N-575-646-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-646/2012

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-01994-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarimo M. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 25 d. nutarimu M. J. (toliau – ir M. J.) pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų litų) baudą atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 metams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog administracinis teisės pažeidimo protokolas M. J. surašytas už tai, kad jis 2010 m. spalio 5 d., 11 val., (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „VW Passat“, nepakluso policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog M. J. pripažino, kad įvykio dieną buvo neblaivus, tačiau neigė vairavęs automobilį, nevykdęs teisėto policijos pareigūnų reikalavimo sustabdyti transporto priemonę.

Nurodė, jog jo parodymus dėl automobilio vairavimo paneigia teismo posėdžio metu apklaustų liudytojais Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) policijos pareigūnų A. P. ir Z. R. parodymai, kurie apklausiami teismo posėdyje, nuosekliai, išsamiai ir neabejodami patvirtino matę ir gerai įsidėmėję, kad stabdomą su krivule ir nesustojusį automobilį vairavo būtent M. J., o šalia jo sėdėjo A. S., kuriuos pareigūnai iš veido pažinojo, nes anksčiau tarnybos metu teko su jais bendrauti.

Pažymėjo, jog policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir parodymai yra tarpusavyje sutampantys, esminių prieštaravimų tarp jų nėra, todėl netikėti administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo metu buvusiais nuosekliais policijos pareigūnų parodymais, teismas neturi pagrindo, o jokių aplinkybių, patvirtinančių pareigūnų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi nenustatyta. Pridūrė, jog įvertinus šias aplinkybes matyti, kad M. J. vairuojamą transporto priemonę policijos pareigūnai stabdė teisėtu, aiškiai išreikštu ir M.

J. neabejotinai suprantamu būdu, t. y. iš pradžių stabdė automobilį su krivule, paskui važiavo paskui jo vairuojamą automobilį betarpiškai su įjungtais švyturėliais bei garsiniu signalu, todėl M. J. nepastebėti ar nesuprasti, kad yra stabdomas policijos pareigūnų negalėjo, tačiau sąmoningai nepakluso. Nurodė ir tai, jog M. J. aiškinimą, kad jis nevairavo automobilio, vertina kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės. Pridūrė, jog liudytojo A. S. teisme duoti parodymai vertinami kritiškai, nes jis yra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pažįstamas, todėl šis asmuo gali būti suinteresuotas padėti pastarajam išvengti administracinės atsakomybės, be to, jo parodymai nėra nuoseklūs bei prieštarauja įvykio metu duotiems parodymams ir byloje nustatytoms aplinkybėms.

Pažymėjo, jog M. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o ją sunkina tai, kad jis pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimus, už kuriuos jam jau buvo paskirtos administracinės nuobaudos (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.). Skirdamas nuobaudą, teismas taip pat atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, į pažeidėjo asmenybę ir turtinę padėtį, kuris dirba, administracine tvarka baustas (5 administracinės nuobaudos galiojančios).

II. M. J., nesutikdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 45 – 46), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo išvadomis, kad automobilį vairavo jis. Tikina, jog nuo pat pradžių teigė, jog automobilio nevairavo, bet priekinėje keleivio sėdynėje miegojo. Pažymi, jog automobilio raktelius buvo perdavęs A. S., kuris buvo blaivus. Mano, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūnai nuosekliai ir išsamiai papasakojo apie įvykio aplinkybes. Atkreipia dėmesį, jog byloje rašytiniai pareigūnų A. P. ir Z. R. tarnybiniai pranešimai yra visiškai identiški, kas rodo, jog jie negali būti laikomi tinkamais įrodymais. Mano, jog ta aplinkybė, kad pareigūnai blaivumą pasitikrinti siūlė tiek jam, tiek A. S. įrodo tai, jog jie nebuvo tikri, kas vairavo automobilį. Pažymi, jog A. S. iš pradžių neprisipažino vairavęs automobilį, nes neturi teisės vairuoti transporto priemones, tačiau apklaustas teisme jis išsamiai papasakojo apie įvykį ir prisipažino, kad vairavo automobilį. Taip pat nurodo, jog pareigūnai galėjo sąžiningai klysti identifikuodami už vairo buvusį asmenį, nes jie su A. S. fiziškai yra panašūs. Mano, jog yra nubaustas vien todėl, kad yra reikalavimui sustoti nepaklususio automobilio savininkas.

Institucija atsiliepimu į M. J. apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo nutarimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog „VW Passat“ automobilis buvo stabdomas akivaizdžiai, krivule, tačiau jo vairuotojas padidinęs greitį nesustodamas nuvažiavo toliau. Pažymi, jog automobilį vairavo pareigūnams pažįstamas, to paties kaimo gyventojas M. J., o keleivio priekinėje sėdynėje sėdėjo policijai taip pat gerai pažįstamas A. S., su kuriais pareigūnams anksčiau teko susidurti tarnybos klausimais. Pažymėjo, jog sulaikius šiuos asmenis vėliau paaiškėjo, jog abu jie buvo neblaivūs. Tikina, jog A. S. blaivumą pasitikrinti buvo siūloma, nes jis taip pat buvo įtariamas padaręs administracinį teisės pažeidimą, t. y. pas jį buvo aptiktas butelis su įtariamai falsifikuotais alkoholiniais gėrimais. Nurodo, jog pareigūnai stabdydami automobilį „VW Passat“ turėjo galimybę matyti abiejų automobiliu važiavusių asmenų veidus, o automobiliu važiavę asmenys pareigūnams buvo gerai pažįstami, be to, jų abiejų veido bruožai yra skirtingi, todėl atmestina galimybė, kad pareigūnai galėjo suklysti. Taip pat pažymi, jog nuo A. S. namų iki vietos, kur buvo stabdomas minėtas automobilis yra apie 1 km, todėl apelianto aiškinimas, kad jis bevažiuodamas galėjo užmigti vertintinas kritiškai. Priduria, jog pareigūnų surašyti tarnybiniai pranešimai taip pat negali skirtis, nes pareigūnai toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku fiksavo vienodas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

M. J. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad jis vairuodamas automobilį, nepakluso policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę

ATPK 130 straipsnio 1 dalis inter alia įtvirtina, jog nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Iš apeliacinio skundo suprastina, jog M. J. savo kaltės padarius jam inkriminuotą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą nepripažįsta, teigdamas, jog automobilio jis nevairavo, o tik miegojo priekinėje keleivio sėdynėje, šį automobilį vairuojant A. S..

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teismui pateiktus įrodymus – byloje įrodyta, kad M. J. 2010 m. spalio 5 d., 11 val., (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „VW Passat“, nepakluso policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

Teismas neturi pagrindo atmesti byloje esančių raštinių dokumentų – administracinio teisės pažeidimo protokolo (b.1. 2), policininkų, fiksavusių teisės pažeidimus, tarnybinių pranešimų (b.1. 4; 10) bei jų teismo posėdžio metu duotų parodymų. Byloje esant priešingiems įrodymams – paminėtiems ir asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn M. J. bei jo pažįstamo A. S. paaiškinimams, teismas vertina, kad tiesą atitinka pirmieji, nes M. J. bei jo pažįstamas yra aiškiai labiau suinteresuotas bylos baigtimi negu policijos darbuotojai vykdę tarnybines pareigas. Be to, policijos pareigūnų paaiškinimai apie pažeidimų nustatymą yra nuoseklūs, neprieštaringi, logiški, byloje duomenų apie tai, kad jis dėl kokių nors priežasčių siekia melagingai apkalbėti apeliantą, nėra. Byloje užfiksuota, jog pareigūnai pažeidimą matė betarpiškai, jie tiek M. J., tiek A. S. kaip to paties kaimo gyventojus pažinojo iš anksčiau, nes buvo su jais susidūrę tarnybos reikalais. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintina M. J. keliama versija, jog pareigūnai, identifikuodami automobilį „VW Passat“ vairavusį asmenį, galėjo apsirikti. Pažymėtina ir tai, jog M. J. versija, esą automobilį vairuoti jis perdavęs savo pažįstamam A. S. dėl to, kad jis buvęs blaivus, kritiškai vertintina dar ir dėl to, kad byloje nustatyta, jog pareigūnams sulaikius M. J. kartu su A. S., nuo abiejų vyrų sklido alkoholio kvapas. Atsižvelgiant į tai, ta aplinkybė, jog pareigūnai blaivumą pasiūlė pasitikrinti abiems asmenims, teisėjų kolegijos vertinimu, įtikinamai neįrodo, jog policijos pareigūnai nebuvo įsitikinę, kuris iš šių asmenų vairavo automobilį „VW Passat“. Pridurtina, jog M. J. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą taip pat nepaneigia bei jo administracinės atsakomybės nešalina, ir jo nurodoma aplinkybė apie tai, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai yra identiški. Šiuo aspektu pažymėtina, jog byloje esantys vienodi tarnybiniai pranešimai rodo vienodą pareigūnų, kurie tuo pačiu metu buvo toje pačioje vietoje ir stebėjo tas pačias aplinkybes, situacijos vertinimą, todėl dėl jų objektyvumo teisėjų kolegijai abejonių nekyla.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo

144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

M. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius