2017-11-20 Nr. AB-21485-3-61-3-01025-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2791-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01025-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kamerose nebuvo vėdinimo sistemos, todėl trūko oro, tvyrojo blogas kvapas. Pasivaikščioti buvo vedamas į maždaug 8 kv. m pločio kiemelius, todėl trūko vietos judėti, stogeliai buvo per maži pasislėpti nuo lietaus. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmeninis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o tai sukėlė neigiamą įtaką jo sveikatai. Kalėdamas nurodytomis sąlygomis pareiškėjas patyrė ne tik neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, bet sutriko miegas, išsivystė gastritas, atsirado kitų sveikatos sutrikimų. Pagal teismų praktiką, pareiškėjo patirti išgyvenimai atitinka neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Manė, kad į teismą jis kreipėsi nepraleidęs jokių terminų, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) jų nenustato.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 1,68 Eur išlaidas, kurias patyrė teikdamas teismui su ginču susijusią medžiagą.

4. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2016 m. kovo 14 d., todėl daliai pareiškėjo reikalavimų taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Manė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas gali neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų vėdinimas per langus atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas yra nuo 17 iki 37 kv. m, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra visiškai nepagrįsti. Pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka teisės aktų reikalavimus, yra tvarkomi ir prižiūrimi. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo N. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 590 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas spręsdamas atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, atsižvelgė į CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertino pareiškėjo skundo reikalavimus, t. y. pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kilusią nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., bei aplinkybę, kad skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. kovo 8 d.

7. Sprendė, jog visą nurodytą kalinimo laikotarpį pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog yra kalinamas antisanitarinėmis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, be to, jis nepateikė įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės ieškinio senaties terminui atnaujinti. Todėl, įvertinęs tai, kad dėl dalies skundo reikalavimo pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nenustatęs pagrindo jį atnaujinti, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. kovo 6 d., atmestina kaip nepagrįsta.

8. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, į HN 76:2010 reikalavimus, į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

9. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. gegužės 15 d.) Lukiškių TI-K iš viso praleido 69 dienas, jis buvo kalinamas įvairiose kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Taip pat nustatė, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (69 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 10 dienų. Likusias 59 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

10. Pažymėjo, jog tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus ir įstaigos perpildymo neturėjo galimybių pareiškėjo perkelti į kamerą, kurioje būtų užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, nepaneigia fakto, kad 59 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, per langus vėdintis sudėtinga ar neįmanoma, todėl tvyrojo blogas kvapas, trūko oro, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, į atsakovo pateiktą informaciją dėl langų tinkamumo vėdinimui bei į Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimo aktų turinį, patvirtinantį, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Konstatavo, kad tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus ir pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu atmetė.

12. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus, dėl jo laikymo kartu su rūkančiais, konstatavęs, kad duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų, o Lukiškių TI-K administracija būtų atsisakiusi šį prašymą tenkinti, pareiškėjas nepateikė. Lukiškių TI-K pateikta 2016 m. kovo 30 d. pažyma Nr. 24-3278 patvirtinta, kad į įstaigos administraciją dėl laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų pareiškėjas nesikreipė. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad negali būti konstatuota, jog, laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenis, būtų pažeisti HN 76:2010 ar kitų teisės aktų reikalavimai.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog pasivaikščiojimų kiemeliai buvo perpildyti ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 18.4 punkto reikalavimus, į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18, 19 ir 21 punktų reikalavimus.

14. Teismas nustatė, kad pateikti Lukiškių TI-K duomenys patvirtina, jog pasivaikščiojimo kiemelių plotas yra nuo 17 iki 37 kv. m, todėl pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo 8 kv. m ploto, kaip ir kitus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl per mažo stogelio, nešvaros pasivaikščiojimo kiemeliuose, atmetė kaip nepagrįstus.

15. Atsižvelgdamas į EŽTT praktiką bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų, konstatuojant Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą, bei į LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

16. Įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl jo patirtų tam tikrų fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, įtampos, streso, sveikatos sutrikimų bei pareiškėjo sveikatos istorija, o taip pat atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, teismas konstatavo, kad nebuvo padaryta negrįžtama žala jo sveikatai.

17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 59 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl žalos pareiškėjo sveikatai, konstatavo, kad N. L. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, bei vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 590 Eur suma neturtinei žalai atlyginti ir šią sumą laikė adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis, t. y. per LITEKO EPP. Vadinasi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių kopijų, už kurias galėtų reikalauti atlyginti patirtas išlaidas.

III. 19. Pareiškėjas N. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

20. Apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes jis priimtas neatsižvelgus į faktų ir aplinkybių visumą, priteista suma yra per maža.

21. Pažymi, kad valstybė yra įsipareigojusi besąlygiškai laikytis Konvencijos nuostatų ir jokios aplinkybės valstybės nuo atsakomybės atleisti negali.

22. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

24. Pažymi, kad teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Jis savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

25. Mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmą sąlygos, o pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 590 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neatsižvelgęs į faktų ir aplinkybių visumą, ir priteisė per mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

31. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo reikalavimams pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį, todėl nagrinėjamoje byloje teismas sprendė dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. gegužės 15 d., pagrįstumo.

32. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo, jų nekartoja ir plačiau tuo klausimu nepasisako.

33. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K 59 dienas buvo laikomas, pažeidžiant jo teisę į minimalų kameros plotą. Teisėjų kolegija patikrinusi bylos duomenis (b. l. 21–29) patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 46 dienas. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

35. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja.

36. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

37. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

38. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

39. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

40. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

41. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

42. Įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Lukiškių TI-K, atsižvelgdama į jų trukmę (46 paros), atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas taikė per didelį nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį – 590 Eur. Tačiau, teisėjų kolegija šiuo atveju, atsižvelgusi į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kuris reiškia, kad skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, priteistos sumos nekeičia.

43. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė