A-261-1617-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pareiškėja A-B

Administracinė byla Nr. A261-1617/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02917-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 15.2.1.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Irenai Zaliauskienei, pareiškėjai T. K., pareiškėjos atstovui Aivarui Aleksejavui, vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) žemės tvarkymo departamento direktoriaus 2010 m. rūgėjo 30 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-K668/2-1257; panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. SS22-51; įpareigoti Žemėtvarkos skyrių per 2 mėnesius grąžinti pareiškėjai natūra 0,36 ha ploto žemės sklypą Vilniaus m. sav., Kryžiokų k., arba Vilniaus miesto sav. Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse; priteisti iš Lietuvos valstybės 291,26 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat prašė priteisti iš Tarnybos 5000 Lt atstovavimo išlaidų bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde ir patikslintame skunde (t I, b. l. 1–4, 29–33, 139–140) paaiškino, kad 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 2.4-2499-01 jai buvo atkurtos nuosavybės teises į 0,82 ha žemes sklypą, esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

2008 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo. Šio prašymo pagrindu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras kreipėsi su pareiškimu į teismą, kur Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas buvo tenkintas ir Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 2.4-2499-01 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. K.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško plotą buvo panaikintas.

Pareiškėja kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą, tačiau Registrų centrui ši informacija nebuvo pateikta ir jai grąžinto žemės sklypo kadastriniai duomenys nepakeisti.

Kadangi 0,36 ha žemės sklypo dalis buvo grąžinta neteisėtai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės, o remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsniu apskričių viršininkų administracijos funkcijos perkeltos Tarnybai, 2010 m. liepos 21 d. pastarajai pareiškėja pateikė prašymą suteikti kitą sklypą.

Pareiškėja nurodė, kad savo prašyme ji nekėlė klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, kadangi nuosavybės teisės į minėtą žemės plotą jau yra atkurtos 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr.2.4-2499-01. Vilniaus apskrities viršininko klaida turi būti ištaisyta jos teisių perėmėjos pagal įstatymą, o būtent Tarnybos, suteikiant kitą žemės sklypą toje pat vietovėje arba kitoje netoliese esančioje vietovėje, kadangi priešingai būtų pažeistos ne tiktai teisės ir teisėti interesai, bet ir Konstitucijoje įtvirtinti pamatiniai teisinės valstybės bei nuosavybės neliečiamumo principai. Šias aplinkybes nurodė ir savo prašyme, todėl nesutinka su pozicija, kad pareiškėja turi pasirinkti kompensacijos būdą bei sklypą esantį konkrečioje vietoje. Ji prašyme suformulavo savo pageidavimą, kad jai turi būti suteiktas kitas žemės sklypas Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k.. Todėl nesupranta, kodėl pati turėtų ieškoti žemės sklypo konkrečioje vietovėje visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes ji jau buvo pasirinkusi konkretų žemės sklypą, kurio dalis buvo atimta dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, be jos kaltės.

Tiek Tarnybos Vilniaus žemėtvarkos skyrius, tiek Tarnybos departamentas nesigilino į prašymą ir nebandė spręsti susidariusios situacijos. Pareiškėjos nuomone, Tarnyba nėra suinteresuota teisių ir teisėtų interesų jų aptarnaujamoje sferoje užtikrinimu, vengia atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad Žemėtvarkos skyrius rašte nurodė, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., laisvos valstybinės žemės, kurią galima grąžinti natūra, nėra, nors pagal 2010 m. spalio 5 d. gautą teritorijų planavimo suvestinį skaitmeninį žemėlapį matosi, kad prie pat pareiškėjos sklypo yra laisvas sklypas. Į šio žemės sklypo dalį, lygią 0,36 ha, pareiškėja ir pretenduoja.

Paaiškino, kad dėl neteisėtų apskrities viršininko administracijos bei vėlesnių jos teisių perėmėjos Tarnybos veiksmų jai buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

Pareiškėja, prašydama atlyginti žalą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2009, 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-450/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007.

Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. konstatavo, kad dėl netesėtų ir kaltų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, pareiškėjai „neteisėtai“ buvo sugrąžinta žemė. Siekdama atgauti žemę pareiškėja buvo priversta paaukoti daug laiko ir pinigų, patirti dvasinių išgyvenimų, nes pastoviai bijojo ir iki šiol bijo, kad žemės neatgaus, dėl susidariusios situacijos yra sukrėsta, nes dėl kitų kaltų veiksmų buvo prarasta nuosavybė. Nurodė, kad dėl to jaučia pastovų nuovargį, nerimą ir baimę, nustojo pasitikėti žmonėmis, dingo pasitikėjimas valstybe bei jos institucijomis. Dėl to pareiškėjai išsivystė emocinė depresija, sutriko miegas ir normalus bendravimas su žmonėmis, pradėjo gerti raminamuosius vaistus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 84–88) paaiškino, kad pareiškėjai T. K. T. Š. (T. Š.) 2000 m. rugpjūčio 18 d. teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą perleidimo sutartimi perleido teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą – į 0,82 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 2.4-2499-01 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,82 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-444-196/2010 panaikino 2004 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 2.4-2499-01 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. K.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško plotą.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birelio 22 d. sprendimas Nr.2.4-2499-01 parengtas atsižvelgiant į Valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 metais parengtą Kryžiokų, Birelės, Naujanerių, Pagubės, Sakališkių, Ustronės, Krakiškių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr.1-1304, žemės reformos žemėtvarkos projektą (toliau – ir Žemės reformos žemėtvarkos projektas) ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, parengtus kadastro duomenis, žemės sklypo planą, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentus. Šiame projekte pareiškėjai suprojektuotas natūra grąžintinas 0,82 ha ploto žemės sklypas Nr. 2.

Žemės reformos žemėtvarkos projektas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, derintas su atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija (2000 m. rugsėjo 1 d. suderinta su Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos viršininku). Vilniaus miškų urėdija, kaip institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritorijoje atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas, derindama žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas ir natūra grąžintinas žemės sklypas, pastabų nepateikė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo 9 punkte nurodyta, kad apskrities viršininkas, išnagrinėjęs gautus dokumentus ir patvirtinęs tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, priima sprendimus dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai, žemės suteikimo ar pardavimo.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-444-196/2010 Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 2.4-2499-01 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. K.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško plotą panaikintas, todėl darytina išvada, kad į minėto ploto žemę (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisės neatkurtos. Esant tokioms aplinkybėms, Žemėtvarkos skyrius 2010 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. SS22-51 informavo pareiškėją, jog, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., laisvos valstybinės žemės, kurią galima grąžinti natūra, nėra ir pasiūlė pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

Tarnyba neginčija pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal turimus dokumentus laisvos valstybinės žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra, (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nėra, minėtu atsakovo raštu buvo pasiūlyta pačiai pareiškėjai pasirinkti priimtiniausią nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. pasirinkti Lietuvos Respublikos teritoriją, kurioje yra laisvos (neužstatytos) valstybinės žemės.

Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (Žin., 1997, Nr. 90-2256) (toliau – Atkūrimo tvarka) 29 ir 105 punktų nuostatas žemės reformos žemėtvarkos projekte sklypas atitinkamam piliečiui projektuojamas išvados „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pagrindu, tuo tarpu pati išvada tvirtinama gavus piliečio prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pageidaujamoje seniūnijoje. Todėl Žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr.SS22-51 prašoma nurodyti konkrečią vietovę, kurioje pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, nes tik tokiu atveju konkrečios vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte bus formuojamas 0,36 ha ploto žemės sklypas. Kadangi pareiškėjai raštu išsamiai paaiškinta nuosavybės teisių į 0,36 ha ploto žemę atkūrimo galimybė, Tarnyba atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Tarnyba nurodė, kad remiantis išdėstytu bei vadovaujantis teismų praktika, viešajai atsakomybei atsirasti nėra visų CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų. Vilniaus apskrities viršininko administracija ar jos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba jokių neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo, dėl kurių pareiškėjai galėjo atsirasti žala, neatliko, visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, atliko teisėtai ir pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja jokiais teisiškai reikšmingais argumentais ir įrodymais nepagrindė civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo, žalos bei priežastinio ryšio. Pareiškėjos nuorodos į abstrakčius teisės aktus laikytinos nesusijusiomis su byla, t. y. šiame skunde teisiškai nereikšmingomis. Pareiškėjos nurodytos sumos yra nepagrįstos ir apskritai negali būti vertintinos kaip neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais pareiškėjai padaryta žala.

Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos patirtas atstovavimo bei kitas teismo išlaidas, bei šių išlaidų paskaičiavimų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nurodyta 5000 Lt suma nėra pagrįsta teisinių paslaugų suteikimą bei apmokėjimą už šias paslaugas patvirtinančiais dokumentais, taip pat neaišku, ar nurodyta suma neviršija leistino maksimalaus dydžio.

Atsiliepime į patikslintą skundą (t. II, b.l. 1-4) papildomai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-4651-(01) patvirtintame Kryžiokų, Krakiškių, Naujanerių, Birelės, Pagubės, Sakališkių, Ustronės, kaimų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaime yra 0,06 ha ploto laisvos valstybinės žemės sklypas. Šis laisvas valstybinės žemės sklypas pareiškėjos netenkina. Remiantis Atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, kitu būdu grąžinti žemę Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d. (pagal Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. perduodant lygiavertį žemės plotą) negalima.

Pareiškėja žemės sklypo vis dar nėra pasirinkusi. Žemėtvarkos skyrius šiuo klausimu neatliko jokių veiksmų, kurie, jeigu būtų atlikti, iki nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taigi reikalavimas įpareigoti Žemėtvarkos skyrių per 2 mėnesius grąžinti natūra 0,36 ha ploto žemės sklypą nenagrinėtinas teismine tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjos T. K. skundą patenkino iš dalies. Teismas nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių per 2 mėnesius grąžinti pareiškėjai natūra 0,36 ha ploto žemės sklypą Vilniaus miesto sav. Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse.

Pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žemės tvarkymo departamento direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-K668/2-1257 ir reikalavimo panaikinti 2010 m. rugpjūčio 23 d. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimą Nr. SS22-51, atmetė.

Pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo patenkino iš dalies – priteisė T. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat priteisė T. K. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 100 Lt (vienas šimtas litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2000 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus m. 2-ojo notarų biure patvirtinta teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymo perleidimo sutartimi T. Š. perleido pareiškėjai T. K. teises į 0,82 ha ploto žemės sklypo nuosavybės teisės atkūrimą.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 2.4-2499-01 T. K. atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. nuosavybės teisėmis valdytą 0,82 ha žemę, grąžinant natūra 0,82 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-444-196/2010 patenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 2.4-2499-01 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško plotą. Minėtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. sprendimu T. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos iš dalies neteisėtai, nes pareiškėjai natūra grąžinto 0,82 ha sklypo dalis (0,36 ha) yra užimta valstybinės reikšmės mišku.

T. K. 2010 m. liepos 21 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra 0,36 ha ploto žemės sklypą Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) kaime.

Žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendime Nr. SS22-51 nurodė, kad T. K. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos nurodytu būdu, t. y. perduodant 0,36 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus mieste, negali būti tenkinamas, nes (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., laisvos valstybinės žemės, kurią galima grąžinti natūra, nėra. Minėtame sprendime pareiškėjai taip pat išaiškinta, kokiu būdu galėtų būti vykdomos tolimesnės nuosavybės teisių į 0,36 ha žemės atkūrimo procedūros, pasiūlyta išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Tarnybos 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. 3B-(7.5)-K-668/2-1257 pareiškėjai T. K. paaiškinta, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai išsamiai buvo atsakyta Žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. raštu, kurio išdėstytai nuomonei ji pritaria.

Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl Žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo pagrįstumo, būtina nustatyti, ar nuosavybės teisės gali būti atkuriamos pareiškėjos nurodytu būdu, t. y. suformuojant ir perduodant 0,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste.

Teismas nustatė, kad byloje pateikti įrodymai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2011 m. gegužės 16 d. raštas, teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis, VĮ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas – patvirtina, kad į pareiškėjos nurodytą žemės sklypą nuosavybės teisės yra atkurtos kitiems asmenims.

Jokių kitų įrodymų, kuriuos vertinant galima būtų teigti, kad T. K. nuosavybės teisės į žemę galėtų būti atkuriamos perduodant naujai suformuotą 0,36 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime Vilniuje, byloje nėra.

Atsižvelgus į tai, teismas padarė išvadą, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje laisvos valstybinės žemės, kurioje, atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises, galėtų būti suformuotas 0,36 ha sklypas, nėra. Teismas konstatavo, kad Žemėtvarkos skyrius 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendime ir Tarnyba 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, priimti sprendimai yra pagrįsti pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Atkūrimo tvarkos 6, 29 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad T. K. 2010 m. liepos 21 d. raštu prašė Tarnybos atkurti jai nuosavybės teises suformuojant bei perduodant 0,36 ha ploto žemės sklypą Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) kaime. Taigi pareiškėja išreiškė savo valią, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią žemės dalį būtų vykdomas suformuojant naują žemės sklypą toje pačioje kadastrinėje vietovėje (buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose). Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitoje kadastrinėje vietovėje, t. y. ne (duomenys neskelbtini) kaime, neišreiškė.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad T. K. teismui formuluojamas reikalavimas atkurti nuosavybės teises į žemę kitais (ne (duomenys neskelbtini) kaime) jos nurodytais būdais, t. y. suteikiant lygiavertį žemės sklypą Vilniaus miesto Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse, Žemėtvarkos skyriaus nebuvo nagrinėjamas, nes tokio prašymo atsakovui pareiškėja nebuvo pareiškusi.

Nustatęs, kad Žemėtvarkos skyriaus jokio administracinio akto dėl T. K. teismui keliamų reikalavimų (nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse) nepriėmė, nes paprasčiausiai pareiškėja tokios valios atsakovui nebuvo išreiškusi, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu teismas padarė išvadą, kad šių reikalavimų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

Atsižvelgus į tai, teismas konstatavo, kad byla dalyje dėl skundo reikalavimo įpareigoti Žemėtvarkos skyrių atkurti pareiškėjai nuosavybės teises suteikiant lygiavertį žemės sklypą Vilniaus miesto Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse, yra nutrauktina pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ginčams, kilusiems dėl žemėtvarkos skyrių sprendimų (veiksmų), nustatyta ikiteisminė privaloma jų nagrinėjimo tvarka. Tik tuo atveju, jei T. K. Žemėtvarkos skyriui išreikštų savo valią, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią 0,36 ha žemės dalį būtų vykdomas perduodant jai lygiavertį žemės sklypą Vilniaus miesto Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse, ir pareiškėjos netenkintų šiuo klausimu atsakovo priimtas sprendimas, ji galėtų šį sprendimą ikiteismine tvarka ginčyti Tarnybai, o tik po to kreiptis į teismą.

Analizuodamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, CK 6.246, 6.271 straipsnių, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 2.4-2499-01 T. K. atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. nuosavybės teisėmis valdytą 0,82 ha žemę, grąžinant natūra 0,82 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimu Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. sprendimas Nr.2.4-2499-01 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško plotą buvo panaikintas.

Teismas padarė išvadą, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos teisių perėmėja – Tarnyba) neteisėtų veiksmų, kurie konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendime, pareiškėjai nebuvo suformuotas tinkamas žemės sklypas ir pilnai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimas suponavo tokią teisinę situaciją, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į žemę buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje pilnai nebuvo atkurtos ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūros privalėjo būti vykdomos toliau vadovaujantis teisės aktų nustatytais reikalavimais.

Teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo tvarkos 29 punktą, Žemėtvarkos skyrius, įvertinęs tai, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimo priėmimo nuosavybės teisės T. K. pilnai nėra atkurtos, privalėjo veikti aktyviai, t. y. įvertinti ar pareiškėjai gali būti atkuriamos nuosavybės teisės buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose, o nustatęs, jog šioje teritorijoje laisvos žemės nėra, nedelsdamas raštu informuoti apie tai pareiškėją ir pasiūlyti rinktis žemės sklypą šios ar kitos savivaldybės seniūnijos kitos kadastro vietovės teritorijoje.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Žemėtvarkos skyrius apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes T. K. pageidaujamoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) kaime, neinformavo, o šis klausimas buvo pradėtas svarstyti tik gavus pareiškėjos 2010 m. liepos 21 d. prašymą.

Atsižvelgęs išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras iš dalies buvo delsiama ir dėl Žemėtvarkos skyriaus neteisėto neveikimo.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčuose dėl neturtinės žalos negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Teismų sprendimuose ne kartą pabrėžta ir tai, kad Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas. Šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos adm. b. Nr. A525-2473/2011, Nr. A756-428/2011; Nr. A14-653/2007, Nr. A14-1625/2005 ir kt.).

Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir Žemėtvarkos skyriaus neteisėto neveikimo pareiškėja patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais. Nors pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ši jos teisė nėra pilnai realizuota iki šiol, todėl neigiami išgyvenimai ir toliau tęsiasi. Teismas padarė išvadą, kad dėl neteisėto Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimo ir Žemėtvarkos skyriaus neteisėto neveikimo, pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

Įvertinus pareiškėjai padarytos neturtinės žalos pobūdį, pasekmes, taip pat atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai už patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus iš Lietuvos valstybės, atstovaujančios Žemėtvarkos skyriaus, priteistina 5 000 Lt suma, kuri laikytina adekvačia patirtos neturtinės žalos kompensacija.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 291,26 Lt turtinei žalai atlyginti, tačiau nenurodė, jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų spręsti apie jai padarytos turtinės žalos faktą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai padarytos žalos faktas byloje esančiais įrodymais nėra pagrįstas. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų – asmeniui padarytos žalos fakto – civilinė atsakomybė nekyla, todėl reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 291,26 Lt turtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas.

Spręsdamas klausimą dėl teismo išlaidų atlyginimo, teismas vadovavosi ANTĮ 44 straipsnio 1, 6 dalių, CK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad T. K., dėl jos atstovavimo kilusiame ginče su Žemėtvarkos skyriumi ir Tarnyba 2010 m. spalio 18 d. su advokatu sudarė atstovavimo sutartį. Tačiau pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 392078, kuriame nurodoma, kad už atstovavimą ir dokumentų surašymą T. K. advokatui sumokėjo 5 000 Lt, išrašytas 2008 m. gruodžio 22 d. Vertindamas minėtus įrodymus teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos mokėjimas pagal minėtą pinigų priėmimo kvitą negali būti siejamas su jos atstovavimu nagrinėjamoje administracinėje byloje. Todėl pareiškėjos T. K. prašymą priteisti jos naudai 5 000 Lt atstovavimo išlaidų atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėja patyrė 102 Lt išlaidų sumokėdama žyminį mokestį ir 27, 20 Lt rinkdama įrodymus teisminiam nagrinėjimui. Iš skunde teismui pateiktų keturių pareiškėjos reikalavimų vienas tenkintas iš dalies, t. y. vietoje prašomos priteisti 25 291,26 Lt sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjai priteista 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pirmosios instancijos teisme patirtos bei pagrįstos bylinėjimosi išlaidos sudaro 129,20 Lt, kurios turėtų būti sumažintos proporcingai atmestų reikalavimų daliai, t.y. iki 6,39 Lt (129,20 Lt x 1/4 x 5 000/25 291,26= 6,39 Lt). Tačiau atsižvelgdamas į teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai iš Žemėtvarkos skyriaus priteistina 100 Lt suma turėtoms teismo išlaidoms atlyginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis adm. b. Nr. A756-34/2011 ir kt.).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos ir teismo išlaidų atlyginimo.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 32-36) grindžiamas šiais argumentais:

1. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimo iki Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. SS22-51, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie galimus tolimesnius veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį plotą, praėjo šeši mėnesiai, kurie nuosavybės teisių atkūrimo procese, yra palyginti trumpas laiko tarpas.

2. Teismas nenurodė konkrečių teisės normų, kurios būtų pažeistos teismo įvardytu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus neveikimu.

3. Atkūrimo įstatyme ir Atkūrimo tvarkoje numatyta ne tik institucijų, dalyvaujančių nuosavybės teisių atkūrimo procese, atliekamos funkcijos, bet asmenų, pageidaujančių, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės, teisės ir pareigos (pvz. Atkūrimo įstatymo 9, 10,11 straipsniai. Atkūrimo tvarkos 10, 24, 105 punktai ir kt.). Pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą veiksmų aktyvumas, jo svarba nuosavybės teisių atkūrimo procese akcentuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. LVAT ne kartą konstatavo, jog asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises, privalo domėtis šių teisių įgyvendinimo galimybėmis, būti aktyvus, elgtis rūpestingai ir apdairiai įgyvendindamas savo teises (2010 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-20/2010).

4. Remiantis Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo (Žin., 2009, Nr. 87-3661) 2 straipsnio 4 dalimi nuo 2010 m. liepos 1 d. panaikintos apskričių viršininkų pareigybės ir likviduotos apskričių viršininkų administracijos. Iki šios datos likviduojama Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo ne tik vykdyti teisės aktų pavestas funkcijas, bet ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su administracijos likvidavimu (suruošti perduodamus dokumentus, sudaryti jų sąrašus, rengti įvairaus pobūdžio ataskaitas apie atliktus bei nebaigtus darbus ir kt.). Nuo 2010 m. liepos 1 d., Nacionalinėje žemės tarnyboje vykstant struktūriniams pokyčiams, buvo sprendžiami įvairūs techniniai ir organizaciniai klausimai, teritoriniai padaliniai dėl dalies neužpildytų etatų negalėjo veikti visa apimtimi, todėl nebuvo pakankamai laiko ir galimybių dėl didelių darbų apimčių greitai reaguoti ir imtis veiksmų šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju.

5. Pareiškėja turi ne tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bet ir galimybę tokią teisę realizuoti, tačiau ji žemės sklypo vis dar nėra pasirinkusi, nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procedūra dar nėra baigta. Nacionalinė žemės tarnyba atliko visus teisės aktuose numatytus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau pati pareiškėja vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2001).

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens reikalavimas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą yra vertintinas itin individualiai, todėl nukentėjusysis privalo nurodyti ir pagrįsti, kuo konkrečiai jam, kaip asmeniui, buvo padaryta žala, kokios konkrečios pasekmės dėl to jam atsirado, ar tos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovo veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261- 523/2010). Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, t. y. ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 222/2005). Neužtenka nustatyti, kad atsakovas neteisėtai veikė arba neveikė, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Kadangi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį įrodyti privalo pareiškėja. Šiuo atveju neužtenka tik deklaruoti patirtus emocinius išgyvenimus, nes tokiu atveju būtų nepagrįstai nustatoma išimtis įrodinėjimo procese, sudarant galimybes piktnaudžiauti atleidimu nuo įrodinėjimo pareigos. Sprendime yra nurodyta, kad pagal teismų praktiką įrodymai dėl neturtinės žalos padarymo fakto negali būti tokie konkretūs kaip pvz. turtinės žalos atveju, tačiau manome, kad tai neturėtų reikšti, jog pareiškėja neturtinės žalos faktui patvirtinti gali visai nepateikti jokių įrodymų.

8. Sprendime nurodyti argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo srities išskirtinumo dėl okupacijos padarinių ekonominių santykių srityje likvidavimo ir istorinio teisingumo atstatymo netaikytini, nes pareiškėja šiame procese pradėjo dalyvauti eilinio sandorio pagrindu, o ne dėl to, jog būtų tiesioginė pretendentė į savo tėvų ar senelių turėtą žemę.

9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad tuo atveju, kai skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (pvz.: 2004 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-272/2004; 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-531/2007 ir kt.). nagrinėjamu atveju teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos tokio pobūdžio bylose (pvz., 2011 m. kovo mėn. 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-2586-11), nepagrįstai ir neteisėtai iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pareiškėjai priteisė 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėja T. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 41-44) nurodė, kad:

1. Apeliantas, vertindamas šešių mėnesių savo neveikimo laikotarpį kaip trumpą laiko tarpą, neatsižvelgia į šios konkrečios situacijos aplinkybes. Pareiškėjai iki 2010 m. vasario 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo teko patirti ilgą nežinios, nerimo laikotarpį, varginantį teisminį procesą, stresą dėl susiklosčiusios situacijos. Papildomas nepagrįstas delsimas grąžinti žemę, pareiškėjos emocinę ir psichologinę būklę dar labiau pablogino, sukeldamas neturtinę žalą.

2. Tai, kad dėl vykdomos reformos apeliantas neturėjo laiko imtis veiksmų grąžinti žemę pareiškėjai, nepašalina apelianto kaltės ir nesuteikia teisės atsakomybę už apelianto pareigų vykdymą perkelti pareiškėjai.

3. Apelianto nurodytos teisės aktų nuostatos, kurios apelianto nuomone įtvirtina piliečio pareigą būti aktyviam atkūrimo procese, reglamentuoja prašymų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo padavimo tvarką ir atkūrimo vykdymo tvarką. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo jau buvo priimtas, pareiškėja savo valią dėl atkūrimo būdo lygiaverčiu turėtajam žemės sklypui jau buvo išreiškusi.

4. Teismo sprendime konkrečiai nurodyta, kad atsakovas pažeidė Atkūrimo tvarkos 29 punktą.

5. Dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo pareiškėja buvo priversta ilgą laiką gyventi nuolatiniame nerime, nežinomybėje, skirti savo laiką, pinigus ir jėgas ikiteisminėms ir teisminėms procedūroms. Pareiškėjai buvo padaryta neturtinio pobūdžio žala, nes ilgą laiką nuolat jaudindamasi dėl žemės atkūrimo, pareiškėja jaučia nerimą ir baimę, nustojo pasitikėti žmonėmis, dingo pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis. Pareiškėjai išsivystė emocinė depresija, sutriko miegas ir normalus bendravimas su žmonėmis, pareiškėja pradėjo gerti raminamuosius vaistus.

6. Neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala kiekvienam asmeniui gali pasireikšti labai individualiai, išgyvenimai yra subjektyvūs, todėl ne visada gali būti pateikti konkretūs įrodymai.

7. Pareiškėja yra tiesioginė pretendentė į senelio turėtą žemę. 2000 m. rugpjūčio 18 d. teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą perleidimo sutartyje nurodyta, kad T. Š. perleidžia teisę savo dukteriai T. K..

8. Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą taikyti įstatymus, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, konkrečią situaciją įvertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą. Teismas sprendimo dalį dėl teismo išlaidų dydžio pagrindė teismų praktika.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Pareiškėja ir jos atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjos T. K. skundą patenkino iš dalies. Teismas nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių per 2 mėnesius grąžinti pareiškėjai natūra 0,36 ha ploto žemės sklypą Vilniaus miesto sav. Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse. Pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žemės tvarkymo departamento direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-K668/2-1257 ir reikalavimo panaikinti 2010 m. rugpjūčio 23 d. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimą Nr. SS22-51, atmetė. Ginčo šioje dalyje nėra. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo patenkino iš dalies – priteisė T. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 2.4-2499-01 T. K. atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. nuosavybės teisėmis valdytą 0,82 ha žemę, grąžinant natūra 0,82 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu minėtą sprendimą dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško plotą buvo panaikino. Teismas padarė išvadą, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos (jos teisių perėmėja – Tarnyba) neteisėtų veiksmų pareiškėjai nebuvo suformuotas tinkamas žemės sklypas ir pilnai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros privalėjo būti vykdomos toliau. Tačiau nuosavybės teisės T. K. pilnai nėra atkurtos. Žemėtvarkos skyrius apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes T. K. pageidaujamoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) kaime, neinformavo, o šis klausimas buvo pradėtas svarstyti tik gavus pareiškėjos 2010 m. liepos 21 d. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras iš dalies buvo delsiama Žemėtvarkos skyriaus neteisėto neveikimo.

Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad pati pareiškėja nesurūpino nuosavybės teisių atkūrimu, iki šiol nėra pasirinkusi pageidaujamo atkurti žemės sklypo, šeši mėnesiai nuosavybės teisių atkūrimo procese yra gana trumpas laiko tarpas, be to po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo vyko Vilniaus apskrities viršininko likvidavimo procedūra.

Teisėjų kolegija su tokiais argumentais sutikti negali. Pažymėtina, kad 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimą Nr.2.4-2499-01 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. K.“, kuriuo T. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. Š. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,82 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant pastarajai nuosavybės teise natūra 0,82 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu panaikino 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimą Nr.2.4-2499-01 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. K.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško plotą. Teismas konstatavo, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija paviršutiniškai bei aplaidžiai vertino nuosavybės teisių atkūrimo procese paruoštus dokumentus bei pažeisdamas teisės aktų reikalavimus neteisėtai skundžiamu sprendimu atkūrė nuosavybės teises į žemę T. K.. Taigi iš esmės dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kurios teisės po likvidavimo perėmė Nacionalinė žemės tarnyba, nuosavybės teisių atkūrimo procesas T. K. nebuvo baigtas ir tęsėsi toliau.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2004 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr.2.4-2499-01 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. K.“ dalis buvo panaikinta dėl pačios institucijos neteisėtų veiksmų, tačiau nepaisant to, institucija, turinti įgaliojimus vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, delsė vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo T. K. procedūras, o klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo galimybes T. K. pageidaujamoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) kaime buvo pradėtas svarstyti tik gavus pareiškėjos 2010 m. liepos 21 d. prašymą.

Apeliantas nesutinka ir su priteistinos žalos dydžiu, teigia, kad nebuvo įrodytas neturtinės žalos faktas. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat sutikti negali.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčuose dėl neturtinės žalos negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Teismų sprendimuose ne kartą pabrėžta ir tai, kad Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas. Šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos adm. b. Nr. A525-2473/2011, Nr. A756-428/2011; Nr. A14-653/2007, Nr. A14-1625/2005 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl neturtinės žalos, jų neatkartoja.

Apeliantas nepateikė teismui argumentų, kurių pagrindu būtų galima naikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo.

Pažymėtina, kad pareiškėja teismo prašė panaikinti Tarnybos žemės tvarkymo departamento direktoriaus 2010 m. rūgėjo 30 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-K668/2-1257; panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. SS22-51; įpareigoti Žemėtvarkos skyrių per 2 mėnesius grąžinti pareiškėjai natūra 0,36 ha ploto žemės sklypą Vilniaus m. sav., Kryžiokų k., arba Vilniaus miesto sav. Verkių sen., arba Vilniaus rajono sav. Riešės sen., arba greta esančiose gyvenamosiose vietovėse; priteisti iš Lietuvos valstybės 291,26 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 5000 Lt neturtinės žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Taigi iš esmės teismas patenkino vieną pareiškėjos teismui pateiktų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja prašė priteisti 25 000 Lt, o teismas pareiškėjai priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje išlaidų atlyginimo prasme iš esmės laikytinas patenkintu, o sumažintas tik priteistinos žalos dydis.

Kadangi remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja patyrė 129,20 Lt teismo išlaidų, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, jai priteistina iš Lietuvos valstybės atlyginti 25 Lt.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas dalyje, kuria teismas iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus priteisė atlyginti 100 Lt teismo išlaidų naikintinas, ir priteistina T. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės atlyginti 25 Lt teismo išlaidų.

Remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti – priteisti T. K. naudai iš Lietuvos valstybės 25 Lt teismo išlaidų.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Stasys Gagys Irmantas Jarukaitis