2019-09-18 Nr. AB-17705-3-61-3-03769-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1550-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03769-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.3.1; 12.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, uždaroji akcinė bendrovė „ICOR“, uždaroji akcinė bendrovė „Lag&d“, OU „Global Energy Consulting“ ir Ž. J.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 68-233 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-243 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriais pareiškėjas buvo įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 415 638,04 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 100 616 Eur GPM delspinigius ir 41 564 Eur baudą, apskaičiuotą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas suklydo skaičiuodamas GPM sumą ir su ja susijusias sumas, nes pajamos iš paskirstytojo pelno, t. y. dividendai, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 22 ir 23 straipsnius, yra priskiriamos prie A klasės pajamų, nuo kurių mokestį turi išskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti dividendus išmokėjęs asmuo. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė jokių teisinių argumentų, kurie leistų nesilaikyti šių teisės aktų nuostatų, o teiginys, kad mokesčių administratorius turi teisę nesilaikyti šių nuostatų, nes buvo nustatytas mokestinės naudos gavimas, yra nepagrįstas.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad tarp jo ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lag&d“ sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra fiktyvi. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „ICOR“ akcijų dalis buvo įnešta į UAB „Lag&d“ įstatinį kapitalą, o kita dalis buvo perleista pirkimo-pardavimo sutartimis. Pareiškėjui nebuvo suprantama, kodėl atsakovas pripažino akcijų įnešimo į įstatinį kapitalą sutartį, bet sudarytas akcijų pirkimo-pardavimo sutartis laikė fiktyviomis ir nesiekiančiomis realiai perleisti akcijų, toks prieštaringas aplinkybių vertinimas pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojamą praktiką ir Europos Sąjungos teisės ginamą vienodo požiūrio principo doktriną.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčijamame sprendime nustatęs, jog UAB „ICOR“ ir UAB „Lag&d“ kontroliuoja tie patys asmenys, taip pripažino būtinybę konsoliduoti verslą jį sujungiant į vieną verslo grupę. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Lag&d“ yra savarankiška, ekonominę veiklą vykdanti bendrovė ir nepriklausoma nuo UAB „ICOR“, todėl nebuvo jokio pagrindo neigti abiejų įmonių konsolidavimo ir ginčyti tarp pareiškėjo ir UAB „Lag&d“ sudarytos UAB „ICOR“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ekonominio pagrįstumo.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutartys galėtų būti vertinamos kaip ekonominio tikslo neturintys sandoriai ar sandoriai, kurių pagrindinis tikslas būtų susijęs su mokestinės naudos siekimu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas skundžiamame sprendime visai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su UAB „Lag&d“ akcijų perleidimo sandoriais įmonei OU „Global Energy Consulting“ ir šias aplinkybes grindė tais pačiais argumentais kaip ir dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių tarp UAB „ICOR“ ir UAB „Lag&d“.

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Lag&d“ perleistos akcijos skiriasi nuo UAB „ICOR“ akcijų perleidimo sandorio tuo, kad buvo gautas atlygis piniginiu ekvivalentu, ir teigė, kad mokesčių administratorius nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu tokie sandoriai galėjo būti laikomi apsimestiniais ar jais būtų siekiama mokestinės naudos. Pareiškėjas taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus teiginiais, kad tarp pareiškėjo ir UAB „ICOR“ sudarytų obligacijų sandorio vienintelis tikslas buvo išvengti mokesčių nuo palūkanų forma gautų pajamų.

Atsakovas iš tokio sandorio gautas palūkanas pripažino dividendais, tačiau šias aplinkybes grindė tik deklaratyviomis prielaidomis ir pasvarstymais. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „ICOR“ nuolatos naudojo skolintą kapitalą ir gavo paskolas iš pareiškėjo, todėl nesutiko su atsakovo teiginiais, kad, siekdama grąžinti skolą pareiškėjui, UAB „ICOR“ galėjo imti kitą paskolą iš AB DNB banko. Pareiškėjas taip pat nesutiko su tuo, jog atsakovas visas pareiškėjo gautas išmokas iš sandorių su UAB „ICOR“, UAB „Lag&d“ ir OU „Global Energy Consulting“ perkvalifikavo kaip gautas pajamas iš paskirstytojo pelno (dividendų).

Pareiškėjo teigimu, ginčijami sandoriai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo susiję su pelno paskirstymu, ir pažymėjo, kad UAB „ICOR“ akcininkai neplanavo ir jokia forma nesiekė išsimokėti dividendų, nes visas uždirbtas pelnas buvo reinvestuotas į tolesnę veiklą, o tai įrodė, kad UAB „ICOR“ neturėjo jokių galimybių mokėti dividendus ir joje tiesiog nebuvo lėšų dividendams mokėti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad UAB „ICOR“ dividendai buvo paskirti tik 2014 m., todėl atsakovo pozicija, kad pareiškėjas dividendus galėjo gauti dar 2012–2013 m., laikytina nepagrįsta.

Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo pozicija, kad gauta suma iš Vokietijos įmonės „ECE Projektmanagement“ turėjo būti perkvalifikuota į B klasės gaunamas pajamas, nes pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, jog dėl šios įmonės veiksmų patyrė žalą ir išmokėta suma galėtų būti laikoma neapmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo turimo verslo savininkas ir galėjo spręsti, kaip kompensuoti dėl įmonės turto vertės sumažėjimo nuvertėjusią akcijų vertę, t. y. nuostolių kompensacija buvo išmokėta atsižvelgiant į akcininkų patirtą praradimą dėl nuvertėjusių UAB „Ozantis“ akcijų ir apskaičiuota pagal tai, kokią kainą UAB „Ozantis“ akcininkai būtų gavę už savo valdomas akcijas, jeigu UAB „Ozantis“ atžvilgiu nebūtų padaryta neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad turtinės žalos faktui pagrįsti buvo pateikta bendrovės „Deloitte Lietuva“ įvertinimo ataskaita, kuri pagrindė UAB „Ozantis“ padarytos žalos faktą. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo mokesčių bazę ir ją turėjo sumažinti atsižvelgęs į UAB „ICOR“ suteiktas paskolas, nes paskolų susigrąžinimas negalėjo būti pripažintas pajamomis. Pareiškėjo nuomone, atsakovo apskaičiuota GPM suma ir su ja susijusios sumos buvo nepagrįstos ir apskaičiuotos neteisingai.

3. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas, pasisakydamas dėl pajamų, gautų iš UAB „ICOR“, UAB „Lag&d“ ir OU „Global Energy Consulting“, perkvalifikavimo į dividendus, paaiškino, kad šiuo atveju buvo privalu atlikti retrospektyvų sandorio vertinimą ir nustatyti mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje. Atsakovo nuomone, išmokėtos pajamos tarp susijusių asmenų formaliai nebuvo įtvirtintos kaip dividendai ir tai patvirtino skundžiamame sprendime nustatytas mokestinės naudos gavimas. Atsakovas, pasisakydamas dėl UAB „ICOR“ akcijų pardavimo ir įmonių konsolidavimo, teigė, kad akcijų perleidimo veiksmai buvo nevienkartiniai, buvo atliekami sistemingai pagal iš anksto numatytą sandorių schemą, kurios tikslas perleisti akcijas susijusioms įmonėms, nepatiriant jokių mokestinių išlaidų, o patikrinimo akte nustatytos faktinės aplinkybės parodė, kad akcijos perleistos tik dėl mokestinės naudos, bet ne gerinant verslo struktūrą. Atsakovas, pasisakydama dėl paskolos ir obligacijų sutarčių pasirašymo su UAB „ICOR“, teigė, kad pareiškėjas, žinodamas, jog 2014 m. pasikeis GPMĮ nuostatos ir privalės mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo palūkanų už paskolas, sudarė su UAB „ICOR“ sutartį, kurioje nurodė įmonės išleistų obligacijų išpirkimo sumą, kuri buvo panaši į tą dieną buvusią negrąžintų paskolų sumą ir pakeitė įmonės įsipareigojimą grąžinti paskolas, taip užtikrino galimybę daugiau nei 27 metų laikotarpiu pagrįsti neapmokestinamų pajamų gavimą iš netiesiogiai valdomos įmonės. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad turtinės žalos UAB „Ozantis“ akcininkams buvimo faktą įrodė bendrovės „Deloitte Lietuva“ pateikta ataskaita, kadangi dėl neteisėtų veiksmų konkurencijos srityje žala galėjo būti padaroma ūkio subjektui, tačiau jo akcininkas nėra nei konkurencijos, nei civilinės atsakomybės teisinių santykių dalyvis. Taigi, tik pats ūkio subjektas, o ne jo akcininkas galėjo vertinti žalos atsiradimą dėl neteisėtų veiksmų ir kreiptis į teismą. Kadangi pareiškėjas, kaip UAB „Ozantis“ akcininkas, neturėjo teisinio pagrindo į kompensaciją bei kitas aplinkybes, pareiškėjo skundas, atsakovo teigimu, nepagrįstas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo OU „Global Energy Consulting“ pateiktame atsiliepime palaikė pareiškėjo skundą, prašė jį tenkinti ir panaikinti ginčijamą sprendimą.

6. OU „Global Energy Consulting“ paaiškino, kad Estijos Respublikos Talino administracinio teismo sprendimu buvo patvirtintas OU „Global Energy Consulting“ ir Estijos mokesčių administratoriaus susitarimas, kuris patvirtino, jog bendrovė pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atliko mokėjimus, kurie buvo išreikšti palūkanomis ir deklaruoti. Estijos mokesčių administratorius susitarimu taip pat patvirtino, jog tiki deklaruotų duomenų tikslumu. Šis susitarimas taip pat buvo patvirtintas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartimi, o toks sprendimas privalėjo būti vykdomas ir turėjo prejudicinę reikšmę. Bendrovė OU „Global Energy Consulting“ pažymėjo, kad tokių išmokėtų palūkanų perkvalifikavimas galėjo turėti įtakos bendrovės mokestinei prievolei, todėl negalėjo būti toleruojama tokia situacija, kai atsakovas su užsienio asmens veikla susijusias aplinkybes laisvai interpretuoja Lietuvoje, neatsižvelgdamas į tokio perkvalifikavimo galimas pasekmes kitos šalies bendrovei. OU „Global Energy Consulting“ nuomone, atsakovas turėtų konsultuotis su Estijos mokesčių administratoriumi, jog priimami sprendimai, susiję su OU „Global Energy Consulting“ mokestine kvalifikacija, neprieštarautų išmokų kvalifikacijai Estijoje.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ICOR“ pateiktame atsiliepime sutiko su pareiškėjo skundu.

8. UAB „ICOR“ pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai teigė, jog UAB „ICOR“ ir UAB „Lag&d“ veikla ta pati, nes skyrėsi įmonių valdomo turto struktūra, akcininkų struktūra ir gaunamos pajamos. UAB „ICOR“ nurodė, kad ji taip pat priklausė kitai įmonių grupei, kurios nei turtu, nei veikla nebuvo siejamos su UAB „ICOR“ įmonių grupe, o ši aplinkybė iš esmės paneigė bet kokius atsakovo teiginius dėl UAB „ICOR“ ir UAB „Lag&d“ turto sutapimo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lag&d“ pateiktame atsiliepime taip pat palaikė pareiškėjo skunde išdėstą poziciją ir prašė pareiškėjo skundą patenkinti ir skundžiamus sprendimus panaikinti.

10. UAB „Lag&d“ nuomone, mokesčių administratorius netinkamai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, nesilaikė teismų formuojamos praktikos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Nagrinėjant bylą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą, dėl gautų pajamų deklaravimo ir pajamų mokesčio apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo ir priėmė 2016 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0682-243. Vilniaus AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 5 d. pardavė UAB „ICOR“ akcijas savo paties valdomai įmonei UAB „Lag&d“ už 53 780 359 Lt ir 2010 m. spalio 5 d.

UAB „Lag&d“ prievolė sumokėti pareiškėjui sumą už akcijas buvo pakeista į prievolę grąžinti paskolą ir mokėti 6 proc. metines palūkanas pagal 2010 m. spalio 5 d. sudarytas paskolos sutartis (pasirašyta 20 paskolos sutarčių). Nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų sudaręs vieną paskolos sutartį, tai iš jos gaunamos palūkanos būtų priskiriamos prie apmokestinamųjų pajamų. 2013 m. lapkričio 29 d. UAB „Lag&D“ prievolė grąžinti pareiškėjui 48 782 000 Lt paskolos sumą pagal 2010 m. spalio 5 d. paskolos sutartis pakeista į prievolę išpirkti UAB „Lag&d“ išleistas obligacijas ir mokėti 6 proc. metines palūkanas. 2012 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas pardavė UAB „Lag&d“ akcijas savo paties valdomai Estijos įmonei OU „Global Energy Consulting“ už 50 000 000 Lt, o 2013 m. balandžio 1 d.

OU „Global Energy Consulting“ prievolė sumokėti pareiškėjui už akcijas buvo pakeista į prievolę išpirkti Estijos įmonės išleistas obligacijas ir mokėti 5 proc. metines palūkanas. Vilniaus AVMI ir centrinis mokesčių administratorius patikrinimo metu įvertinęs minėtus sandorius nurodė, kad pareiškėjo akcijų perleidimo veiksmai buvo nevienkartiniai, atliekami sistemingai, pagal iš anksto numatytą sandorių schemą, kurios tikslas buvo perleisti įmonių akcijas susijusiems asmenims, nepatiriant jokių mokestinių išlaidų, ir pažymėjo, jog akcijos buvo perleistos taip, kad nesusidarytų jokių mokėtinų mokesčių.

Mokesčių administratorius kaip vieną iš argumentų taip pat nurodė, kad pareiškėjo atliktus veiksmus galėjo lemti GPMĮ nuostatų pakeitimai, pagal kuriuos GPMĮ 17 straipsnio 19 punkte nustatyta lengvata, kuri buvo taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2014 m. ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas, buvo panaikinta. Mokesčių administratoriaus nuomone, pareiškėjas, žinodamas, kad nuo 2014 m. turės mokėti pajamų mokestį nuo gautų palūkanų už paskolas, 2013 m. lapkričio 29 d. su savo paties valdoma įmone UAB „Lag&d“ pasirašė obligacijų sutartį taip pakeisdamas prieš tai sudarytas 2010 m. spalio 5 d. paskolos sutartis.

Analogiška 2013 m. lapkričio 29 d. sutartis buvo pasirašyta ir su UAB „ICOR“. Teismas pažymėjo, kad patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėjas ir UAB „ICOR“, UAB „Lag&d“ bei OU „Global Energy Consulting“ yra susiję asmenys GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies 1 ir 2 punktų prasme, o pagal 2 straipsnio 32 dalies 1 punktą laikytini asocijuotais asmenimis, todėl pareiškėjas, būdamas šių įmonių akcininkas, valdybos narys ir vienas iš sprendimus priimančių asmenų, galėjo daryti reikšmingą įtaką priimant sprendimus dėl sutarčių sudarymo.

13. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius nustatė, jog sprendimus dėl UAB „Lag&d“ veiklos ir sudaromų sandorių priima buvę UAB „ICOR“ akcininkai, tarp jų ir pareiškėjas. Vilniaus AVMI taip pat nustatė, kad UAB „Lag&d“ banko mokėjimo pavedimais paskolino OU „Global Energy Consulting“ 35 337 681,60 Lt, o Estijos mokesčių administratorius patvirtino, jog OU „Global Energy Consulting“ pareiškėjui palūkanas mokėjo iš UAB „Lag&d“ paskolintų lėšų, bei nurodė, kad Estijos įmonė valdo UAB „Lag&d“ akcijas, iš kurios skiriamų dividendų gauna pelną ir kitos veiklos nevykdo. Mokesčių administratorius taip pat pažymėjo, kad UAB „Lag&d“ suteiktų paskolų OU „Global Energy Consulting“ šaltinis yra UAB „ICOR“ suteiktos paskolos UAB „Lag&d“, ir konstatavo, jog šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „ICOR“ ir UAB „Lag&d“ akcijų perleidimo sandorių schema sudarė galimybę įmonės akcininkams išmokėti UAB „ICOR“ pelną, nepatiriant jokių mokestinių išlaidų, t. y. įmonėms nemokant pelno mokesčio nuo dividendų, fiziniams asmenims nemokant pajamų mokesčio nuo akcijų pardavimo ir palūkanų pajamų, taip gaunant mokestinę naudą. Centrinis mokesčių administratorius skundžiamu sprendimu palaikė vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas aplinkybes bei išdėstytus argumentus ir pažymėjo, kad pagrįstai pareiškėjo gautos pajamos buvo pripažintos kaip dividendai bei taikytas turinio prieš formą principas, kurio metu paaiškėjo, jog sutartys pagal formą buvo sudarytos dėl paskolos suteikimo ir obligacijų išpirkimo, tačiau pagal tikrąjį turinį tarp akcininkų buvo paskirstytas gautas pelnas, siekiant mokestinės naudos, t. y. nemokant pajamų mokesčio nuo akcijų pardavimo ir palūkanų pajamų bei išmokant pareiškėjui ir jo sutuoktinei po 15 000 000 Lt.

14. Teismas, įvertinęs paskolų sutarčių ir obligacijų sutarčių sudarymo aplinkybes, inter alia (be kita ko), jas vertinęs atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių akcininkų ir asocijuotas asmuo (GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies 1 ir 2 punktai bei 32 dalies 1 punktas) įmonėse UAB „ICOR“, UAB „Lag&d“ ir OU „Global Energy Consulting“, galintis daryti įtaką priimamiems sprendimams, padarė išvadą, kad sudarytomis paskolų ir obligacijų sutartimis buvo siekiama gauti mokestinės naudos, o ne ekonominės naudos įprastinėje įmonės veikloje, siekiant uždirbti pajamų ar gauti kitokios naudos.

Remiantis byloje pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis ir kitais įrodymais bei argumentais, teismas laikė, kad mokesčių administratorius, iš esmės įvertinęs sistemingų sandorių grandinę, kuria buvo perleidžiamos UAB „ICOR“ akcijos taip, kad nė vienu atveju įmonės nemokėjo pelno mokesčio nuo gaunamų pajamų, fiziniai asmenys nemokėjo pajamų mokesčio nuo akcijų pardavimo ir palūkanų pajamų, nustatė, kad sudarytais sandoriais buvo siekiama gauti mokestinės naudos, o ne vykdyti įprastinę ekonominę įmonių veiklą. Šiuo atveju taip pat teismas pažymėjo, kad pagrįstai buvo taikytas turinio prieš formą viršenybės principas, kuris iš susiklosčiusių bylos aplinkybių padėjo atskleisti tikrąją šalių valią, t. y.

šalys, perleisdamos UAB „ICOR“, o paskui UAB „Lag&d“ akcijas, iš esmės siekė įteisinti ne paskolinius teisinius santykius ar sudaryti obligacijų išpirkimo sutartis, bet tokiu atveju, nemokant GPM, paskirstyti UAB „ICOR“ pelną išmokant įmonės akcininkams dividendus. Teismas, įvertinęs minėtus mokesčių administratoriaus išdėstytus argumentus ir faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas tokia sandorių sudarymo grandine, t. y. AB „Axis industries“ akcijas perleidžiant UAB „ICOR“, tada iš šios įmonės akcijas perleidžiant UAB „Lag&d“, o galiausiai Estijos įmonei OU „Global Energy Consulting“, bei visais atvejais sudarant paskolų ir obligacijų sutartis, neturint tikrosios valios įteisinti šiuos teisinius santykius pagal savo turinį, tačiau turint tik siekį pasinaudoti teisės aktų nustatytomis lengvatomis nemokėti pajamų mokesčio, piktnaudžiaujant teisės aktų nuostatomis, siekė tik mokestinės naudos, t. y. gauti bendrovės pelną, nemokant pajamų mokesčio, o ne vykdyti įprastą ekonominę bendrovės veiklą.

Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius, teismo vertinimu, pagrįstai perkvalifikavo gautas pajamas į dividendus ir įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjui.

15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokias pačias aplinkybes administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017 priimtoje 2017 m. liepos 4 d. nutartyje, taip pat taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį ir joje įtvirtintą turinio prieš formą viršenybės principą ir sudarytas paskolų sutartis bei iš jų gaunamas palūkanas laikė apsimestiniu sandoriu, kurio metu gautos palūkanos buvo ne dėl įprastinės bendrovės vykdomos veiklos, bet su siekiu gauti mokestinę naudą ir laikė gautas palūkanas pajamomis, kurios turi būti apmokestintos GPM. Teismo vertinimu, pareiškėjas neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tik jas vertina kitaip nei mokesčių administratorius, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nebuvo paremti jokiais įrodymais, kurie leistų paneigti mokesčių administratoriaus padarytas išvadas ir nesudarė pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai yra nepakankami ar neišsamūs.

16. Pareiškėjas nesutiko, kad gautas pajamas priskyrus prie A klasės gaunamų pajamų, nuo kurių mokestį turi išskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti dividendus išmokėjęs asmuo, mokestinę prievolę turi sumokėti pareiškėjas, šiuo atveju, teismo nuomone, atsižvelgiant Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktiką, buvo svarbu įvertinti, ar nurodymas įvykdyti ginčo mokestines prievoles pagrįstai buvo perkeltas pareiškėjui (mokesčių mokėtojui), o ne mokestį išskaičiuojantiems asmenims (UAB „ICOR“, UAB „Lag&d“, OU „Global Energy Consulting“). Teismas, įvertinęs susiklosčiusias aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjas buvo ne tik minėtų bendrovių (mokestį išskaičiuojančių asmenų) akcininkas, bet ir kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliavo šiuos vienetus, galėjo daryti ir – vertinant ginčui aktualias aplinkybes – darė įtaką bendrovių sprendimams ir gavo pajamų paskirstant bendrovių turėtą pelną. Teismas, įvertinęs sąžiningumo, mokesčių visuotinio privalomumo ir teisingumo bei protingumo principus, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog už ginčo mokestinių prievolių įvykdymą yra atsakingas pareiškėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

17. Teismas, įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl bendrovės OU „Global Energy Consulting“ ir Estijos mokesčių administratoriaus sudaryto susitarimo, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyko dėl mokestinio patikrinimo laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., mokestinė prievolė įregistruota dėl UAB „ICOR“ paskirstyto pelno, kuris buvo išmokėtas per apsimestinius sandorius, o Estijos mokesčių administratorius sudarė susitarimą dėl OU „Global Energy Consulting“ galimų mokestinių prievolių, o ne dėl pareiškėjo, todėl trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstyti argumentai teismo buvo atmesti.

18. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jo gautos pajamos nepagrįstai buvo priskirtos prie B klasės pajamų ir dėl bendrovės „Deloitte Lietuva“ 2010 m. rugsėjo 20 d. vertinimo ataskaitos, teismas nurodė, kad atsižvelgus į teisės aktų (CK 6.246 str. ir 6.249 str., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 1 d. 5 p., GPMĮ 13 str. 31 p.) nuostatas ir išdėstytus argumentus, buvo nustatyta, kad ginčas vyko ne dėl pareiškėjo pasirinkto būdo gauti patirtos žalos kompensaciją, bet dėl to, ar pareiškėjas, kaip subjektas, galėjo gauti žalos atlyginimą dėl UAB „Ozantis“ akcijų nuvertėjimo ir kas tą žalą turėjo atlyginti. Įvertinęs Akcinių bendrovių įstatymo minėtą (16 str. 1 d. 5 p.) nuostatą, teismas padarė išvadą, kad akcininkai galėjo kreiptis dėl žalos atlyginimo atstovaujamai bendrovei, t. y. žala galėjo būti atlyginta ne akcininkams, kaip fiziniams asmenims, bet bendrovei, kuriai buvo padaryta žala neteisėtais veiksmai. Teismas pažymėjo, kad privalu nustatyti neteisėtų veiksmų buvimą, t. y. bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymą ar netinkamą vykdymą (Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 1 d. 5 p.), taip pat svarbu nustatyti, kas šią žalą padarė. Iš susiklosčiusių byloje aplinkybių buvo matyti, kad žala buvo atlyginta ne bendrovei, bet pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui. Žalą atlygino bendrovė „ECE Projektmanagement“, tačiau ją realiai padarė tretieji fiziniai asmenys. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kaip žalą padarę asmenys yra susiję su įmone „ECE Projektmanagement“ ir kokiu teisiniu pagrindu būtent ši įmonė atlygino patirtą žalą, bei nepaaiškino, kokiais neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta žala. Teismas, remdamasis minėtomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko nė vienos sąlygos, kurios pagrindu gautas pinigines lėšas būtų galima laikyti žalos kompensacija išdėstytų teisės aktų nuostatų prasme, todėl mokesčių administratorius pagrįstai iš užsienio vienetų gautas pajamas priskyrė B klasės pajamoms ir įpareigojo pareiškėją sumokėti GPM.

19. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl ginčui aktualių teisės aktų nuostatų taikymo, todėl manė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas buvo nepagrįstas, nemotyvuotas ir pagrindo jį patenkinti nebuvo. Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, sudarydamas paskolų ir obligacijų sutartis, turėjo kitą tikslą, t. y. ne vykdyti įprastą bendrovės ekonominę veiklą, tačiau palūkanų forma gauti iš UAB „ICOR“ paskirstytojo pelno dividendus ir gaudamas juos, nemokėti gyventojų pajamų mokesčio, taip piktnaudžiaujant teisės aktų nuostatomis, gauti mokestinės naudos. Teismas įvertinęs faktines aplinkybes ir sprendime išdėstytus argumentus dėl pareiškėjo gautų išmokų iš įmonės „ECE Projektmanagement“, padarė išvadą, kad žala dėl patirto įmonės akcijų nuvertėjimo galėjo būti atlyginta bendrovei, kuriai žala buvo padaryta, o ne pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, taip pat žalą turėjo išmokėti ją padarę asmenys ar pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog žalą padarė įmonė „ECE Projektmanagement“ arba ji yra įgaliota atlyginti patirtą žalą, taip pat pareiškėjas nenurodė, kokiais neteisėtais veiksmais žala buvo padaryta. Teismas atsižvelgęs į tai, laikė, kad mokesčių administratorius pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjui, todėl nebuvo pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

III. 20. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Pirmosios instancijos teismas neatliko objektyvaus ir nešališko įrodymų tyrimo – pareiškėjo pateikti įrodymai dėl UAB „Lag&d“, ir OU „Global Energy Consulting“ įsteigimo ir veiklos ekonominio turinio, akcijų nuosavybės perleidimo būtinybės, 2013 m. lapkričio 29 d. obligacijų sutarties (5 368 000 Lt) sudarymo ir DNB paskolos refinansavimo ekonominio turinio nebuvo ištirti ir išnagrinėti, bei pareiškėjo pateikti įrodymai ir nurodyti argumentai nenurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, dėl jų nepasisakyta motyvuojamojoje dalyje, kas pareiškėjo vertinimu yra esminis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies pažeidimas, sudaręs sąlygas neteisingam bylos išnagrinėjimui (ABTĮ 146 str. 1 dalis).

22.2. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo neargumentavo – nepasisakė dėl esminių (pagrindinių) pareiškėjo argumentų, iš teismo sprendimo nėra galimybės suprasti, kodėl teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kas iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotus reikalavimus teismo sprendimui, kad jis būtų laikomas pagrįstu ir teisėtu (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5 punktą).

22.3. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendime nurodyti argumentai yra nekonkretūs ir abstraktūs, iš jų neįmanoma suprasti kokius konkrečiai sandorius teismas vertina kaip sudarytus piktnaudžiaujant ir kodėl, kokias tiksliai faktines aplinkybes teismas vertina kaip sudarančias pagrindą priimti teismo daromas išvadas. Pareiškėjo nuomone, nors teismas ir vartoja žodžių junginį „sistemingų sandorių grandinė“, tačiau iš skundžiamo sprendimo neįmanoma suprasti, kas tą sandorių grandinę sudaro, ypač atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas vienoje skundžiamo sprendimo pastraipoje, kurioje turėtų būti atliekama ginčo teisinių santykių analizė, pateikia net tris skirtingas versijas, kas yra laikoma ginčo sandoriais ir kas sudaro sandorių grandinę – vienu atveju tai tik UAB „ICOR“ akcijų perleidimo sandoriai, kitu atveju tai UAB „ICOR“ ir UAB „Lag&d“ akcijų perleidimo sandoriai, trečiu atveju tai UAB „Axis Industries“ akcijų perleidimo sandoriai (dėl kurių mokestinis ginčas apskritai nevyko), paskolų ir obligacijų sandoriai. Pareiškėjo teigimu, abstrakti argumentacija ir deklaratyvios bei bendros frazės nesudaro pareiškėjui galimybės suprasti, kokie sandoriai yra perkvalifikuoti ir kodėl – teismo sprendimas neleidžia asmeniui suprasti, kuo jis yra kaltinamas ir kuo remiantis jam yra apskaičiuoti mokesčiai. Pareiškėjo nuomone, sandorių grandinės tinkamas neatskleidimas ir visų aplinkybių, kuriomis grindžiamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymas, nenurodymas, vertintinas kaip esminis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti tiek skundžiamą sprendimą, tiek mokesčių administratoriaus sprendimus, priimtus pareiškėjo atžvilgiu.

22.4. Pareiškėjo teigimu, dėl abstraktaus ir nekonkretaus argumentavimo bei įrodymų analizės nebuvimo, pirmosios instancijos teismas neatskleidė mokestinio ginčo esmės, be to, pirmosios instancijos teismo sprendime gausu fakto klaidų ir bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančių teiginių, tokių kaip išvada, kad pareiškėjui gavus UAB „ICOR“ dividendus, mokestį išskaičiuojančiais asmenimis yra laikomi UAB „ICOR“ ir UAB „Lag&d“ ir OU „Global Energy Consulting“. Ginčo pajamas teismui kvalifikavus kaip UAB „ICOR“ dividendus, apskritai nėra aišku, kokių sandorių pagrindu ir kodėl UAB „Lag&d“ ir OU „Global Energy Consulting“ lėšos pripažintos UAB „ICOR“ dividendais, bei kodėl UAB „Lag&d“ ir OU „Global Energy Consulting“ galėtų būti laikomi mokestį už UAB „ICOR“ dividendus išskaičiuojančiais asmenimis, be to, OU „Global Energy Consulting“ yra užsienio apmokestinamasis asmuo ir pagal GPMĮ 23 straipsnio nuostatas, net negali būti laikomas mokestį išskaičiuojančiu asmeniu. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamą sprendimą grindžiant abstrakcijomis ir bendrais terminais yra nurodoma, kad pareiškėjui perleidžiant akcijas visais atvejais buvo sudaromos paskolų ir obligacijų sutartys, nors paskolų ir obligacijų sutartys buvo sudarytos tik dėl dalies akcijų pardavimo atvejų, kai perleistos akcijos nebuvo kapitalizuojamos, o dalis paskolų ir obligacijų sandorių (2013 m. lapkričio 29 d. obligacijų pasirašymo sutartis) apskritai nėra susiję su jokiais akcijų perleidimo sandoriais, kadangi skoliniai įsipareigojimai susidarė pareiškėjui paskolinus savo asmenines lėšas. Pareiškėjo vertinimu, aukščiau nurodytos esminės fakto klaidos daro pirmosios instancijos teismo sprendimą nesuprantamu, logiškai prieštaringu ir visiškai neaiškiu.

22.5. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą, bei diskriminacijos draudimo principą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir be jokių konkrečių argumentų konstatavęs faktą, kad pareiškėjo mokestinis ginčas yra kilęs dėl „panašių faktinių aplinkybių“, „tokių pačių aplinkybių“ kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017 išnagrinėtas mokestinis ginčas, bei didžiąją dalį skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio pažodžiui nukopijavęs (perrašęs) nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties, byloje nekeičiant nei formuluočių, nei sakinių struktūros, dėl nepaaiškinamų priežasčių ir be jokių motyvų pareiškėjo atžvilgiu nesilaikė Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartyje suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, ginčo pajamų teisinės kvalifikacijos, mokestinių prievolių perkėlimo sąlygų.

Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nesudarė nei vieno įmonėms ekonomiškai nenaudingo sandorio, nėra nustatyta nei vieno Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnyje nurodyto akcininko pareigų pažeidimo atvejo, nei vieno įprastinei verslo logikai ar įprastinei įmonių veiklai prieštaraujančio sprendimo, nėra nustatyta manipuliavimo akcijų kainomis aplinkybės. Šiuo atveju, pareiškėjas pastebi, kad Vilniaus AVMI sprendime ir patikrinimo akte, VMI sprendime nėra nustatyta, kad kuris nors iš ginčijamų sandorių buvo ar galėjo būti ekonomiškai nenaudingas jas sudariusioms įmonėms, t. y. nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų suponuoti pareiškėjo sandorių panašumą į sandorius, kurių pagrindu mokesčiai buvo apskaičiuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017.

Pareiškėjas teigia, kad jo valdomos įmonių grupės veikla, struktūra iš esmės skiriasi nuo minėtoje byloje nagrinėtų UAB „Vilniaus prekyba“, UAB „NDX energija“, UAB „EVA grupė“, skiriasi ir mokestinio ginčo laikotarpis, tiriami sandoriai, sandorių sudarymo aplinkybės, tikslai, siekiamas ir sukurtas rezultatas, ginčui taikytinos mokesčių teisės normos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesąžiningai apribojo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą ir neužtikrino pareiškėjui įstatymo suteikiamos garantijos, kad mokesčių administratoriaus sprendimas būtų iš esmės peržiūrėtas nepriklausomos ginčus nagrinėjančios institucijos – teismo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo atžvilgiu priimti mokesčių administratoriaus sprendimai nebuvo tiriami ir vertinami Mokestinių ginčų komisijoje, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjui buvo pirmoji ir vienintelė mokestinio ginčo teisminio nagrinėjimo instancija, kurioje ginčas galėjo būti išnagrinėtas iš esmės peržiūrint VMI sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

22.6. Pareiškėjo teigimu, nei VMI skundžiamuose sprendimuose, nei pirmosios instancijos teismui nepateikus aiškaus ir nuoseklaus paaiškinimo, kodėl pareiškėjo atžvilgiu asmeninės paskolos įmonei palūkanos, taip pat obligacijų palūkanos, susidariusios pareiškėjui perleidus asmeninius vertybinius popierius valdymo įmonei, perkvalifikuotos į dividendus (konkrečiai į UAB „ICOR“ dividendus), nors mokesčių administratoriaus sprendimuose kalbama apie tikslą vengti pajamų mokesčio nuo akcijų pardavimo ir palūkanų pajamų, taip pat, kodėl pareiškėjo atžvilgiu ginčo pajamos perkvalifikuotos skirtingai nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017. Pareiškėjo nuomone, nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas apskritai nepagrindė pasirinktos ginčo pajamų kvalifikacijos, kas yra laikytina esminiu MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo pažeidimu (esminis materialinės teisės normų pažeidimas). Be to, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neatskleidė bylos esmės ir neištyrė visų bylai svarbių faktinių aplinkybių, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokiuose ginčuose apibūdina kaip turinčias esminės reikšmės. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas ir jo išvados yra nesuderinamos su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-786-442/2017 suformuota MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktika, vertinant holdingo struktūros įsteigimo tikslus galimo piktnaudžiavimo mokesčiais aspektu. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir reikalavimų, kurie reikalauja ne tik ištirti bylos aplinkybes, susijusias su asmens, kurį siekiama apmokestinti, veiksmais ir vaidmeniu sudarant ginčijamus sandorius, bet ir detaliai išanalizuoti aplinkybes, susijusias su įmonių, kurių paskirstytas pajamas siekiama apmokestinti, veikla, steigimo tikslais, nurodyti konkrečius sandorius, kurių pagrindu buvo išmokėtos ginčo pajamos ir ištirti šių sandorių sudarymo aplinkybes.

22.7. Pareiškėjo nuomone, teismas iš esmės klydo taikydamas Europos Sąjungos teisės normas. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 49 straipsnio ir 54 straipsnio nuostatomis, taip pat Patronuojančiųjų ir patronuojamųjų bendrovių direktyvos (1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyva Nr. 90/435/EEB), kuri vėliau buvo pakeista 2011 m. lapkričio 30 d. Patronuojančių ir patronuojamųjų bendrovių direktyva (2011 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyva Nr. 2011/96/ES), nuostatomis, ESTT formuojama vienodo požiūrio principo doktrina, kuri draudžia tokią nacionalinę mokesčių administravimo praktiką, kai piktnaudžiavimo draudimo aspektu skirtingai yra vertinami akcijų perleidimo sandoriai, sudaryti naudojantis Europos Sąjungos lengvatomis ir jomis nesinaudojant – piktnaudžiavimo draudimo aspektu VMI nenustatė jokių pažeidimų tais atvejais, kai pareiškėjo valdomų įmonių akcijų nuosavybės teisė buvo perleista jas įnešant į įstatinį kapitalą (kapitalizuojant), bet nurodė, kad akcijų perleidimas jas parduodant yra laikytinas ekonominio turinio neturinčiu sandoriu, kuriuo nėra siekiama akcijų nuosavybės perleidimo. Iš mokesčių administratoriaus paaiškinimo matyti, kad pareiškėjui UAB „ICOR“ akcijas įsigijus ne akcijų mainų pagrindu, bet kitu pagrindu, VMI neturėtų jokių pretenzijų pareiškėjui, taigi skirtingas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas tik pagal tai, kokiu pagrindu buvo įsigytos akcijos, pareiškėjo nuomone, yra vertintinas kaip esminis ESTT suformuoto vienodo požiūrio ir diskriminavimo draudimo principo pažeidimas. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl pareiškėjo iš OU „Global Energy Consulting“ gautų pajamų kvalifikavimo kaip UAB „ICOR“ dividendų pajamos, sukuria dvigubo tų pačių pajamų kvalifikavimo problemą, pažeidžia res judicatą principą ir užsienio mokesčių mokėtojo teises bei teisėtus interesus, taip pat nepagrįstai išplečiama kompetencija užsienio asmenų atžvilgiu, kas pažeidžia Lietuvos ir Estijos dvigubo apmokestinimo sutarties nuostatas, taip pat ESTT formuojamą praktiką dėl privalomo valstybės narės, kurioje įsteigtas užsienio juridinis asmuo, mokesčių teisės aktų taikymo (žr., pvz., ESTT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. C-504/16 ir C-613/16 67punktas).

22.8. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl Vokietijos įmonės „ECE Projektmanagement“ išmokėtos žalos atlyginimo apmokestinimo, vertintina kaip akivaizdus Teismų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 4 dalies, MAĮ 7 straipsnyje įtvirtinto mokesčių mokėtojų lygybės principo ir ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. paskelbė sprendimą byloje Nr. eI-1899-189/2017, kurioje buvo vertinama mokesčių administratoriaus pozicija dėl Vokietijos įmonės „ECE Projektmanagement“ išmokėtos kompensacijos perkvalifikavimo pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu byloje Nr. el-1899-189/2017 mokesčių administratoriaus pozicijai dėl Vokietijos įmonės „ECE Projektmanagement“ išmokėtos kompensacijos perkvalifikavimo nebuvo patvirtinta ir, teismui nustačius esminius mokesčių administratoriaus sprendimų trūkumus, teismas įpareigojo mokesčių administratorių pašalinti juos, kas patvirtina faktą, kad pareiškėjo ginčijama sprendimo dalis dėl Vokietijos įmonės „ECE Projektmanagement“ išmokėtos kompensacijos perkvalifikavimo yra neteisėta ir nepagrįsta, ką pagrindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas analogiškoje byloje. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ignoravo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu byloje Nr. eI-1899-189/2017 nustatytas faktines aplinkybes, suformuotą teisinę poziciją.

22.9. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl žodinio proceso ir išplėstinės teisėjų kolegijos, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo buvo nesąžiningai atimta teisė į nešališką ir teisingą teismo procesą, skundžiamame sprendime mokesčių teisės aktų nuostatos taikomos skirtingai nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose, kurių faktines aplinkybes pats pirmosios instancijos teismas įvertino kaip „tokias pačias“, taip pat kuriamas konkuruojantis su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu byloje Nr. eI-1899-189/2017 precedentas. Šioje byloje, pareiškėjo nuomone, mokestinio ginčo baigtis yra susijusi ir priklauso nuo teisinio UAB „ICOR“ grupės reorganizavimo ir veiklos perkėlimo į Estiją teisėtumo vertinimo, tai yra pirmasis mokestinis ginčas Lietuvoje dėl dirbtinio darinio sąvokos, kurio baigtis formuos nacionalinę praktiką vertinant holdingo veiklos reorganizavimo ir perkėlimo į Estiją teisėtumo sąlygas, todėl nagrinėjamai bylai turi būti skirtas ypatingas dėmesys tiek dėl jos svarbos vykstančios kitiems mokestiniams ginčas, tiek dėl jos įtakos VMI formuojamai politikai ir praktikai, tiek dėl jos įtakos nacionalinei mokesčių sistemai ir jos vystymuisi. Be to, nagrinėjamas mokestinis ginčas yra susijęs su sudėtingais ES teisės taikymo ir aiškinimo klausimais, patenkančiais į ES įsisteigimo teisės sritį. Pareiškėjo teigimu, byla yra sudėtinga, o ginčo svarbą pagrindžia tai, kad nuo bylos baigties priklausys šiuo metu iki pareiškėjo ginčo pabaigos sustabdytos 4 mokestinių bylų Mokestinių ginčų komisijoje baigtis.

21. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir išplėstinės kolegijos sudarymo. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju atlikęs pareiškėjo ir susijusių įmonių ūkinių operacijų tyrimą, nustatė svarbias aplinkybes bei aiškiai išdėstė motyvus. Atsakovo vertinimu, apibendrinus sprendime teismo išdėstytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus, padarytas išvadas, galima teigti, jog nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog: 1) teismo sprendime nėra nurodyta konkrečių sandorių, jų vertinimo, įmonių veiklos, kadangi teismas ištyrė visas aktualias bylai pareiškėjo, UAB „ICOR”, UAB „Lag&d“ ir OU “Global Energy Consulting” ūkines operacijas ir nustatė, jog jų rezultate pareiškėjas gavo mokestinę naudą; 2) teismas nepagrįstai nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017, nes teismas išdėstė teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, kurios taikomos šioje byloje; 3) teismas pareiškėjo mokestinės naudos siekį taikė ir AB „Axis industries” akcijų perleidimui, kadangi teismas nurodė, jog AB „Axis industries” akcijų perleidimą bendrame sandorių su UAB „Icor”, UAB „Lag&D“ ir OU “Global Energy Consulting” kontekste, tačiau piktnaudžiavimą sudarant sandorius taikė sandorių su minėtomis įmonėmis atžvilgiu; 4) teismas nekonkretizavo sandorių, kurie sudaryti piktnaudžiaujant, kaip pareiškėjas yra susijęs su šių sandorių sudarymu, kurie sudarė pagrindą nukrypti nuo GPMĮ 23 straipsnio nustatytos apmokestinimo tvarkos, kadangi teismas motyvavo, kad GPMĮ 23 straipsnio taikymo aspektu pagrįstai mokestinė prievolė priskirta pareiškėjui. Taigi, atsakovo nuomone, teismo sprendimas atitinka teisės normų keliamus reikalavimus, t. y. teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.

23.2. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje konstatavo, jog būtina nustatyti mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. mokesčių administratorius privalo nustatyti faktiškai susiklosčiusią situaciją ir ją pagrįsti. Tik tokiu pagrindu mokesčių administratorius įgyja teisę apmokestinti iš atitinkamo sandorio (ūkinės operacijos) gautas pajamas. Atsakovas nurodo, kad mokesčių administratoriaus pozicija dėl sandorių, kurių atžvilgiu taikomas MAĮ 69 straipsnio 1 dalis yra aiškiai pateikta Vilniaus AVMI surašyto patikrinimo akto 29, 30, 42 puslapiuose.

23.3. Atsakovo nuomone, šiuo atveju, pareiškėjas (mokesčio mokėtojas) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ne tik teismo sprendime minėtų įmonių (mokestį išskaičiuojančių asmenų) akcininkas, bet ir kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliavo šiuos vienetus, galėjo daryti ir darė įtaką įmonių sprendimams, t. y. veikė kaip uždara organizacinė struktūra. Be to, išmokant ginčo pajamas buvo veikiama išimtinai pareiškėjo (akcininko) interesais. Taigi, Vilniaus AVMI pagrįstai pareigą apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM nuo visų pajamų priskyrė pareiškėjui, todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tuo, jog Vilniaus AVMI nepagrindė pareigos apskaičiuoti ir deklaruoti GPM priskyrimo pareiškėjui.

23.4. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Talino administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuris pripažintas vykdytinu Lietuvoje Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartimi, įvertino kaip nesusijusį su nagrinėjama byla ir pareiškėjo pajamų apmokestinimu, nurodo, kad minėtas Talino administracinio teismo sprendimas nesukelia teisinių pasekmių mokesčių administratoriaus atžvilgiu.

23.5. Dėl nepagrįstai apmokestintos turtinės žalos UAB „Ozantis“ akcininkams, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, kaip UAB „Ozantis“ akcininkas, neturi pagal jo nurodomą įstatyminį reglamentavimą teisinio pagrindo į kompensaciją kaip neapmokestinamas pajamas, ką pagrįstai išdėstė VMI sprendime. VMI taip pat pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomos žalos atlyginimo, kuri vertintina kaip neapmokestinamosios pajamos, pažymi, kad šiuo atveju, reikia analizuoti teisės normas, konstitucinę jurisprudenciją ir teismų formuojamą praktiką dėl žalos atlyginimo bei jos kriterijų vertinimo. Šiuo aspektu vertinant susiklosčiusius santykius, matyti, jog galimos žalos reikalaujantis asmuo yra UAB „Ozantis“.VMI taip pat informuoja, kad dėl ECE išmokėtos sumos pripažinimo neapmokestinamosiomis pajamomis klausimas sprendžiamas administracinėje byloje Nr. eI-1899-189/2017, kuri nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Be to, dėl prejudicinio ryšio jau yra sustabdytos administracinės bylos Nr. eI-1964-811/2017, Nr. eI-3056-811/2017, Nr. eI-1900-643/2017.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime teismo prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti ir informuoja, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

25. Bylos šalys turėjo galimybę pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 68-233 ir Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-243, pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 415 638,04 Eur GPM, 100 616 Eur GPM delspinigius ir 41 564 Eur baudą.

28. Dalis pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM ir su juo susijusių sumų mokesčių administratorius apskaičiavo vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis nustatęs, jog pareiškėjas, sudarydamas paskolų ir obligacijų sutartis, turėjo kitą tikslą, t. y. ne vykdyti įprastą bendrovės ekonominę veiklą, tačiau palūkanų forma gauti iš UAB „ICOR“ paskirstytojo pelno dividendus ir gaudamas juos, nemokėti gyventojų pajamų mokesčio, taip piktnaudžiaujant teisės aktų nuostatomis, gauti mokestinės naudos.

29. MAĮ 69 straipsnio 1 dalis nustato, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, savo praktikoje yra pagrįsti tvirtinimą, kad sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, privalo mokesčių administratorius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1305/2008; 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2013, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Ginčui pasiekus teismą, pastarasis turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrojo ginčo sandorio (ūkinės operacijos) turinio yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-828/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1715/2012; 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

31. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 dalis); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis).

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

33. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 straipsniai). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

34. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino pajamas pripažintas dividendais, neatliko visapusiško ir objektyvaus bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo iš esmės apsiribojo tik atitinkamų sandorių išvardijimu ir mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių atkartojimu. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kokios yra konkrečios tikrosios teisiškai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiantis yra apskaičiuoti papildomi mokesčiai, taip pat skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atskleista, kokie gi yra tikrieji susiklostę mokestiniai teisiniai santykiai. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus, kuriais, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui buvo apskaičiuotos papildomos GPM ir su juo susijusios sumos pažeidė minėtas procesinės teisės normas.

35. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gavo 3 216 Lt (931,42 Eur) kompensaciją iš „ECE Projektmanagement“ dėl to, kad tretieji fiziniai asmenys neteisėtais veiksmais padarė žalą, dėl kurios nuvertėjo UAB „Ozantis“ akcijos, ir pareiškėjas, kaip vienas šios įmonės akcininkų, gavo patirtos žalos kompensaciją. Ginčijame sprendime mokesčių administratorius nurodė, jog teisę į žalos atlyginimą turi UAB „Ozantis“, o ne pareiškėjas, kuris nepateikė įrodymų, patvirtinančių UAB „Ozantis“ turtinės žalos buvimo faktą, ir pažymėjo, kad žalą padarė tretieji asmenys, o ne įmonė „ECE Projektmanagement“. Mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog kompensaciją išmokėjusi įmonė „ECE Projektmanagement“ būtų padariusi žalą pareiškėjui.

36. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punkte yra įtvirtinta, jog neapmokestinamosios pajamos yra sumos turtinei žalai, išskyrus negautas pajamas, atlyginti, teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, taip pat išlaidų, susijusių su socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, atlyginimas pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas.

37. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą neteisingai aiškino GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punkto nuostatas.

38. Pagal šią teisės normą sumos turtinei žalai atlyginti, išskyrus negautas pajamas, priskiriamos gyventojo neapmokestinamosioms pajamoms tiek tuo atveju, kai jos priteistos teismų ir išieškotos pagal vykdomuosius raštus, tiek ir tais atvejais, kai padaryta turtinė žala atlyginama šalių susitarimu, nesikreipiant į teismą. Turtinės žalos samprata yra laikytina tokia, kokia ji pateikta ir aiškinama pagal Civilinį kodeksą (toliau – ir CK). Žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai); piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais; tiesioginė žala paprastai yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris atsiranda tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą, tokiais atvejais nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, buvusią iki žalos padarymo; žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo; teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.251 straipsnis). Taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą turi būti įrodyta, kad tarp asmenų yra civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kai viena šalis realiai bei teisingai kompensuoja kitai šaliai praradimus, ir kad paprastai egzistuoja keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai, 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, 3) teisės pažeidėjo kaltė, 4) teisės pažeidimu padaryta žala. GPMĮ 17 straipsnio 31 punkte įtvirtinta norma, jog GPM neapmokestinamosios pajamos yra inter alia sumos turtinei žalai, išskyrus negautas pajamas, atlyginti, yra neutrali civilinio proceso taisyklių atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie akcininko teisę pareikšti išvestinį ieškinį bendrovės naudai prieš trečiuosius asmenis neturi tiesioginės reikšmės byloje. Taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą ir sprendžiant, padaryta ar ne žala, reikia laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-520-575/2019).

39. Kompensavimo sutartis yra vienas iš įrodymų, kad įmonė „ECE Projektmanagement“ galėjo padaryti žalą pareiškėjui dėl akcijų vertės sumažėjimo. Tačiau norint nustatyti patirtos žalos dydį (akcijų vertės sumažėjimą), būtina vertinti ne tik kompensavimo sutartį, bet ir visus mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis.

40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė