2023-04-19 Nr. AB-8274-3-63-3-00326-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-801-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00326-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.7; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2022 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 21R2-32 (AG2-14/15-2022) (toliau – ir 2022 m. vasario 21 d. sprendimas), atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (8.6.E) D3-32 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2021 m. gruodžio 7 d. pateikė atsakovui prašymą išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinės kompensacijos įsiskolinimą, kurį grindė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) jai išduota pažyma Nr. 0456871, kurioje buvo konstatuota, kad jai yra nustatytas 65 proc. netektas darbingumas, yra išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriuo pripažintas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau – ir Šalpos išmokų įstatymas) 11 straipsnio 3 punkte buvo nurodyta, jog teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi netekę 60 proc. ir daugiau darbingumo asmenys. Šalpos išmokų įstatymas reglamentavo, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos asmenims netekusiems 60–70 proc. darbingumo bei neįgaliems, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis dydis siekė 0,5 bazinės pensijos dydžio. Tikslinė kompensacija yra mokama nepaisant asmens gaunamos pensijos rūšies.

3. Pareiškėja nurodė, kad ji negavo nei valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos, nei 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti. Pareiškėja vertino, jog jai nuo 2011 m. rugsėjo mėn. turėjo būti mokama tikslinė kompensacija, todėl kreipėsi į atsakovą su prašymu ištaisyti šią klaidą. Administracija Sprendime nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjai būtų nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, todėl nėra įvykdytos slaugos ar priežiūros tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos. Sprendime konstatuota, kad pareiškėja neįgijo teisės gauti minėtą kompensaciją ir prašymas buvo atmestas. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Sprendimą, 2022 m. vasario 21 d. sprendime konstatavo, jog Administracija pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą išmokėti pareiškėjai nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinės kompensacijos įsiskolinimą.

4. Pareiškėjos įsitikinimu, Sprendimas ir Komisijos 2022 m. vasario 21 d. sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti, juose neįvertintas Šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnio 3 punktas, o jos pateikti dokumentai įrodo, kad pareiškėjai yra nustatytas 65 proc. netektas darbingumas. Nei Komisija, nei atsakovas nepaneigė minėtų aplinkybių. Taigi, pareiškėja nuo 2011 m. rugsėjo mėn. įgijo teisę gauti slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinę kompensaciją, kurios mėnesinis dydis siekia 0,5 bazinės pensijos dydžio, todėl skundas privalo būti tenkintas.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad, remiantis 2005–2011 m. galiojusios Šalpos išmokų įstatymo redakcijos 11 straipsnio 3 punktu, slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos neįgaliems, kurie yra netekę 60 proc. ir daugiau darbingumo šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Tuo metu galiojusios redakcijos Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Taip pat Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos tik tais atvejais, kai neįgalieji slaugomi ir prižiūrimi namuose. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad būtų buvusi slaugoma ar prižiūrima namuose, bylos nagrinėjimo Komisijoje metu buvo nustatyta, kad pareiškėja gali pasirūpinti pati ir jai nebuvo ir nėra būtina nuolatinė slauga ar priežiūra.

7. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjai yra nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, tačiau Administracijos Socialinės rūpybos skyrius (toliau – ir Skyrius), tikrindamas informaciją apie pareiškėjai nustatytus specialius poreikius, Tarnybos informacinės sistemos duomenų bazėje nerado duomenų apie pareiškėjai nustatytą specialųjį nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros poreikį, nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Tai įrodo, kad pareiškėja nebuvo įgijusį teisės gauti tikslinę kompensaciją. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad specialusis poreikis ir specialiųjų poreikių lygis yra skirtingos sąvokos ir jų nustatymą patvirtina skirtingi dokumentai. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Integracijos įstatymas) nurodoma, kad specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Specialiųjų poreikių lygius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Asmuo dėl specialiųjų poreikių nustatymo privalo kreiptis į Tarnybą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai sukakus senatvės pensijos amžiui, Skyrius 2011 m. rugsėjo 5 d. neterminuotai jai nustatė vidutinių specialiųjų poreikių lygį, tačiau nėra duomenų, kad teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjai yra nustatyti specialieji poreikiai. Atsakovas pabrėžė, kad nustatytas specialiųjų poreikių lygis neturi įtakos specialiųjų poreikių nustatymui.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja savo reikalavimo pagrįstumą vertina išimtinai subjektyviu vertinimu, neatsižvelgdama į Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnyje nurodytas sąlygas, kurias būtina atitikti, norint įgyti teisinį pagrindą gauti tikslines kompensacijas. Aplinkybė, kad buvo priimti pareiškėjai nepalankus sprendimai nereiškia, kad prašymus nagrinėjusios institucijos juos išnagrinėjo netinkamai. Administracija akcentavo, kad nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, kadangi ji nepateikė jokių įrodymų, kad jai ginčo laikotarpiu buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialiosios priežiūros poreikis.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos J. P. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

10.1. Pareiškėja 2021 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Skyrių su prašymu „Dėl pagalbos išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo“, kuriame nurodė, kad Tarnyba nustatė, jog ji yra netekusi 65 proc. darbingumo, yra išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad jai yra pripažintas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Pareiškėja aiškino, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Šalpos išmokų įstatymo redakcijos 11 straipsnio 3 punktas numatė, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi 60 proc. ir daugiau darbingumo netekę asmenys. Pareiškėja negavo valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinės kompensacijos, todėl prašo išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį įsiskolinimą.

10.2. Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, priėmė Sprendimą, kuriuo konstatavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, todėl nėra įvykdytos Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnyje nustatytos sąlygos, pareiškėja neįgijo teisės gauti minėtų tikslinių kompensacijų ir prašymas negali būti tenkintas. Sprendime atkreiptas dėmesys, kad specialusis poreikis ir specialiųjų poreikių lygis yra skirtingos sąvokos. Nustatytus specialiuosius poreikis patvirtinta Tarnybos išduota specialiojo poreikio nustatymo pažyma. Pareiškėja minėtos pažymos Skyriui nepateikė, Tarnybos informacinėje sistemoje nėra tokios informacijos.

10.3. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, 2022 m. sausio 26 d. Komisijai pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi skundą, 2022 m. vasario 21 d. sprendimu jį atmetė ir paliko Sprendimą galioti. Komisija 2022 m. vasario 21 d. sprendime konstatavo, kad slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas turi teisę gauti asmenys, kuriems nustatytas daugiau nei 60 proc. netektas darbingumas ir nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Šie neįgalieji turi būti slaugomi ar prižiūrimi namie. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pareiškėja nėra prižiūrima ar slaugoma namie, ji pati gali savimi pasirūpinti. Komisija, įvertinusi minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, kadangi atsakovas neturėjo pareigos nuo 2011 m. rugsėjo mėn. mokėti tikslinės kompensacijos.

10.4. Tarnyba pareiškėjai yra išdavusi neįgaliojo pažymėjimą Nr. 1378907, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai yra nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis. 2009 m. lapkričio 12 d. darbingumo lygio pažymoje Nr. 0456871 nustatyta, kad pareiškėjos darbingumo lygis yra 35 proc., t. y. pareiškėja yra netekusi 65 proc. darbingumo

11. Teismas vadovavosi Šalpos išmokų įstatymo 11 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), 12 straipsnio 1–3 dalimis, Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymo (toliau – ir TKĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d.) 1 straipsnio 1–2 dalimis, 4 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 1–2 dalimis, 3 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 1–2 dalimis ir priėjo prie išvados, kad viso ginčo laikotarpiu slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos buvo mokamos asmenims, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija buvo mokama asmenims, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. minėtos tikslinės kompensacijos galėjo būti mokamos tik tokiems asmenims, kuriems buvo nustatyti atitinkami specialieji poreikiai ir jie buvo slaugomi ar prižiūrimi namuose.

12. Kadangi pareiškėjai yra nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis, teismas vadovavosi Integracijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. kovo 23 d.) 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta specialiojo poreikio sąvoka, 2 straipsnio 14 dalyje nustatytu specialiųjų poreikių lygio apibrėžimu ir priėjo prie išvados, kad sąvokos specialieji poreikiai ir specialiųjų poreikių lygis nėra tapačios. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjai yra nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis nesudaro prielaidos konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu jai buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

13. Teismas vadovavosi Integracijos įstatymo 201 straipsnio 1, 9–10, 12 dalimis, Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346, 2 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.), nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-765/V-1530 patvirtinto Specialiojo nuolatinės slaugos, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos), specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo 2 punktu ir konstatavo, kad Tarnyba yra kompetentinga institucija spręsti, ar yra pagrindas nustatyti asmeniui specialųjį nuolatinės slaugos poreikį arba specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka būtų priėmusi sprendimą, jog pareiškėjai yra būtina specialioji nuolatinė slauga arba specialioji nuolatinė priežiūra (pagalba). Tokių aplinkybių nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė ir pati pareiškėja. Administracija tiek Sprendime, tiek atsiliepime į skundą paaiškino, jog, tikrinant informaciją Tarnybos informacinėje sistemoje, nenustatyti tokie duomenys.

14. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į tikslines kompensacijas, tiek vadovaujantis Šalpos išmokų įstatymo, tiek TKĮ nuostatomis, kadangi ji neatitiko vienos iš minėtuose teisės aktuose nustatytos sąlygos – jai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir / arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2021 m. gruodžio 7 d. prašymą jai išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinių kompensacijų įsiskolinimą. Nenustatęs Administracijos Sprendimo ir Komisijos 2022 m. vasario 21 d. sprendimo neteisėtumo pagrindų, teismas atmetė pareiškėjos skundą.

III. 15. Pareiškėja J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 20 d. sprendimą, Komisijos 2022 m. vasario 21 d. sprendimą ir Administracijos Sprendimą.

16. Pareiškėjos vertinimu, teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl taiko 2021–2022 m. galiojusius teisės aktus, o ne teisės gauti tikslines kompensacijas atsiradimo metu galiojusias teisės normas. Pareiškėja pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus ir akcentuoja, kad nei atsakovas, nei Komisija, nei teismas nepasisakė dėl pareiškėjos teisės gauti išmokas pagal Šalpos išmokų įstatymo, galiojusio nuo 2005 m. liepos 1 d., 11 straipsnio 3 punktą. Pareiškėja nurodo pristačiusi Tarnybos pažymą Nr. 0456871, šio fakto niekas nepaneigė, tačiau dėl jo ir nepasisakė, todėl pareiškėjos prašymas neišnagrinėtas iš esmės, neatsakyta į pagrindinį motyvą dėl neįgalumo, Administracijos Sprendimas dėl to laikytinas neišsamiu ir nepagrįstu. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog jos teisės nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio į 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslines kompensacijas niekur nedingo, tačiau už minėtą laikotarpį susidarė atsakovo įsiskolinimas. Pareiškėja vadovaujasi Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A1-316, (toliau – ir Taisyklės) 8.6.1, 13, 14, 23.1 punktais.

17. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą, teikto teismui, argumentus, byloje taikytiną teisinį reglamentavimą ir akcentuoja, kad skundo nagrinėjimo Komisijoje metu buvo nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu galėjo savimi pasirūpinti ir jai nebuvo bei nėra būtina nuolatinė slauga ar priežiūra, Administracijos Skyrius tikrino informaciją apie nustatytus specialiuosius poreikius Skyriui prieinamojoje Tarnybos duomenų bazėje – nėra duomenų apie pareiškėjai nustatytą specialųjį nuolatinės slaugos arba specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį nėra (tikrinti duomenys nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 30 d.). Taigi, pareiškėja nebuvo įgijusi teisės gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją arba slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją.

19. Atsakovas teigia, kad pareiškėja savo skunde nurodo, kad jai slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinė kompensacija priklausė nuo 2011 metų, nes jai nustatytas 65 procentų netektas darbingumas. Šalpos išmokų įstatymo 11–13 straipsniuose aiškiai nurodyta, kad slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinei kompensacijai gauti reikalinga, kad būtų nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis, t. y. nustatytas 65 procentų netektas darbingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinei kompensacijai gauti. Pareiškėja savo reikalavimą grindžia išimtinai savo subjektyviu vertinimu, neatsižvelgdama į Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnyje nurodytas sąlygas, kurias yra būtina atitikti norint įgyti teisinį pagrindą gauti pareiškėjos minėtas tikslines kompensacijas. Kadangi pareiškėja neatitinka (2011 m. neatitiko) teisės aktuose nurodytų kriterijų – neturi specialiojo nuolatinės slaugos poreikio ar specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio patvirtinančių dokumentų, negali (2011 m. negalėjo) būti skiriama ir 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinė kompensacija.

20. Atsakovas nurodo, jog vien tai, kad pareiškėja negavo socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,50 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, savaime nereiškia, kad pareiškėjai priklausė priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija. Tai netiesiogiai patvirtina, kad pareiškėja specialiojo nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikio neturėjo ir pagal prilyginimą neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. T. y. senatvės pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems vietoj valstybinės socialinio draudimo I grupės invalidumo pensijos arba valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos, paskirtos netekus 75–100 procentų darbingumo, paskyrus valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją buvo paskirtas ir iki 2008 m. sausio 1 d. mokamas 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, prilyginami neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (Taisyklių 32 p., suvestinė redakcija nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2012 m. kovo 31 d.).

21. Atsakovas teigia, kad Administracijos Skyrius sukakus senatvės pensijos amžiui pareiškėjai nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. neterminuotai nustatė vidutinių specialiųjų poreikių lygį, kuris galioja iki šiol, nors ir nėra nustatyti specialieji poreikiai. Administracija pareiškėjai specialiųjų poreikių lygį nustatė vadovaujantis Taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis (išskyrus specialiuosius poreikius), nustatomas neterminuotas specialiųjų poreikių lygis, remiantis jo pateikta darbingumo lygio pažyma (24 p.). T. y. pareiškėjai sukakus pensijos amžių, jai nustatytas 65 proc. nedarbingumo lygis buvo prilygintas vidutinių specialių poreikių lygiui (būtent dėl to vidutinių specialiųjų poreikių lygis nurodytas Tarnybos 2021 m. sausio 18 d. išduotame Neįgaliojo pažymėjimo dublikate), ir tai neturėjo ir neturi jokio sąryšio su specialiųjų poreikių nustatymu. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui specialiųjų poreikių lygis nustatomas atsižvelgiant į asmens specialiuosius poreikius, t. y. nustatyti specialieji poreikiai lemia, koks bus nustatytas specialiųjų poreikių lygis. Atsakovas pažymi, kad iki 2018 m. gruodžio 31 d. nustatytas specialiųjų poreikių lygis neturi įtakos specialiųjų poreikių nustatymui.

22. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais įrodymais bei argumentais kaip ir 2021 m. gruodžio 7 d. prašymas Administracijai. Skundo pagrindą iš esmės sudaro tik pačios pareiškėjos subjektyvus Administracijos Sprendimo, Komisijos 2022 m. vasario 21d. sprendimo, teismo sprendimo vertinimas. Skundas yra teikiamas tik todėl, kad sprendimai nėra palankūs pareiškėjai, bet ne todėl, kad būtų realių materialiosios ar proceso normų pažeidimų dėl ko prašymas būtų buvęs išnagrinėtas neteisingai. Aplinkybė, jog buvo priimti pareiškėjai nepalankūs sprendimai savaime nereiškia, kad prašymus nagrinėjusios institucijos pareiškėjos prašymus išnagrinėjo netinkamai ir todėl tai sudaro pakankamą pagrindą priimtiems sprendimams panaikinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti, nes teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (8.6.E) D3-32 „Dėl prašymo“, kuriuo pareiškėjai J. P. buvo atsisakyta išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinių kompensacijų įsiskolinimą, ir su juo susijusių kitų pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos skundą atmetė, kadangi nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į tikslines kompensacijas, tiek vadovaujantis Šalpos išmokų įstatymo, tiek Tikslinių kompensacijų įstatymo nuostatomis, nes ji neatitiko vienos iš minėtuose teisės aktuose nustatytos sąlygos – pareiškėjai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir / arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jis yra nemotyvuotas, neatsižvelgta į neįgalumą, nenurodyti argumentai, kodėl buvo vadovautasi 2021–2022 m. galiojusiais teisės aktais, o ne teisės gauti tikslines kompensacijas atsiradimo metu galiojusiomis teisės normomis, todėl teismas neatskleidė bylos esmės.

26. Dėl nagrinėjamos bylos ribų teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja inicijavo ginčą teisme dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinių kompensacijų įsiskolinimą, nes būtent šį reikalavimą 2022 m. kovo 21 d. nutartimi priėmė nagrinėti Regionų apygardos administracinis teismas. Kiti pareiškėjos argumentai (dėl ankstesnių kreipimųsi, dėl 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir kt.) peržengia ginčo ribas šioje administracinėje byloje, todėl nevertinami.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nenurodyti teisiniai argumentai, daro išvadą, kad pareiškėja teigia, jog sprendimas yra be motyvų ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Su tokia pareiškėjos pozicija nesutiktina, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.). Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jos skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

30. Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, kad ji įgijo teisę gauti išmokas pagal Šalpos išmokų įstatymo, galiojusio nuo 2005 m. liepos 1 d., 11 straipsnio 3 punktą.

31. Šalpos išmokų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustato valstybinių šalpos išmokų rūšis, šių išmokų finansavimo šaltinį, teisę į šalpos išmokas turinčius asmenis, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas bei tvarką. (Šalpos išmokų įstatymo 1 str. 2 d.). Asmenys, turintys teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją nustatyti Šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi, be kita ko, nedarbingi ar iš dalies darbingi asmenys, netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo, pripažinti tokiais iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jiems sukako 24 metai, padarinių pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo, po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai (Šalpos išmokų įstatymo 11 str. 2 p.); netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo asmenys, nenurodyti šios dalies 2 punkte (Šalpos išmokų įstatymo 11 str. 3 p.); sukakę senatvės pensijos amžių asmenys (Šalpos išmokų įstatymo 11 str. 4 p.).

32. Šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnis neatsiejamai susijęs su to paties įstatymo 12 straipsniu, todėl jie turi būti sistemiškai aiškinami ir taikomi kartu, t. y. Šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems asmenims, turintiems teisę gauti slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos, jeigu jie atitinka Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnyje nustatytas sąlygas.

33. Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis (Šalpos išmokų įstatymo 12 str. 2 d.). Slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyti neįgalieji slaugomi ar prižiūrimi namuose (Šalpos išmokų įstatymo 12 str. 3 d.).

34. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, vadovavosi ginčui teisingai išspręsti aktualiu teisiniu reglamentavimu, be kita ko, Šalpos išmokų įstatymo nuostatomis, galiojusiomis nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad viso ginčo laikotarpiu slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos buvo mokamos asmenims, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija buvo mokama asmenims, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, o nuo 2011 m. sausio 1 d. (terminas, nuo kurio pareiškėja prašo išmokėti tikslines kompensacijas) iki 2017 m. sausio 1 d. minėtos tikslinės kompensacijos galėjo būti mokamos tik tokiems asmenims, kuriems buvo nustatyti atitinkami specialieji poreikiai ir jie buvo slaugomi ar prižiūrimi namuose. Pareiškėja apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai vadovaujasi išskirtinai Šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnio 3 punktu, neatsižvelgdama į Šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnyje nurodytas sąlygas, kurias yra būtina atitikti norint įgyti teisinį pagrindą gauti pareiškėjos minėtas tikslines kompensacijas.

35. Nesutiktina su pareiškėjos argumentu, jog liko neįvertinta Tarnybos pažyma Nr. 0456871, neatsižvelgta į neįgalumą. Byloje nustatyta, kad Tarnyba pareiškėjai yra išdavusi neįgaliojo pažymėjimą Nr. 1378907, kuriame nurodyta, jog pareiškėjai nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis. Tarnybos 2009 m. lapkričio 12 d. darbingumo lygio pažymoje Nr. 0456871 nustatyta, kad pareiškėjos darbingumo lygis yra 35 proc., t. y. pareiškėja yra netekusi 65 proc. darbingumo.

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad specialiųjų poreikių lygis – asmens, sukakusio senatvės pensijos amžių, savarankiškumo netekimo mastas, nustatomas atsižvelgiant į asmens specialiuosius poreikius (Integracijos įstatymo, redakcija galiojusio nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. kovo 23 d.) 2 str. 14 d.), specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių (Integracijos įstatymo 2 str. 12 d.). Specialieji poreikiai nustatomi neatsižvelgiant į asmens amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį (Integracijos įstatymo 201 str. 1 d.). Vidutinis specialiųjų poreikių lygis nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 35–55 procentų darbingumo lygis (Integracijos įstatymo 201 str. 10 d. 2 p.). Integracijos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Tarnyba priima sprendimus dėl specialiojo nuolatinės slaugos poreikio, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio.

37. Kadangi byloje nėra duomenų, kad Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka būtų priėmusi sprendimą, jog pareiškėjai yra būtina specialioji nuolatinė slauga arba specialioji nuolatinė priežiūra (pagalba), pareiškėjai išduota Tarnybos 2009 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. 0456871 yra nepakankama sąlyga slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinei kompensacijai gauti. Taigi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į tikslines kompensacijas, kadangi ji neatitiko vienos iš teisės aktuose nustatytos sąlygos – jai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir / arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos 2021 m. gruodžio 7 d. prašymą jai išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinių kompensacijų įsiskolinimą.

38. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi su Taisyklių nuostatomis susiję argumentai nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, nes pareiškėjai sukakus pensijos amžių, jai nustatytas 65 proc. nedarbingumo lygis buvo prilygintas vidutinių specialių poreikių lygiui, tačiau specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir / arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pareiškėjai nebuvo nustatytas.

39. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų ABTĮ 56 straipsnyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis