtų lÅ«kesčių principÄ . Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbÄ negali bÅ«ti grÄ Å¾inamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panaÅ¡ių priežasčių arba dėl to, kad jam gali bÅ«ti sudarytos nepalankios sÄ lygos dirbti, tai priima sprendimÄ pripažinti darbo sutarties nutraukimÄ neteisėtu ir priteisia darbuotojui Å¡io Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumÄ už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Å iuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kompensacijos už priverstinę pravaikÅ¡tÄ paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iÅ¡ darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo negautas lėšas. Kompensacijos dydis turėtų bÅ«ti proporcingas nukentėjusios Å¡alies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus priteistas sumas tiek pagal turtinius reikalavimus, tiek pagal neturtinius, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovui yra atlyginta už praradimus, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimÄ dėl neturtinės žalos priteisimo.DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties Å¡alys privalo atlyginti viena kitai padarytÄ neturtinę žalÄ , jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali bÅ«ti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iÅ¡ darbo, neteisėtai perkeliamas į kitÄ darbÄ , jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotojÄ , nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali bÅ«ti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai iÅ¡gyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmÄ , tiek savarankiÅ¡ki), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006).

Vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiÅ¡kia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimÄ bÅ«tinos visos civilinės atsakomybės sÄ lygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryÅ¡ys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008).

Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtÄ skriaudÄ , o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiÅ¡kas pažeistų teisių gynimo bÅ«das. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).Ä®vertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl apelianto reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ pirmosios instancijos teismas nurodytų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų nepažeidė. Byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė apelianto reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, galimybių įsidarbinti sumažėjimo, sveikatos pablogėjimo ar kt. patirtos neturtinės žalos reikÅ¡mingumÄ patvirtinančių aplinkybių, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto teisių pažeidimo pripažinimÄ laikė pakankamu jo teisių gynimo bÅ«du.Dėl kitų ieÅ¡kovo R.

B. apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantas iÅ¡ esmės iÅ¡reiÅ¡kia nesutikimÄ su teismo sprendimu, iÅ¡ esmės pakartodamas savo pozicijÄ dėl ginčo aplinkybių, o teisės aktų ir teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su Å¡ios bylos aplinkybėmis, nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys paneigti sprendimo iÅ¡vadų teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 306 straipsnio1 dalies 4 punktas).Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime iÅ¡dėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos iÅ¡vados leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikÅ¡mingas ginčo iÅ¡nagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinį skundÄ atmetus ieÅ¡kovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : apeliacinį skundÄ atmesti.Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai                                                                 Raimondas Buzelis Albina Rimdeikaitė Egidijus TamaÅ¡auskas