2016-12-15 Nr. AB-23787-2-69-3-04911-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2072-492/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04911-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. T. Š., D. Z., J. Z., Ž. Z., A. Z., D. G., S. G. (S. G.), R. G., M. B., V. G. (V. G.) ir M. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. T. Š., D. Z., J. Z., Ž. Z., A. Z., A. G., R. G., B. B., L. B., N. G., E. G., D. G., S. G., R. G., M. B., V. G., A. A., V. V., L. B., A. B., R. B., T. B., E. K., G. Č., T. Č., K. K., R. V., E. B., R. B., N. B., J. B., A. C., P. M., J. M., E. M., B. G., D. G., D. B., V. B., Z. M., E. M., R. M., G. M. ir M. C. patikslintą skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, O. B., E. B., R. G., V. J., R. K., N. K. ir V. K. dėl kompensacijos išmokėjimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai su 2014 m. vasario 24 d. skundu, įvardytu ieškiniu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslinti skundai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę atitinkančias pinigines lėšas, kurias valstybė įsipareigojo įskaičiuoti į nuompinigius, pripažinti turtu, priklausančiu pareiškėjams (jų teisių perėmėjams) nuosavybės teise: V. T. Š., D. Z., J. Z., Ž. Z. ir A. Z. – 150 000 Lt; A. G. ir B. B. – 84 000 Lt; D. G., S. G., R. G. ir V. G. – 103 000 Lt; A. A. – 91 000 Lt; V. V., L. B., A. B., R. B. ir T. B. – 105 000 Lt; E. K. ir G. Č. – 111 000 Lt; R. V. – 61 000 Lt; E. B. ir R. B. – 60 000 Lt; O. B. – 100 000 Lt, J. B. – 70 000 Lt; A. C. – 142 000 Lt; P. M., J. M. ir E. M. – 142 000 Lt; B. G. ir D. B. – 133 000 Lt; Z. M., E. M., R. M. ir G. M. – 158 000 Lt; S. V. C. – 112 000 Lt; K. G. – 79 000 Lt.

Pareiškėjai paaiškino, kad yra savivaldybės gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomininkai, gyvenę savininkams (piliečiams, religinėms bendruomenėms ar bendrijoms) grąžintuose gyvenamuose namuose, jų dalyse, butuose, ir kuriems kitos savivaldybės gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos pagal valstybės garantinius dokumentus. Pareiškėjams buvo pritaikytas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas vienas iš šešių galimų valstybės garantijų būdų, t. y. jiems buvo išnuomotos kitos savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Pareiškėjai šio garantijos būdo nepasirinko savo noru, o tiesiog įvertinus naudotas savininkams grąžintinas gyvenamąsias patalpas, nebuvo kitos išeities, kadangi už savivaldybės vertintojų paskaičiuotą kainą pagal tuo metu buvusias rinkos kainas nebuvo galima įsigyti kito į turėtą panašaus būsto. Kauno miesto savivaldybės darbuotojai aiškino, kad savivaldybės statomi naujos statybos modernūs municipaliniai butai visiškai atitiks poreikius, o Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas garantijos būdas labiausiai atitinka pareiškėjų poreikius. Pareiškėjams nebuvo paaiškinta, kad bus suvaržyta jų judėjimo laisvė, pareiškėjai neturės jokios nuosavybės, taps socialinio būsto gyventojais, nauji butai yra pastatyti nekokybiškai, nuomos kaina bus keliama apie tai neinformuojant, o pinigų sumos, kuriomis buvo įvertinti pareiškėjams anksčiau turėti butai, jiems ir jų įpėdiniams nebus išmokėtos. Nuomos sutartis Kauno miesto savivaldybės darbuotojai vertė pasirašyti paskubomis, jų net neperskaičius. Pareiškėjai nespėjo suprasti, kokiomis sąlygomis atėjo gyventi į naujus butus.

Suteiktiems butams nepagrįstai buvo nustatytas socialinio būsto statusas, todėl kartu šiuose namuose buvo apgyvendintos ir asocialios šeimos, kurių elgesys nuolat trikdo rimtį. Pareiškėjai pabrėžė, kad jie atsidūrė nelygiavertėje padėtyje su visais Lietuvos Respublikos piliečiais, kurie pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą galėjo privatizuoti ir privatizavo savo naudojamus butus už valstybės skirtas vienkartines išmokas – investicinius čekius. Šiuo atveju Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio sąlygos pareiškėjams neužtikrina konstitucinio asmenų lygybės principo laikymosi, kadangi šio straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatytos visiškai diskriminuojančias sąlygos, palyginus su kitais asmenimis, kuriems valstybės garantija buvo suteikta kitu nei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu būdu. Pareiškėjai manė, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 8 dalies nuostata įstatymo leidėjas jiems suteikė teisę disponuoti nurodytu turtu, todėl padarė išvadą, kad ši teisė, kaip turtas, jiems priklauso nuosavybės teise. Siekiant teismo tvarka apginti pareiškėjų pažeistas teises, būtina pripažinti nuosavybės teisę į pinigines lėšas, kurias pagal išduotas valstybės garantijas Kauno miesto savivaldybės administracija kiekvieną mėnesį įskaičiuoja į nuompinigius, bei pripažinti pareiškėjams teisę į savo asmenines sąskaitas gauti šių lėšų likutį, kad būsto užtikrinimui skirtas lėšas jie galėtų panaudoti savo nuožiūra: toliau mokėti nuompinigius Kauno miesto savivaldybei už nuomojamus butus arba nutraukti nuomos sutartis ir įsigyti butus nuosavybės teisėmis, arba išsinuomoti butus kituose, ne savivaldybei priklausančiuose ir kokybiškuose namuose.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 punktu, taip pat pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pareiškėjams, kaip gyvenusiems savininkams grąžintuose gyvenamosiose patalpose, buvo įvykdytos valstybės garantijos – išnuomotos kitos savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus priimtais įsakymais, pareiškėjams ir jų šeimų nariams buvo išnuomoti Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantys butai, esantys gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose buvo nustatyta, kad į išnuomojamų butų nuomos mokestį bus įskaičiuojama valstybės garantijose nurodyta savininkams grąžintų butų rinkos vertė, o Kauno miesto savivaldybės administracijos Apskaitos skyrius kiekvieną mėnesį darys išnuomotų patalpų vertės atskaitymus už buto nuomą ir tvarkys atskaitomų lėšų apskaitą. Analogiškai yra nurodyta ir su pareiškėjais sudarytų Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutarčių (toliau – ir Nuomos sutartys) 8.4 punktuose.

Atsakovas pažymėjo, kad dalis piniginių lėšų sumų, nurodytų su pareiškėjais sudarytų Nuomos sutarčių 8.4 punktuose, jau yra tikslingai panaudota nuompinigiams dengti. Nuo nuomininkų pasirinktos valstybės garantijos rūšies tiesiogiai priklauso valstybės garantijos turėtojų teisių apimtis, o konkrečios valstybės garantijos rūšies pasirinkimas kartu apibrėžia ir pasirinktos valstybės garantijos vykdymo tvarką, kurios privalo laikytis ne tik valstybės garantijas vykdanti institucija, bet ir valstybės garantijos turėtojai.

Pabrėžė, kad savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkų pasirinktos ir jiems suteiktos valstybės garantijos įvykdymas kitokiu, pagal garantijos turinį nenumatytu, būdu pažeistų valstybės garantijų turėtojų teises ir specialiųjų teisės aktų imperatyvias nuostatas, kadangi Kompensacijų įstatymas nenumato galimybės jau įvykdytą valstybės garantiją pakeisti į kitos rūšies valstybės garantiją (2005 m. gruodžio 23 d. Kompensacijų įstatymo 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. X-482 4 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. liepos 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-1148/2013, konstatavo, kad tuo atveju, kai nuomininkas pasirenka Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją, šios garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai sudaroma valstybei ar savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su sąlyga, kad į nuompinigius bus įskaičiuojama nuomotų patalpų vertė. Šioje nutartyje teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tokią teisės aiškinimo taisyklę formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Pagal nuomininkų laisva valia pasirinktas garantijos rūšis, nurodytas valstybės garantiniuose dokumentuose, ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų pagrindu sudarytas Nuomos sutartis, Kauno miesto savivaldybei atsirado prievolė nuomoti garantijos turėtojams savivaldybės gyvenamąsias patalpas ir į jų nuompinigius įskaičiuoti savininkams grąžintų patalpų vertę iš valstybės tam tikslui skiriamų lėšų. Nuomos sutarčių turinys patvirtina, kad nuomotojas (Kauno miesto savivaldybė) įsipareigojo kiekvieną mėnesį daryti atskaitymus už savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomą, kol bus išskaičiuota visa sutartyje nurodyta nuomotų patalpų vertė. Šią prievolę Kauno miesto savivaldybės administracija vykdo teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos nuomos santykiai atsirado specialiojo Kompensacijų įstatymo pagrindu. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą ir nuomininkų pasirinktą garantijos rūšį, atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiga įskaičiuoti į nuompinigius nuomotų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio valstybės lėšas, skirtas šios rūšies valstybės garantijai vykdyti, tęsiasi tol, kol galioja Nuomos sutartys ir negali būti pakeista jokia kitokia, Kompensacijų įstatyme nenumatyta, prievole. Atsakovo nuomone, asmenims išduotos valstybės garantijos buvo tinkamai įvykdytos ir toks vykdymas nepažeidė šių asmenų konstitucinių lygybės prieš įstatymą principų. Visi pareiškėjai ir jų šeimų nariai, kurie gyveno savininkams grąžintuose butuose ir įgijo teises į valstybės garantijas, turėjo lygias galimybes laisvai apsispręsti ir niekieno neverčiami teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti vieną iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų garantijų rūšių, kuri tuomet labiausiai atitiko jų poreikius. Pačių pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų laisva valia pasirinktos valstybės garantijos buvo įvykdytos tokiu būdu ir tvarka, kurie atitiko jose įrašytus valstybės įsipareigojimus ir teisės aktų reikalavimus, įtvirtintus Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytoms garantijos vykdyti.

Atsakovas, remdamasis teismų išaiškinimais ir nustatytais prejudiciniais faktais, tvirtino, kad V. T. Š. neturi teisės reikšti reikalavimo dėl K. G. iki mirties nuomoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuompinigių dengimui skirtų valstybės lėšų, kadangi mirus šiam asmeniui, garantija baigėsi.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į skundą palaikė Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys E. B., R. G. ir V. J. su pareiškėjų skundu sutiko.

O. B. skundo atsisakė ir prašė bylos dalį dėl jos reikalavimo nutraukti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu bylos dalį dėl O. B. pareikšto reikalavimo nutraukė, o skundo dalį kitų pareiškėju atžvilgiu atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, išplaukia išvada, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negalėtų būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Įvertinęs ginčo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje pareiškėjai siekia ne tiesiog tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, o, jų įsitikinimu, pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, t. y. pripažinti nuosavybės teisę į pinigines lėšas, kurias pagal išduotas valstybės garantijas savivaldybės administracija kas mėnesį įskaičiuoja į nuompinigius bei pripažinti pareiškėjams teisę gauti šių piniginių lėšų likutį į savo asmenines sąskaitas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai vykdant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį bei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumu, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“, kiekvienam iš pareiškėjų, kaip buvusiam savininkui nuosavybės teisių atkūrimo procese grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkui, taip pat kartu su nuomininku savo gyvenamąją vietą deklaravusiems šeimos nariams, pasirinkus konkrečią valstybės garantijos rūšį ir pateikus Kauno miesto savivaldybės administracijai nuomininkų ir jų šeimos narių užpildytą ir pasirašytą apklausos lapą dėl valstybės garantijos pasirinkimo, buvo suteiktos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos valstybės garantijos – nuomininkams įsipareigota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Pagal šią garantijos rūšį, valstybė įsipareigojo valstybės garantijos turėtojams ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais ir Nuomos sutartimis, pareiškėjams buvo išnuomotos gyvenamosios patalpos. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai patys laisva valia pasirinko minėtą garantiją – nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. liepos 22 d. nutartyje konstatavo, kad tuo atveju, kai nuomininkas pasirenka Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją, šios garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai sudaroma valstybei ar savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su sąlyga, kad į nuompinigius bus įskaičiuojama nuomotų patalpų vertė. Byloje nėra ginčo, kad dalis piniginių lėšų sumų, nurodytų Nuomos sutarčių 8.4 punktuose, jau yra tikslingai panaudota nuompinigiams dengti. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, kad valstybė savo įsipareigojimus garantijos turėtojams yra įvykdžiusi.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei Kompensacijų įstatyme, nei jo pagrindu sudarytose Nuomos sutartyse, kai pasirenkama Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta garantija, nėra įtvirtintų nuostatų, kurios leistų anksčiau nuomotų ir savininkui sugrąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio nepanaudotų nuompinigių sumą pripažinti nuomininkų (pareiškėjų) ar jų mirties atveju jų įpėdinių nuosavybe. Savivaldybės pareiga į nuompinigius įskaičiuoti nuomotų patalpų vertę išnyksta pasibaigus nuomos sutartims, todėl nėra pagrindo teigti, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 8 dalies pagrindu, kuriame nurodyta, kad garantijos turėtojai turi teisę perleisti reikalavimo teisę, pareiškėjams atsiranda teisė disponuoti piniginėmis lėšomis, kurias valstybė įsipareigojo įskaičiuoti į nuompinigius, ir, kad ši teisė, kaip turtas, priklauso pareiškėjams nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad pareiškėjams pasirinkus valstybės garantiją nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, jiems paskirti pinigai netapo pareiškėjų nuosavybe ir jie neturėjo teisės tiesiogiai ir laisvai disponuoti šiais pinigais, kadangi jų paskirtis buvo dengti nuompinigius. Ginčą reglamentuojantys teisės aktai nenumato iš išduotos valstybės garantijos kylančią reikalavimo teisę įgyvendinti kitokiu būdu nei numatyta pačioje valstybės garantijoje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nepagrįstai reikalaujama pinigines lėšas, kurias valstybė įsipareigojo įskaičiuoti į nuompinigius, pripažinti S. V. C., mirusios (duomenys neskelbtini), ir K. G., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu, paveldėjimo tikslu, nes įstatymų leidėjo valia specialiuoju įstatymu buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, nenumatantis galimybės įpėdiniui paveldėti nepanaudotus nuompinigius (jų likutį), o pagal nurodytus teisės aktus išnuomotų patalpų savininkui mirus, tolesnis tokios valstybės garantijos įgyvendinimas galėtų būti sprendžiamas vieninteliu būdu – tik per nuomos sutarties pakeitimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-268/2014).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjai neginčijo jiems išduotų garantinių dokumentų, juose užfiksuotos nuomininkų, gyvenančių savininkams natūra grąžinamuose namuose, jų dalyse, butuose, gyvenamųjų patalpų rinkos vertės, Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymų dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo valstybės garantinio dokumento turėtojui, sudarytų nuomos sutarčių, todėl patikslintame skunde nurodytos aplinkybės dėl ne savo valia pasirinkto garantijos būdo, suvaržytos judėjimo laisvės, nuosavybės apribojimo, socialinio būsto gyventojų statuso, nekokybiškų butų, konstitucinio asmenų lygybės laikymosi principo neužtikrinimo, diskriminuojančių sąlygų, palyginus su kitais asmenimis, kuriems valstybės garantija buvo suteikta kitu nei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu būdu, neturi teisinės reikšmės.

III. Pareiškėjai V. T. Š., D. Z., J. Z., Ž. Z., A. Z., D. G., S. G., R. G., M. B., V. G. ir M. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Pareiškėjų teigimu, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas yra nepagrįstas, jame padarytos išvados yra nemotyvuotos, sprendimas buvo priimtas pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas. Kadangi teismas nepakankamai objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į svarbias bylos aplinkybes, liko neapgintos pareiškėjų pažeistos teisės.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad jiems buvo pritaikytas vienas iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytų garantijos būdų, t. y. buvo išnuomotos kitos savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Apeliantai šio garantijos būdo nepasirinko savo noru, o tiesiog įvertinus jų naudotas savininkams grąžintinas gyvenamąsias patalpas, nebuvo kitos išeities, kadangi už Kauno miesto savivaldybės vertintojų paskaičiuotą kainą, visiškai nulėmusią jų garantijos būdo pasirinkimą, pagal tuo metu buvusias rinkos kainas pareiškėjai negalėjo įsigyti panašaus turėtam būsto.

Apeliantai taip pat nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės darbuotojai jiems pateikė neteisingą informaciją ir Nuomos sutartis vertė pasirašyti paskubomis, jų net neperskaičius. Pareiškėjai teigia, kad net nespėjo suprasti, kokiomis sąlygomis jie atsikelia gyventi į naujus butus. Pažymi, kad nuo pat valstybės garantijos vykdymo pradžios susidūrė su daugybe problemų: pastatų statybos trūkumais, nepagrįstai gyvenamosios patalpoms nustatytu socialinio būsto statusu, su kartu gyvenančiomis asocialiomis šeimomis, kurių elgesys nuolat trikdo rimtį, su savivaldybės tarnautojų nenoru padėti ir spręsti iškilusias problemas bei su tuo, kad pareiškėjai atsidūrė nelygiose sąlygose su kitais asmenimis, kuriems buvo suteiktos kitos rūšies valstybės garantijos.

Apeliantai tvirtino, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje yra nurodyta, jog garantijos turėtojai turi teisę perleisti reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, o tai, jų nuomone, reiškia, kad įstatymo leidėjas pareiškėjams yra suteikęs teisę disponuoti šiuo turtu, todėl manė, kad ši teisė, kaip turtas, jiems priklauso nuosavybės teise. Kadangi pareiškėjams buvo suteikta teisė disponuoti turtu, jie manė, kad ši teisė, kaip turtas, jiems priklauso nuosavybes teise.

Remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu byloje N. prieš Lietuvą, pareiškėjai tvirtino, kad buvo pažeistos jų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

E. K., R. B., T. B., E. M., R. M., B. G., D. G., A. C., L. B., A. A., A. B., R. B., E. B., N. B., J. B. ir R. G. (administracinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškimą kitų pareiškime nurodytų asmenų vardu galėjo pasirašyti kiti asmenys (nėra pateikti asmenų gimimo datas bei giminystės ryšius patvirtinantys ar kiti įgaliojimus veikti patvirtinantys įrodymai)) pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo. Nurodyti asmenys su apeliaciniu skundu sutiko, prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Savo poziciją nurodyti asmenys iš esmės grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, apeliantai neįvardijo jokių konkrečių byloje kilusiam ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų pažeidimų, kurių, pasak jų, neįžvelgė pirmosios instancijos teismas. Apeliantų nuomonė dėl galimo diskriminavimo, palyginus su kitais asmenimis, kuriems valstybės garantijos buvo suteiktos ir įvykdytos kitu nei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu būdu, yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio, kadangi ji nėra pagrįsta jokiais teisiniais argumentais ir duomenimis, įrodančiais tokią aplinkybę, o yra paremta tik apeliantų samprotavimais apie aplinkybes, nulėmusias Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos valstybės garantijos rūšies pasirinkimą. Teigia, kad tai neįrodo atsakovo veiksmų neteisėtumo ar pareiškėjų teisių, nurodytų išduotuose valstybės garantiniuose dokumentuose, suvaržymo ar pažeidimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad valstybės garantija pagal valstybės garantiniuose dokumentuose apibrėžtą jos turinį visiems pareiškėjams buvo įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka: Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymus dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų suteikimo (išnuomojimo), kurių pagrindu pareiškėjams (buvusiems savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkams ir jų šeimų nariams) buvo išnuomoti atitinkami Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantys butai, kuriuos šiuo metu nuomojasi pareiškėjai, o Kauno miesto savivaldybės administracija kiekvieną mėnesį į nuompinigius įskaičiuoja pareiškėjų anksčiau nuomotų patalpų vertę, nurodytą su pareiškėjais sudarytų savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutarčių 8.4 punktuose.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantijos rūšį (įvykdymo būdą) pasirinko patys pareiškėjai, kaip ir visi kiti buvusiems savininkams grąžintinose gyvenamosiose patalpose gyvenę nuomininkai, turėję lygias galimybes laisvai apsispręsti, kurią iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų valstybės garantijų pasirinkti, įgyvendino šią teisę, pateikdami Kauno miesto savivaldybės administracijai nuomininkų ir jų šeimos narių užpildytus ir pasirašytus apklausos lapus dėl valstybės garantijos pasirinkimo, t. y. laisva valia pasirinko tuomet jiems labiausiai priimtiną valstybės garantijos rūšį. Laikotarpiu tarp valstybės garantinių dokumentų išdavimo ir juose nustatytų valstybės garantijų įvykdymo pareiškėjai buvo ne kartą informuojami apie teisės aktuose nustatytą galimybę pakeisti valstybės garantijos rūšį, kol ji nepradėta vykdyti, tačiau tokia teise jie nepasinaudojo. Pareiškėjai taip pat buvo išsamiai informuojami apie numatomą valstybės garantijų įvykdymo tvarką ir kitus garanto ir garantijų turėtojų veiksmus teisės į valstybės garantiją įgyvendinimo procese. Duomenų ar dokumentų, galinčių patvirtinti priešingas aplinkybes, t. y. tai, jog pareiškėjų turimos teisės buvo kaip nors suvaržytos dėl atsakovo galimai neteisėtų veiksmų, neužtikrinus jiems galimybės lygiai su kitais asmenimis laisvai pasirinkti valstybės garantijas, pareiškėjai teismui nepateikė.

Kauno miesto savivaldybės administracija mano, kad teismas teisingai nustatė, jog specialieji teisės aktai nenumato valstybės garantijų turėtojams reikalavimo teisės, kylančios iš suteiktos valstybės garantijos, įgyvendinti ją kitokiu būdu, nei numatyta pačioje valstybės garantijoje, o Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją pasirinkęs nuomininkas negali laisvai disponuoti valstybės lėšomis, kurios skiriamos jo pasirinktai valstybės garantijai įvykdyti. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savininkui grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų valstybės garantijų. Nuo nuomininkų pasirinktos valstybės garantijos rūšies tiesiogiai priklauso valstybės garantijos turėtojų teisių apimtis, o konkrečios valstybės garantijos rūšies pasirinkimas kartu apibrėžia ir pasirinktos valstybės garantijos vykdymo tvarką, kurios privalo laikytis ne tik valstybės garantijas vykdanti institucija, bet ir valstybės garantijos turėtojai. Be to, Kompensacijų įstatymas nenumato galimybės jau įvykdytą valstybės garantiją pakeisti į kitos rūšies valstybės garantiją (2005 m. gruodžio 23 d. Kompensacijų įstatymo 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas).

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra nurodytas vienintelis galimas tokiai valstybės garantijai vykdyti skiriamų lėšų panaudojimo tikslas – savivaldybės išnuomotų patalpų nuompinigiams dengti, o ne tam tikro dydžio piniginių lėšų skyrimas nuomininkui, todėl nuompinigiams dengti skirtos lėšos nėra ir netampa nuomininko turtu, kuriuo jis galėtų laisvai disponuoti savo nuožiūra, ir jokiam kitam tikslui negali būti panaudotos.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai patys, laisva valia pasirinko paminėtą garantiją – nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad nei Kompensacijų įstatyme, nei jo pagrindu sudarytose Nuomos sutartyse, kai pasirenkama Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta garantija, nėra įtvirtintų nuostatų, kurios leistų anksčiau nuomotų ir savininkui sugrąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio nepanaudotų nuompinigių sumą pripažinti nuomininkų ar jų mirties atveju jų įpėdinių nuosavybe. Mano, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos garantijos pagrindu apeliantams skirtų piniginių lėšų paskirtis yra dengti nuompinigius ir kad nėra pagrindo teigti, jog Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 8 dalies pagrindu pareiškėjams atsiranda teisė disponuoti pinginėmis lėšomis, kurias valstybė įsipareigojo įskaičiuoti į nuompinigius, ir kad ši teisė, kaip turtas, priklauso jiems nuosavybės teise.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo teigimu, apeliantų reikalavimas pripažinti šias lėšas jų nuosavybe iš esmės reiškia jų siekį pasirinktą kompensacijos būdą pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeisti į kitos rūšies garantiją, numatytą šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte, t. y. gauti kompensaciją piniginėmis lėšomis į garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą. Pažymi, kad Kompensacijų įstatyme nėra numatyta galimybė jau įvykdytą valstybės garantiją pakeisti į kitos rūšies valstybės garantiją, be to, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Momentas, nuo kurio laikoma, jog valstybės garantija įvykdyta, nustatytas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 13 dalyje, pagal kurią valstybės garantija savininkui laikoma įvykdyta nuo gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui ir perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, o šio straipsnio 12 dalis nustato, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Kadangi dalis piniginių lėšų, nurodytų su pareiškėjais sudarytų Nuomos sutarčių 8.4 punktuose, jau yra tikslingai panaudotos nuompinigiams dengti, valstybė savo įsipareigojimus garantijos turėtojams yra įvykdžiusi.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl ne savo valia pasirinkto garantijos būdo, nekokybiškų butų, konstitucinio asmenų lygybės principo neužtikinimo, diskriminuojančių sąlygų, palyginus su kitais asmenimis, kuriems garantija buvo suteikta kitu nei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu būdu, neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjai neginčijo jiems išduotų garantinių dokumentų. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje N. prieš Lietuvą nėra aktualus nagrinėjant šią administracinę bylą, kadangi bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Pareiškėja A. G. atsiliepime nurodo, kad atsisako dalyvauti apeliaciniame procese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl valstybės garantijų sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkams ir nuomininkams, kurie gyvena piliečiams bei religinėms bendruomenėms ir bendrijoms grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyvendinimo tvarkos bei sąlygų.

Valstybės garantijų nuomininkams ir savininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, valstybės garantijų turėtojų teises ir pareigas bei lengvatas reglamentuoja Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793.

Kompensacijų įstatymo redakcijų, galiojusių valstybinės garantijos būdų pasirinkimo metu, 9 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad savivaldybės vykdomoji institucija savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija). Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyti galimi garantijoje nustatyti įsipareigojimai, o 3 dalis numatė, kad piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų, bei apibrėžiama pasirinkimo išreiškimo tvarka, t. y., kad savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės vykdomosios institucijos pranešimo gavimo dienos. Jeigu nuomininkai per šį laiką nepareiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, išduodama šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą, valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką bus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę.

Valstybės garantija nuomininkui apibrėžiama Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią valstybės garantija nuomininkui – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (garantijos turėtojams) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad valstybės garantija yra dokumentas, kurio pagrindu tiek garantas, tiek garantijos turėtojai įgyja tam tikras abipuses teises ir pareigas. Valstybės, kaip garanto, pareigų apimtis garantijos turėtojų atžvilgiu priklauso nuo garantijos rūšies. Konkrečios valstybės garantijos rūšies pasirinkimas apibrėžia ir jos vykdymo tvarką, kurios privalo laikytis ne tik valstybės garantijas vykdanti institucija, bet ir valstybės garantijos turėtojai.

Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai ir tretieji suinteresuoti asmenys yra savivaldybės gyvenamųjų namų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomininkai (taip pat ir jų teisių perėmėjai) bei jų šeimos nariai (I t, b. l. 10–89, 106–120, 124). Šie butai asmenims, kaip valstybės garantijų turėtojams, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turėjo būti išnuomotos kitos valstybės ar savavaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, buvo išnuomoti 2009 m. kovo–gegužės, ir rugsėjo mėnesiais bei 2013 m. lapkričio mėnesį (I t, b. l. 10–89), remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. kovo 26 d. įsakymais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (I t, b. l. 90–105). Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutarčių 8.4 punktuose yra nurodytos buvusių gyvenamųjų patalpų vertės, ir pažymėta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčiai bus padengiami iš lėšų, skirtų valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti, kol bus išskaičiuotos visos nuomotų savininkui grąžintų patalpų rinkos vertės.

Kauno miesto savivaldybės administracijos kartu su atsiliepimu pateikti V. T. Š., A. G. (iki 2004 m. birželio 18 d. A. B.), D. G., A. A., V. V., E. K., E. N., O. J., J. B., A. C., P. M., J. Č., Z. M., S. V. C. ir K. G. apklausos lapai dėl valstybės garantijos pasirinkimo ir prašymai dėl pasirinktos valstybės garantijos pakeitimo patvirtina, kad jie ir jų teisių perėmėjai bei šeimos nariai vietoje nuomojamų gyvenamųjų patalpų pasirinko valstybės garantijas, kad jiems ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. būtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertes. Atsižvelgiant į šiuos pasirinkimus, asmenims buvo išduoti valstybės garantiniai dokumentai, kuriais buvo įsipareigota valstybės garantijos turėtojams ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertes (prie administracinės bylos pridėto segtuvo dokumentai).

Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai pasirinko Kompensacijų įstatymo 2 straipsnio 5 punkte nustatytą valstybės garantiją – nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, ir tai patvirtino savo parašais. Šių aplinkybių pareiškėjai neginčija, tačiau tvirtina, kad nurodytas valstybės garantijas pasirinko ne savo noru, o dėl to, kad nebuvo kitos išeities. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjų teiginiu nesutinka. Apklausos lapų dėl valstybės garantijos pasirinkimo turinys patvirtina, kad asmenims buvo siūloma pasirinkti vieną iš penkių, o P. M. – net vieną iš šešių valstybės garantijų rūšių. Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, verčiant pasirinkti konkretų valstybės garantijos būdą, nenustatyta. Taigi, pareiškėjai turėjo galimybę pasirinkti bet kurį vieną iš apklausos lapuose dėl valstybės garantijos pasirinkimo nurodytą valstybės garantijos rūšį ir jie pasirinko tą valstybės garantijos rūšį, kuri jiems tuo metu atrodė geriausia. Tai, kad asmenims netiko nei vienas iš teisės aktuose nustatytų valstybės garantijos rūšių, nesudaro pagrindo išvadai, kad konkreti valstybės garantijos rūšis nebuvo pasirinkta laisva valia. Atkreiptinas dėmesys, kad jiems išduotuose garantiniuose dokumentuose užfiksuotos nuomininkų, gyvenančių savininkams natūra grąžinamuose namuose, jų dalyse, butuose, gyvenamųjų patalpų rinkos vertės, Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymų dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo valstybės garantinio dokumento turėtojui bei Nuomos sutarčių pareiškėjai neginčijo, todėl darytina išvada, kad asmenys nemanė, jog jų teisės yra pažeidžiamos. Dėl konkretaus valstybės garantijos būdo pasirinkimo asmenims kilusios pasekmės nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes suteiktos garantijos turinys apibrėžtas įstatymu, ir nesant teisinio pagrindo, negali būti keičiama pareiškėjų pasirinkta valstybės garantijos rūšis ir jiems išmokėtos piniginės lėšos, kurias valstybė įsipareigojo įskaičiuoti į nuompinigius.

Nors pareiškėjai teigė, kad naujas gyvenamąsias patalpas pasirinko dėl Kauno miesto savivaldybės darbuotojų klaidinimo ir vertimo paskubomis pasirašyti Nuomos sutartis, tačiau šių aplinkybių bei neteisėto poveikio pasirinkimui (t. y. kad dėl klaidinimo ir daromo spaudimo asmenys negalėjo pasirinkti kito savo elgesio varianto) nepagrindė. Pareiškėjai taip pat nepagrindė, kad jie yra diskriminuojami kitų, savo valia tokią pačią ar kitą valstybės garantijos rūšį pasirinkusių asmenų atžvilgiu, nes pareiškėjų argumentai nėra susiję su jų padėties, lyginant ją su kitų Kompensacijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir / ar kituose punktuose nustatytą valstybės garantijos rūšį pasirinkusių asmenų padėtimi, skirtumais garantijos pasirinkimo metu. Pareiškėjai neįrodinėjo aplinkybių, kad jų garantijos pasirinkimui buvo taikomi kokybiškai kiti kriterijai negu asmenims, esantiems tokioje pačioje ir / ar labai panašioje teisinėje padėtyje tokiomis pačiomis ir / ar labai panašiomis sąlygomis.

Asmenims laisva valia pasirinkus konkrečią valstybės garantijos rūšį, jos vykdymas kitokiu, pagal garantijos turinį nenumatytu būdu, pažeistų valstybės garantijų turėtojų teises ir imperatyvias specialiųjų viešosios teisės aktų nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad 2005 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Kompensacijų įstatymo 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. X-482. Šio įstatymo 4 straipsnio „Baigiamosios nuostatos“ 3 punkte buvo nustatyta, kad išduotos ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nepradėtos vykdyti Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytos valstybės garantijos jų turėtojų prašymu gali būti pakeičiamos į to paties straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytą valstybės garantiją, o įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 6 punktuose nurodytos valstybės garantijos – į to paties straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą valstybės garantiją. Taigi, galimybė pakeisti valstybės garantiją buvo siejama su jos vykdymu ir galėjo būti pakeista tik jeigu nebuvo pradėta vykdyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-1148/2013, išaiškino, kad tuo atveju, kai nuomininkas pasirenka Kompensacijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją, šios garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai sudaroma valstybei ar savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su sąlyga, kad į nuompinigius bus įskaičiuojama nuomotų patalpų vertė. Tokią teisės aiškinimo taisyklę formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2013).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sudarius Nuomos sutartis, valstybės garantijos buvo įvykdytos, todėl garantijos nebegali būti keičiamos. Kompensacijų įstatyme nėra įtvirtintų nuostatų, kurios leistų anksčiau nuomotų ir savininkui sugrąžintų gyvenamųjų patalpų vertės dydžio nepanaudotų nuompinigių sumą perduoti nuomininko ar jo mirties atveju jo įpėdinių nuosavybėn. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas valstybės garantijai vykdyti skiriamų lėšų panaudojimo tikslas yra savivaldybės išnuomotų patalpų nuompinigiams dengti, o ne piniginių lėšų skyrimas nuomininkams, todėl šios lėšos negali būti laikomos nuomininko nuosavybe ir asmenys neturi teisės savo nuožiūra jomis disponuoti. Ginčo dėl to, kad dalis piniginių lėšų, nurodytų Nuomos sutarčių 8.4 punktuose, yra panaudotos nuompinigiams dengti, nėra, o tai reiškia, kad atsakovas tinkamai vykdo savo pareigas. Priešingai nei teigia pareiškėjai, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 8 dalis, nustatanti, kad garantijos turėtojai turi teisę reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, perleisti kitiems asmenims, nesudaro pagrindo anksčiau nuomotų patalpų vertės dydžio pinigines lėšas pripažinti turtu, asmenims priklausančiu nuosavybės teise. Nuomininkas yra ne atitinkamų lėšų, o valstybės garantijos ir iš jos atsirandančių reikalavimo teisių turėtojas. Konstatavus, kad nurodytos lėšos, skirtos nuompinigiams dengti, negali būti laikomos asmenų nuosavybe, nėra pagrindo remtis Europos Žmogaus teisių Teismo byloje N. prieš Lietuvą (prašymo Nr. (duomenys neskelbtini)) pateiktais išaiškinimais, susijusiais su teise į nuosavybės apsaugą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei aktualią teismų praktiką, procesinės teisės normų nepažeidė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. T. Š., D. Z., J. Z., Ž. Z., A. Z., D. G., S. G. (S. G.), R. G., M. B., V. G. (V. G.) ir M. C. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Dainius Raižys Virginija Volskienė