2018-04-18 Nr. AB-7846-3-61-3-01582-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. eA-828-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01582-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto arešto akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, atsakovas) 2016 m. kovo 7 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-546 arba sumažinti turto arešto mastą, paliekant turto areštą penktam turto arešto akte nurodytam nekilnojamojo turto objektui.

2. Pareiškėjas nurodė, jog dokumentas, kuriuo remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka, t. y. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. vasario 17 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-93, 2016 m. kovo 14 d. buvo apskųstas VMI, todėl mokestinė nepriemoka nėra įsigaliojusi, dėl jos vyksta ginčas ir VMI šiuo atveju, suvaržydama pareiškėjo teisę disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, viršija savo įgaliojimus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, jog šiuo metu, nesibaigus mokestiniam ginčui, dar neegzistuoja jokia mokestinė prievolė, kurios jis nebūtų įvykdęs, todėl turto areštas yra neteisėtas ir negalėjo būti taikomas jo atžvilgiu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjas pažymėjo, kad iki šiol nėra priimtas joks įsigaliojęs sprendimas, kuriuo būtų konstatuota aplinkybė, jog jis pažeidė mokesčių įstatymus. Be to, nagrinėjamu atveju mokestinis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas 2013 m. gruodžio 10 d. ir pareiškėjas nuo šios datos, t. y. 27 mėnesius, nesiėmė jokių priemonių, kurios nurodytos turto arešto akte (nepardavė, nepaslėpė ar kitokiu būdu jo (turto) neteko, priešingai, visą laiką gerino turimą nekilnojamąjį turtą, atliko jo statybos ir remonto darbus).

Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, jog pirmasis patikrinimo aktas surašytas ir galbūt nesumokėti mokesčiai apskaičiuoti dar 2015 m. balandžio 16 d. (patikrinimo aktas Nr. FR0680-242). Taip pat nurodė, jog mokesčių administratoriaus apskaičiuotos pareiškėjo nesumokėtos mokesčių sumos labai skiriasi ir po kiekvienų pareiškėjo pateiktų pastabų sumažėja: 2015 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-242 buvo apskaičiuota 70 348,42 Eur mokėtinų mokesčių suma, 2015 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-812 – 46 852,70 Eur, 2016 m. vasario 17 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-93 – 45 097,02 Eur.

Tuo tarpu per visą patikrinimo laikotarpį pareiškėjas tvarkingai mokėjo visus mokesčius, mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus jo prašomus dokumentus ir duomenis, nemėgino parduoti jokio turto, pareiškėjo elgesys niekuomet nekėlė įtarimų, kad yra pavojus, jog turtas gali būti paslėptas, parduotas ar jo kitaip netekta. Todėl, pareiškėjo vertinimu, turto areštas neatitinka MAĮ 101 straipsnyje nustatytų sąlygų, yra perteklinis ir neteisėtas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus pozicija areštuojamo turto rinkos vertes nustatyti pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus.

Šiuo aspektu pabrėžė, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilo dėl to, jog pareiškėjas, mokesčių administratoriaus vertinimu, neturėjo pakankamai lėšų savo nekilnojamo turto, o būtent pastatų – gyvenamojo namo, svirno ir klėties, esančių (duomenys neskelbtini), Radviliškio r., remontui ir statybai. Mokesčių administratorius nurodytam turtui įvertinti pasamdė vertintoją individualią įmonę (toliau – ir IĮ) „Eksperts“, kuris pateikė turto vertinimo ataskaitą Nr. 14/10-096, pagal kurią šių trijų pastatų atkūrimo kaštai galėjo būti 312 789,62 Eur.

Vadovaujantis minėta turto vertintojo ataskaita, pareiškėjui buvo apskaičiuoti galbūt nesumokėti mokesčiai, tuo pačiu pagrindu buvo surašytas ir skundžiamas turto arešto aktas. Tačiau turto arešto akte mokesčių administratorius nurodė VĮ Registrų centro vertes, kurios nuo mokesčių administratoriaus užsakymu atlikto vertinimo skiriasi daugiau nei 36 kartus, kas, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad mokesčių administratorius turto arešto akte nurodė nesąžiningas turto vertes. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismui pateikia jo užsakytą nepriklausomo vertintojo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) korporacijos „Matininkai“ 2015 m. gegužės 20 d. nekilnojamo turto vertinimo ataskaitą Nr. 40A0-1505-0064, kuri mokestinio patikrinimo metu buvo pateikta ir mokesčių administratoriui.

Pagal šią vertinimo ataskaitą, vertinimas atliktas naudojant turto rinkos vertės metodą, vadovaujantis rinkos ir ekonomikos logika bei kriterijais, pagrįstais rinkos ir ekonomikos sąlygų stebėjimų ir tyrimų rezultatais. Ataskaitoje nurodyta pareiškėjui priklausančių pastatų (gyvenamojo namo, svirno ir klėties, esančių (duomenys neskelbtini), Radviliškio r.) rinkos vertė – 114 000 Eur. Taigi, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal nepriklausomo turto vertintojo ataskaitą vien trijų jam priklausančių pastatų rinkos vertė yra 114 000 Eur, nors pagal mokesčių administratoriaus turto arešto aktą visi dvylika jam priklausančių nekilnojamojo turto objektų yra verti tik 48 931 Eur.

Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad turi pakankamai turto, užtikrinančio, jog, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir atsiskaityti su biudžetu, todėl priverstinės užtikrinimo priemonės yra nereikalingos ir perteklinės. Pareiškėjas nurodė, kad yra dirbantis asmuo, be to, vykdo veiklą pagal verslo liudijimą (iš veiklos pagal verslo liudijimą 2012 m. deklaruotos pajamos sudarė 41 416 Eur (143 000 Lt), 2013 m. – 44 022 Eur (152 000 Lt), 2014 m. – 43 307 Eur (149 530 Lt).

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 81–85) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. VMI nurodė, kad Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR682-93 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 67 732,15 Eur sumą. Būtent šios sumos sumokėjimo užtikrinimui ir buvo surašytas ginčijamas turto arešto aktas. Nors pareiškėjas pasinaudojo MAĮ numatyta teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pradėti mokestinį ginčą, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo naikinti turto arešto aktą.

Be to, atsakovas pabrėžė, jog rizika, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti, pasireiškė tuo, jog patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, susiję su mokesčių vengimu, o patikrinimo metu priskaičiuota suma nėra mažareikšmė (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-944/2004, 2011 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Tuo tarpu pareiškėjo argumentai, kad ateityje nesumokėtų mokesčių sumos gali sumažėti arba bus visiškai užginčytos ir panaikintos, VMI vertinimu, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės areštuoti mokesčių mokėtojo turtą mokestinio ginčo metu.

Šiuo aspektu akcentavo, kad tuo atveju, jei mokestinio ginčo metu patikrinimo metu apskaičiuotos mokesčių sumos būtų sumažintos ar panaikintos, t. y. pasikeistų aplinkybės, kurioms esant buvo priimtas turto arešto aktas, pats mokesčių administratorius pakeistų arba panaikintų šioje administracinėje byloje skundžiamą turto arešto aktą. Dėl VMI teisės surašant turto arešto aktą vadovautis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu atsakovas nurodė, jog mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis, o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka (rėmėsi MAĮ 101 straipsnio 5 dalimi).

Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti kuo tikslesnes areštuojamo turto rinkos kainas, gali naudotis įvairiais informacijos šaltiniais, pavyzdžiui, registrų nustatytomis vertėmis, spaudos skelbimais, katalogais, informacijos suvestinėmis, interneto tinklalapiais ir pan. Taigi šiuo atveju, įkainodamas areštuojamą turtą, mokesčių administratorius turėjo teisę vadovautis Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte. Nors pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad mokesčių administratorius, surašydamas turto arešto aktą, turėjo vadovautis jam žinomomis turto vertinimo ataskaitomis, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko Šiaulių AVMI, kuriai ir buvo žinoma apie pareiškėjo nurodytas turto vertinimo ataskaitas, o šioje administracinėje byloje skundžiamą turto arešto aktą surašė VMI.

Turto arešto aktas surašytas 2016 m. kovo 7 d., o pareiškėjo skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir patį skundžiamą sprendimą VMI gavo tik 2016 m. kovo 21 d., todėl ginčijamo turto arešto akto surašymo metu nebuvo žinoma apie pareiškėjo nurodytas turto vertinimo ataskaitas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog jis gauna pajamas iš vykdomos pagal verslo liudijimą veiklos, neįrodo, kad jis tikrai galės sumokėti skolą ir atsiskaityti su biudžetu. Vien tai, kad pareiškėjas deklaruoja gavęs pajamų iš vykdomos pagal verslo liudijimą veiklos, nereiškia, jog jis visą šią sumą galėtų skirti mokestinei nepriemokai sumokėti, nes metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM308 V priede yra deklaruojamos tik pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimus, tačiau nėra duomenų, kokios išlaidos buvo patirtos šioms pajamoms uždirbti.

Neturint duomenų apie pareiškėjo patirtas išlaidas, negalima teigti, jog visos pareiškėjo gautos ir deklaruotos pajamos yra jo turimas turtas. Be to, nors pareiškėjo vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas, pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytas vidutines rinkos vertes šio turto gali nepakakti mokestinei nepriemokai išieškoti bei su turto areštu bei išieškojimu susijusioms išlaidoms padengti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 166–171) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad VMI 2016 m. kovo 7 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-546, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi (Šiaulių AVMI priėmus 2016 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-93 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, areštavo pareiškėjui priklausančius dvylika nekilnojamojo turto objektų; arešto mastas – 67 742,10 Eur, viso areštuoto turto vertė – 48 931 Eur.

7. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad mokesčių mokėtojo turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, numatytų MAĮ. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 25 d.

įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) nustatyta, kad turto areštas yra galimas, jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje (rėmėsi LVAT 2016 m. balandžio 7 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. A-395-438/2016 ir Nr. A-401-438/2016) yra pažymėjęs, jog šioje teisės normoje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę:

1) kai yra priimamas sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo ir 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų ar kitų veiksnių poveikio gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Iš MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, kad joje yra pateiktas neužbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų ar kitų veiksnių, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“. Todėl, aiškinant antrąją sąlygą – kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, reikia atsižvelgti į visus mokesčio mokėtojo veiksmus bei kitus veiksnius, kurie buvo padaryti (įvyko) praeityje iki priimant sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, bei į tuos, kurie yra daromi (vyksta) ir šiuo metu.

Be to, šiai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.“

8. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog, mokesčių administratoriui atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, jo metu buvo konstatuoti mokestinių įstatymų pažeidimai bei su jais susijusios mokestinės nepriemokos (Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR682-93 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 67 732,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų sumą). Taigi, pirmoji paminėta sąlyga, suteikianti mokesčių administratoriui MAĮ 33 straipsnio 15 punkte įtvirtintą teisę taikyti vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – turto areštą, yra tenkinta. Tai, kad dėl minėto Šiaulių AVMI sprendimo pareiškėjas yra inicijavęs mokestinį ginčą ir dar nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti, nėra pagrindas netaikyti MAĮ 95 straipsnyje įtvirtintos mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – turto arešto. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti 67 732,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų sumą, apskundimas nesudarė kliūties taikyti pareiškėjo turto areštą ir nėra pagrindas šią mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę naikinti.

9. Pasisakydamas dėl antrosios sąlygos taikyti turto areštą, teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjo patikrinimo metu nustatyti pažeidimai yra susiję su mokesčių vengimu (apskaičiuojant mokesčius taikytas MAĮ 70 straipsnis), o patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota 67 732,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų suma nėra mažareikšmė, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų ar kitų veiksnių gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčių ir su jais susijusių sumų. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (rėmėsi LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-592/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016). Taip pat pabrėžė, jog tai, ar egzistuoja realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis yra dirbantis ir pajamas gaunantis asmuo bei turės galimybę padengti skolą ir atsiskaityti su biudžetu, todėl priverstinės užtikrinimo priemonės yra nereikalingos ir perteklinės, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog, nesant duomenų apie pareiškėjo patirtas išlaidas, negalima teigti, jog visos jo 2012–2014 m. gautos ir deklaruotos pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą yra jo turimas turtas. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas realiai turi sukaupęs 2012–2014 m. laikotarpiu gautas pajamas, kuriomis galėtų padengti mokestinės prievolės sumą. Tai, kad pareiškėjas neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui, patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teismo vertinimu, neturi reikšmės sprendžiant dėl turto arešto taikymo. Nors pareiškėjas skunde teismui teigė, kad, 2013 m. gruodžio 10 d. pradėjus jo atžvilgiu mokestinį tyrimą, jis nuo šios datos net 27 mėnesius nesiėmė jokių priemonių, kurios nurodytos turto arešto akte, t. y. nepardavė, nepaslėpė ar kitokiu būdu turto neteko, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš teismui pateiktos UAB korporacijos „Matininkai“ 2015 m. gegužės 20 d. nekilnojamo turto vertinimo ataskaitos Nr. 40A0-1505-0064 matyti, kad turto vertinimo tikslas – turto rinkos vertės nustatymas įkeitimo tikslu, vertinimo ataskaitą pateikiant bankui. Taigi, pareiškėjas turto vertinimą atliko būtent turėdamas tikslą įkeisti nekilnojamąjį turtą.

11. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes nebuvo pateikta objektyvių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus galimybė padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui apskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, jog bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.

12. Be to, teismas pabrėžė, kad MAĮ 101 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau teisės aktai nereglamentuoja, kaip toks įkainojimas turi būti atliekamas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis (rėmėsi LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-117/2011, 2014 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-474/2014). Atitinkamai nagrinėjamu atveju atsakovas rėmėsi vidutinėmis rinkos kainomis, nurodytomis Nekilnojamojo turto registre. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pareiškėjo minima IĮ „Eksperts“ turto vertinimo ataskaita Nr. 14/10-096 mokesčių administratoriaus buvo gauta 2014 m. lapkričio 12 d., kuria vertinto turto (gyvenamojo namo, svirno ir klėties, esančių (duomenys neskelbtini), Radviliškio r.) vertės nustatymo data buvo 2011 m. kovo 24 d. Pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikta UAB korporacijos „Matininkai“ nekilnojamo turto vertinimo ataskaita Nr. 40A0-1505-0064 surašyta 2015 m. gegužės 20 d., turto vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 6 d. Taigi, teismas pabrėžė, kad minėtos turto vertinimo ataskaitos, viena kurių surašyta beveik prieš pusantrų metų, o turtas vertintas prieš 5 m. iki turto arešto, kita surašyta ir turtas vertintas beveik prieš metus iki turto arešto, negali atspindėti konkrečios rinkos kainos būtent turto arešto metu – 2016 m. kovo 7 d. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas, ginčydamas areštuotų dvylikos nekilnojamojo turto objektų rinkos vertę, nepateikė neginčytinų įrodymų, kad jų rinkos vertė 2016 m. kovo 7 d. yra daug didesnė, nei nurodyta VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius, įkainodamas areštuojamą turtą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte.

13. Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Todėl teismas sprendė, kad VMI 2016 m. kovo 7 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-546 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą turto arešto aktą, teismo vertinimu, reikalavimas sumažinti turto arešto mastą negali būti tenkinamas.

III. 14. Pareiškėjas D. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 174–178), kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu, ir prašo panaikinti VMI 2016 m. kovo 7 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-546 arba sumažinti turto arešto mastą, paliekant turto areštą penktam turto arešto akte nurodytam nekilnojamojo turto objektui.

15. Pareiškėjas pažymi, kad VMI 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 68-210 buvo panaikinta Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-93, kuriuo remiantis buvo areštuotas pareiškėjo turtas, dalis, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 36 532,96 Eur GPM, 16 077,86 Eur GPM delspinigių, 3 617 Eur GPM baudą, ir šioje dalyje pavesta atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, taip pat patvirtinta nurodyto sprendimo dalis, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 8 564,06 Eur PVM, 2 084,27 Eur PVM delspinigių ir 856 Eur PVM baudą.

Tačiau Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. S-249(7-202/2016) panaikino minėto VMI 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 68-210 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 8 564,06 Eur PVM, 2 084,27 Eur PVM delspinigių, 856 Eur PVM baudą, ir pareiškėjo 2016 m. kovo 14 d. skundą perdavė VMI nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas akcentuoja, kad minėti VMI ir MGK sprendimai yra įsiteisėję, todėl, šiais sprendimais panaikinus visas Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-93 paskaičiuotas mokestines prievoles, mokestinė prievolė ir mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra pasibaigusi.

Be to, nurodo, kad šie sprendimai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas dėl jų nepasisakė, o mokesčių administratorius, minėtais sprendimais panaikinus apskaičiuotas mokesčių sumas, nepakeitė ir nepanaikino šioje administracinėje byloje skundžiamo turto arešto akto. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat pakartoja savo pirminiame skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus dėl areštuoto turto vertės netinkamo nustatymo ir papildomai pažymi, kad šiuo atveju jam nesuprantama, kodėl VMI, sužinojusi apie tai, jog patikrinimo metu buvo padarytos net dvi nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kurių vienos užsakovas buvo pats mokesčių administratorius ir kuriose areštuoto nekilnojamojo turto rinkos vertė keliolika kartų skiriasi nuo turto arešto akte nurodytų verčių, nepakeitė arba nepanaikino skundžiamo turto arešto akto.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog jis nepateikė neginčytinų įrodymų, kad areštuoto turto rinkos vertė 2016 m. kovo 7 d. yra daug didesnė, nei nurodyta VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Šiame kontekste pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, jog turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

Atitinkamai pareiškėjo mokesčių administratoriui ir pirmosios instancijos teismui pateikta UAB korporacijos „Matininkai“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 40A0-1505-0064, kuri surašyta 2015 m. gegužės 20 d., turto vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 6 d., nėra nuginčyta teisme ir Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties minėtam įstatymui, todėl tiek mokesčių administratorius, tiek teismas privalėjo ja vadovautis. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad minėta vertinimo ataskaita, kurioje turto vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 6 d., t. y., kuri parengta 10 mėnesių prieš turto arešto akto surašymą, negali atspindėti konkrečios rinkos kainos būtent turto arešto metu – 2016 m. kovo 7 d., kadangi šiuo atveju neaišku, kokios aplinkybės per 10 mėnesių galėjo lemti tokį didelį turto nuvertėjimą, nuo turto vertinimo ataskaitoje nurodytos 114 000 Eur vertės iki turto arešto akte nurodytos tų pačių trijų objektų vertės – 8 590 Eur.

Juolab, kad minėtuose trijuose pastatuose iki šiol sėkmingai vykdoma kaimo turizmo veikla, kuri per metus generuoja virš 40 000 Eur pajamų.

16. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 184–187) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą nepakeistą.

17. VMI mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, jog nagrinėjamu atveju jo mokestinė prievolė yra pasibaigusi, todėl yra pasibaigusi ir mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, yra nepagrįsti. Šiuo aspektu akcentuoja, kad pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.

Atitinkamai nagrinėjamu atveju VMI 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 68-210 buvo panaikinta Šiaulių AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR682-93 dalis, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 36 532,96 Eur GPM, 16 077,88 Eur GPM delspinigių, 3 617 Eur GPM baudą, ir šioje dalyje pavesta atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Tuo tarpu MGK ne tik panaikino Šiaulių AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR682-93 dalį, bet ir perdavė VMI pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, o VMI 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 68-377 nusprendė panaikinti Šiaulių AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR682-93 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 8 564,06 Eur PVM, 2 084,27 Eur PVM delspinigių, 856 Eur PVM baudą, ir šioje dalyje pavesti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Taigi šiuo atveju, mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą, yra pavesta mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, todėl VMI pagrįstai paliko galioti 2016 m. kovo 7 d. surašytą turto arešto aktą ir naikinti jį nėra pagrindo. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl netinkamai nustatytos areštuoto turto vertės. Šiame kontekste VMI pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, ir papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog, esant kelioms turto vertinimo ataskaitoms, kurios surašytos anksčiau, nei buvo surašomas turto arešto aktas, VMI pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, ginčydamas areštuotų dvylikos nekilnojamojo turto objektų rinkos vertę, nepateikė neginčytinų įrodymų, kad jų rinkos vertė 2016 m. kovo 7 d. yra daug didesnė, nei nurodyta VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2016 m. kovo 7 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-546 teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl to, ar šiuo atveju yra pagrindas sumažinti pareiškėjo turto arešto mastą.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261 3555/2011, 2013 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-341/2013, 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apeliacinio proceso ribų, tikrindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

21. MAĮ 101 straipsnio 3 dalis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) nustato, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisingai aiškino MAĮ 103 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodė, jog šioje teisės normoje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1) kai yra priimamas sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo ir 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų ar kitų veiksnių poveikio gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

23. Pareiškėjo turto arešto metu buvo priimtas Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR682-93, kuriuo vietos mokesčių administratorius nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 67 732,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų sumą, t. y. buvo priimtas sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyręs aplinkybes dėl pagrįstos rizikos, jog gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų, nurodydamas išsamius motyvus, priėjo pagrįstą išvadą, jog yra tokia rizika. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl antrosios sąlygos taikyti turto areštą buvimo, todėl jų nekartoja.

25. Taigi, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, centrinis mokesčių administratorius turėjo teisę areštuoti pareiškėjo turtą.

26. MAĮ 101 straipsnio 2 dalis (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustato, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus atliktu areštuoto turto įvertinimu pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, nurodė, jog pagal VĮ Registrų centro duomenis nustatytos vertės ženkliai skiriasi nuo mokesčių administratoriaus užsakymu atlikto vertinimo (IĮ „Eksperts“ turto vertinimo ataskaita Nr. 14/10-096) ir nuo jo užsakymu atlikto turto vertinimo (UAB korporacijos „Matininkai“ 2015 m. gegužės 20 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 40A0-1505-0064).

28. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino minėtas turto vertinimo ataskaitas, skundžiamame sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė argumentus, dėl ko negalima remtis turto vertinimo ataskaitomis nustatant areštuoto turto vertę. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl šių įrodymų vertinimo ir jų nebekartoja. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius, įkainodamas areštuojamą turtą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte.

29. Centrinis mokesčių administratorius taip pat laikėsi ir MAĮ 101 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-93 nustatyta pareiškėjo mokestinė prievolė yra 67 742,10 Eur, o areštuoto turto vertė – 48 931 Eur, t. y. pareiškėjo turto buvo areštuota ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

30. Pareiškėjas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskundė centriniam mokesčių administratoriui. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 68-210 nusprendė panaikinti Šiaulių AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR682-93 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 36 532,96 Eur GPM, 16 077,88 Eur GPM delspinigių, 3 617,00 Eur GPM baudą, ir šioje dalyje pavesti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas šį VMI sprendimą apskundė MGK, kuri, išnagrinėjusi mokestinį ginčą, 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. S-249(7-202/2016) panaikino minėto VMI 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 68-210 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 8 564,06 Eur PVM, 2 084,27 Eur PVM delspinigių, 856 Eur PVM baudą, ir pareiškėjo skundą perdavė VMI nagrinėti iš naujo. VMI, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 68-377 nusprendė panaikinti Šiaulių AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR682-93 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 8 564,06 Eur PVM, 2 084,27 Eur PVM delspinigių, 856,00 Eur PVM baudą, ir šioje dalyje pavesti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

31. Pareiškėjo nuomone, minėtais sprendimais panaikinus Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-93 mokestinė prievolė ir mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra pasibaigusi.

32. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) nustatyta, kad mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.

33. Nustačius, jog turto arešto taikymo metu buvo pagrindas areštuoti pareiškėjo turtą siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, tai, kad mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos (VMI ir MGK) panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. vasario 17 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-93 ir pavedė vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, nėra pagrindas naikinti skundžiamą turto arešto aktą.

34. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė