2016-10-25 Nr. BB-4292-1-13-1-01296-2013-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-314-699/2016

Proceso Nr. 1-13-1-01296-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 1.2.29.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistojo A. K. (A. K. ) gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (A. K. ) ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalis dėl A. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskiriant 6 MGL (225, 96 Eur) dydžio baudą, įpareigojant baudą sumokėti per du mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kita nuosprendžio dalis dėl A. K. palikta nepakeista.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Šiuo nuosprendžiu P. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Kasacinių skundų dėl P. Ž. nepateikta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Tuklerio tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo A. K. kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą, t. y. 2013 m. kovo 31 d., apie 18 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su P. Ž. , prie prekybos centro „Akropolis“, esančio Vilniuje, Ozo g. 25, suklastojo eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis, kad eismo įvykis įvyko 2013 m. kovo 31 d., 11.10 val., Vilniuje, Paberžės g., o ne 2013 m. kovo 30 d. apie 4-5 val., Vilniuje, Islandijos g., kur, susidūrus automobiliams „BMW 320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei „Alfa Romeo GT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl P. Ž. kaltės minėti automobiliai buvo apgadinti, šią deklaraciją pasirašė ir 2013 m. balandžio 2 d. pateikė UAB DK „PZU Lietuva“, adresu Vilniuje, Konstitucijos pr.7.

A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – gauti iš draudimo bendrovės pagal P. Ž. transporto priemonės „Alfa Romeo GT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo (toliau – Privalomojo draudimo) sutartį nepriklausančią 3180,14 Lt (921,03 Eur) dydžio draudimo išmoką ir padėti išvengti P. Ž. turtinės prievolės – atlyginti eismo įvykio metu padarytą 3180,14 Lt (921,03 Eur) dydžio turtinę žalą, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su P. Ž. , žinodamas, kad pastarasis eismo įvykio metu neturėjo galiojančio Privalomojo draudimo ir jį sudarė po eismo įvykio, 2013 m. kovo 31 d., apie 18 val., prie prekybos centro „Akropolis“, Vilniuje, Ozo g. 25, suklastojo tikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė žinomai melagingus duomenis, kad eismo įvykis įvyko 2013 m. kovo 31 d., 11.10 val., Vilniuje, Paberžės g., o ne 2013 m. kovo 30 d., apie 4-5 val., Vilniuje, Islandijos gatvėje, kur, susidūrus automobiliams „BMW 320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei „Alfa Romeo GT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl P. Ž. kaltės minėti automobiliai buvo apgadinti, šią deklaraciją pasirašė ir 2013 m. balandžio 2 d. pateikė UAB DK „PZU Lietuva“, adresu Vilnius, Konstitucijos pr. 7, taip pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą ir padėti P. Ž. išvengti turtinės prievolės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB DK „PZU Lietuva“, kilus įtarimų, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrąjį policijos komisariatą ir 3180,14 Lt (921,03 Eur) dydžio draudimo išmokos neišmokėjo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. dėl šių kaltinimų išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro ir nuteistojo P. Ž. apeliacinius skundus, šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais remiantis buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, yra neišsamūs, teisiškai nepatikimi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumentų bei išvadų, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas jį pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 2 straipsnis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, nenurodė nė vieno teisiškai reikšmingo argumento (o, iš esmės de facto jokio argumento), paneigiančio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus ir išvadas dėl tiesioginės tyčios jo (A. K. ) veiksmuose nebuvimo ir dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo negalimumo. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo pateiktos nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010 bei kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-16-2015) tiesiogiai susijusios su BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktika, taigi ir su jam pareikštu kaltinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai nereagavo, dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kurias jis grindė tiek konkrečiais bylos duomenimis, tiek nuorodomis į konkrečias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nepasisakė.

Skunde nurodoma, kad šioje byloje nėra diskusijų ar ginčų dėl jam (kasatoriui) pareikšto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį faktinių aplinkybių – tai, kad jis savo parašu patvirtino eismo įvykio deklaracijoje įrašytus duomenis, jog eismo įvykis tarp automobilių „BMW 320“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) bei „Alfa Romeo GT“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko kitu laiku ir kitoje vietoje, t. y. diena vėliau nei iš tikrųjų, ir kitoje Vilniaus miesto gatvėje. Skiriasi tik šių faktinių aplinkybių juridinis vertinimas – ar tokie jo veiksmai iš tikrųjų užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta formali nusikaltimo sudėtis, todėl jam atlikus visus objektyvius veiksmus, pasirašant dokumente, kuriame įrašytos neteisingos žinios, savaime kyla baudžiamoji atsakomybė, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys ne tik kasacinio teismo praktikai, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo doktrinai dėl baudžiamosios atsakomybės prigimties (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Skunde pažymima, kad kasacinio teismo praktikoje dėl dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu ne vieną kartą atkreiptas dėmesys į tai, jog įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2010, 2K-406/2011, 2K-2015/2012 ir kt.).

Skunde pažymima, kad ypač svarbios šios teismų (inter alia, paties apeliacinio teismo) nustatytos bylos aplinkybės, kad A. K. nežinojo, jog kitas nuteistasis P. Ž. eismo įvykio metu neturėjo galiojančios privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutarties; kad jis neturėjo tyčios apgaule padėti P. Ž. išvengti turtinės prievolės. Byloje nustatyta, kad jis dėl eismo įvykio deklaracijoje nurodyto eismo įvykio yra nekaltas, jo automobilis buvo draustas ir jis pats pagal draudimo sutarties nuostatas turėjo teisę į draudimo atlygį už eismo įvykyje sugadinto savo paties automobilio remontą. Todėl, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, jog jis pasirašydamas minėtoje eismo įvykio deklaracijoje jokių žalingų padarinių įstatymų saugomiems teisiniams gėriams nesiekė sukelti, yra pagrįstos. Kasatorius nurodo, kad analogiškos pozicijos panašiose baudžiamosiose bylose kylančiose situacijose laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-547-693/2015). Pasak nuteistojo, šioje baudžiamojoje byloje akivaizdžiai nustatyta, kad jokių valstybės valdymo tvarkai, dokumentų apyvartai ir pan. (t. y. BK 300 straipsnyje numatyta sudėtimi saugomiems teisiniams gėriams) jis, savo parašu patvirtindamas dalį eismo įvykio deklaracijoje įrašytų neteisingų duomenų, nesukėlė ir objektyviai negalėjo to padaryti, nes tam būtų būtinas jo suvokimas apie neteisėtus kito nuteistojo (P. Ž.) ketinimus, o abiejų instancijų teismai konstatavo, kad tokio suvokimo jis (A. K.) neturėjo.

Kasatorius teigia, kad visiškai nepagrįstos ir deklaratyvios apeliacinės instancijos teismo išvados dėl tiesioginės tyčios buvimo jo veiksmuose. Pagal BK 15 straipsnio prasmę ir susiklosčiusią teismų praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. Pasak kasatoriaus, būtent pastarieji momentai (įskaitant ir jo paties parodymus) šioje byloje ir lemia, kad jis neturėjo jokio ketinimo veikti nusikalstamai. Skunde nurodoma, kad byloje ištirtais įrodymais nustatytos ir abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose patvirtintos išvados apie tai, jog jis, pasitikėdamas kito nuteistojo P. Ž. paaiškinimu, apie jo turimą galiojančią draudimo sutartį, pasirašė eismo įvykio deklaracijoje, kad jis teiravosi P. Ž. , kodėl deklaracijoje nurodyti eismo įvykio vieta ir laikas nesutampa su tikrovėje buvusiais, jog jis asmeniškai nesiekė neteisėtai gauti draudimo išmokos, nes pastaroji jam ir taip priklausė, rodo, kad jis neturėjo ketinimo sąmoningai klastoti dokumentą (eismo įvykio deklaraciją), t. y. jo veiksmuose nebuvo valinio tyčios momento – noro veikti pavojingai baudžiamųjų įstatymų požiūriu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie intelektualųjį tariamos tyčios momentą – tariamą savo veikos pavojingumo suvokimą, yra deklaratyvios ir neparemtos baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Skunde pažymima, kad jo kaltės įrodinėjimas neatsiejamas nuo jo suvokimo, ar kitas nuteistasis buvo apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Teismai šiuo aspektu konstatavo, kad jis (kasatorius) nežinojo, jog P. Ž. eismo įvykio metu neturėjo draudiminės apsaugos. Todėl, nesant kasatoriaus suvokimo apie galimą būsimą dokumento – eismo įvykio deklaracijos, neteisėtą paleidimą į civilinių (draudimo) santykių apyvartą, negalima daryti išvados, kad pasirašydamas tokioje eismo įvykio deklaracijoje jis veikė tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad dėl šios priežasties jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nes, formaliai konstatavus jo veiksmuose tiesioginės tyčios požymį, toliau apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog jis lengvabūdiškai vertino savo atliktus veiksmus ir jų padarinius, o tai savo esme yra netiesioginės tyčios ar net nusikalstamo pasitikėjimo požymis ir jau savaime negalėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra ir daugiau prieštaravimų – visiškai nemotyvuota teismo išvada, kad jis (A. K. ) tariamą veiką įvykdė iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su P. Ž. (kasatoriaus įsitikinimu, jis neturėjo tiesioginės tyčios suklastoti dokumentą, todėl negalimas ir joks nusikalstamas veikimas su kitu nuteistuoju), kita vertus, teismas, įvertindamas kito nuteistojo P. Ž. veiksmus, į jam inkriminuotos veikos nustatytas aplinkybes įtraukė aplinkybę, kad P. Ž. veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. K. , tačiau jam ši bendrininkavimo forma neinkriminuojama (apie ją teismas užsimena tik svarstydamas nuteistajam P. Ž. skiriamą bausmę). Anot kasatoriaus, šie prieštaravimai tik patvirtina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumą ir atsainų požiūrį į bylos nagrinėjimą.

Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį tik tada, kai tokios išvados yra motyvuotos (BPK 329 straipsnio 2 punktas, 331 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus manymu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės visiškai nemotyvavo, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo nekaltumo, neįsigilino į byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes apie baudžiamosios teisės ir baudžiamosios atsakomybės paskirtį, ignoravo kasacinio teismo praktiką BK 300 straipsnio aiškinimo ir taikymo aspektais, o BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinąjį požymį – tiesioginę tyčią – tiesiog preziumavo. Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kasatoriaus manymu, negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 329 straipsnio 2 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, kurie laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o pateikta jo veikos kvalifikacija neatitinka tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimų (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Tukleris prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai kvalifikavo A. K. veiksmus, nuteisdamas jį tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir palikdamas išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Pasak prokuroro, tokia teismo išvada prieštarauja įstatymams ir teismų praktikai aiškinant ir taikant BK 182 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-63-648/2016). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010; 2K-7-29-942/2016).

Kasaciniame skunde pažymima, kad A. K. nebuvo kaltinamas tuo, jog neturėjo teisės gauti dėl eismo įvykio patirtos turtinės žalos atlyginimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, apsiribojęs konstatavimu, kad nėra duomenų, jog A. K. neturėjo teisės gauti draudimo išmoką, faktiškai pripažino jo veiksmus, siekiant gauti draudimo išmoką, teisėtais, taip konstatuodamas, kad tie veiksmai iš esmės yra įrodyti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nevertino ir neanalizavo, iš kokio šaltinio A. K. draudimo išmoka priklausė – tai ir yra reikšmingiausia aplinkybė A. K. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

Skunde teigiama, kad A. K. žinomai suklastotą deklaraciją pateikė draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, kur savo automobilį privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu po eismo įvykio apdraudė P. Ž. , o ne bendrovei „Lietuvos draudimas“, kurioje savo automobilį A. K. buvo apsidraudęs „kasko“ draudimu. Pasak prokuroro, prievolę atlyginti A. K. dėl eismo įvykio patirtą žalą turėjo bendrovė „Lietuvos draudimas“ arba P. Ž., tačiau jokiu būdu ne bendrovė „PZU Lietuva“. Todėl, nepaisant to, kad bet kuriuo atveju žalos atlyginimas jam priklausė, šiuo atveju suklastojęs eismo įvykio deklaraciją, jis pasikėsino apgaule įgyti draudimo išmoką, kuri jam nepriklausė, nes, kaip minėta pirmiau, P. Ž. draudimo sutartį sudarė jau po eismo įvykio ir A.

K. tai žinojo. Todėl apeliacinės instancijos teismo motyvai, dėl kurių A. K. pareikštas kaltinimas tuo, kad jis kėsinosi apgaule gauti iš draudimo bendrovės, apdraudusios kito nuteistojo transporto priemonę „Alfa Romeo GT“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) jam nepriklausančią draudimo išmoką 3180,14 Lt (921,03 Eur), vertinami kaip nepagrįsti, neteisingi, prieštaraujantys įstatymams ir pagrindiniams teisės principams. Tokiu būdu vertinant A. K. veiksmus, būtų pripažinta teisė reikalauti žalos atlyginimo iš bendrovės, kuri tos žalos atlyginti neprivalo, t. y. apgaule įgyti jam svetimą – bendrovei „PZU Lietuva“ priklausantį turtą.

Pasak kasatoriaus, nepaisant to, jog A. K. žalos atlyginimas būtų priklausęs bet kuriuo atveju, jis dėl patirtos žalos atlyginimo kreipėsi į „PZU Lietuva“, pateikė žinomai suklastotą deklaraciją, suvokdamas, kad šiai bendrovei padarys turtinę žalą. Vėliau, atvykęs į draudimo kompaniją, paaiškino savo veiksmų motyvus ir priežastis, t. y. tikrąjį eismo įvykio laiką ir datą, minėjo, kad eismo įvykio kaltininkas jam sakė, jog neturi draudimo, todėl susitarė deklaracijos pildymą atidėti kitai dienai. Kitą dieną susiskambino, susitiko ir deklaraciją užpildė vėlesniu laiku, kad galiotų draudimas.

Šias aplinkybes patvirtina liudytojo A. N. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, ir šios aplinkybės taip pat yra užfiksuotos 2013 m. balandžio 5 d. įvykio aplinkybių pranešimo protokole, kurį pasirašė A. K. Tačiau, prokuroras pažymi, kad šioje kaltinimo dalyje apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino jokių įrodymų, apsiribodamas vien tik išvada, kad žalos atlyginimas A. K. priklausė bet kuriuo atveju, todėl nėra padaryta nusikalstama veika. Pasak prokuroro, toks teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas, perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir dėl A. K. išteisinimo padėjus apgaule P. Ž. išvengti turtinės prievolės, nėra pagrįstas išsamiu, nešališku ir teisingu įrodymų vertinimu. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog šioje baudžiamojoje byloje nustatytos ir neginčijamai įrodytos šios aplinkybės:

1) kad eismo įvykio deklaraciją suklastojo abu nuteistieji;

2) kad eismo įvykio metu P. Ž. draudimo neturėjo;

3) kad P. Ž. automobilio civilinę atsakomybę apsidraudė tik po eismo įvykio;

4) kad A. K. pristačius šią deklaraciją į draudimo kompaniją „PZU Lietuva“, P. Ž. pasikėsino apgaule išvengti turtinės prievolės. Skunde nurodyta, kad draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ protokole aiškiai užrašytos aplinkybės, kurias nurodė A. K. atvykęs į bendrovę. Prokuroro manymu, būtent iš 2013 m. balandžio 5 d. įvykio aplinkybių pranešimo protokolo, liudytojo A. N. parodymų, draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ rašto dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo galima daryti išvadą apie įvykių seką ir visišką A.

K. kaltės įrodymą. Draudimo bendrovės atstovas A. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. K. paaiškino visas eismo įvykio aplinkybes, gailėjosi dėl savo veiksmų, jam jokių priekaištų draudimo bendrovė neturi, jiems nebuvo naudinga jį apkalbėti, aplinkybė, ar A. K. žinojo, ar nežinojo apie P. Ž. draudimą, jiems nebuvo aktuali, todėl draudimo atstovų pozicija ir parodymai dėl A. K. yra neabejotinai nešališki. Pasak prokuroro, šie parodymai turėjo būti vertinami ir pirmiau paminėtų apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytų ir neginčijamai įrodytų aplinkybių kontekste.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai P. Ž. parodymais, kad jis pats po įvykio manė, jog visi dokumentai yra tvarkingi, tačiau vietoje neturėjo draudimo, deklaracijos nepildė tik todėl, kad neturėjo blanko, ir apie tai pasakė A. K. . Teismas nurodė, kad šios aplinkybės nepaneigtos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios aplinkybės yra paneigtos apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuriuo P. Ž. nuteistas ne tik už dokumento suklastojimą, tačiau ir už pasikėsinimą apgaule išvengti turtinės prievolės. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o teismo išvados yra nenuoseklios, nelogiškos, neparemtos įrodymų visuma, tik atskirais P. Ž. ir A.

K. parodymų fragmentais, kuriems visiškai nepagrįstai suteiktas pirmumas prieš kitus įrodymus. Anot prokuroro, teismas nenurodė ir neanalizavo jokių įrodymų nepakankamumo motyvų, nevertino visų įvykio aplinkybių, kurios neginčijamai nustatytos byloje ir kurias vienaip ar kitaip pagrindžia ar paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kaip visumos. Skunde pažymima, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas – kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir šių įrodymų visuma. Nei vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014; 2K-189-648/2016). Prokuroras teigia, kad šių taisyklių apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Nuteistojo A. K. kasacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Tuklerio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo A. K. kasacinio skundo ( BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo)

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatavo, kad A. K., pasirašydamas eismo įvykio deklaraciją, nežinojo, jog P. Ž. nėra apsidraudęs įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, kad jo veikoje nėra būtinojo BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios, todėl priėmė išteisinamąjį nuosprendį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Tokį sprendimą šis teismas pagrindė tuo, kad BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, kad A. K. atliko visus veiksmus, atitinkančius aptariamos veikos sudėtį, tai padarė tiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje abiejų instancijų teismai nustatė, kad: 1) A. K. nežinojo, jog nuteistasis P. Ž. eismo įvykio metu neturėjo galiojančios privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutarties; 2) A. K. neturėjo tyčios apgaule padėti P. Ž. išvengti turtinės prievolės; 3) A. K. dėl eismo įvykio deklaracijoje nurodyto eismo įvykio yra nekaltas, jo automobilis buvo draustas ir jis pats, pagal draudimo sutarties nuostatas turėjo teisę į draudimo atlygį už eismo įvykyje sugadinto savo paties automobilio remontą; 4) eismo įvykis tarp A. K. ir P. Ž. vairuojamų automobilių nebuvo fiktyvus, toks eismo įvykis iš tikrųjų įvyko.

Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tačiau net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Išteisinamajame nuosprendyje teismas, nuosekliai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pasirašydamas eismo įvykio deklaracijoje A. K. siekė teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę; kad deklaracijoje neteisingos įvykio vietos ir laiko nurodymas, jeigu P. Ž. būtų turėjęs įprastinio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, neturėtų reikšmės žalos atlyginimui; kad A. K. nežinant, jog pastarasis tokio draudimo neturėjo, jo pasirašymas deklaracijoje, kurioje nurodyta ne ta įvykio data ir laikas, vertintinas tik kaip formalus nepavojingas baudžiamųjų įstatymų požiūriu, todėl neužtraukiantis baudžiamosios atsakomybės, pažeidimas.

Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neatitinka BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų.

Kasatorius skunde teisingai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta formali nusikaltimo sudėtis ir, atlikus visus objektyvius veiksmus, pasirašant dokumente, kuriame įrašytos neteisingos žinios, savaime kyla baudžiamoji atsakomybė, yra neteisingi ir prieštaraujantys ne tik kasacinio teismo praktikai, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo doktrinai dėl baudžiamosios atsakomybės prigimties. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose dėl dokumento suklastojimo ir disponavimu suklastotu dokumentu ne vieną kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2010, 2K-406/2011, 2K-2015/2012 ir kt.).

Kaltė (jos forma, rūšis), kaip ir bet koks kitas nusikaltimo sudėties požymis, privalo būti ne preziumuojamas, o nustatytas ir įrodytas patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014; 2K-210/2014 ir kt.). Pagal įstatymo (BK 15 straipsnio) prasmę ir susiklosčiusią teismų praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. Byloje abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nustatyta, kad A. K. pasirašė eismo įvykio deklaracijoje pasitikėdamas kito nuteistojo P. Ž. paaiškinimu, jog jis turi galiojančią draudimo sutartį, kad jis teiravosi P. Ž. , kodėl deklaracijoje nurodyti eismo įvykio vieta ir laikas nesutampa su tikrovėje buvusiais, kad jis asmeniškai nesiekė neteisėtai gauti draudimo išmokos, nes pastaroji jam ir taip priklausė. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. neturėjo ketinimo sąmoningai klastoti dokumento – eismo įvykio deklaracijos, t. y. jo veiksmuose nebuvo valinio tyčios momento – noro veikti pavojingai baudžiamųjų įstatymų požiūriu, yra teisinga ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra argumentuotai paneigta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsta, o pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl A. K. veikoje tiesioginės tyčios nebuvimo yra teisingos ir pagrįstos. Dėl to darytina išvada, kad A. K. baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

Kasaciniu skundu prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad „A. K. veiksmų teisinis vertinimas neatitinka susiformavusios teismų praktikos, nuosprendis surašytas pažeidžiant esminius BPK reikalavimus, kadangi teismas netinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nemotyvavo, kokiu pagrindu vieni ikiteisminio tyrimo metu gauti ir teisminio nagrinėjimo metu ištirti duomenys laikytini įrodymais, o kiti – ne“, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. buvo išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014, kurioje dar kartą apie tai yra pasisakyta). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi ir nagrinėjamoje byloje skundžiamas nuosprendis vertintinas tuo aspektu, ar teismas, priimdamas tokį sprendimą, nepadarė BPK, konkrečiai – BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnį kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Pažymėtina, kad darant šį nusikaltimą apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę į turtą. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Pirmosios instancijos teismas A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisino nenustatęs jo veikoje sukčiavimo, t. y. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, sudėties požymių.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai yra dar kartą išanalizuoti ir įvertinti, šio teismo padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog A. K. veikoje nėra tiesioginės tyčios, yra motyvuota, argumentai, paaiškinantys, kodėl prokuroro skundas atmetamas, o nuosprendis dėl A. K. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį yra teisingas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų (BPK 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė