2025-08-14 Nr. CB-4737-2-56-3-00608-2022-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-2933

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00608-2022-6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Šulco ir Jūratės Varanauskaitės,

susipažinusi su 2025 m. rugpjūčio 11 d. paduotu trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo, taip pat paveldimo turto padalijimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškinys, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, reikalavimas ir atsakovų G. M. bei Z. P. priešieškinis patenkinti iš dalies: visas ieškovės ir atsakovų motinai priklausęs nekilnojamasis turtas padalytas kaip paveldėtas turtas ieškovei ir atsakovams lygiomis dalimis, o galvijų banda ir lėšos sąskaitoje pripažintos bendrąja daline ieškovės, jos motinos ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, nuosavybe jungtinės veiklos sutarties pagrindu bei atitinkamai padalytas.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 13 d. nutarties dalį dėl jungtinės veiklos sutarties vertinimo ir priimti naują sprendimą – tenkinti trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, apeliacinio skundo reikalavimus arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Materialinės ir proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.79 straipsnio 1 dalies, 1.80, 1.93 straipsnių ir 6.969 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes, spręsdamas dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, privalėjo nustatyti ir vertinti, ar kasacinį skundą teikiantis trečiasis asmuo nėra visiškai įvykdęs šios sutarties ar yra ją įvykdęs iš dalies.

Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados ir motyvai prieštarauja įstatyme įtvirtintai jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpcijai: CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta ko kita, laikoma, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Apeliacinės instancijos teismas iš bendrosios dalinės nuosavybės atskyrė nekilnojamąjį turtą ir padalijo tik gyvulių bandą, kurios jau nebuvo fiziškai. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir dėl to, kad teismas pripažįsta jungtinės veiklos egzistavimą, tačiau priėmė iš dalies pagrįstą sprendimą dėl jungtinės partnerių veiklos.

Pripažinta jungtinė veikla susijusi tik su ūkininkavimu, bet ne nekilnojamuoju turtu, nors nekilnojamasis turtas nėra atsiejamas nuo ūkio veiklos, nei materialinės, nei proceso teisės normos to nenumato ir tai yra neįmanoma. Nagrinėjamu atveju jungtinę veiklą apima žemės sklypų tikslinis įsigijimas iš bendros veiklos lėšų, dirbimas, arimas, priežiūra, paruošimas ūkio darbams. Taigi, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas teigia, kad jungtinės veiklos tarp nurodytų asmenų nebuvo įgyjant, gerinant nekilnojamąjį turtą, kita vertus, jungtinė veikla visgi buvo pripažinta dėl ūkio gyvūnų.

Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, teigimu, tokios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja viena kitai, taip pat teisės normoms ir teismų praktikai. Taip pat kasacinį skundą teikiantis asmuo pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai, kurių paaiškinimų teismai tinkamai neįvertino, apie juos nei viename skundžiamame procesiniame sprendime nepasisakė. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai nevertino jungtinės veiklos požymių – esminio susitarimo, kad ieškovė, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, ir ieškovės motina įsipareigojo užsiimti bendra ūkio veikla, tikslu vystyti žemės ūkio veiklą, visi ūkio reikalai buvo vykdomi, tvarkomi bendru dalyvių susitarimu, pasiskirstant ūkio darbais, partneriai įnešė į ūkį įnašus pinigais, sunkiu darbu, pastangomis, todėl sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m.

CK 474 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, teigimu, apeliacinės instancijos teismas prieštaravo tiek savo, tiek pirmosios instancijos teismo motyvams, teigdamas, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis galima, kai sudaryta ne pelno tikslais, tačiau tuo pačiu pripažino, jog gyvuliai įgyti jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu, kai gyvulininkystė yra pajamų siekianti veikla. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovė kartu su sutuoktiniu dirbo ūkyje, prižiūrėjo ūkio vystymąsi, šios aplinkybės byloje nepaneigtos, atsakovai tai patvirtino, teismai pagrįstai priteisė gyvulių bandą ieškovei, tačiau nepripažino jungtinės partnerių veiklos įsigyjant žemės sklypus, gerinant nekilnojamąjį turtą.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai, pripažino, kad šalys veikė jungtinės veiklos pagrindu gyvulininkystės srityje, tačiau dalį gyvulių vertės priteisė atsakovams. Šie teismų prieštaravimai pažeidžia materialinės ir proceso teisės normas, prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotų restitucijos aiškinimo ir taikymo taisyklių. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo išspręsti restitucijos taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015). Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, teigimu, bylą nagrinėję teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, nesprendė restitucijos taikymo klausimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, vykdydamas jungtinės veiklos sutartį, investavo lėšas ir savo darbą, o tai reiškia, kad, net nustačius pagrindą pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, tarp šalių privalėjo būti atkurta status quo (padėtis, buvusi iki teisės pažeidimo) taikant restituciją. Ginčijami sprendimai negrąžino šalių į pradinę padėtį, tačiau nulėmė nepagrįstą atsakovų praturtėjimą. Be to, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir to, jog ieškovės vardu įregistruota žemės ūkio technika, kuria naudotis gali ir sugeba tik trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, jis vienintelis iš jungtinės veiklos partnerių turi traktorininko pažymėjimą ir būtent jis šia technika apdirbdavo ūkio žemę.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog bylą nagrinėję teismai skundžiamoje dalyje netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1 664 (vieno tūkstančio šešių šimtų šešiasdešimt keturių) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. rugpjūčio 10 d. AB Swedbank banke, mokėjimo nurodymu Nr. 249, mokėjimo užduoties kodas (ID): ZO59107.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Irmantas Šulcas

Jūratė Varanauskaitė