2016-01-26 Nr. AB-2236-3-61-3-01057-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-265-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01057-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Š. skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. K. ir V. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir LŽLEK, Komisija, atsakovas) 2014 m. sausio 27 d. sprendimą (protokolo Nr. 2).

Pareiškėja paaiškino, kad Komisija 2014 m. sausio 27 d. posėdyje (protokolas Nr. 2) svarstė K. K. ir V. S. skundus dėl ir nusprendė, kad laikraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistė R. Š., kartu dirbdama ir Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste, pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 25 straipsnį, kuriame nustatyta, kad vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Pareiškėja teigė, kad LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendimas (protokolo Nr. 2) neatitinka teismų suformuotos praktikos pagal kurią Komisijos posėdžio protokole turi būti nurodyta diskusijos santrauka ir balsavimo rezultatai, diskusijos santrauka laikytina sprendimo motyvais; Komisijos veikla prilyginama viešojo administravimo veiklai, todėl jai taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo principai ir reikalavimai, sprendimai turi būti nešališki, priimami objektyviai ir pilnai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes, sąžiningai įvertinus nustatytus faktus, neprieštaringi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2219/2012, 2005 m. kovo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2-224/2005, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-792-484/2013). Šių reikalavimų priimant Komisijos 2014 m. sausio 27 d. sprendimą nesilaikyta, sprendimas yra be motyvų, nurodyta, kad pareiškėja, vykdydama savo veiklą, tariamai „prisiėmė kitus įsipareigojimus“, tačiau nenurodyta kokie tai buvo įsipareigojimai. Sprendimo motyvų nebuvimas suvaržo pareiškėjos teisę į gynybą. Pareiškėja nesutinka, kad ji, kaip žurnalistė, yra suvaržyta tokiu būdu, jog neturi teisės užsiimti jokia kita veikla. Pažymi, kad savo žurnalistinėje veikloje vadovaujasi aukščiausiais etikos standartais. Pareiškėjos nuomone, LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendimas šališkas, priimtas tinkamai neištyrus visų reikšmingų aplinkybių ir netinkamai pritaikius Etikos kodekso 25 straipsnį

Pareiškėja 2015 m. vasario 10 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (b. l. 42), kuriuose pažymėjo, kad ji yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narė ir yra pateikusi prašymą išstoti iš šios sąjungos, nes ji negina jos teisinių. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, VIĮ) 46 straipsnyje nustatyta, jog LŽLEK dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Komisijai priimant 2014 m. sausio 27 d. sprendimą, toks reglamentas nebuvo priimtas, todėl tai, pareiškėjos manymu, sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Komisijos sprendimą. Etikos kodekso 25 straipsnis, kurį, Komisijos nuomone, pareiškėja pažeidė, turi būti vertinamas atsižvelgiant į Etikos kodekso reguliavimo sritį ir ribas. Sąvoka „jokių kitų įsipareigojimų“ turi būti aiškinama kaip draudimas prisiimti įsipareigojimus, kurie turi įtakos žurnalisto veiklai, nes, priešingu atveju, žurnalistui būtų uždrausta dalyvauti civiliniuose santykiuose, būtų ribojama teisė pasirinkti darbą ir gauti pajamų. Dirbdama žurnaliste ir savivaldybės administracijoje pareiškėja šias veiklas ir interesus buvo visiškai atskyrusi. Atsakovas neįrodė priešingai, todėl turi būti vertinama, kad pareiškėja teisės aktų nepažeidė.

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–19) atsakovas teigė, kad Komisijos 2014 m. sausio 27 d. sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. Skunde pareiškėja nenurodė kokios priežastys lemia šio sprendimo neteisingumą. Pareiškėja sutiko, kad negali tuo pačiu metu vykdyti dvejų pareigų, t. y. tuo pačiu metu dirbti ir vykdyti įsipareigojimus kaip Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriaus viešųjų ryšių specialistė ir kaip žurnalistė Druskininkų savivaldybes įstaigos Druskininkų švietimo centro leidžiamame leidinyje „Mano Druskininkai“.

Pareiškėja Druskininkų savivaldybės tinklapyje taip pat prisistato kaip žurnalistė. Dėl šių priežasčių ir aplinkybių Komisija pripažino, kad pareiškėja savo elgesiu ir veiksmais pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnio normą. Tokį pat šios Etikos kodekso normos vertinimą yra pateikusi ir Lietuvos žurnalistų sąjungos, kurios nare yra pareiškėja, etikos komisija. LŽLEK, nesutikdama su pareiškėjos teiginiais, kad Komisija laikytina viešojo administravimo subjektu ir jos priimamiems sprendimams taikytinas Viešojo administravimo įstatymas, pažymėjo, kad pareiškėja remiasi pasenusia teismų praktika.

Savo ruožtu Komisija rėmėsi LVAT 2009 m. vasario 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I442-5/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, LVAT Specialios teisėjų kolegijos nutarčių dėl teismingumo apžvalga, kurioje pažymima, kad LŽLEK, priimdama sprendimą, iš esmės vykdo ne valstybės valdžios, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas, todėl Komisija nėra viešojo administravimo subjektas ir jos priimamiems protokoliniams sprendimams netaikytini Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.

LŽLEK nesutiko su pareiškėjos argumentais esą 2014 m. sausio 27 d. sprendimas yra nemotyvuotas ir iš jo negalima suprasti, kodėl pareiškėja buvo pripažinta pažeidusi Etikos kodekso 25 straipsnį. Pažymėjo, kad pareiškėja dalyvavo Komisijos posėdyje, ji ir tretieji suinteresuoti asmenys teikė paaiškinimus. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėja suprato, koks klausimas yra nagrinėjamas Komisijos posėdyje ir kokios priežastys lėmė, jog yra svarstomas Etikos kodekso 25 straipsnio galimas pažeidimas. LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjos turimų įsipareigojimų nesuderinamumas su žurnalisto veikla lėmė tai, jog yra pažeistas Etikos kodekso 25 straipsnis.

LŽLEK protokolinis sprendimas ir protokolas nėra Komisijos posėdžio stenograma. Šiuose dokumentuose išdėstoma apibendrinta ir koncentruota posėdžio eiga, nėra fiksuojamas kiekvieno nario pasisakymas, dalyvaujančių asmenų visos nuomonės, o pateikiamas tik jų apibendrinimas. Komisijos 2014 m. sausio 27 d. protokoliniame sprendime nurodyti motyvai negali būti pripažinta netinkamais ir neteisingais.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. sausio 22 d. buvo gauta Komisijos pranešimas (b. l. 46), kad 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimas, kuriuo įkuriama Visuomenės informavimo etikos asociacija, pakeisianti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Vadovaujantis įstatymu, LŽLEK turėtų tęsti darbą, kol pradės veikti Asociacija. LŽLEK veiklos tęsti negali, nes nėra numatytas finansavimas jos darbui administruoti. LŽLEK prašė atidėti visus teismo posėdžius, kuriuose turėtų dalyvauti Komisija, kol bus įkurta ir pradės dirbti Visuomenės informavimo etikos asociacija. Teismas nutarė šio prašymo netenkinti, kadangi įstatyme nurodyta, jog LŽLEK turi tęsti darbą, be to, byloje yra gautas išsamus LŽLEK atsiliepimas ir teismui yra žinoma Komisijos pozicija dėl ginčo.

Tretieji suinteresuoti asmenys K. K. ir V. S. atsiliepime į skundą (b. l. 15) paaiškino, jog, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymu, kreipėsi į LŽLEK, kad būtų įvertinta R. Š. profesinė etika. Skunduose nurodė, kad Druskininkų savivaldybės viešųjų ryšių specialistė R. Š. tuo pat metu dirbo žurnaliste Druskininkų švietimo centro leidžiamame savaitraštyje „Mano Druskininkai“, nors Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 24 straipsnis be išlygų nustato, kad žurnalistas, vykdydamas savo pareigas, negali prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 51–55) pareiškėjos R. Š. skundą tenkino – panaikino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. sausio 27 d. sprendimą, išdėstytą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos protokolo Nr. 2 5-ame punkte, kuriame pripažinta, kad R. Š. pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnį.

Teismas nustatė, kad LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendime konstatuota, jog R. Š., būdama laikraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistė, dirbdama ir Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste, pažeidžia Etikos kodekso 25 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 19 d.) 46 straipsnyje buvo nustatyta, kad Komisija rūpinasi žurnalistų profesinės etikos ugdymu, nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir pan.; į Komisiją gali kreiptis visi asmenys; Komisija vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, taip pat Etikos kodeksu. Pagal VIĮ 46 straipsnio 8 dalį, Komisijos sprendimus galėjo skųsti viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai. Remiantis VIĮ 2 straipsnio 75 dalimi, viešosios informacijos rengėjas yra ir žurnalistas, todėl teismas konstatavo, kad Visuomenės informavimo įstatymas suteikė teisę pareiškėjai skųsti Komisijos sprendimą.

Etikos kodeksas buvo patvirtintas visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime 2005 m. balandžio 15 d., paskelbtas leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ (2005 m. birželio 15 d. Nr. 47-435), remiantis Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11. Etikos kodekso 25 straipsnyje nurodyta, kad, vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Ištyręs bylos įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėja pasirašė 2013 m. liepos 3 d. informaciją, skelbtą interneto svetainėje www.druskininkai.lt „Savivaldybės naujienos“, kaip žurnalistė, Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriaus viešųjų ryšių specialistė. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į UAB „Bertas“ dėl informacijos publikacijai, nurodydama, kad yra žurnalistė, atstovaujanti leidiniui „Mano Druskininkai“. Iš Komisijos protokolo teismas nustatė, kad pati pareiškėja neneigia dirbanti savivaldybėje viešųjų ryšių specialiste pagal darbo sutartį ir laikraštyje „Mano Druskininkai“ žurnaliste. Komisija nenustatė, kad pareiškėja dirbtų valstybės tarnautojo pareigose, tačiau teismas pažymėjo, kad jeigu taip būtų, Valstybės tarnybos įstatymo taikymą dėl galimybės dirbti ir kitose pareigose turėtų vertinti valstybės tarnautojų etiką kontroliuojanti institucija.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalį, žurnalistas yra fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Pagal VIĮ 5 ir 6 straipsnius, teisę gauti, rinkti ir skelbti informaciją turi kiekvienas asmuo. Viešosios informacijos rengėjų pareigos nustatytos VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje. Žurnalisto ir viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo santykius reguliuoja VIĮ 23 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, bent viename iš šių rengėjo patvirtintų dokumentų turi būti nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo. Autorinių teisių apsauga sureguliuota šio straipsnio 2 dalyje. Teismas pažymėjo, kad Komisija netyrė klausimo, kokios vidaus taisyklės nustatytos laikraštyje „Mano Druskininkai“ ir, ar pareiškėja, dirbdama žurnaliste, vykdė darbdaviui duotus įsipareigojimus.

Iš Komisijos 2014 m. sausio 27 d. protokole Nr. 2 užfiksuoto 5-o klausimo svarstymo teismas nustatė, kad Komisija nesvarstė pareiškėjos darbo dvejose darbovietėse teisėtumo klausimo, nes tai nepatenka į Komisijos kompetenciją, o vertino pareiškėjos, laikraščio žurnalistės, pareigų derinimą su darbu savivaldybėje. Komisija iš esmės pasisakė, kad Etikos kodekso 25 straipsnį galima suprasti tik kaip draudimą dirbti keliose darbovietėse, kadangi kitaip iš viso nebūtų aišku, kuo Komisija kaltina pareiškėją. Įvertinęs Komisijos išvadas, teismas pažymėjo, kad pareiškėja, kaip žurnalistė, galbūt publikavo informaciją, naudingą Druskininkų savivaldybės merui, tačiau tai nėra konstatuota. Nors protokolas nėra stenograma, teismas pažymėjo, kad esminiai priimamam sprendimui teiginiai turi atsispindėti diskusijose, kurios vertinamos kaip motyvai. Sprendimas, kad pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnį, priimtas vienbalsiai.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad 2014 m. sausio 27 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Komisijos sprendimams pagal LVAT praktiką netaikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Komisija dirba pagal pačios patvirtintą Reglamentą (VIĮ 46 straipsnio 7 dalis). Reglamento nauja redakcija buvo patvirtinta Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5 (paskelbta www.lzek.lt ). LVAT administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012 konstatavo, kad protokole fiksuota diskusijų santrauka yra priimto sprendimo motyvai (protokolo surašymas aptartas Reglamento IV skyriaus 9 punkte). Reglamente nustatyti reikalavimai sprendimo turiniui (V dalis „Komisijos sprendimai“). Pagal Reglamento V dalies 5 punktą Komisijos sprendimas susideda iš įžanginės, konstatuojančiosios ir rezoliucinės dalies, sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai ir apskundimo tvarka. Teismas nustatė, kad Komisijos priimtas 2014 m. sausio 27 d. sprendimas buvo įteiktas pareiškėjai (b. l. 4), tačiau motyvų, pagrįstų nustatytomis faktinėms aplinkybėmis, sprendime nėra, nes nenustatyta, kad kokiame nors teisės akte yra draudimas dirbti pagal darbo sutartį savivaldybės administracijoje ir žurnaliste laikraštyje, tuo tarpu kaltinimas grindžiamas būtent šia aplinkybe. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju turėtų būti atskleista, kaip dėl šių darbinių aplinkybių pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnį, t. y., kad pareiškėja, dirbdama savivaldybės administracijoje, prisiėmė įsipareigojimus dirbti tik vienos politinės krypties atstovų naudai, kai ji vykdo žurnalistės pareigas. Pagaliau, ir viešosios informacijos rengėjas turi teisę turėti tam tikrą jam būdingą pakraipą.

Teismo vertinimu nei Komisijos protokole, nei 2014 m. sausio 27 d. sprendime neatskleista, kaip pareiškėja prisiėmė kitus įsipareigojimus, kurie prieštarauja įsipareigojimams viešosios informacijos rengėjui. Diskusijose kalbama apie pareiškėjos paskelbtą publikaciją „Bijai vilko neik į mišką“, kur pareiškėja pasirašė ir kaip žurnalistė, ir kaip Druskininkų savivaldybės administracijos atstovė (b. l. 25). Tačiau ši publikacija patalpinta savivaldybės tinklapyje ir ja buvo atsakyta į publikaciją viešosios informacijos priemonėje www.15min.lt.

Pareiškėja paaiškino, kad jai nebuvo suteikta galimybė atsakyti tame pačiame leidinyje, todėl ji atsakė savivaldybės tinklapyje. Šis paaiškinimas nepaneigtas. Toliau diskusijose jokie faktai nedėstomi, nurodyta publikacija ar kokia kita publikacija nevertinamos, o dėstoma tik skundą pateikusių asmenų nuomonė, kad pareiškėja kritikuoja merui neįtinkančius asmenis, ir Komisijos narių retoriniai moralinio pobūdžio klausimai, į kuriuos pareiškėja atsakė, kad ji gali suderinti abi veiklas. Komisijos posėdyje nepateikti jokie faktai, kurie patvirtintų, kad pareiškėja tendencingai ir netinkamai kritikavo „merui neįtinkančius asmenis“, kad iš viso tokie asmenys jos buvo aprašyti, kad jie egzistuoja, ir kur tokios publikacijos skelbiamos.

Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja pagal darbo sutartį dirba savivaldybės administracijoje, nereiškia, kad ji, dirbdama kaip žurnalistė, vykdo savivaldybės administracijos ar mero nurodymus. Savivaldybių tarybos yra renkamos, jos atstovauja visai vietos bendruomenei, todėl nėra pagrindo iš anksto teigti, kad savivaldybės administracijos darbuotojai yra įpareigoti neteisėtai veikti politikų nurodymu ne tik savo darbe savivaldybėje, bet ir atlikdami kitus darbus. Tokia išvada turi būti pagrįsta įrodymais. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėja, dirbdama žurnaliste laikraštyje „Mano Druskininkai“, sąmoningai veikė prieš šio informacijos rengėjo interesus ir vykdė politinį užsakymą, turi būti įrodyta ir tik tokiu atveju būtų galimybė konstatuoti, kad pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnio reikalavimus, nes priešingu atveju gali būti, kad pareiškėjos kaip žurnalistės publikacijos sutapo su informacijos rengėjo ir platintojo interesais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šis klausimas, ar pareiškėja veikė viešosios informacijos rengėjo interesais ir pagal jam duotus įsipareigojimus, nebuvo svarstytas. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja kokią nors informaciją rinko ir gavo veikdama ne kaip žurnalistė, o kaip savivaldybės administracijos atstovė. Įvertinęs Komisijos protokole užfiksuotą klausimo svarstymą, teismas priėjo prie išvadų, kad svarstyme dalyvavę asmenys abejojo savivaldybės leidžiamo laikraščio „Mano Druskininkai“ teisėtumu, tačiau pareiškėja negali būti kaltinama tuo, jog galimai savivaldybė neteisėtai leidžia laikraštį.

Teismas pažymėjo, kad šį klausimą turėjo išspręsti kitos institucijos. Kol laikraštis leidžiamas, turi darbuotojų, tarp jų ir žurnalistų, nėra teisėto draudimo dirbti tokiame laikraštyje. Atsakovo nurodytose LVAT nutartyse pažymėta, kad Komisijos sprendimai sukelia asmenims (šiuo atveju žurnalistei) pasekmes (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2854/2011), nes turi įtakos žurnalisto reputacijai, todėl kaltinimas turi būti aiškiai įrodytas ir pagrįstas, kaltinimo esmė nurodyta Etikos kodekso 25 straipsnyje, visos jame nurodytos aplinkybės turi būti įrodytos.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisijos 2014 m. sausio 27 d. sprendimas naikintinas, nes jame neįrodyta, jog pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad , kad šis straipsnis suprantamas kaip žurnalisto sąmoningas ir piktybinis įsipareigojimas kokiems nors asmenims veikti ginant jų neteisėtus interesus viešosios informacijos priemonėje.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 66–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, panaikindamas LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendimą priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą.

Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 19 d.) normomis (2 str. 87 d., 3 str. 2 ir 3 d., 41 str. 2 d. 4 p., 43 str. 1 d.), kuriose įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai, Etikos kodekso 25 straipsniu bei šio Kodekso preambule, kurioje išdėstyti Etikos kodekso tikslai, apeliantas akcentuoja, kad Etikos kodekso 25 straipsnio, draudžiančio žurnalistui prisiimti kitus įsipareigojimus, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui, tikslas yra užtikrinti nepriklausomumą, teisingumą ir nešališkumą bei išvengti bet kokių abejonių žurnalisto veiklos nepriklausomumu, teisingumu ir nešališkumu. Pareiškėją R. Š. ir Druskininkų savivaldybės administraciją sieja pavaldumo teisiniai santykiai. Tai suponuoja išvadą, kad pareiškėja yra įsipareigojusi savivaldybės institucijai, kuri yra priklausoma nuo to, kokia politinė partija ar jėga tuo metu yra pozicijoje. Tai neabejotinai pažeidžia nepriklausomumo, teisingumo ir nešališkumo principus, kas yra nesuderinama su žurnalisto etika. Vien faktas, kad pareiškėja yra ne tik laikraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistė, bet ir Druskininkų savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialistė, liudija apie tai, kad pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnį. Priešingai nė nurodyta teismo sprendime, iš LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. protokolo 5-o klausimo svarstymo matyti, kad buvo kalbama ne apie draudimą žurnalistui dirbti keliose darbovietėse, o apie žurnalisto darbo suderinamumą su tuo darbu, kurį pareiškėja dirbo savivaldybėje. Pareiškėja buvo pripažinta pažeidusi Etikos kodekso 25 straipsnį ne dėl to, kad dirba 2 darbovietėse, o dėl to, kad jos darbas Druskininkų savivaldybės administracijoje ir įsipareigojimai savivaldybei nėra suderinami su žurnalistės darbu laikraštyje. Pareiškėja, dirbdama savivaldybės administracijoje ir faktiškai priklausydama nuo savivaldybės tarybos pozicijos valios (administracijos direktorių, kuris priima ir atleidžia administracijos darbuotojus, skiria savivaldybės taryba), nuolat rašo straipsnius, kuriuose yra juodinami opozicijos nariai ir asmenys, nepritariantys Druskininkų savivaldybės pozicijai ir jos veiklai.

Teismas klaidingai interpretuoja Etikos kodekso 25 straipsnį, nes šiame straipsnyje nenumatyta, kad kiti įsipareigojimai turi prieštarauti įsipareigojimams viešosios informacijos rengėjui. Pareiškėjos veiksmai ir įsipareigojimai savivaldybei akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja yra prisiėmusi įsipareigojimus savivaldybei, o tai neabejotinai nesuderinama su jos kaip žurnalistės pareigomis ir etika, kurių ji turi laikytis dirbdama kaip žurnalistė viešosios informacijos rengėjui.

LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendime yra visos tokiam sprendimui būdingos sudedamosios dalys (įžanginė, konstatuojamoji ir rezoliucinė). Komisijos 2014 m. sausio 27 d. protokolas Nr. 2 atitinka Reglamento IV skyriuje įtvirtintus reikalavimus ir laikytinas sudėtine 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalimi, nes būtent žodiniame LŽLEK posėdyje yra sprendžiama, ar žurnalistas padarė pažeidimą, ar ne. Tokios Komisijos sprendimo ir motyvų išdėstymo tvarka turi būti ir pagal teismų praktiką (LVAT 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1078/2014).

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliantas teigia, kad LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimas naikintinas.

Pareiškėja R. Š. su trečiojo suinteresuoto asmens K. K. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 77–78) pareiškėja išdėstė argumentus, kad dirbdama Druskininkų savivaldybės administracijoje ji vykdė darbo sutartyje numatytas pareigas, tačiau neturėjo įsipareigojimo būti pavaldi darbdaviui, jam beatodairiškai lojali, ypač ne darbo metu. Pareiškėjos teigimu, dirbdama žurnaliste ir savivaldybės administracijoje šias savo veiklas ir interesus ji buvo visiškai atskyrusi, jos darbas savivaldybės administracijoje neturėjo įtakos jos, kaip žurnalistės, veiklai ir atvirkščiai. Draudimas, nustatantis, kad vykdydamas savo veiklą žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui, turi būti vertinamas atsižvelgiant į Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reguliavimo sritį ir ribas. Sąvoka „jokių kitų įsipareigojimų“ turi būti aiškinama kaip draudimas prisiimti kitus įsipareigojimus, kurie turi įtakos žurnalisto veiklai. Teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė atsakovo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo trūkumus ir pagrįstai panaikino šį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. sausio 27 d. sprendimo, kuriuo LŽLEK nusprendė, kad laikraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistė R. Š., dirbdama tuo pačiu metu ir Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste, pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „Vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos R. Š. skundą patenkino – LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendimą panaikino motyvuodamas tuo, kad Komisijos sprendimas nepagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis, kad pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnį.

Teismas vertino, kad LŽLEK sprendime neatskleista kaip R. Š. prisiėmė įsipareigojimus, kurie prieštarauja įsipareigojimams viešosios informacijos rengėjui. Teismas aiškino, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnyje numatytas pažeidimas turėtų būti suprantamas kaip žurnalisto sąmoningas ir piktybinis įsipareigojimas kokiems nors asmenims veikti ginant jų neteisėtus interesus viešosios informacijos priemonėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnį. Apelianto nuomone, pareiškėjos darbas Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriuje viešųjų ryšių specialiste ir su šiuo darbu susiję įsipareigojimai savivaldybės institucijoms nesuderinami su žurnalisto profesine etika, kurios ji turi laikytis pagal profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patiktina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurio skundo nepadavė (1 d.); teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai, expressis verbis nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos žurnalistų pareigos, tarp jų pareiga vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų (VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Aptariamo įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. I-1046 (Valstybės žinios, 1195, Nr.85-1918) pritarė Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijai dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993) (toliau – ir Rezoliucija Nr. 1003) ir rekomendavo spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių žurnalistams bei darbuotojams, taip pat valstybės bei savivaldos institucijų pareigūnams laikytis šioje rezoliucijoje išdėstytų pagrindinių etikos principų. Rezoliucijos Nr. 1003 įžanginėje dalyje Asamblėja pareiškė, kad jos patvirtintų žurnalistikos etikos principų turėtų laikytis žurnalistai visoje Europoje. Rezoliucijos Nr. 1003 2 punkte nurodyta, kad žurnalisto profesija apima teises ir įsipareigojimus, laisves ir pareigas. Rezoliucijoje Nr. 1003 žurnalistikos funkcijos ir žurnalisto etinės veiklos aspektu, be kita ko, nurodyta, kad norėdama formuoti ar paveikti visuomenės nuomonę, žurnalistika neturėtų iškreipti teisingos, nešališkos informacijos bei sąžiningų nuomonių arba panaudoti jų savanaudiškiems informavimo priemonių tikslams, nes žurnalistikos teisėtumas remiasi derama pagarba pagrindinei piliečio teisei į informaciją, kuri yra neatsiejama nuo pagarbos demokratinėms vertybėms. Todėl teisėtą tiriamąją žurnalistiką riboja informacijos ir nuomonių teisingumas bei sąžiningumas ir ji yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal ankstesnius nusistatymus bei ypatingus interesus (Rezoliucijos 21 punktas). Tuo pačiu aspektu Rezoliucijos Nr.1003 29 punkte nustatyta, kad žurnalistas, atlikdamas savo pareigas ir palaikydamas santykius su valdžios įstaigomis ar įvairiais ekonomikos sektoriais, turėtų apdairiai vengti bet kokio nuolaidžiavimo, galinčio turėti įtakos žurnalistikos nepriklausomumui ir nešališkumui. Pagal Rezoliucijos Nr.1003 37 punktą šioje Rezoliucijoje išvardytų pagrindinių etikos principų įgyvendinimo priežiūrai iš leidėjų, žurnalistų, informavimo priemonių vartotojų, visuomenės organizacijų, akademinio pasaulio ekspertų ir teisėjų turi būti sudaromi savikontrolės organai arba priemonės; jie turėtų priimti nutarimus dėl etinių normų laikymosi žurnalistikoje, o informavimo priemonės – iš anksto pasižadėti tuos nutarimus skelbti. Tai padės teisę į informaciją turinčiam piliečiui susidaryti teigiamą arba neigiamą nuomonę apie žurnalisto darbą ir patikimumą.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnį Rezoliucijos Nr.1003 37 punkte minimas žurnalistų etikos principų įgyvendinimo savikontrolės organas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija.

Įstatymų leidėjas įgaliojimus patvirtinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą suteikė žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimui (VIĮ 43 straipsnio 2 dalis). Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo patvirtintas 2005 m. balandžio 15 d. žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime ir Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr.SPR-11 viešai paskelbtas (Informaciniai pranešimai, 2005, Nr.47-435). Etikos kodekso preambulėje nurodyta, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir leidėjai, susirinkę į visuotinį žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimą, pripažindami, kad žurnalistika teisinga ir sąžininga galima tik tada, kai žurnalistai naudojasi įstatymais užtikrinta saviraiškos laisve, suvokia žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir atsakomybę už savo darbą; teigdami, kad didžiausias žiniasklaidos turtas yra pasitikėjimas ja, sukurtas ne tik dabarties žurnalistų ir leidėjų, bet ir ankstesnių laisvą žodį skleidusių kartų; suprasdami, kad tokio pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas, nešališkumas; suvokdami, kad svarbiausia žurnalisto pareiga yra gerbti tiesą ir visuomenės teisę į tiesą; siekdami nenuvertinti savo kūrybos ir nesiedami savo veiklos su tais viešosios informacijos rengėjais, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus; jausdami profesinę pareigą ir atsakomybę demokratinei visuomenei už žodžio bei informacijos laisvę, patvirtino šį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą ir įsipareigojo jo laikytis.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalis apibrėžia, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Taigi tik toks fizinis asmuo, kuris atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje pateiktą sąvoką „žurnalistas“, teisės aktų nustatyta tvarka gali būti pripažintas pažeidusiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas, kurių privalo laikytis žurnalistas, vykdydamas šią savo veiklą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu atitiko Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje pateiktą žurnalisto sąvoką. Byloje nėra ginčo ir dėl LŽLEK nustatytų ir pirmosios instancijos teismo sprendime vertintų aplinkybių, kad laikraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistė R. Š. tuo pačiu metu dirbo ir Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste. Iš LŽLEK 2014 m. sausio 27 d posėdžio protokolo Nr.2 matyti, jog pareiškėja Komisijos posėdyje paaiškino, kad jos pagrindinė darbovietė yra Druskininkų savivaldybės administracija, kurioje ji dirba pagal darbo sutartį viešųjų ryšių specialiste, o laikraštyje „Mano Druskininkai“ ji dirba pagal autorinę sutartį.

Pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą pareiškėjos (žurnalistės) pareiga laikytis žurnalistų profesinės etikos normų kilo iš aukščiausios teisinės galios akto – įstatymo, tiksliau – iš Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 43 straipsnio 1 dalies, taip pat iš šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių visuomenės principų, tarp jų principų savo veikloje vadovautis įstatymais, laikytis profesinės etikos normų, kurias nustato Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėja rezoliucija Nr. 1003 dėl žurnalistikos etikos.

Iš pareiškėjos procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėja, neneigdama profesinės pareigos laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, laikėsi pozicijos, jog tuo pačiu metu dirbdama laikraštyje „Mano Druskininkai“ žurnaliste ir Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriaus viešųjų ryšių specialiste, ji nepažeidė Etikos kodekso 25 straipsnio, nes šias savo veiklas atribojo ir šios darbinės veiklos viena kitai neprieštaravo ir netrukdė.

Pareiškėja pagrįstai nurodo, kad įstatymai žurnalistui nedraudžia dirbti ir kitą darbą. Ginčo atveju LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendimu konstatavo Etikos kodekso 25 straipsnio pažeidimą ne dėl to, kad pareiškėja (žurnalistė), vykdydama šią savo veiklą dirbo ir kitą darbą, o dėl to, kad ji dirbo tokį darbą, kuris šiuo konkrečiu atveju buvo nesuderinamas su žurnalisto profesine etika. Šiame kontekste pažymėtina, kad žurnalistas savo profesinę veiklą vykdo visuomenės informavimo srityje, taigi turi profesinę galimybę formuoti viešąją nuomonę. Demokratinės visuomenės viešasis interesas gauti iš visuomenės informavimo priemonių objektyvią, teisingą, nešališką viešąją informaciją. Etikos kodekso preambulėje, be kita ko, pabrėžta, kad žurnalistika teisinga ir sąžininga galima tik tada, kai žurnalistai naudojasi įstatymais užtikrinta saviraiškos laisve, suvokia žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir atsakomybę už savo darbą, kad pasitikėjimo žiniasklaida pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas, nešališkumas, o svarbiausia žurnalisto pareiga yra gerbti tiesą ir visuomenės teisę į tiesą. Taigi žurnalistas (VIĮ 2 straipsnio 87 dalis), būdamas sutartiniuose teisiniuose santykiuose su atitinkamu viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju, tuo pačiu metu pradėdamas darbo santykius ir su kitu darbdaviu, turi įsitikinti, kad tai neprieštaraus žurnalisto profesinei etikai, Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems bendriesiems pagrindiniams visuomenės informavimo principams.

Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Etikos kodekso 25 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „Vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui“. Ginčui aktuali Etikos kodekso norma negali būti aiškinama izoliuotai nuo kitų šio Kodekso normų, skirtų žurnalistų profesinės bendruomenės elgesio kertiniams standartams nustatyti, nuo šio Kodekso preambulėje apibrėžtų jo tikslų, nuo Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų pagrindinių visuomenės informavimo principų. Etikos kodekso 25 straipsnis yra šio Kodekso II skyriuje, kuris žurnalistų profesinei bendruomenei nustato elgesio taisykles profesinės veiklos nepriklausomumo ir skaidrumo srityje. Etikos kodekso 24 straipsnyje pabrėžta, kad žurnalistas turi būti laisvas ir nepriklausomas. Etikos kodekso 25 straipsnyje nustatyta būtent žurnalisto elgesio taisyklė ir ši taisyklė, priešingai nė nurodyta teismo sprendime, skirta ne žurnalisto ir viešosios informacijos rengėjo tarpusavio santykių etiniam reguliavimui, o žurnalisto elgesio standarto nustatymui, kad jis nekeltų visuomenei abejonių dėl žurnalisto nepriklausomumo ir jo profesinės veiklos skaidrumo. Etikos kodekso 25 straipsnio nuostata „profesiniai įsipareigojimai viešosios informacijos rengėjui“ aiškintina kaip žurnalisto profesinė veikla pagal sutartinius santykius su tam tikru viešosios informacijos rengėju, atitinkanti įstatymų reikalavimus ir Etikos kodekso normas. Taigi nuostata, kad vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui, aiškintina kaip netoleruojanti pagal žurnalistų profesinės etikos normas tokio pobūdžio žurnalisto darbo santykių su kitu darbdaviu, kurie visuomenei gali sukelti pagrįstų abejonių dėl žurnalisto nepriklausomumo ir objektyvumo, jo profesinės veiklos skaidrumo.

Darbo kodekso 93 straipsnis apibrėžia, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Rašytinės darbo sutarties sudarymo faktas iš darbuotojo pusės yra jo įsipareigojimas dirbant sulygtą darbą veikti darbdavio naudai ir jo interesais už atitinkamą atlygį. Ginčo atveju pareiškėja, įsidarbindama pagal darbo sutartį Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriuje viešųjų ryšių specialiste, šių darbo teisinių santykių apimtimi įsipareigojo šiam darbdaviui ji tapo jam pavaldi. Taigi priešingai, nė teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjos, vykdančios žurnalisto profesinę veiklą, įsidarbinimo Druskininkų savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialiste faktas Etikos kodekso 25 straipsnio prasme yra pakankamas konstatuoti, kad ji prisiėmė kitus įsipareigojimus, kurie žurnalisto profesinės etikos prasme nesuderinami su žurnalisto profesine veikla. Šį aspektą, kaip matyti iš LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. posėdžio protokolo Nr.2, Komisija nagrinėjo ir būtent dėl to priėmė pareiškėjos ginčijamą sprendimą.

Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia, kad savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnis nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui. Šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant savivaldybės administracijos funkcijas, be kita ko nustatyta, kad savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina. Ši Vietos savivaldos įstatymo nuostata perkelta į Druskininkų savivaldybės administracijos ginčui aktualios redakcijos nuostatų 14 punktą. Taigi pareiškėja, įsidarbindama Druskininkų savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialiste, įsijungė į šios savivaldybės vykdomosios institucijos veiklą. Viešųjų ryšių specialistas vykdo subjekto, kuriam atstovauja, ryšių su visuomene funkciją, formuoja atstovaujamos institucijos įvaizdį atitinkamai jo veikla suinteresuotos visuomenės daliai. Pagal Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriaus nuostatus (bylai aktuali Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 3 d.įsakymo Nr.V39-593 redakcija, www. druskininkai.lt) šiam skyriui, be kita ko, buvo priskirtos funkcijos administruoti savivaldybės svetainę, koordinuoti joje skelbiamą informaciją, keisti skyriuje „Naujienos“ skelbiamą informaciją (8.17 punktas); rengti ir pateikti spaudai oficialius ir informacinio pobūdžio pareiškimus (8.22 punktas); rengti ir derinti savivaldybės leidinių ar užsakomų straipsnių projektus su leidyklomis, žiniasklaida (8.23 punktas).

Byloje nustatyta, kad LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. posėdyje nagrinėjo V. S. ir K. K. skundus dėl R. Š. 2013 m. liepos - rugsėjo mėnesį galimai padarytų jų atžvilgiu Etikos kodekso pažeidimų. K. K. 2013 m. rugsėjo 24 d. skunde ir jo priede pateikė faktus, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. jis elektroniniu paštu gavo žurnalistės R. Š., atstovaujančios leidinį „Mano Druskininkai“ prašymą suteikti informaciją jos rengiamai publikacijai. Pareiškėjui kilo abejonių, kad R. Š. galimai pažeidžia Etikos kodekso normas, nes dirbdama Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste (įsipareigojusi šiam darbdaviui), kaip žurnalistė ji yra neobjektyvi Druskininkų savivaldybės tarybos opozicijai, kurios narys yra pareiškėjas. V. S. 2013 m. rugsėjo 24 d. skunde iškėlė iš esmės analogišką klausimą dėl Etikos kodekso normų pažeidimo, pateikdamas su juo susijusius faktus ir įrodymus, kad R. Š., renka apie jį (neviešą asmenį) informaciją prisistatydama Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste arba žurnaliste, pasinaudodama Druskininkų savivaldybės internetine svetaine, paskelbė apie jį straipsnį „Bijai vilko – neik į mišką“, pasirašydama jį žurnaliste ir Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste, tokiu būdu atsakydama į publikaciją portale 15min.lt.

Iš LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjų V. S. ir K. K. skundus Komisija išnagrinėjo dalyvaujant minėtiems asmenims bei pareiškėjai ir konstatavo Etikos kodekso 25 straipsnio pažeidimą. Byloje nustatyta, kad LŽLEK pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus kokia medžiaga ji rėmėsi nagrinėdama V. S. ir K. K. skundus ir priimdama 2014 m. sausio 27 d. sprendimą. LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. protokole yra aiškiai aptarti trečiojo suinteresuoto asmens V. S. pateikti duomenys ir įrodymai. Komisijai buvo pateikta 2013 m. birželio 28 d. publikacija portale 15min.lt „Po keisto vietos savivaldybės viešųjų ryšių specialistės R.

Š. skambučio Druskininkų konservatorius V. S. kreipėsi į prokurorus“ į kurią R. Š. 2013 m. liepos 3 d. atsakė Druskininkų savivaldybės internetinės svetainės www.druskininkai.lt. skyriuje „Savivaldybės naujienos“ straipsniu „Bijai vilko- neik į mišką“ prie savo pavardės nurodydama „žurnalistė, Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriaus viešųjų ryšių specialistė“. Minėta, kad pagal Druskininkų savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriaus nuostatus viena iš šio skyriaus funkcijų - administruoti savivaldybės svetainę, keisti skyriuje „Naujienos“ skelbiamą informaciją.

Minėtą straipsnį pareiškėja Druskininkų savivaldybės internetinės svetainėje patalpino administruodama šią svetainę kaip viešųjų ryšių specialistė pagal darbo santykius su Druskininkų savivaldybės administracija. Pagal pateiktus į bylą įrodymus straipsnyje „Bijai vilko- neik į mišką“ pareikšta pozicija trečiojo suinteresuoto asmens V. S. atžvilgiu siejasi su 2013 m. rugpjūčio 17 d. laikraštyje „Mano Druskininkai“ išspausdintu R. Š. straipsniu „Myliu Druskininkus“. Abiejuose straipsniuose apie minėtą asmenį (nurodant kokia politinei partijai jis priklauso) kalbama kaip apie pretendentą dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Straipsnyje „Myliu Druskininkus“ apie minėtą asmenį pareikšta kritika, be kita ko, paminint, kad jis apskundė gimtojo miesto savivaldybę, keliamas klausimas, ar tai nėra sąmoningas kenkimas miestui, ar minėtas asmuo iš tiesų mano, kad Druskininkams nereikia investicijų, į kurias įdėta tiek pastangų. Situacija, kai žurnalistė tuo pačiu metu dirbdama ir savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste, savo straipsnyje pareiškia kritiką asmeniui, siejamam su galimu jo dalyvavimu savivaldos rinkimuose, kartu iškeldama abejonių dėl minėto asmens savybių ir primindama skaitytojui savivaldybės gerus darbus, Etikos kodekso prasme nesiderina su žurnalisto objektyvumu, nepriklausomumu informuojant visuomenę.

Taigi vien tik pareiškėjo V. S. skunde nurodytas ir įrodymais pagrįstas faktas buvo pakankamas tam, kad LŽLEK galėtų konstatuoti Etikos kodekso 25 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjos pozicija byloje, kad ji savivaldybės internetinę svetainę panaudojo atsakymui į publikaciją portale 15min.lt , neturėdama galimybės atsakyti minėtame portale, taip pat argumentai, kad ji žurnaliste ir savivaldybės viešųjų ryšių specialiste pasirašė vienintelį kartą, nėra reikšminga, nes Etikos kodekso pažeidimas gali būti konstatuotas ir už vieną pažeidimo faktą.

LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. posėdžio protokole trečiojo suinteresuoto asmens K. K. pateikta informacija išsamiau neaptarta, tačiau iš protokolo turinio matyti, kad Komisija išnagrinėjo abiejų pareiškėjų skundus, kuriuose pagal atskirus faktus, buvo keliamas tas pats klausimas, ar R. Š., vykdydama žurnalistės profesinę veiklą ir tuo pačiu metu dirbdama Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste, nepažeidžia Etikos kodekso 25 straipsnio. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, konstatuoja, kad LŽLEK šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnį.

Bylai aktualios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnis nustatė, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija (VSĮ 46 str.1 d.). Viena iš Komisijos funkcijų – nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai,viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę (VSĮ 46 str.2 d.).Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl LŽLEK sprendimų specifikos pažymėta, kad turinio prasme jiems keliami ne Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamento nustatyti reikalavimai (LVAT 20104 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A662-1078/2014, 2012 m.rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-2219/2012, 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A444-777/2011). Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pagal Komisijos reglamentą LŽLEK sprendimas turi susidėti iš įžanginės, konstatuojamosios ir rezoliucinės dalies. LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendime (protokolo Nr.2) šios dalys yra. Pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką LŽLEK Komisijos protokolo dalis, kurioje fiksuojama svarstomo klausimo eiga, pasisakymai, diskusijos ir balsuojant priimamas atitinkamas sprendimas, laikoma Komisijos sprendimo motyvuojamąja dalimi. Taigi LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. sprendimas (protokolo Nr.2) ir bylai aktuali šio posėdžio protokolo dalis (5 klausimo svarstymas) byloje vertintini kaip vientisas aktas. Iš minėtos LŽLEK 2014 m. sausio 27 d. protokolo dalies ir priimto sprendimo turinio yra aišku kokius faktus, nurodytus pareiškėjų V. S. ir K. K. skunduose, išnagrinėjusi ir įvertinusi Komisija priėjo prie išvadų, kad laikraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistė R. Š. pažeidė Etikos kodekso 25 straipsnį.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra reikšmingas kita administracinė byla (teisminio proceso Nr.3-61-3-00072-2014-9). Teisėjų kolegija iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. sausio 3 d. buvo gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjų Druskininkų savivaldybės administracijos, Druskininkų savivaldybės tarybos, Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus ir Druskininkų švietimo centro skundas, kuriuo šie pareiškėjai prašė teismo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SPR-141, kuriuo Inspektorius patenkino Druskininkų krašto savaitraščio „Druskonis“ redaktoriaus E. R. ir savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redaktoriaus R.

S. skundą dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų leidžiant nemokamą leidinį „Mano Druskininkai“ (administracinė byla Nr.I-542-629/2014, teisminio proceso Nr.3-61-3-00072-2014-9). Inspektorius 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. SPR-141 pareiškėjų skundą dėl leidinio „Mano Druskininkai“ pripažino pagrįstu, įspėjo viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) - Druskininkų švietimo centrą, Druskininkų savivaldybės tarybą, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorių ir Druskininkų savivaldybės administraciją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies ir 8 dalies 1 punkto pažeidimo ir pareikalavo nurodytus viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) pašalinti Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas) negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip, pažeidimą.

Inspektorius 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. SPR-141 nustatė, kad laikraštyje „Mano Druskininkai“ neapsiribota informacijos, susijusios su švietimo (mokymo) funkcijos teikimu, skleidimu. Juo skleistos ir verslo subjektų reklamos, televizijos programos, informacija apie šventinius renginius, politikų sveikinimai, asmeniniai skelbimai, grupinius ir politinius interesus tenkinanti bei politinės reklamos požymius turinti informacija, o tokio pobūdžio informacijos rengimas ir skleidimas yra nesuderinamas su bet kokios mokslo ar mokymo įstaigos egzistavimo pagrindu ir tikslu.

Inspektorius nustatė, kad Druskininkų švietimo centras laikraštį „Mano Druskininkai“ leido ne savarankiškai, o kartu su Druskininkų savivaldybe, kuriai visais atvejais draudžiama būti laikraščių leidėja (viešosios informacijos rengėja). Druskininkų savivaldybės taryba paskyrė asignavimus Druskininkų švietimo centrui, kuris iš šių lėšų finansavo leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą. Nors leidinys „Mano Druskininkai“ pradėtas leisti 2011 m. gruodžio 24 d., Druskininkų švietimo centro nuostatų, numatančių papildomas veiklos sritis – knygų, periodinių leidinių, laikraščių, žurnalų ir periodinių leidinių leidybą, pakeitimus Druskininkų savivaldybės taryba atliko tik po to, kai Inspektorius pradėjo tyrimą.

Įgaliojimai leidinio „Mano Druskininkai“ spausdinimo paslaugų pirkimui buvo suteikti Druskininkų savivaldybės administracijai. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, Inspektorius priėjo prie išvadų, kad laikraštyje „Mano Druskininkai“ paskelbtos Druskininkų savivaldybės subjektų (administracijos darbuotojų, savivaldybės tarybos pozicijos narių, mero pavaduotojo) parengtos informacijos kiekis, pobūdis, jos pateikimo vieta bei Druskininkų savivaldybės atlikti veiksmai ir priimti sprendimai įrodė, jog be Druskininkų švietimo centro ir kiti asmenys, t. y.

Druskininkų savivaldybė, de facto yra laikraščio „Mano Druskininkai“ leidėjai (viešosios informacijos rengėjai). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, o Inspektoriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SPR-141 paliko galioti. Pareiškėjai apeliacinėje instancijoje pateikė atsisakymą nuo savo skundų ir apeliacinių skundų. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A-637-556/2015) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė pareiškėjams atsisakius skundų.

Taigi Inspektoriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. SPR-141 po minėto teisminio proceso liko galioti.

LŽLEK priimant 2014 m. sausio 27 d. sprendimą šis teisminis procesas nebuvo pasibaigęs. Komisijos protokole užfiksuota, kad vienas iš Komisijos narių užsiminė, jog vyksta diskusija dėl laikraščio „Mano Druskininkai“ leidybos teisėtumo, tačiau iš teisminio proceso Nr.3-61-3-00072-2014-9 eigos matyti, kad Komisija, priimdama 2014 m. sausio 27 d. sprendimą, neturėjo įsigaliojusių kompetentingų institucijų sprendimų dėl minėto leidinio leidybos. Taigi 2014 m. sausio 27 d. sprendimo priėmimo dieną Komisija neturėjo pagrindo vertinimui, kad pareiškėja, dirbdama pagal autorinę sutartį laikraštyje „Mano Druskininkai“ žurnaliste, kurio leidėjai (viešosios informacijos rengėjai), kaip paaiškėjo įsigaliojus minėtam Inspektoriaus sprendimui de facto buvo Druskininkų savivaldybė, ir tuo pačiu metu dirbdama Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste, iš esmės dirbo tam pačiam darbdaviui, nors tai žurnalistų profesinės etikos prasme gali turėti įtakos tik tokio elgesio vertinimo motyvams. Komisija 2014 m. sausio 27 d. sprendimo priėmimo dieną faktines aplinkybes dėl pareiškėjos darbo laikraštyje „Mano Druskininkai“ žurnaliste ir Druskininkų savivaldybės administracijoje viešųjų ryšių specialiste Etikos kodekso 25 straipsnio prasme vertino tinkamai.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes (ABTĮ 57 straipsnis), netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjuos skundą kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens K. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. Š. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė