f4bed592-b836-4d3f-9151-9eba38c3bae2 · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Vytautas NorkūnasTeisėja V. P.                                                        Baudž. byla Nr. 1A-670-72/2011                                                                                           Teisminio proceso Nr. 1-15-3-00011-2010-5                                                                             Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.;

                                                             (S)                                                                                         PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS                                                      N U T A R T I S                                    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                                            2010 m.                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija                                                     2011 m. spalio 6 d.

                                                              Panevėžys                                                                                                                                               1.2.14.5.3;2.4.8.   Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant išteisintajam V.

I., gynėjui advokatui Alfonsui MaÅ¡alui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal iÅ¡teisintojo V. I. ir nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. pagal LR BK 154 str. 1 d. ir BK 154 str. 2 d. iÅ¡teisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. J. ir R. K. civiliniai ieÅ¡kiniai V. I. dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Priteista iÅ¡ V. J. ir R. K. po 700 Lt V. I. už advokato pagalbÄ .            Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :  V. I. buvo perduotas teismui pagal LR BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d., bet iÅ¡teisintas dėl to, kad 2010-05-29 23.03 val. jis paskambino telefonu į Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK ir paskleidė tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , kad pas S. L. P. k., Biržų r., neblaivÅ«s policininkai V. J. ir R. K. daro kratas, savivaliauja.

Taip apÅ¡meiždamas V. J. ir R. K., paskleidė tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ ir taip juos pažemino ir pakirto pasitikėjimÄ policijos pareigÅ«nais. Taip pat, 2010-06-03 pareiÅ¡kime Panevėžio VPK, reg. Nr. 50-AP-265 teigdamas, kad policijos pareigÅ«nai, tirdami pareiÅ¡kimÄ dėl 5 maišų miltų vagystės iÅ¡ Å«kininko V. S., dirbo pagal privačius užsakymus ir jų veikla nesuderinama su tarnybos interesais, paskleidė tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ ir taip pažemino policijos autoritetÄ bei tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , 2010-08-03 per visuomenės informavimo priemones – laikraÅ¡tyje „Šiaurės rytai“ Nr. 85 (1511), straipsnyje „Galingųjų taikiklyje neįgalus beraÅ¡tis“ (2) paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, kad policininkai V.

J. ir R. K. „dirbo pagal privačius užsakymus, pažeisdami įstatymus“, taip apšmeižė V. J. ir R. K..  Apeliaciniu skundu nukentėjusieji V. J. ir R. K. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2011-06-03 nuosprendį ir V. I. pripažinti kaltu pagal LR BK 154 str. 1 ir BK 154 str. 2 d. bei tenkinti jų civilinius ieškinius. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir netinkamo surinktų įrodymų įvertinimo. Mano, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad V.

I. tyčia, turėdamas tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , 2010-05-29 23.03 val., savo iniciatyva skambino į policijos komisariatÄ skleisdamas tikrovės neatitinkančias žinias, kad jie yra neblaivÅ«s ir savivaliauja. Taip pat jis tyčia, siekdamas juos, kaip policijos pareigÅ«nus, pažeminti ir sumenkinti jų autoritetÄ , 2010-08-03 laikraÅ¡tyje „Šiaurės rytai“ paskleidė tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , kad jie „dirbo pagal privačius užsakymus, pažeisdami įstatymus“. Liudytoja R.

P. nurodė, kad straipsnis buvo paraÅ¡ytas pagal V. I. suteiktÄ informacijÄ . Jis, R. K., tÄ dienÄ nedirbo, nei V. I., nei kiti apklausti liudytojai jo nematė. Mano, kad V. I. į Biržų r. PK ir visuomenės informavimo priemones kreipėsi, kad juos kaip policijos pareigÅ«nus pažemintų, o ne norėdamas sÄ Å¾iningai praneÅ¡ti apie teisės pažeidimus. V. I. kaltė yra įrodyta liudytojų parodymais ir bylos raÅ¡ytine medžiaga.Apeliaciniu skundu iÅ¡teisintasis V. I. praÅ¡o pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo 2011-06-03 nuosprendį ir iÅ¡ V.

J. bei R. K. priteisti jam po 1200 Lt už advokato pagalbÄ . Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad jo gynėjas yra 9 metus advokato praktika besiverčiantis teisininkas, dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 4 val. 30 min., kad jis vyko iÅ¡ Panevėžio į Biržus susipažinti su byla, kad 4 val. skyrė gynybos palaikymo pasiruoÅ¡imui, mano, jog protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijui neprieÅ¡tarauja bei nelaikytina aiÅ¡kiai per didelė 2400 Lt suma, sumokėta advokatui. IÅ¡ teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimas užtruko ilgÄ laikÄ , bylinėjimosi iÅ¡laidos pagrįstos raÅ¡ytiniais įrodymais, todėl mano, kad nuosprendžio dalis, kuria iÅ¡ V.

J. ir R. K. jam buvo priteistos atstovavimo iÅ¡laidos keistina ir iÅ¡ minėtų asmenų priteistinos jo visos turėtos atstovavimo iÅ¡laidos – 2400 Lt už advokato pagalbÄ atstovaujant teisme. Teismo posėdyje nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka iÅ¡teisintasis bei pastarojo gynėjas praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti.            IÅ¡teisintojo V. I. ir nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. apeliaciniai skundai atmetami.IÅ¡nagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamÄ jÄ bylÄ bei skundžiamÄ teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas, aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Spręsdamas V. I. kaltės klausimÄ , pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir V. I. dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų pagal BK 154 str. 1 d. ir BK 154 str. 2 d. iÅ¡teisino.Nukentėjusieji V. J. ir R. K. apeliaciniu skundu iÅ¡ esmės ginčija įrodymų vertinimÄ ir netinkamÄ baudžiamojo įstatymo taikymÄ . Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – iÅ¡imtinė teismo teisė ir pareiga.

Pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mę bylai iÅ¡spręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimÄ visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d.

Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįsta iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Å ios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieÅ¡ kitus įrodymus – jie turi bÅ«ti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti, visetÄ .

Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamÄ veikÄ , nustatyti jo kaltę bei iÅ¡spręsti kitus kiekvienai bylai reikÅ¡mingus klausimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ , apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ . Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismÄ savo iÅ¡vadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikÅ¡mę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ . Teismas nuosprendį grindė teisme iÅ¡tirtais įrodymais, jį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Faktiniai duomenys, kaip įrodymų Å¡altinis, gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismo padarytos iÅ¡vados pilnai atitinka bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo iÅ¡tirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis iÅ¡vadomis, su jomis visiÅ¡kai sutinka. Tuo tarpu apeliantų V. J. ir R. K. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimÄ yra subjektyvÅ«s ir nepaneigia teismo iÅ¡vadų Å¡iuo klausimu. BK 154 str. 1 d. numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitÄ Å¾mogų tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , galinčiÄ paniekinti ar pažeminti tÄ asmenį arba pakirsti pasitikėjimÄ juo.

Å meižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyviÄ , visuomenės akyse asmenį diskredituojančiÄ informacijÄ . Å io straipsnio 2 dalyje nurodyti Å¡meižimÄ kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens Å¡meižimas neva Å¡is padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimÄ . BÅ«tinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitÄ Å¾mogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimÄ juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobÅ«džio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui.

Galimi įvairÅ«s informacijos perdavimo bÅ«dai: žodinis, raÅ¡ytinis, panaudojant spaudÄ ir kt. Nustatant Å¡meižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informacijÄ nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobÅ«džio informacijos paskleidimÄ galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. BendrÄ ja prasme informacija reiÅ¡kia žiniÄ , t. y. konstatavimÄ faktų ir duomenų apie reiÅ¡kinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali bÅ«ti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas.

Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiÅ«ris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikÅ¡ta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančiÄ ir kito žmogaus garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ ar niekinančiÄ informacijÄ skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia.

Tai reiÅ¡kia, kad kaltininkas suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitÄ asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimÄ juo. Kiekvienu atveju bÅ«tina nustatyti, ar informacijÄ paskleidęs asmuo dėl skleidžiamų duomenų tikrumo sÄ Å¾iningai klydo, ar siekė apÅ¡meižti kitÄ Å¾mogų. Liudytojų J. V. ir V. M. parodymais bei byloje esančiu Panevėžio apskrities VPK Biržų r.

PK telefoninio pokalbio įrašu nustatyta, kad V. I. 2010-05-29 23.03 val. skambino į Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK budėtojų dalį ir pranešė, kad neblaivūs pareigūnai V. J. ir R. K. daro kratas, savivaliauja. To iš esmės neneigia ir pats išteisintasis V. I., tik jo paaiškinimu, jis tai galėjo ne konkrečiai nurodyti, o policijos pareigūno V. M. paklausti, ar V. J. buvo blaivus. Tačiau išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad V. I. objektyviai negalėjo nustatyti, kad jo policijos budėtojui pranešta informacija neatitinka tikrovės. Kaip teisiamojo posėdžio metu paaiškino išteisintasis V.

I., jam paskambinusi J. V. pranešė, kad pas jo kitoje baudžiamojoje byloje atstovaujamÄ jį S. L., kuris bylos duomenimis yra neįgalus nuo vaikystės bei neraÅ¡tingas, atvykę policijos pareigÅ«nai atlieka kratÄ ir reikalauja pasiraÅ¡yti kažkokius lapus. Po minėto skambučio nuvažiavo pas S. L. į namus, kuris jam (V. I.) papasakojo, kad į sodybÄ atvykę nukentėjusieji ieÅ¡kojo pavogtų miltų, prašė atidaryti daržinę, Å«kinius pastatus. Pats asmeniÅ¡kai bendravo su tuo metu pas S. L. buvusiu policijos pareigÅ«nu V.

J., kuris paaiÅ¡kino, kad dėl miltų vagystės yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau pas S. L. daryti kratos jis neketina. Kartu su V. J. buvo pareigÅ«nė V. V.. Policijos pareigÅ«no R. K. jis asmeniÅ¡kai nematė, tačiau S. L. jam sakė, kad buvo atvažiavęs ir R. K.. V. I. paaiÅ¡kinimu, iÅ¡važiavus V. J., J. V. jo paklausė, ar jam (V. I.) nepasirodė, jog V. J. yra neblaivus. J. V. atsakė, kad alkoholio kvapo jis nejautė. Netrukus į sodybÄ atvykęs J. M. taip pat pareiÅ¡kė, kad pusiaukelėje kalbėjo su pareigÅ«nais ir V.

J. jam pasirodė neblaivus. Kad policijos pareigÅ«nas V. J. jiems pasirodė neblaivus, teisiamojo posėdžio metu parodė ir liudytojai J. V. bei J. M.. Atsižvelgęs į tokius iÅ¡teisintojo bei liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad įtarimų, jog V. J. gali bÅ«ti neblaivus, turėjo ir kiti asmenys. Be to, bylos įrodymais nustatyta, kad tuoj po V. I. skambučio policijos budėtojui, tÄ pačiÄ informacijÄ liudytoja J. V. pranešė ir policijos komisarui E. Å ..

Policijos komisarui E. Å . nurodžius, tÄ vakarÄ policijos pareigÅ«nas V. J. medicinos įstaigoje pasitikrino blaivumÄ ir buvo nustatyta, kad iÅ¡teisintojo V. I. praneÅ¡imas apie neblaivų V. J. nepasitvirtino, o R. K. įvykio dienÄ visai nedirbo, jam buvo iÅ¡eiginė diena. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad V. I. turėjo teisę kreiptis į teisėsaugos įstaigÄ , siekdamas apginti savo atstovaujamo S. L. pažeistas teises. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad iÅ¡teisintasis V.

I. informacijÄ apie policijos pareigÅ«nus V. J. ir R. K. gavo iÅ¡ kitų asmenų ir kaip pats teisiamojo posėdžio metu paaiÅ¡kino, gautÄ informacijÄ suvokė kaip patikimÄ ir neabejojo jos tikrumu. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad paskambinęs kompetentingai institucijai V. I. iÅ¡reiÅ¡kė savo nuomonę apie jam kitų asmenų pateiktus faktus, kuriuos jis suprato kaip teisingus ir siekė gauti iÅ¡ kompetentingos institucijos policijos pareigÅ«nų veiksmų įvertinimÄ . TÄ patvirtina ir kiti sekę iÅ¡teisintojo V.

I. veiksmai, t. y. jis praėjus 5 dienoms kreipėsi su pareiÅ¡kimu į teisėsaugos įstaigÄ praÅ¡ydamas atlikti tyrimÄ ir įvertinti jo atstovaujamo S. L. namo kieme buvusių policijos pareigÅ«nų veiksmų teisėtumÄ . Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė, kad savo skambučiu policijos budėtojui iÅ¡teisintasis V. I. norėjo paskleisti informacijÄ , galinčiÄ pažeminti bei apÅ¡meižti nukentėjusiuosius V. J. bei R. K.. Be to, sÄ Å¾iningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo, teisės ir pareigos praneÅ¡ti apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus įgyvendinimas nelaikytinas asmens garbę ir orumÄ Å¾eminančių žinių paskleidimu.

Nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, kad iÅ¡teisintasis V. I., pats objektyviai negalėdamas patikrinti, ar iÅ¡ kitų asmenų gauta informacija atitinka tikrovę, kreipėsi į kompetentingÄ institucijÄ , sÄ Å¾iningai norėdamas praneÅ¡ti apie jo atstovaujamojo S. L. pažeistas teises bei gauti policijos pareigÅ«nų veiksmų įvertinimÄ . Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 str. 1 d. numatytų nusikalstamos veikos požymių, V.

I. pagrįstai iÅ¡teisintas kaip nepadaręs Å¡ios nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. I. pagrįstai iÅ¡teisintas ir kaip nepadaręs LR BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos. Byloje nustatyta, kad iÅ¡teisintasis V. I. 2010-06-03 kreipėsi su pareiÅ¡kimu į Panevėžio apskrities VPK Biržų r. PK, kuriame nurodė, kad policijos pareigÅ«nai V. J. ir R. K. dirba pagal privačius užsakymus, jų veikla nesuderinama su tarnybos interesais, jie pažemino policijos autoritetÄ .

IÅ¡teisintasis V. I., kreipdamasis į policijÄ dėl tų pačių įvykių jo ginamojo S. L. namų kieme, prašė atlikti tyrimÄ dėl pareigÅ«nų veiksmų teisėtumo. Po dviejų mėnesių, t. y. 2010-08-03, tokia pat kaip pareiÅ¡kime nurodyta informacija, buvo iÅ¡spausdinta laikraÅ¡tyje „Šiaurės rytai“. Teisiamojo posėdžio metu V. I. paaiÅ¡kino, kad jis privalėjo ginti savo atstovaujamo teises, todėl ir kreipėsi į vidaus tyrimo tarnybÄ dėl S. L. namo kieme buvusių policijos pareigÅ«nų veiksmų įvertinimo.

Duomenis pateikė pagal S. L. parodymus, kuriais jis neturėjo pagrindo netikėti. Straipsnio laikraÅ¡tyje jis neužsakė, o tiesiog iÅ¡reiÅ¡kė savo nuomonę, jog policijos pareigÅ«nai dirba pagal privačius užsakymus, pažeisdami įstatymus. LaikraÅ¡tyje iÅ¡reikÅ¡damas savo nuomonę nenurodė konkrečių policijos pareigÅ«nų pavardžių. Korespondentė jo atsakymus tik konspektavo, jokio įraÅ¡o nedarė. Kaip liudytoja apklausta straipsnio autorė R. P. parodė, kad dėl minėto įvykio buvo iÅ¡spausdintas ne vienas straipsnis, Å¡ioje byloje minimas straipsnis buvo tik ankstesnių publikacijų tÄ sa.

Ji atliko žurnalistinį tyrimÄ , kurio metu apklausė keletÄ Å¾monių, tarp jų ir S. L. bei V. I.. Straipsniu ji norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad policijos pareigÅ«nai, apsilankę pas nemokantį nei skaityti, nei raÅ¡yti S. L., pateikė jam pasiraÅ¡yti dokumentus. V. I. jai minėjo, jog su pareiÅ¡kimu kreipėsi į vidaus tyrimo tarnybÄ , jo pareiÅ¡kime, raÅ¡ytame tarnybai, buvo minimos pareigÅ«nų pavardės. Jas minėjo ir pats V. I.. V. I. iÅ¡reiÅ¡kė savo nuomonę dėl pareigÅ«nų elgesio.

Straipsnio pavadinimÄ sugalvojo ji pati. V. J. buvo redakcijoje, tačiau neprašė raÅ¡yti paneigimo. IÅ¡ laikraščio „Šiaurės rytai“ 2010-08-03 straipsnio „Galingųjų taikiklyje – neįgalus beraÅ¡tis“ matyti, kad 4 laikraščio puslapyje yra frazė „..... policininkai dirbo pagal privačius užsakymus, pažeisdami įstatymus“. Taigi iÅ¡ aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad straipsnis buvo paraÅ¡ytas remiantis informacija, gauta ne tik iÅ¡ S. L. bei iÅ¡teisintojo V.

I., bet ir iš kitų asmenų. Nei išteisintasis V. I., nei liudytoja R. P. neparodė, kad straipsniu buvo siekiama paniekinti, pažeminti policijos pareigūnus ar juos viešai apšmeižti. Kaip tik straipsnio autorė parodė, kad straipsniu ji norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai, apsilankę pas nemokantį nei skaityti, nei rašyti S. L., pateikė jam pasirašyti dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė, kad straipsnyje esanti informacija būtų šmeižianti ir atitiktų baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę vieÅ¡ai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigÅ«nų veiklÄ . PareigÅ«no, kuris pagal savo pareigas ir įgalinimus privalo atskleisti įstatymų pažeidimus, imtis priemonių juos iÅ¡aiÅ¡kinti, juo labiau – pats nepriekaiÅ¡tingai laikytis įstatymų, poelgių vertinimo kriterijai yra aukÅ¡tesni, taigi ir kritikos toleravimo laipsnis – aukÅ¡tesnis nei privataus asmens. IÅ¡teisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad policijos pareigÅ«nai yra vieÅ¡i asmenys, todėl jie turėtų bÅ«ti pakantesni dėl jų atžvilgiu skelbiamos, nors ir ne visiÅ¡kai tikslios informacijos ar nuomonės. Taip pat apylinkės teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad nukentėjusieji Å¡ioje situacijoje galėjo pasirinkti ir kitus, ne tik baudžiamojo įstatymo numatytus gynimo bÅ«dus.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nei vienas iš pareigūnų neprašė straipsnio paneigti. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 str. 2 d. numatytų nusikalstamos veikos požymių, V. I. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos.Pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius nenagrinėtus, kadangi V. I. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčių veikų, yra pagrįstas, nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių klausimai skundžiamu nuosprendžiu išnagrinėti teisingai.

LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieÅ¡kinys turi bÅ«ti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusieji turi teisę pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka. Todėl apeliantų praÅ¡ymai dėl neturtinės žalos iÅ¡ iÅ¡teisintojo V. I. priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.IÅ¡teisintasis V. I. apeliaciniu skundu ginčija teismo nuosprendžio dalį, kuria iÅ¡ dalies tenkintas jo praÅ¡ymas dėl iÅ¡laidų, sumokėtų gynėjui R.

V., atlyginimo priteisimo iÅ¡ nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. (iÅ¡ kiekvieno priteista po 700 Lt) ir praÅ¡o priteisti jo visas turėtos atstovavimo iÅ¡laidas – 2400 Lt už advokato pagalbÄ atstovaujant teisme. Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai kaltinamasis iÅ¡teisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiÅ¡kimÄ , teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso iÅ¡laidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiÅ¡kimÄ buvo pradėtas procesas.

Taigi Å¡i nuostata nėra imperatyvi, teismui yra palikta diskrecijos teisė. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad per pusę sumažindamas iÅ¡teisintojo V. I. turėtas iÅ¡laidas už advokato pagalbÄ atstovaujant teisme, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias savo apeliaciniame skunde nurodo iÅ¡teisintasis, t. y. į privataus kaltinimo bylos sudėtingumÄ , į teisinės pagalbos teikimo trukmę, į V. I. sumokėtÄ pinigų sumÄ advokatui bei protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijus.

Atsižvelgusi į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes ir siekdama abiejų pusių interesų pusiausvyros, kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo keisti teismo sprendimo dėl proceso iÅ¡laidų priteisimo, remdamasi tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo. Tenkinti iÅ¡teisintojo V. I. praÅ¡ymÄ nėra pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė :

Nukentėjusiųjų V. J. ir R. K. bei išteisintojo V. I. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                        Nijolė Sušinskienė Teisėjai                                                                                                              Ričardas Gilys                                                                                                                             Algirdas Gaputis                                                                             Vytautas NorkūnasAlgirdas Gaputis