2025-12-03 Nr. AB-21390-3-61-3-03454-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2674-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03454-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas): 2025 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 25S133874, kuriuo atsakovas nepakeitė pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2025 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 25S135188, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 2); bei 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S155737, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 m.) nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 m.) (toliau – ir Sprendimas 3; toliau kartu – ir Sprendimai), taip pat įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2025 m. vasario 13 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Skundžiami Sprendimai priimti konstatavus, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikai dėl darbo patirties Rusijos propagandinėse žiniasklaidos priemonėse („Sputnik“,), kurios (informacijos) nenurodė atsakovo klausimyne; socialiniuose tinkluose skleidė informaciją, rodančią pritarimą Rusijos karinei agresijai; bei periodiškai vyksta į Baltarusiją.

2.2. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vedė Lietuvos Respublikos pilietę ir nuo 2004 m. gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi, o nuo 2010 m. – leidimą nuolat gyventi, kuris buvo nuolat atnaujinamas.

2.3. Ryšiai su žiniasklaidos agentūra „Sputnik“ (toliau – ir Agentūra) buvo vien darbo pobūdžio, bendradarbiavimas nutrauktas 2019 m., kai Agentūros veikla Lietuvoje dar nebuvo uždrausta (šiuo aspektu pareiškėjas galėjo nesuprasti klausimyno klausimo), o pats leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas po to, kai bendradarbiavimas baigėsi, ir tuo metu jokių grėsmių nebuvo nustatyta. Socialiniuose tinkluose pareiškėjas pats turinio nekūrė, tik perskelbė pažįstamų ukrainiečių medžiagą, o sužinojęs apie Rusijos karo nusikaltimus ir priėmęs gyventi karo pabėgėlius (giminaičius), nutraukė ryšius su prorusiškai nusiteikusiais pažįstamais ir palaiko Ukrainą. Pareiškėjas savo keliones į Baltarusiją grindžia šeiminiais ryšiais bei medicinos paslaugomis (odontologijos), jų buvo šešios per trejus metus. Taip pat jo sutuoktinė iki 2013 m. buvo (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri atgavo Lietuvos pilietybę dar (duomenys neskelbtini).

2.4. Migracijos departamentas neįvertino jo individualios situacijos, t. y., jog jis 22 metus gyvena Lietuvoje, yra garbaus amžiaus, jis ir jo žmona turi sveikatos sutrikimų, jie turi nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, neturi ryšių su Rusija, jų gyvenimo centras yra Lietuvoje. Sprendimai pažeidžia proporcingumo principą, priimti neįvertinus Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos ilgalaikis gyventojas gali būti išsiųstas tik keldamas realią ir pakankamai rimtą grėsmę saugumui, įvertinus jo amžių, gyvenimo trukmę, šeimos ryšius bei pasekmes.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė nesupratęs Migracijos departamento klausimyno klausimo dėl ryšių su NATO ar Europos Sąjungai nepriklausančių šalių institucijose dirbančiais asmenimis. Pareiškėjo atsakymai, taip pat nuslėpta informacija apie darbą Agentūroje bei už tai gautas atlygis, vertintini kaip sąmoningas vengimas bendradarbiauti su institucijomis. Pareiškėjas neginčija faktų dėl savo bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos valdoma propagandos Agentūra, propagandinių straipsnių rašymo, socialiniuose tinkluose platintos prieš Ukrainą nukreiptos propagandos bei vykimo į Baltarusiją, kas patvirtina jo pažeidžiamumą ir galimą grėsmę nacionaliniam saugumui.

4.2. Pareiškėjo argumentai dėl jo sutuoktinės pilietybės, sveikatos būklės ar pateiktų dokumentų laikomi nepagrįstais ir nereikšmingais nagrinėjamai bylai. Sprendimai suformuoti laikantis teismų išaiškinimų, vadovaujantis proporcingumo principu ir įvertinus valstybės interesą užtikrinti saugumą.

4.3. Grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas yra perspektyvinis, grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis bei asmens ankstesne veikla, todėl nebūtina nustatyti konkrečių neteisėtų veiksmų – pakanka pagrįsto manymo apie potencialią grėsmę. Nuolatinio leidimo gyventi išdavimas yra išskirtinė teisė, suteikianti užsieniečiui itin platų teisinį statusą, todėl jam pagrįstai keliami aukštesni reikalavimai nei laikinam leidimui gyventi šalyje. Kadangi pareiškėjas demonstravo prorusišką propagandinę veiklą, reiškė paramą agresyviai Rusijos politikai, jis vertinamas kaip galimas verbavimo taikinys ir reali grėsmė Lietuvos saugumui. Migracijos departamentas, be kita ko, atliko savarankišką tyrimą, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, surinktus duomenis ir priėmė sprendimus pagal teisės normas, nešališkai bei motyvuotai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Sprendimai yra pagrįsti, motyvuoti ir teisėti, atitinka nacionalinio saugumo interesus bei geopolitinę situaciją. Agentūra yra viena pagrindinių Kremliaus propagandos priemonių, įtraukta į Europos Sąjungos sankcijų taikymo sąrašus, todėl bendradarbiavimas su šia agentūra neatsiejamas nuo lojalumo Rusijos valdžiai ir jos agresyviai politikai.

5.2. Santuoka su Lietuvos piliete bei pragyventas laikotarpis nėra besąlyginis pagrindas leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje, nes prioritetas teikiamas valstybės saugumui. Teiginiai dėl sutuoktinės pilietybės atkūrimo nepatvirtinti jokiais įrodymais. Pareiškėjas dėl darbo Agentūroje tampa lengvai pažeidžiamas ir potencialiai verbuotinas, todėl kelia grėsmę Lietuvos saugumui.

5.3. Šio pobūdžio ginčuose nebūtina nustatyti šnipinėjimo ar kitų nusikalstamų veikų požymių, kadangi sprendimas dėl leidimo gyventi nėra sankcija ar baudžiamoji atsakomybė. VSD išvada yra paremta objektyviais duomenimis apie pareiškėjo ryšius, o ne bendro pobūdžio informacija. Net žemesnių pareigų vykdymas Rusijos ar Baltarusijos institucijose gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui.

II

6. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, be kita ko, šias faktines aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas 2025 m. vasario 13 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas, nagrinėdamas šį prašymą, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2004 m. nuolat gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) susituokė su Lietuvos piliete, turi nuolatinius leidimus gyventi, jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjas dirbo įvairiose įmonėse, vykdė individualią veiklą, buvo įsigijęs verslo liudijimų.

7.2. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 22 d. gavo VSD išvadą Nr. 19-477S (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi sąmoningai bendradarbiavo su Agentūra, rengė jai straipsnius, gavo užmokestį iš „Rossija segodnia“, o 2022 m. socialiniame tinkle platino prorusišką propagandą. Pareiškėjas 2025 m. sausio 19 d., pildydamas klausimyną, nuslėpė šią veiklą. Agentūra bei „Rossija segodnia“ yra pagrindiniai Kremliaus propagandos įrankiai, įtraukti į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas palaiko Rusijos agresyvią politiką, yra lojalus Rusijos Federacijai ir dėl periodinių kelionių į Baltarusiją gali tapti pažeidžiamas žvalgybos tarnybų kontaktams, todėl kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

7.3. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į aplinkybių visumą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, Sprendimu 1 nepakeitė pareiškėjui leidimo nuolat gyventi, Sprendimu 2 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o Sprendimu 3 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 m.), Taip pat įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 m.).

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; 4 str. 4 d., 35 str. 1 d. 1 p., 54 str. 1 d. 2 p., 133 str. 7–8 d.), Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (2 str.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka; 5, 11, 37, 39 p.), nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl valstybės saugumo ir potencialios užsieniečių grėsme valstybės saugumui, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl užsieniečių teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, taip pat dėl jų galimos grėsmės nacionaliniam saugumui.

9. Teismas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamus Sprendimus atsakovas vadovavosi VSD, kuri yra kompetentinga šiuo aspektu, Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo veikla sąmoningai palaikė ir skatino priešiškos valstybės informacinę politiką, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos interesus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas rengė ir publikavo straipsnius Rusijos valstybinei propagandos Agentūrai, už šią veiklą 2019 m. gavo piniginį atlygį iš Agentūros valdytojos, kuri yra įtraukta į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą kaip Kremliaus kontroliuojamas informacinis įrankis, naudojamas manipuliuoti visuomenės nuomone, skleisti dezinformaciją ir daryti poveikį demokratiniams procesams. Be to, 2022 m. pareiškėjas savo socialinio tinklo paskyroje platino vizualinę medžiagą, kurioje buvo neigiamai vaizduojami Ukrainos simboliai ir lyderiai, taip siekiant pateisinti ir palaikyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tokia veikla akivaizdžiai prisideda prie priešiškos valstybės propagandos sklaidos ir kelia realią riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, kadangi formuoja palankias sąlygas priešiškoms naratyvų kampanijoms Lietuvos visuomenėje. Taip pat pareiškėjas, pildydamas klausimyną Migracijos departamentui, nuslėpė savo ryšius su Agentūra bei kitais Kremliaus propagandos kanalais, taip parodydamas nesąžiningą elgesį ir siekį „užmaskuoti“ aplinkybes, galinčias atskleisti jo veiklos tikruosius tikslus. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas reguliariai vykdė keliones į Baltarusijos Respubliką, kuri laikytina Rusijos įtakos zona ir kurioje veikia priešiškų žvalgybos tarnybų interesai, todėl tokie vizitai didina pareiškėjo pažeidžiamumą ir riziką, kad jis gali būti verbuojamas arba kitaip įtraukiamas į veiklą, prieštaraujančią Lietuvos saugumo interesams.

11. Teismas pažymėjo, kad valstybė turi teisę ir pareigą užkirsti kelią grėsmėms, galinčioms kilti ateityje. Leidimo gyventi išdavimas ar pakeitimas nėra asmens absoliuti teisė, o privilegija, kuri gali būti ribojama, jeigu nustatoma, jog užsienietis savo veiksmais kelia ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju VSD Išvadoje nurodyta ir pirmiau nurodyta pareiškėjo veikla laikytina ne atsitiktine, o nuoseklia, atitinkančia Kremliaus informacinės politikos tikslus. Agentūros pobūdis savaime prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjo pasirinkimas bendradarbiauti su Agentūra bei sąmoningai skleisti propagandinį turinį leidžia pagrįstai abejoti jo lojalumu Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Tai, kad pareiškėjas nuslėpė šią informaciją, patvirtina ne tik nesąžiningą elgesį santykiuose su valstybės institucijomis, bet ir siekį nuslėpti informaciją, kuri yra reikšminga vertinant jo patikimumą bei galimą grėsmę nacionaliniam saugumui – tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas siekė nuslėpti savo realius ryšius ir veiklą, kuri galėjo būti įvertinta kaip kelianti grėsmę valstybei. Taip pat pareiškėjo kelionės į Baltarusiją objektyviai didina tikimybę, kad jis gali nedraugiškų valstybių tarnybų taikiniu verbavimui ar kitokiam panaudojimui prieš Lietuvos Respublikos interesus. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo veikla kelia realią riziką Lietuvos Respublikos saugumui. Tokiu atveju valstybės institucijos turėjo pareigą atsisakyti pakeisti bei panaikinti leidimą nuolat gyventi. Tai atitinka konstitucinį valstybės saugumo prioritetą, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo nuslėpta informacija nėra svarbi. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikiamų duomenų teisingumas yra esminė sąlyga administracinės procedūros skaidrumui užtikrinti. Nesąžiningas ar klaidinantis duomenų pateikimas patvirtina pareiškėjo nenorą bendradarbiauti su institucijomis ir kelia rimtų abejonių dėl jo ketinimų bei patikimumo, t. y. pareiškėjas pažeidė savo pareigą bendradarbiauti ir elgtis sąžiningai.

13. Teismas nenustatė pagrindo vertinti, kad pareiškėjo gautos lėšos iš Agentūros buvo susijusios su neutralia ar komercine veikla – pareiškėjas gaudavo atlygį už bendradarbiavimą su propagandine žiniasklaida, kurios turinys sistemingai nukreiptas prieš Lietuvos bei kitų Europos Sąjungos valstybių interesus. Be to, pareiškėjo veikla neapsiribojo vien piniginio atlygio gavimu. 2022 m., jau vykstant Rusijos pradėtai agresijai prieš Ukrainą, pareiškėjas savo paskyroje socialiniame tinkle platino vizualinę medžiagą, kuria buvo menkinami Ukrainos valstybės simboliai, šmeižiamai vaizduojami jos politiniai lyderiai, skleidžiant prorusišką naratyvą. Tokia informacijos sklaida laikytina ne pavieniais epizodais, bet nuoseklia veikla, kurią VSD vertino kaip propagandinę ir atitinkančią Rusijos Federacijos interesus informacinėje erdvėje. Tai lemia, kad pareiškėjas ne tik palaikė ryšius su propagandinėmis organizacijomis, bet ir pats veikė kaip propagandos sklaidos dalyvis, prisidėdamas prie visuomenės nuomonės formavimo prieš Ukrainą ir kartu prieš Europos Sąjungos bei Lietuvos deklaruojamą užsienio politiką.

14. Todėl teismas sprendė, pareiškėjo vykdyta veikla buvo pagrįstai įvertinta kaip kelianti realią grėsmę valstybės saugumui. Tokia veikla peržengė individualios nuomonės raiškos ribas ir tapo sisteminga dezinformacijos bei propagandos sklaida, tarnaujanti priešiškos valstybės interesams.

15. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kuriais jis siekė sumenkinti savo veiksmų reikšmę, kuriuos pripažino deklaratyviais.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas turėjo išsamiai vertinti VSD išvadą ir savarankiškai įvertinti jos pagrįstumą, kadangi Migracijos departamentas neturi nei priemonių, nei įgaliojimų savarankiškai atlikti žvalgybinio pobūdžio vertinimų, todėl jis yra saistomas kompetentingų institucijų, pirmiausia VSD, pateiktų išvadų, kurių negali kvestionuoti.

17. Teismas sprendė, kad viešojo intereso – užtikrinti nacionalinį saugumą – svarba šiuo atveju viršija pareiškėjo asmeninį interesą toliau gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstitucinė valstybės pareiga saugoti visuomenę nuo išorės grėsmių suponuoja, kad sprendimai, susiję su potencialiai pavojingų asmenų teisiniu statusu, turi būti grindžiami ne individualių patogumų ar lūkesčių apsauga, bet, pirmiausiai, viešosios tvarkos, visuomenės saugumo bei valstybės suvereniteto išsaugojimu.

18. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas įvertino ir pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius bei kitokio pobūdžio ryšius su Lietuvos Respublika. Teismo vertinimu, pareiškėjo turimi ryšiai Lietuvoje nėra tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad galėtų paneigti jo keliamą riziką. Priešingai – byloje nustatytos aplinkybes sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti manipuliuoti leidimų išdavimo procedūromis. Todėl teismas priėjo išvados, kad socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas šiuo atveju negali sudaryti pagrindo nepagrįstai išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavus, kad pareiškėjas kelia riziką nacionaliniam saugumui. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ryšiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu eliminuoti riziką, susijusią su jo atvykimu į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nustatė pareiškėjui 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris nėra maksimalus ir neviršija Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytos trukmės.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienas iš draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams patekti į Šengeno erdvę. Šis tikslas įgyvendinamas įtraukiant asmens duomenis į SIS kaip įspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atsakovas ne tik formaliai konstatavo, kad egzistuoja draudimo atvykti pagrindas, bet ir įvertino individualias pareiškėjo situacijos bei jo elgesio aplinkybes. Pareiškėjui taikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra ne tik teisinio reglamentavimo, bet ir nacionalinio saugumo apsaugos rezultatas, užkertantis kelią potencialiai kenksmingiems veiksmams dar prieš jiems realiai pasireiškiant.

20. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpis yra proporcingas, pagrįstas ir individualizuotas, o kartu užtikrinantis ir bendrąjį viešąjį interesą – valstybės saugumą bei Šengeno erdvės apsaugą nuo nesąžiningų užsieniečių.

21. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo nurodytoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024) faktinė situacija skyrėsi nuo nagrinėjamo atvejo.

22. Teismas konstatavo, kad Sprendimai yra pagrįsti, motyvuoti ir teisėti bei atitinka teisės principus bei nacionalinio saugumo prioritetus, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III

23. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, panaikinti Sprendimus ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. vasario 13 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš Migracijos departamento pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pagal pasekmes leidimo nuolat gyventi panaikinimas prilygsta užsieniečio išsiuntimui iš šalies, Migracijos departamentui po leidimo panaikinimo reikia atlikti tik kelias formalias procedūras. Todėl pirmosios instancijos teismo atsisakymas vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra nepagrįstas.

24.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo vertinama nė viena iš 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) 12 straipsnyje nurodytų aplinkybių, į kurias valstybė narė, prieš išsiųsdama ilgalaikį gyventoją, privalo atsižvelgti. Teismas atsisakė pridėti prie bylos pareiškėjo pateiktus medicininius dokumentus, patvirtinančius, kad jis ir jo sutuoktinė turi sveikatos problemų. Teikdamas šiuos dokumentus, pareiškėjas siekė įrodyti, kad jo išsiuntimas iš Lietuvos į bet kokią kitą šalį, kurioje jis nėra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu, turės sunkias pasekmes jo sveikatai.

24.3. Pareiškėjas siekė įrodyti teismui, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Nors teismo sprendime nurodyta, kad užsieniečių teisinis statusas gali būti ribojamas ir tais atvejais, kai nėra pateikiama išsami ar viešai neprieinama įrodymų visuma, sprendime nenurodyta, kad teismas rėmėsi įslaptinta, pareiškėjui nežinoma, informacija. Teismas nurodė, kad remiasi tik VSD Išvada, tačiau kitų įrodymų, taip pat pareiškėjo paaiškinimų, nepagrįstai nevertino.

24.4. Pareiškėjo su Agentūra nesiejo jokie sutartiniai santykiai (darbo, autoriniai ir pan.). Pareiškėjas rengdavo reportažus rusų kalba apie įvykius Lietuvoje remdamasis oficialiais šaltiniais. Pareiškėjas savo reportažuose pateikdavo tiesiogines Lietuvos politikų pasisakymų citatas. Šiuos reportažus pirkdavo arba atsisakydavo pirkti Agentūra. Tokią veiklą vykdantys asmenys nepriklauso nuo konkrečių žiniasklaidos priemonių, neturi su jomis sutartinių santykių. Parengę žiniasklaidos produktą (straipsnį, audioreportažą, videoreportažą), šie asmenys siūlo jį pirkti kuriai nors žiniasklaidos priemonei. Pareiškėjas savo reportažuose nešlovino Rusijos, Baltarusijos, šių šalių politinės valdžios, tik pateikdavo objektyvią, Lietuvos žiniasklaidos priemonių pateiktą, patikrintą informaciją, be jokio subjektyvaus vertinimo. VSD teismui nepateikė pareiškėjo parengtų reportažų, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas skleidė propagandinio pobūdžio informaciją. Be to, Agentūros veikla Lietuvoje iki 2019 m. liepos 12 d. nebuvo uždrausta, tarptautinės sankcijos Agentūrai Lietuvoje taikomos nuo 2023 metų. Pareiškėjas, sužinojęs apie Agentūrai taikomus veiklos apribojimus, iš karto nutraukė bendradarbiavimą su ja dar 2019 metais.

24.5. Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 25 d. išdavė pareiškėjui (trečią) leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, ir, neabejotinai, rėmėsi tuo metu aktualiausia VSD surinkta informacija. Tuomet pareiškėjas jau buvo nutraukęs bendradarbiavimą su Agentūra, jo asmeninės pažiūros ir atsiribojimas nuo Lietuvai priešiškos valstybės žiniasklaidos priemonės atitiko valstybės saugumo reikalavimus. 2020 metais VSD pareiškėjo veiksmuose pavojingumo nenustatė. Todėl 2025 metais, kai po bendradarbiavimo su Agentūra praėjo 6 metai, šis bendradarbiavimas negali būti laikomas pagrindiniu kriterijumi pagal kurį sprendžiama apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismo išvada, kad pareiškėjas sąmoningai palaikė ir skatino priešiškos valstybės informacinę politiką, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos interesus, yra nepagrįsta, padaryta neįvertinus paties pareiškėjo rengtų reportažų turinio.

24.6. Pareiškėjas sąžiningai užpildė klausimyną, kaip jis suprato jame pateiktus klausimus, su Agentūra pareiškėjas neturėjo darbo ar sutartinių santykių. Kita vertus, pareiškėjas iki 2019 metų oficialiai bankiniu pavedimu gavo honorarą iš „Rossija segodnia“, kuriai priklauso Agentūra. Pareiškėjas neturėjo tikslo šio fakto nuslėpti, juolab, kad jo nuslėpti neįmanoma. Jeigu būtų norėjęs slėpti šį faktą, pareiškėjas turėjo gauti honorarą iš Agentūros neoficialiai. Pareiškėjas žino, kad VSD tikrina užsieniečių gaunamų lėšų kilmę, todėl nėra jokios prasmės tyčia nenurodyti, kad iki 2019 metų rengė reportažus. Pareiškėjas neturėjo tikslo slėpti teismo nurodytos informacijos.

24.7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2022 m. pareiškėjas skleidė prorusišką naratyvą savo paskyroje socialiniame tinkle. Tačiau pareiškėjas niekada nešlovino Rusijos Federacijos, jos lyderių. Pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), jo (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su asmenimis, kurie yra skirtingų politinių pažiūrų, tačiau visi gyvena Ukrainoje, yra šios šalies piliečiai. Pareiškėjas domisi Ukrainoje gyvenančių žmonių nuomone apie šalies politiką. Pareiškėjas pats nieko nerašė apie Ukrainos politikus, 2022 metais socialiniame tinkle perskelbė pačių ukrainiečių skleidžiamą Ukrainos prezidento karikatūrą. Pareiškėjas Ukrainos reikalus aptarinėjo socialiniuose tinkluose tik su pačiais ukrainiečiais, kuriuos seniai pažįsta, pasikliaudamas jų skleidžiama informacija. Teismas, sutapatindamas Ukrainos lyderių kritiką su Rusijos Federacijos šlovinimu, netinkamai sprendė, kad pareiškėjas jaučia simpatiją Rusijos propagandos naratyvams, palaiko Rusiją jos kare prieš Ukrainą. Pareiškėjas nuo 2022 m. nedalyvauja jokiose politinėse diskusijose. Priešingai, nei nustatė VSD, pareiškėjas yra lojalus Lietuvai, pareiškėjas pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu. Tai patvirtina, kad pareiškėjas nenori turėti (duomenys neskelbtini) pilietybės. Šios šalies vertybių ir politinių ambicijų pareiškėjas nepalaiko.

24.8. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios pareiškėjas šešis kartus važiavo į Baltarusiją. Pareiškėjas paaiškino teismui, kad Baltarusijoje gyvena jo sutuoktinės giminaičiais, su kuriais pareiškėją sieja geri šeimyniniai santykiai. Pareiškėjo kelionės taip pat susijusios su jam reikalingomis gydymo paslaugomis. Tačiau šiuo metu pareiškėjas visiškai atsisakė kelionių į Baltarusiją, norėdamas vengti bet kokių sąsajų su šalimis agresorėmis.

24.9. Teismas nesirėmė ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neįvertino individualių, pareiškėjo nurodytų, aplinkybių (be kita ko, dėl amžiaus, jo ir jo sutuoktinės ligų, pareiškėjo ryšių Lietuvoje, aplinkybės, kad pareiškėjas neturi ryšių su Rusijos Federacija). Pareiškėjas neturi kur gyventi užsienyje, ekonominių interesų, darbo stažo pensijai gauti. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies, kuris yra tiesioginė leidimo nuolat gyventi panaikinimo pasekmė.

24.10. Nenustačius pareiškėjo konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės interesus, teismo išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, jo palaikymą Rusijos daromų nusikaltimų, nepagrįstais faktais ir nepagrįsta Išvada. Pareiškėjas yra lojalus Lietuvai, dirba, yra teigiamai charakterizuojamas, nebuvo pažeidęs įstatymų, Lietuvoje turi nekilnojamojo turto. Streso, susijusio su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos, poveikis gali turėti tragiškas pasekmes pačiam pareiškėjui ir jo sutuoktinei. Todėl pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos prieštarauja proporcingumo, humaniškumo principams.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą.

26. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus, ir pažymi, kad:

26.1. Dėl pareiškėjo nėra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo, todėl visi su tuo susiję argumentai yra ne šio ginčo dalykas ir yra jo gynybinė pozicija, kuri šiuo metu yra teisiškai nereikšminga. Atsakovas pakartoja aplinkybes, nulėmusias, atsakovo vertinimu, pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir teigia, jog Migracijos departamentas įvertino ne tik VSD Išvadą, bet ir individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes (ekonominius, socialinius, šeiminius ryšius). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo pažeidžiamumą ir grėsmę nacionaliniam saugumui, kurių nepaneigia pareiškėjo paaiškinimai.

26.2. Pareiškėjo darbdavio charakteristika yra subjektyvi vadovo nuomonė apie pareiškėjo savybes, tačiau nepateikiant jokių konkrečių straipsnių. Charakteristikoje nepasisakyta apie pareiškėjo neigiamą požiūrį ir rašytus straipsnius, susijusius su netinkamo Rusijos Federacijos valdžios elgesiu dėl Ukrainos, nepagrįstos ir agresyvios politikos ir t.t.

26.3. Pareiškėjo argumentas, kad jis tinkamai nesuprato klausimyne pateikto klausimo, yra gynybinė pozicija. Klausimyne suformuoti klausimai yra aiškūs. Taip pat egzistuoja ir įslaptinta VSD Išvados dalis, todėl pareiškėjas nepagrįstai ryšių palaikymą grindžia savo bendradarbiavimą tik su Agentūra, kurią taip pat įvertino ir atsakovas. Pareiškėjas sąmoningai nuslėpė informaciją apie savo darbą Agentūroje, nors buvo paprašytas teikti išsamią ir sąžiningą informaciją, bei įspėtas, kad pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimas gyventi.

26.4. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais nėra taikomos kokios nors sankcijos ir asmuo nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką.

26.5. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui, nes turėdamas leidimo nuolat gyventi savo teisėmis asmuo priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis.

26.6. Sprendimai yra pagrįsti, teisėti, proporcingi ir motyvuoti. Aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, ar kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas nepaneigė atsakovo ir VSD nustatytų aplinkybių ir išvadų. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, be kita ko, kad pareiškėjas nekelia jokios grėsmės, yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjo minimos bylos nagrinėjamu atveju yra neaktualios, nes skiriasi šios, ir jo nurodytos, bylų faktinės aplinkybės.

27.2. Pareiškėjas kaip vieną iš nuolatinio vykimo į Baltarusijos Respubliką pateisinamų priežasčių nurodo su sveikatos priežiūra susijusių paslaugų gavimą. Tačiau pareiškėjas, gyvendamas kitose valstybėse, taip pat galėtų gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Pareiškėjas iki šiol periodiškai vyksta į Baltarusiją, net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios. Rusijos ar Baltarusijos piliečių dažnas vykimas į Rusiją ar Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro palankias sąlygas Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su jais kontaktus.

27.3. Teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas atspindi esamą ir iš dalies prognozuojamą ateityje galimą situaciją ir tokiam teisiniam vertinimui neturi reikšmės ankstesni sprendimai dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

27.4. Nors Pareiškėjas teigia, kad nenori turėti (duomenys neskelbtini) pilietybės, tačiau, nuo 2003 m. gyvendamas Lietuvos Respublikoje, ir, jo teigimu, gimęs (duomenys neskelbtini), jis tik 2024 m. kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu. Taip pat nors pareiškėjas teigia, jog yra lojalus Lietuvos Respublikai, tačiau Agentūrai rengė propagandinius straipsnius apie Lietuvą, o Rusijai įsiveržus į Ukrainą platino prorusišką propagandą socialiniame tinkle.

27.5. Vien tik pareiškėjo ryšiai, susiklostę Lietuvos Respublikoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, vertintini atsižvelgiant į įrodymų visumą, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, 2025 m. vasario 13 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 9 d. sprendimu nusprendė nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi (Sprendimas 1), 2025 m. birželio 10 d. sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (Sprendimas 2), 2025 m. liepos 8 d. sprendimu atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 m.) ir į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 m.) (Sprendimas 3). Sprendimai priimti konstatavus, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, be kita ko, įvertinus VSD Išvadą.

30. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, iš esmės, bendradarbiavo su Rusijos vyriausybės valdoma ir finansuojama propagandos sklaidos Agentūra, kuri yra vienas pagrindinių Kremliaus propagandos įrankių visame pasaulyje, iš jos gavo pinigus, savo socialiniame tinkle viešai skelbė prorusišką propagandą, periodiškai vyksta į Baltarusiją, taip pat, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pareiškėjas nuslėpė savo ryšius su Agentūra.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus, pripažino, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o skundžiami Sprendimai yra pagrįsti, teisėti ir motyvuoti, priimti įvertinus individualias pareiškėjo aplinkybes.

32. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas neįvertino individualių nagrinėjamai situacijai aktualių aplinkybių, Sprendimų pagrįstumo, jų pasekmių (be kita ko, dėl pareiškėjo išsiuntimo, turimų ryšių Lietuvoje ir kt.), o atsakovas neatliko tinkamo ir visapusiško tyrimo ginčo klausimais.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

35. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

36. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, 2025 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2126-822/2025).

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Rusijos režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio politinio režimo priešiškumą.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus bei teisinį reguliavimą, sprendžia, kad pareiškėjas nepaneigė šiuo atveju nustatytų aplinkybių, kad:

40.1. Pareiškėjas bendradarbiavo su Rusijos propagandos sklaidos Agentūra (iš kurios gavo pinigus), kuri yra valdoma ir finansuojama Rusijos vyriausybės, bei yra vienas pagrindinių Kremliaus propagandos įrankių visame pasaulyje. Per Agentūrą nuolat skleidžiama prorusiška propaganda ir dezinformacija apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Agentūra sistemingai vykdo dezinformacijos, manipuliavimo informacija ir faktų iškraipymo kampaniją, siekiant sustiprinti Rusijos vykdomą kaimyninių šalių, ES ir jos valstybių narių destabilizavimo strategiją bei paramą Rusijos karui prieš Ukrainą. Agentūra skleidžia prorusišką propagandą, kuria menkinamas Lietuvos valstybingumas, diskredituojamos valdžios institucijos, sistemingai pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie Lietuvos ekonominę, socialinę ir krašto apsaugos politiką, neigiami Rusijos oficialiajam istorijos naratyvui prieštaraujantys Lietuvos istorijos faktai. Dėl šių, bei kitų VSD minėtų aplinkybių Agentūrai yra taikomos ES sankcijos. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde nurodyti argumentai atmestini – pareiškėjas iš esmės teigė, kad savo reportažuose teikė tikrovę atitinkančią informaciją, nurodydavo citatas, tačiau kartu patvirtino, kad šiuos reportažus pirkdavo arba atsisakydavo pirkti Agentūra. Tai byloja, kad Agentūra rinkosi jai palankesnius pareiškėjo straipsnius, tačiau, bet kokiu atveju, pareiškėjas sąmoningai pasirinko bendradarbiauti su Agentūra, o nurodydamas, kad būtent jo rašyti straipsniai, faktiškai, neatitiko Agentūros tikslų (atitiko tikrovę ir kt.), šių teiginių įrodymais nepatvirtino. Likusieji su tuo susiję argumentai, be kita ko, kad pareiškėjas vėliau nutraukė bendradarbiavimą, yra bendro, hipotetinio pobūdžio bei nepaneigia pirmiau padarytų išvadų ir nustatytų aplinkybių.

40.2. Pareiškėjas savo socialiniame tinkle platino prorusišką propagandą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pareiškėjas palaiko santykius su ukrainiečiais (kurie viešai skelbia itin neigiamą ir Rusijos propagandos naratyvus atitinkančią informaciją, kurią, pareiškėjo teigimu, „perskelbė“ pareiškėjas), be kita ko, gyvenančiais ir Ukrainoje, šios išvados nepaneigia. Taip pat tai, kad, kaip nurodė pareiškėjas, jis tik „perskelbė“ pačių ukrainiečių skleidžiamą informaciją, nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo bei pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu – tokiu būdu asmuo, teisėjų kolegijos vertinimu, neparodo savo kritiško požiūrio į skelbiamą medžiagą, priešingai – siekia jos viešinimo.

40.3. Pareiškėjas nuslėpė savo bendradarbiavimo su Agentūra faktą. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis galėjo netinkamai suprasti Migracijos departamento klausimyne šiuo aspektu nurodytus klausimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimai: „Ar palaikote ryšius su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose? Jeigu taip, pateikite informaciją apie šiuos asmenis, jų veiklą ir jūsų ryšių pobūdį.“, taip pat „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“ yra aiškūs ir konkretūs, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas galėjo ir privalėjo suprasti, kad, bendradarbiaudamas su Agentūra, už savo darbą gaudamas atlygį, pareiškėjas šias aplinkybes privalėjo nurodyti ir klausimyne. Šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjas šių ginčo atveju aktualių aplinkybių nenurodė sąmoningai, siekdamas nuslėpti informaciją, kuri gali būti reikšminga vertinant jo patikimumą bei grėsmę nacionaliniam saugumui.

40.4. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai, be kita ko, byloje nustatytu aplinkybių kontekste, gali kelti papildomas rizikas ir sudaryti palankias sąlygas Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) palaikyti kontaktus. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (be kita ko, kad Baltarusijoje gyvena pareiškėjo sutuoktinės giminaičiai, taip pat kad kelionės buvo susijusios su pareiškėjui reikalingomis (duomenys neskelbtini) procedūromis, vertinami kaip bendro, hipotetinio pobūdžio teiginiai, nepaneigiantys VSD ir Migracijos departamento išvadų pagrįstumo. Šių kelionių grėsmė ginčo kontekste yra tinkamai įvertinta pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, nurodant, kad Baltarusija yra viena iš artimiausių Rusijos sąjungininkių, kurios žvalgybos ir saugumo tarnybos glaudžiai bendradarbiauja su Rusijos tarnybomis. Teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė atsisakęs bet kokių kelionių į Baltarusiją, „norėdamas vengti bet kokių sąsajų su šalimis agresorėmis“. Tai byloja, kad ir pats pareiškėjas (šiuo metu) nurodo suprantantis potencialią šių kelionių grėsmę, todėl argumentai, jis vyko pas gimines ir (duomenys neskelbtini) procedūroms (byloje nesant objektyvių duomenų, kad jos negalėjo būti suteiktos kitur), nepaneigia pirmosios instancijos teismo ir atsakovo išvadų nurodytu aspektu.

41. Byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo bei atsakovo įvertintų aplinkybių visuma sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis nekelia grėsmės Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nepalaikė ir nepalaiko Rusijos agresyvios politikos, laikytini jo gynybine pozicija.

42. Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad Migracijos departamentas rėmėsi ne tik VSD išvada, bet ir savo vertinimu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo. Be VSD nustatytų aplinkybių, Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgiant į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.) bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais, nėra pakankamo pagrindo atmesti VSD ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą.

43. Aplinkybė, kad valstybės institucijos anksčiau nekonstatavo pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, savaime nepaneigia Išvadoje pateikto vertinimo teisingumo ir nesukuria pareiškėjui teisėtų lūkesčių, kad jo biografijos faktai nebus vertinami kitaip, nepaisant besikeičiančio geopolitinio konteksto ir surinktos naujos informacijos (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1895-525/2024, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1734-525/2025). Šiuo atveju svarbu ir tai, kad, kaip nustatyta pirmiau, konkrečių ginčui aktualių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs Migracijos departamento klausimyne.

44. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad ginčijami Sprendimai priimti nevertinus, kad pareiškėjas yra garbingesnio amžiaus asmuo, ilgai faktiškai gyvena ir dirba Lietuvoje, yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, pažymėtina, kad atsakovo Sprendimuose taikomos administracinio poveikio priemonės yra įvertintos proporcingumo aspektu. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad, nors pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra ilgalaikiai ir stiprūs, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėją, ir šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjui išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra suderinamas su proporcingumo principu, šiuo konkrečiu atveju prioritetą pagrįstai suteikiant iš pirmiau konstatuotų aplinkybių kylančios grėsmės valstybės saugumui užkardymui. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, gyvendamas kitose valstybėse, negalėtų gauti tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamais Migracijos departamento Sprendimais 1–2 pagrįstai nuspręsta nepakeisti leidimo nuolat gyventi ir pareiškėjui panaikintas jam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

46. Vertindama Sprendimo 3 pagrįstumą ir teisėtumą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

47. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

48. Iš Sprendimo 3 turinio matyti, kad jis priimtas remiantis jau byloje konstatuotu faktu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl šie argumentai papildomai nekartojami. Taigi, byloje konstatuota, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Migracijos departamento Sprendimo 3 vertinimu dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, neturėdama įrodymų, paneigiančių tokio vertinimo teisėtumą, daro išvadą, jog pareiškėjui nustatytas draudimas ir jo trukmė atitinka siekiamą tikslą šalinti grėsmes valstybės saugumui ir yra būtina viešojo intereso apsaugai. Teismui nekyla abejonių dėl paskirto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei jo trukmės ir neturi pagrindo vertinti, kad siekiamas tikslas vengti grėsmių gali būti pasiektas kitomis priemonėmis, mažiau ribojančiomis privačias teises ir interesus.

50. Vertindama Sprendimo 3 dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS, teisėjų kolegija nurodo, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 str. 7 d.). Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punkte nurodyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

51. Aptariama Sprendimo 3 dalis priimta vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu.

52. SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

53. Sprendime 3 šiuo aspektu nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi asmuo nenurodė ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose), todėl jis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse bandydamas apeiti Europos Sąjungos teisę. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nurodyta išvada.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu įvesdamas perspėjimą tinkamai taikė materialiosios teisės normas – įvestas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą buvo pagrįstas pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, tai atitinka ir tikslus, kurių siekiama perspėjimo įvedimu, pareiškėjas nepaneigė aplinkybių dėl to, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, aptarta Sprendimo 3 dalis, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta teisėta.

55. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pažymėtina, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės nėra tapačios aplinkybėms, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje.

56. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

57. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

59. Galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo nenaudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius