A-261-2286-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2286/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01381-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Dovilei Grėblikienei,

atsakovo atstovams Vilmai Adamavičiūtei ir Rytui Kantakevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Litesko“) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2009 m. liepos 30 d. protokolinį sprendimą Nr. O2-28 (toliau – ir Protokolinis sprendimas) ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimą Nr. O3-112 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma““ (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti pareiškėjo perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą bei priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Skunde pareiškėjas paaiškino, jog tiek 2009 m. liepos 30 d. protokolinis sprendimas, tiek 2009 m. liepos 31 d. nutarimas skundžiami kartu, nes nutarimas yra priimtas protokolinio sprendimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, visi skunde išdėstyti UAB „Litesko“ argumentai bei paaiškinimai taikomi abiems Komisijoms aktams ir tik dėl patogumo skunde teikiamos nuorodos tik į ginčijamą 2009 m. liepos 31 d. nutarimą.

Nurodė, kad 2009 m. liepos 30 d. Komisija priėmė protokolinį sprendimą ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimą, kuriais vienašališkai nustatė UAB „Litesko“ tiekiamos šilumos kainą, lygią 24,84 ct/kWh. Su Komisijos 2009 m. liepos 30 d. protokoliniu sprendimu ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimu nesutiko, manė, kad jie yra nepagrįsti ir neteisėti, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, o juos priimdama Komisija peržengė jai suteiktos diskrecijos ribas, buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei pagrįstumą, taip pat šie sprendimai naikintini dėl kitų svarbių pagrindų.

Esminius Komisijos padarytus pažeidimus pareiškėjas sieja su Šilumos kainų nustatymo metodikoje, patvirtintoje Komisijos 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. O3-41 (toliau – ir Metodika), nustatytų šilumos kainos perskaičiavimo taisyklių pažeidimu bei Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio pažeidimu, nepagrindus Komisijos atliktų veiksmų ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimo objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija padarė akivaizdžių pažeidimų dėl kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, apskaičiavimo (Metodikos 77.1.4.2 p. bei 77.1.6. p. prasme), t. y.:

Komisija grubiai pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, kadangi Metodikos 77.1.4.2 punkto ir 77.1.6. punkto prasme, lygindama faktines UAB „Litesko“ kito kuro (biokuro (medienos)) kainas su rinkos kainomis, nenurodė jokių teisės aktų, metodikų ar principų ir niekaip nepagrindė, kaip ji apskaičiavo šias rinkos kainas, naudotinas kainų perskaičiavimo procese; Komisija, pažeisdama Metodikos 77.1.4.2 punkto bei 77.1.6. punkto reikalavimus, koregavo UAB „Litesko“ kito kuro (biokuro (medienos)) kainas, neįvertinusi objektyvių kainų skirtumo priežasčių, nors Metodika įsakmiai reikalauja tai atlikti.

Komisija taip pat padarė akivaizdžių pažeidimų apskaičiuodama kompensaciją dėl ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui Metodikos 114.3 punkto prasme, t. y. pažeisdama Metodikos 114.3 punkto reikalavimus, su šiuo metu galiojančiose šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygino ne faktines kito kuro kainas, bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas, nors Metodika numato kitokį kuro kainų palyginimą. Komisija nenurodė jokių teisės aktų, metodikų ar principų ir niekaip nepagrindė, kokiais teisės aktais remiantis kompensacijos skaičiavimo tikslais ji atliko tokį palyginimą.

Be to, Komisijos 2009 m. liepos 31 d. nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, Nacionalinės energetikos strategijos nuostatoms. Taip pat Komisija, priimdama sprendimą, savo veiksmais pažeidė jai suteiktos diskrecijos išorines ribas. Be to, priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą.

Dėl 2009 m. liepos 31 d. nutarimo prieštaravimo Metodikai nurodė, kad perskaičiuotoji šilumos kaina turėtų būti 24,89 ct/kWh, t. y. 0,63 ct/kWh mažesnė, nei UAB „Litesko“ nustatyta, nes: 1) šilumos kainos pokytis dėl infliacijos suskaičiuotas nesivadovaujant Metodikos 114.5 punkto nuostatomis (neteisingai nustatytas infliacijos koregavimo koeficientas); 2) kuro kainos taikomos šilumos kainų perskaičiavime apskaičiuotos, nesivadovaujant Metodikos 114.2 punkto nuostatomis (neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio); 3) ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtos sąnaudos kurui suskaičiuotos, nesivadovaujant Metodikos 114.3 punkto nuostatomis (neteisingai nustatytos faktiškai patirtos, bet nepadengtos kuro sąnaudos).

Pagal Metodikos 114.2 punkto nuostatas, perskaičiuojant šilumos kainą, kuro sąnaudos skaičiuojamos nekeičiant šilumos bazinės kainos skaičiavimuose nustatytos kuro struktūros. Kito kuro (medienos) kaina nustatoma pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš perskaičiuotos kainos projektą, t. y. pagal 2008 m. IV ketvirčio faktines kuro pirkimo kainas. UAB „Litesko“ faktinė 2008 m. IV ketvirčio medienos pirkimo kaina yra 760,3 Lt/tne, tuo tarpu savo skaičiavimuose Komisija taiko vidutines 2008 m. IV ketvirčio medienos rinkos kainas (704 Lt/tne). Su tokiais Komisijos veiksmais UAB „Litesko“ nesutiko ir manė, kad jie yra nepagrįsti ir grubiai pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus. Komisija nenurodė ir nepagrindė, kaip ji apskaičiuoja rinkos kainas, su kuriomis lygino UAB „Litesko“ faktines kuro kainas, ir tokiu būdu grubiai pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Komisija jokiame atskirame savo akte, taip pat savo tinklapyje nėra paskelbusi jokių principų, formulių, metodikų ar taisyklių, pagal kuriuos skaičiuoja menamą rinkos kainą. Metodika taip pat nereglamentuoja rinkos kainos apskaičiavimo tvarkos. Todėl, vykdydama VAĮ 8 straipsnio reikalavimą, Komisija privalėjo aiškiai nurodyti objektyvius duomenis, faktus bei teisės normas, kuriais ji grindė ir rėmėsi apskaičiuodama rinkos kainas, tačiau to nepadarė.

Be to, 2009 m. liepos 31 d. nutarimo neteisėtumą pagrindžia ir tai, kad rinkoje yra tik vos keletas šilumos tiekėjų (ką pripažįsta ir pati Komisija), kurie atitinka Ūkio ministro 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 4-383 patvirtintų „Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisyklių“ (toliau – ir Kuro apskaitos taisyklės) reikalavimus, o Komisija, skaičiuodama vidutinę rinkos kainą, neatsižvelgė į minėtas taisykles (nors jų laikytis įpareigojo šilumos tiekėjus) ir į vidutinę rinkos kainą įskaičiavo tų šilumos tiekėjų įsigyto kuro kainas, kurie neatitinka šių taisyklių reikalavimų, todėl toks vidutinės kito kuro rinkos kainos skaičiavimas prieštarauja teisės aktams ir yra laikytinas neteisėtu bei nepagrįstu.

Be to, 2009 m. liepos 20 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-104 buvo pakeistos „Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklės“ (toliau – ir Informacijos teikimo taisyklės), o vėliau, atsižvelgus į UAB „Litesko“ pasiūlymus, šių taisyklių 12 priedo PK-2 lentelės „Pirkto biokuro suvestinė“ 1 ir 2 pastabose įtvirtino, kad: „1. Biokuro masė (t) nustatoma sveriant“ bei „2. Šiluminė vertė ir drėgnis nustatomas atliekant laboratorinius tyrimus“. Todėl pareiškėjas manė, kad Komisija privalo laikytis pačios įtvirtinto teisinio reglamentavimo, apibendrindama iš visų šilumos tiekėjų gaunamus duomenis, vertindama jų tikslumą bei skaičiuodama vidutines kito kuro (biokuro) „rinkos“ kainas. Tačiau Komisijos atliktas ir UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ atžvilgiu neobjektyviai pritaikytas biokuro vidutinių rinkos kainų paskaičiavimas yra netikslus, nepagrįstas ir prieštaraujantis teisės aktų, tarp jų ir Metodikos, reikalavimams.

Pareiškėjas nurodė, kad Metodikos 77.1.4.2 punktas ir 77.1.6 punktas įtvirtina Komisijos pareigą šilumos kainų perskaičiavime, visų pirma, taikyti faktines kuro pirkimo kainas, o tik tuo atveju, jei Komisija mato tam tikrų nepagrįstų kainų skirtumo priežasčių (faktinė kito kuro (medienos) kaina viršija rinkos kainą), įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, ji turi teisę kainas koreguoti. Tačiau nei Komisijos parengtose pažymose, nei 2009 m. liepos 31 d. nutarime nėra nurodyta jokių objektyvių ar neobjektyvių kainų skirtumo priežasčių, kaip to reikalauja minėtas Metodikos 77.1.6 punktas, nėra jokių Komisijos vertintų pagrįstų ar nepagrįstų aplinkybių, lėmusių siūlomą Komisijai sprendimą realizuoti savo teisę (bet ne pareigą) koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos.

Taip pat atmestinais pareiškėjas laikė Komisijos 2009 m. liepos 27 d. rašte Nr. R2-1196 nurodytus argumentus, kad UAB „Litesko“ nepateikė argumentų dėl didesnių nei rinkos faktinių kuro kainų, nes argumentus, kodėl Komisija neteisingai skaičiuoja rinkos kainas bei kodėl tokiu atveju UAB „Litesko“ faktinės kuro kainos yra didesnės už Komisijos nepagrįstai apskaičiuotas vidutines rinkos kainas, UAB „Litesko“ išdėstė tiek 2009 m. birželio 12 d. rašte, tiek 2009 m. birželio 18 d. Komisijos posėdyje, tiek 2009 m. liepos 28 d. rašte bei 2009 m. liepos 30 d. posėdyje.

Be to, pareiškėjas pabrėžė ir tai, kad Komisija nukrypo nuo pačios iki šiol taikytos praktikos, nes yra ne kartą pažymėjusi, jog pagal Metodikos 77.1.6 punkto nuostatas, Komisija, tik įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos. Pagrįsdamas šį teiginį, pareiškėjas skunde pateikia nuorodas į konkrečius Komisijos sprendimus pareiškėjo atžvilgiu, kuriuose Komisija taikė faktines kuro pirkimo kainas. Tuo pačiu atkreipė dėmesį, kad jokios 2008 m.

Komisijos pripažintos UAB „Litesko“ biokuro įsigijimo sutarčių sąlygos 2009 m. dėl papildomų paslaugų (kitose įmonėse esančių šilumos veiklos sąnaudų dalimi) vertės įtraukimo į medienos kainą keičiamos nebuvo, todėl pareiškėjui visiškai nesuprantama, kodėl Komisija tas pačias sąlygas nurodytais metais vertina visiškai skirtingai. Komisijos 2009 m. liepos 27 d. rašte Nr. R2-1196 teigiama, kad „šio perskaičiavimo metu nebuvo atsižvelgta ir į faktą, kad į UAB „Litesko“ biokuro pirkimo kainą įskaičiuojamos papildomos sąnaudos, kurios kitiems šilumos tiekėjams yra įskaičiuojamos į šilumos savikainą, nes pagal UAB „Litesko“ susitarimą su biokuro tiekėju, biokuro kaina 2009 m., lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc.“ Tokią Komisijos poziciją pareiškėja laiko nepagrįsta ir nesuprantama, nes pagal Metodikos 77.1.4.2 punktą nėra jokio teisinio pagrindo vertinti kitų laikotarpių ar apskritai pačios Komisijos prognozuojamas būsimų laikotarpių kito kuro (ne dujų) kainas, nes šio kuro kainos nustatomos pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš bazinės šilumos kainos projekto ar perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą.

Tuo tarpu tai, kad biokuro kaina, kurioje įtrauktos papildomos sąnaudos (kurios kitiems šilumos tiekėjams įskaičiuojamos į šilumos kainą) mažėjo dėl rinkoje susidariusios situacijos, visiškai nereiškia, kad papildomos sąnaudos pagal sutartį apskritai nebepatiriamos ar patiriamos nepagrįstai. Biokuro kainos mažėjimas nekeičia susitarimo esmės ar struktūros, todėl toks skirtingas tų pačių biokuro pirkimo sutarčių vertinimas 2008 ir 2009 m. yra visiškai nepagrįstas. Be to, net ir tokiu atveju, jei Komisija po objektyvių kuro kainų skirtumo priežasčių įvertinimo matydavo pagrindą koreguoti šilumos tiekėjo faktinę kuro kainą, tai ją koreguodavo ne iki rinkos kainos, o tik iš dalies.

Tačiau, šiuo atveju, Komisija nesivadovavo savo suformuota praktika, kito kuro kainų skirtumo priežasčių neanalizavo, jokio pagrindimo nepateikė ir nepaaiškino, kodėl tas pačias kuro tiekimo sutartis ėmė vertinti visiškai priešingai, nei praėjusiais metais. Toks Komisijos elgesys nesuteikia šilumos tiekėjui teisinio tikrumo šilumos tiekimo veikloje. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas manė, kad Komisijos 2009 m. liepos 31 d. nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis Metodikos 77.1.4.2 bei 77.1.6 punktams, todėl turi būti panaikintas.

Dėl ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų UAB „Litesko“ paaiškino, kad tokio kuro kainų palyginimo, kokį atliko Komisija, skaičiuodama kompensaciją, Metodikos 114.3 punktas nenumato. 2009 m. birželio 12 d. Komisijos paskelbtoje 2009 m. birželio 11 d. pažymoje Nr. O5-122 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo“ (toliau – Pirma pažyma) nurodoma, kad UAB „Litesko“ projekte 2008 m. balandžio – 2009 m. vasario mėn. apskaičiuotos nepadengtos kuro sąnaudos sudaro 1 554 Lt, tuo tarpu Komisijos skaičiavimais minėtu laikotarpiu nepadengtos kuro sąnaudos sudaro tik 1 413,5 Lt. Skaičiavimų skirtumas susidarė dėl to, kad Komisija, skaičiuodama nepadengtas kuro sąnaudas, taikė ne didesnes už vidutines rinkos kuro kainas. Taigi, Komisijos Šilumos skyrius nevertino nepadengtų sąnaudų kurui, susidariusių dėl didesnių faktinių kuro kainų, t. y. Komisija ne pagal Metodikos 114.3 punktą su šiuo metu galiojančiose šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygino ne faktines kito kuro kainas (t. y. faktiškai bendrovės patirtas ir pirkimo dokumentais patvirtintas sąnaudas), bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas. Pareiškėjo įsitikinimu, tokie Komisijos skaičiavimai yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys Metodikai. Metodika tokio palyginimo, kokį pritaikė Komisija, t. y. lygino ne faktines kito kuro kainas, bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas, nenumato. Metodikos nuostatos labai aiškiai įpareigoja Komisiją lyginti faktines kuro kainas su galiojančiose šilumos kainose Komisijos įvertintomis kuro kainomis. Bet koks kitoks palyginimas pažeidžia Metodikos 114.3 punktą. Vis dėlto, jeigu Komisija lygintų kito kuro įsigijimo kainas su tuo metu rinkoje buvusiu kainos vidurkiu kompensacijos (Metodikos 114.3 p.) skaičiavimo tikslais, Komisija taip pat privalėtų objektyviai įvertinti kainų skirtumo priežastis. Šiuo atveju Komisija taip pat nukrypo nuo savo pačios praktikos, kurioje Metodikos 114.3 punktą taikydavo taip, kaip numatyta Metodikoje.

Dėl 2007 m. kovo 21 d. nutarimo prieštaravimo Energetikos įstatymui ir Šilumos ūkio įstatymui pareiškėjas nurodė, kad Komisija neįvertino ir tinkamai nepaskaičiavo visų šilumos tiekėjo patirtų sąnaudų, tarp jų, šilumos gamybai naudojamo kuro kainų ir ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui, jos atlikti paskaičiavimai bei duoti nurodymai UAB „Litesko“ suponuoja žymiai mažesnę kainą, nei pagrįsta pareiškėjo skaičiavimais, ir pati kaina Komisijos buvo skaičiuojama, nesilaikant Energetikos įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme bei Metodikoje įvirtintų šilumos kainodaros reikalavimų. Pabrėžė, kad įstatymų leidėjas Energetikos įstatymo 15 straipsnyje išskiria tris esminius energetikos sektoriaus kainodaros kriterijus:

1) būtinąsias išlaidas (t. y. energetikos bendrovės patirtas sąnaudas), 2) valstybės remiamas sektoriaus sritis (t. y. sektoriaus plėtra, vietinių ir atsinaujinančių šaltinių vartojimas bei viešieji interesai energetikos sektoriuje), ir 3) energetikos bendrovių pelno normą. Į centralizuotai tiekiamos šilumos kainą įskaičiuojamų šilumos tiekėjų patirtų sąnaudų apimtį detalizuoja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodoma, jog „šilumos <...> kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis <...> šilumos <...> ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos <...> apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą <...> parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis“.

Analogiška nuostata perkelta ir į Metodikos 58 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad ne visos šilumos tiekėjo patirtos sąnaudos Komisijos 2009 m. liepos 31 d. nutarimu Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje nustatyta tvarka buvo įvertintos, konstatuoja, kad Komisijos veiksmai prieštarauja Energetikos įstatyme ir Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintam sąnaudų padengimo kainodaros principui. Objektyviai šilumos tiekėjo patirtomis ir teisės norminiuose aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotomis sąnaudomis nepagrįstas šilumos kainos skaičiavimas prieštarauja bendriesiems šilumos sektoriaus reguliavimo tikslams, nustatytiems Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje ir Metodikos 3 punkte.

Taigi, Komisijos veiksmai ne tik pažeidžia Energetikos įstatyme ir Šilumos ūkio įstatyme įvirtintą sąnaudų padengimo principą, bet taip pat į tiekiamos šilumos kainą neįskaičiavus objektyviai pagrįstų šilumos tiekėjo sąnaudų, sudaromos prielaidos investicijų į sektoriaus plėtrą, šilumos tiekimo efektyvumą ir kitas viešojo intereso sritis mažinimui ir teisėtais tiekėjo lūkesčiais pagrįstos pelno normos mažėjimui, kartu sąlygojant tolesnę šilumos tiekėjų nuostolingą veiklą.

Dėl 2009 m. liepos 31 d. nutarimo prieštaravimo Nacionalinei energetikos strategijai pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija (toliau – ir Strategija), kuri nustatė centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus strateginės plėtros kryptis, inter alia išskyrė siekius „skatinti šilumos gamybą iš vietinių ir atsinaujinančių išteklių“, „užtikrinti teisės aktais nustatytų rezervinių kuro atsargų kaupimą“ ir „spartinti apsirūpinimo energijos ištekliais diversifikavimą“. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisijos 2009 m. liepos 31 d. nutarimu pradėta UAB „Litesko“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos perskaičiavimo ir nustatymo praktika yra visiškai priešinga šiems įstatymų leidėjo formuluojamiems strateginiams energetikos sektoriaus tikslams. UAB „Litesko“ mano, kad šilumos kainos nustatymo praktika, kai vėliau nei pirkimo momentu sunaudojamo kuro faktinė įsigijimo kaina nebus įskaičiuota į galutinę šilumos kainą ir dėl to atsiras šilumos tiekėjų nuostoliai, skatins dujų vartojimą šilumos gamybai, kitu kuru užtikrinant tik privalomus rezervo palaikymo reikalavimus. Tokiu atveju mažės vietinio ir alternatyvaus kuro (visų pirma, biokuro, kuris net 30-40 proc. pigesnis už gamtines dujas, be to, yra mažiau taršus) naudojimas, mažės kuro šaltinių diversifikavimas ir didės strategiškai Lietuvos energetikos sektoriui nepageidaujamas priklausomumas nuo vienintelio šiuo metu Lietuvos rinkai prieinamo dujų tiekėjo – Rusijos. Taigi, Komisijos 2009 m. liepos 31 d. nutarimu formuojama nauja praktika ne tik prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir įstatymų leidėjo formuojamoms strateginėms kryptims, tačiau taip pat gali sukelti neigiamų padarinių Lietuvos energetikos sektoriaus darniam vystimuisi, šilumos tiekėjų finansiniam pajėgumui vykdyti šilumos tiekimo saugumo bei patikimumo reikalavimus, ir sąlygoti šilumos, pagrįstos importuojamu iškastiniu kuru (gamtinėmis dujomis), kainos augimą.

Dėl Komisijai suteiktos diskrecijos išorinių ribų pareiškėjas paaiškino, kad Komisija, priimdama 2009 m. liepos 31 d. nutarimą, pažeidė jai suteiktą diskreciją dviem aspektais:

1) vertindama kuro kainas, taikomas apskaičiuojant šilumos kainas, nei 2009 m. liepos 31 d. nutarime, nei Pirmojoje pažymoje, nei 2009 m. liepos 27 d. pažymoje Nr. O5-164 (toliau – ir Antroji pažyma) nevertino ir neanalizavo Metodikos 77.1.6. punkte nurodytų objektyvių kainų skirtumo priežasčių, nepagrindė atsisakymo taikyti faktines kuro kainas pagal Metodikos 77.1.6. punkto reikalavimus, taip pat nepagrindė svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais ir neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių;

2) vertindama ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas sąnaudas kurui, visiškai nukrypo nuo Metodikos 114.3 punkto reikalavimų ir, apskaičiuodama ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas sąnaudas kurui, į esamą šilumos kainą įtrauktą kuro kainą lygino ne su Metodikos 114.3 punkte reikalaujamu faktinės kuro kainos elementu, tačiau su pačios Komisijos nepagrįstai apskaičiuota kuro „rinkos“ kaina, buvusia kuro sunaudojimo metu. Atitinkami įgalinimai Komisijai buvo suteikti tikslu įvertinti nustatomos šilumos kainos pagrįstumą vadovaujantis Metodikos 77.1.4.2, 77.1.6 bei 114.3 punktuose įtvirtintomis taisyklėmis.

Tačiau Komisija, priimdama 2009 m. liepos 31 d. nutarimą remdamasi kitokiomis taisyklėmis nei buvo įpareigota, šių tikslų nesiekė, todėl pažeidė jai suteiktos diskrecijos ribas, o 2009 m. liepos 31 d. nutarimas laikytinas neteisėtu. Tuo taip pat buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas manė, jog teisminė ekonominių rodiklių apskaičiavimo tvarkos interpretacijos kontrolė šiuo atveju yra būtina.

Tačiau Komisija, UAB „Litesko“ net ir paaiškinus padarytus Komisijos nukrypimus nuo Metodikos taisyklių, 2009 m. liepos 31 d. nutarimą grindė savais, bet ne Metodikoje numatytais, paskaičiavimais. Todėl yra būtina Komisijos diskrecijos teisės ribose atlikti ekonominių vertinimų teisminę kontrolę, kuri šioje byloje turi apsiriboti tikrinimu:

1) ar Komisija, apskaičiuodama šilumos kainas, laikėsi atitinkamos tvarkos;

2) ar Komisija rėmėsi tais faktais, kuriais turėjo remtis ir/ ar nesirėmė tais, kuriais neturėjo remtis;

3) ar Komisija, apskaičiuodama šilumos kainas, rėmėsi teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi;

4) ar Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

Dėl 2009 m. liepos 31 d. nutarimo neatitikimo VAĮ nustatytiems reikalavimams pareiškėjas nurodė, kad UAB „Litesko“ teigimu, Komisija nepagrindė 2009 m. liepos 31 d. nutarimo, kaip yra reikalaujama VAĮ. Būtent VAĮ 8 straipsnio 1 dalis suponuoja UAB „Litesko“ teisę žinoti, kodėl priimtas būtent toks nutarimas. Šilumos tiekėjui pagal Metodikos 77.1.4.2 punktą pateikus Komisijai faktinius duomenis apie kito kuro kainas bei jos pagrindimą, Komisija, neįvertinusi objektyvių kainų skirtumo priežasčių, kuro kainas pakoregavo taip, kad jos neviršytų pačios Komisijos neaiškiais kriterijais apskaičiuojamos atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos, t. y. pasinaudojo Metodikos 77.1.6 punkte numatyta teise be jokio pagrindimo ir motyvų, nors Metodika privalomai reikalauja įvertinti objektyvias kainų skirtumo priežastis. Komisija taip pat nenurodė jokių motyvų, kodėl ji nukrypo nuo Metodikos 114.3 punkto reikalavimų ir su į šilumos kainą įskaičiuotomis kito kuro kainomis lygino ne faktines anksčiau įsigyto kito kuro kainas per ataskaitinį laikotarpį, bet šiuo metu rinkoje esančias kito kuro kainas. Pareiškėjas nesutiko, kad 2009 m. liepos 31 d. nutarimo faktiniu pagrindimu gali būti laikomos Komisijos Pirmoji ir Antroji pažymos, nes jose, taipogi, nėra nurodoma, kokias aplinkybes įvertinusi Komisija nusprendė pakoreguoti faktines kito kuro kainas iki pačios Komisijos neaiškiais kriterijais nustatytų rinkos kainų, taip pat nėra nurodoma, kaip buvo apskaičiuotos rinkos kainos, todėl šios pažymos negali būti laikomos tinkamu ginčijamo nutarimo faktiniu bei teisiniu pagrindimu, juo labiau, kad pačiame nutarime nėra jokios nuorodos nei į Pirmąją, nei į Antrąją pažymas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas tvirtina, kad Komisijos 2009 m. liepos 31 d. nutarimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, yra nemotyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas, kaip prieštaraujantis VAI 8 straipsnio 1 daliai.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Komisija Metodikos nuostatas, reglamentuojančias kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, apskaičiavimą bei ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtų sąnaudų kurui apskaičiavimą, taiko visiškai skirtingai įvairių šilumos tiekėjų atžvilgiu ir tokiais savo veiksmais diskriminuoja pareiškėją. Tokiais savo veiksmais Komisija pažeidė tiek Metodikos 3 punkto, numatančio, kad šilumos kainos grindžiamos nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo. Stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais, nuostatas, tiek Komisijos darbo reglamento 3 punkto, numatančio, kad Komisijos veikla grindžiama įstatymo viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, kolegialaus klausimų svarstymo, politinio neutralumo, skaidrumo tarnybinio bendradarbiavimo ir kitais VAĮ nustatytais principais, nuostatas.

Dėl 2009 m. liepos 31 d. nutarimu pažeidžiamų vartotojų interesų ir energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo tikslų pareiškėjas nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas kaip vieną iš šilumos sektoriaus reguliavimo tikslų nurodo siekį „mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams“. Analogiška nuostata perkelta ir į Metodikos 3.2 punktą. Pareiškėjo manymu, objektyviais kriterijais nepagrįsta Komisijos vykdoma šilumos kainodaros politika skatins dujų, kaip iš karto suvartojamo kuro, naudojimą šilumos gamybai. Tokiu atveju, šilumos tiekėjai užsitikrins, kad bent dalis jų faktiškai patiriamų kuro įsigijimo sąnaudų bus įskaičiuotos į šilumos kainą ir padengs įstatymo leidėjo imperatyviai nurodytas kompensuoti veiklos sąnaudas. Išaugęs dujų vartojimas, galimai priešingai šilumos sektoriaus reguliavimo tikslams, sąlygos galutinės vartotojo mokamos šilumos kainos augimą ateityje.

Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl 2009 m. liepos 30 d. protokolinio sprendimo atsakovas nurodė, kad 2009 m. liepos 30 d. protokolinis sprendimas, kuriame užfiksuota, kad Komisija pritarė Šilumos skyriaus siūlomam nutarimo projektui, kuriuo pareiškėjui vienašališkai nustatomos kainos, nėra ir negali būti teisminio nagrinėjimo objektas, nes šiuo sprendimu šilumos kainos nebuvo nustatomos, nespręstas jų apimties ar taikymo klausimas. 2009 m. liepos 30 d. protokolinis sprendimas yra Komisijos procedūrinis dokumentas, priimtas įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalies nuostatas. Komisija šiuo sprendimu nesprendė teisės taikymo klausimo ir nenustatė teisinio imperatyvo šilumos ūkio subjektams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, konstatavo, kad individualiu teisės aktu nelaikytinas dokumentas negali būti skundžiamas administraciniam teismui. Teisines pasekmes pareiškėjui šiuo atveju sukelia tik 2009 m. liepos 31 d. nutarimas, nes būtent juo nustatytos pareiškėjui laikinos šilumos kainos. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad skundžiamas 2009 m. liepos 30 d. protokolinis sprendimas negali būti nagrinėjamos bylos ginčo objektas, todėl administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dalyje dėl minėto protokolinio sprendimo nutrauktina.

Dėl Komisijos diskrecijos teisės šilumos sektoriuje realizavimo atsakovas paaiškino, kad, būdama centrinis valstybinio administravimo subjektas, ir vadovaudamasis VAĮ, Energetikos įstatymo bei Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, vykdo įstatymų priskirtas funkcijas ir pagal savo kompetenciją atlieka atitinkamus veiksmus centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuje. Komisija, būdama ekonominis reguliatorius ir veikdama pagal jai suteiktus įgaliojimus bei atsižvelgdama į tikslus, dėl kurių buvo įsteigta, surinko visus rinkos kainų nustatymui bei šilumos kainų perskaičiavimui būtinus duomenis, juos visapusiškai ir objektyviai įvertino, atsižvelgė į visus svarbius veiksnius ir, vadovaudamasi šiais duomenimis, teisės aktų nustatyta tvarka padarė išvadas, kurios užfiksuotos skundžiamame nutarime. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginį, kad Komisija pažeidė jai suteiktas diskrecijos ribas, atsakovas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi jis nepagrįstas jokiais įrodymais, o tik abstrakčiais ir subjektyviais samprotavimais, kurie nelaikomi įrodymu (ABTĮ 57 str.).

Dėl kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime atsakovas nurodė, kad, nustatydamas biokuro (medienos) kainą, naudotiną perskaičiuojant šilumos kainą, vadovavosi Metodikos 77.1.4.2 punkto nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad kuro kaina nustatoma pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą (2008 m. IV ketvirtis), faktines kuro pirkimo kainas. Pareiškėjo perskaičiavimo projekte naudota medienos kaina – 760,3 Lt/tne, yra 8 proc. didesnė nei to paties laikotarpio vidutinė rinkos kaina, todėl Komisijos Šilumos skyrius, vadovaudamasis Metodikos 77.1.6 punktu, numatančiu, kad „kai šilumos tiekėjo pateikta faktinė kuro kaina viršija to paties laikotarpio atitinkamos kuro rūšies rinkos kainą, Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos“, skaičiavimuose naudojo medienos rinkos kainą – 704,0 Lt/tne.

Atkreipė dėmesį, kad ketvirtinės kuro rinkos kainos skelbiamos Komisijos interneto tinklalapyje. Pažymėjo, kad Komisijos Šilumos skyrius, vertindamas medienos kainą, taikomą perskaičiuojant šilumos kainą, ir išnagrinėjęs UAB „Litesko“ su kuro tiekėjais pasirašytas sutartis bei kitų šilumos tiekėjų atitinkamų kuro rūšių faktines pirkimo kainas už tą patį laikotarpį, objektyvių priežasčių kainų skirtumui tarp faktinės ir vidutinės rinkos kainų pagrįsti nerado. UAB „Litesko“ objektyvių argumentų, kodėl jų faktinė kuro pirkimo kaina yra didesnė nei rinkos faktinė kaina, nepateikė.

Šio šilumos kainų perskaičiavimo metu nebuvo atsižvelgta ir į faktą, kad į UAB „Litesko“ biokuro pirkimo kainą įskaičiuojamos papildomos sąnaudos, kurios kitiems šilumos tiekėjams yra įskaičiuojamos į šilumos savikainą, nes pagal UAB „Litesko“ 2009 m. kovo 16 d. papildomą susitarimą su biokuro tiekėju dėl sutarčių galiojimo pratęsimo, biokuro kaina 2009 m., lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc. Komisija, žinodama apie tokią sutartį ir jos pakeitimus, privalėjo į tai atsižvelgti. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikia jokių logiškų paaiškinimų, kodėl, jo nuomone, Komisija, nors ir žinodama, kad biokuro kaina sumažėjo, turėjo į perskaičiuojamą šilumos kainą įtraukti didesnę biokuro kainą.

Komisijos teigimu, jeigu ji būtų nevertinusi šio fakto, UAB „Litesko“ iš vartotojų surinktų daugiau pajamų, nei patiria sąnaudų, o tai prieštarautų Energetikos įstatyme numatytam būtinųjų išlaidų padengimo principui bei Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos tikslams – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog iš kuro tiekėjo, iš kurio UAB „Litesko“ perka biokurą, perkama apie 70 proc. viso biokuro (pagal liepos mėn. duomenis), todėl būtent šios kainos (UAB „Litesko“ biokuro pirkimo kainos) daugiausiai ir nulemia rinkos vidurkį.

Komisija pažymėjo, kad Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-383 (Žin., 2005, Nr. 134-4824) ir kuriomis remiasi pareiškėjas, privalomos tik energetikos įmonėms ir ūkio subjektams, turintiems daugiau kaip 5 MW galios šilumos ar elektros energijos gamybos objektus, t. y daugumai Komisijos reguliuojamų šilumos tiekėjų šios taisyklės nėra privalomos.

Komisija kaip nepagrįstus atmetė UAB „Litesko“ skundo teiginius, kad vidutines kuro rinkos kainas Komisija suskaičiavo neteisingai, ignoruodama Kuro apskaitos taisyklių reikalavimus, nors, kaip teigė pareiškėjas, pati Komisija 2009 m. liepos 2 d. raštu Nr. R2-1068, išplatintu visiems šilumos tiekėjams, priminė būtinybę tų reikalavimų laikytis. Komisija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo minimas 2009 m. liepos 2 d. raštas yra visiškai nesusijęs su nagrinėjama byla, nes jame aiškiai nurodyta, kad reikalavimas laikytis taisyklėse numatytų nuostatų yra susijęs su nauja Metodika, kuri bus parengta 2010 m. sausio 1 d. pagal Vyriausybės patvirtintus šilumos kainų nustatymo metodikos principus. Tuo tarpu šilumos kainų perskaičiavimas UAB „Litesko“ vyko galiojant senajai Metodikai, patvirtintai Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 03-41. Todėl akivaizdu, kad minėtas raštas niekaip nesusijęs su UAB „Litesko“ šilumos kainos perskaičiavimo laikotarpiu ir liečia tik sprendimus, kurie bus priimami ateityje, įsigaliojus rašte minimiems teisės aktams.

Komisija pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog jei jis nebūtų įdiegęs tikslios kuro apskaitos, faktinė biokuro kaina būtų mažesnė ir visos ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtos biokuro sąnaudos būtų susigrąžintos, yra neteisingas. Skaičiuojant vidutinę biokuro rinkos kainą, tiek, kai yra įdiegta tiksli biokuro apskaita, tiek, kai jos nėra, pareiškėjo faktinė 2008 m. IV ketvirčio biokuro pirkimo kaina būtų didesnė nei Komisijos skelbiama to paties laikotarpio rinkos kaina. Todėl perskaičiuojant šilumos kainą, būtų vertinama vidutinė biokuro rinkos kaina.

Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo minimos Informacijos teikimo taisyklės įsigaliojo jau po UAB „Litesko“ šilumos kainos svarstymo ir jose jau įvertinamos naujos Metodikos nuostatos bei naujos kuro surinkimo sistemos specifika, ko Telšių klausimo nagrinėjimo metu nebuvo. Kadangi teisės aktai atgal negalioja, minėtos taisyklės bei jų nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikytinos.

Į pareiškėjo skundo teiginį, kad Komisija nenurodė ir nepagrindė, kaip yra skaičiuojamos jos naudojamos kito kuro (medienos) rinkos kainos, atsakovas atsakė, jog, prižiūrėdama rinkas ir veikdama kaip reguliatorius bei įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus šilumos sektoriuje, Komisija turi veikimo laisvę, diskrecijos teisę iš galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jos nuomone, yra tinkamiausias. Akcentavo, kad nors rinkos kainų skaičiavimas teisės aktuose nėra eksplicitiškai reglamentuotas, tačiau išplaukia iš Komisijos kompetenciją reglamentuojančių eksplicitinių teisės normų ir Komisijai suteiktos diskrecijos teisės.

Manė, kad teismas UAB „Litesko“ svarstymų ir subjektyvių samprotavimų, kaip turėtų būti skaičiuojama rinkos kaina, neturėtų vertinti atsižvelgdamas į tai, kad ekonominio ir politinio tikslingumo vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Taip pat pažymėjo, kad rinkos kainų skaičiavimo principai pareiškėjui yra gerai žinomi, nes tais pačiais principais remiantis rinkos kainos skaičiuojamos nuolat. Pabrėžė, kad Komisija rinkos kainas skaičiuoja, kruopščiai išanalizavusi rinkos tendencijas, turimus dokumentus, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais bei jai suteikta diskrecijos teise. Komisijos suskaičiuotos rinkos kainos yra skelbiamos Komisijos tinklalapyje ir viešai prieinamos. Vienašališkai nustatydama kainas pareiškėjui, Komisija skaičiavimuose naudojo jos paskelbtas ir galiojančias rinkos kainas.

Atsakovas pažymėjo ir tai, kad jokiame teisės akte nenumatyta, kad Komisija formuoja precedentus, be to, Komisija kiekvienu konkrečiu atveju, skaičiuodama šilumos kainas, vadovaujasi Metodika ir jai suteikta diskrecijos teise šilumos sektoriuje. Taip pat atsakovas nepagrįstais vertino ir pareiškėjo teiginius dėl UAB „Litesko“ diskriminavimo, nes kitų šilumos tiekėjų atžvilgiu faktinės kuro pirkimo kainos nebuvo mažinamos ne dėl tų pačių aplinkybių, kaip pareiškėjo atveju, o dėl visai kitų kiekvienu atveju konkrečių priežasčių. Taigi, pareiškėjas neteisingai interpretavo Komisijos pažymas kitų šilumos tiekėjų atžvilgiu.

Komisija nesutiko su UAB „Litesko“ skundo teiginiais, kad „Metodikos 77.1.6 punktas taikomas išimtinai skaičiuojant kuro kainas, pagal Metodikos 77.1 punktą taikomas šilumos kainų perskaičiavime, tačiau jokiais būdais ne skaičiuojant (pagal Metodikos 114.3 p.) faktiškai patirtas, bet ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas. Pažymėjo, kad Komisija, nustatydama konkrečias kuro kainas, taikomas šilumos kainos perskaičiavime, kontroliuoja, kad jos neviršytų vidutinių rinkos kainų, taigi, skaičiuojant ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas, turi būti laikomasi to paties principo, priešingu atveju, šis apribojimas netektų prasmės, šilumos tiekėjai per nepadengtas kuro sąnaudas susigrąžintų visą skirtumą dėl didesnių faktinių kuro kainų, kurios nebuvo pripažintos skaičiuojant šilumos kainas. Dėl šios priežasties, atitinkamo ketvirčio suvartoto kuro (pagal atskiras kuro rūšis) kainos yra lyginamos su atitinkamo ketvirčio vidutinėmis pirkto kuro rinkos kainomis. Toks skaičiavimo principas buvo taikomas visiems šilumos tiekėjams iki naujos Metodikos įsigaliojimo. Kadangi UAB „Litesko“ kainų perskaičiavimo laikotarpiu dar galiojo senoji Metodika, sutinkamai su kurios nuostatomis ir buvo vykdomas kainų perskaičiavimas, akivaizdu, kad pareiškėjas nepagristai remiasi naujosios Metodikos nuostatomis.

Komisija pabrėžė, jog, lygindama faktines suvartoto kuro kainas su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, ji nepažeidė Metodikos 114.3 punkto nuostatos. Taip pat pažymėjo, kad suvartoto kuro kaina niekada nesutaps su pirkimo kaina, nes kuro šiluminė vertė jį sandėliuojant keičiasi, o tai nulemia sąlyginio kuro kainą. Todėl optimaliausias yra Komisijos taikomas variantas, kai galutiniame rezultate yra lyginama faktinė suvartoto (ar faktinė pakoreguota pagal rinkos vidurkį) sąlyginio kuro kaina su tuo metu šilumos tarife įvertinta sąlyginio kuro kaina. Toks reglamentavimas, kai lyginamos faktinės suvartoto kuro kainos su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, visiškai atitinka ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, kuriame numatyta, kad šilumos kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamos), o ne faktinėmis, sąnaudomis. Šilumos skyrius, skaičiavimuose taikydamas kuro kainas, ne didesnes už vidutines rinkos kainas, siekia paskatinti įmones šilumos gamybai naudoti pigesnį kurą, taip užtikrinant vartotojų teisę gauti pigesnę šilumos energiją ir pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatytą tikslą – mažiausiomis sąnaudomis tiekti šilumą vartotojams. Papildomai pažymėjo, kad UAB „Litesko“ turi 10 filialų, kuriems kasmet yra perskaičiuojamos šilumos kainos. Nors Metodika detaliai nereglamentuoja, kaip skaičiuojamos nepadengtos kuro sąnaudos, įmonė žino principus, kuriais vadovaujasi Komisija, skaičiuodama minėtas sąnaudas. Praėjusiais metais, augant šilumos kainoms, tiek Komisija, tiek UAB „Litesko“ vadovavosi lygiai tokiais pačiais principais, kokie taikomi ir šių metų kainų perskaičiavime.

Dėl šilumos kainos pokyčio dėl infliacijos pasisakė, jog pagal Metodikos 114.5 punktą, skaičiuojant infliacijos koregavimo koeficientą, perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio paskutinio mėnesio vartotojų kainų indeksas (2008 m. gruodžio mėn.) lyginamas su bazinės kainos įsigaliojimo mėnesio vartotojų kainų indeksu (2005 m. birželio mėn.). UAB „Litesko“ 1 proc. efektyvumo didinimo koeficientas nustatytas 2005 m. birželio 16 d. Komisijos protokoliniu sprendimu Nr. 02-20. Šilumos kaina perskaičiuojama ketvirtą kartą, todėl taikomas 4 proc. efektyvumo didinimo koeficientas. Šilumos skyriaus skaičiavimais kainos padidėjimas dėl infliacijos sudaro 1,40 ct/kWh, įmonės skaičiavimais – 1,47 ct/kWh. Skaičiavimų skirtumas susidarė dėl to, kad įmonė klaidingai taikė 3 proc. efektyvumo didinimo koeficientą.

Nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad skundžiamas nutarimas prieštarauja Energetikos įstatymui ir Šilumos ūkio įstatymui, nes pareiškėjas, o ne Komisija, suskaičiavo šilumos kainas ne pagal Metodikos reikalavimus, t. y. neteisingai nustatydamas infliacijos koregavimo koeficientą, pareiškėjas pažeidė Metodikos 114.5 punktą; neteisingai apskaičiuodamas šilumos kainos padidėjimą dėl kuro kainų pokyčio – Metodikos 114.2 punktą, neteisingai nustatydamas faktiškai patirtas, bet nepadengtas kuro sąnaudas – Metodikos 114.3 punktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad pareiškėjas, į šilumos kainą įtraukdamas sąnaudas, kurios negali būti pripažintinos pagrįstomis ir būtinomis, pažeidė Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Metodikos nuostatas. Metodikos 59 punkte numatytas normuojamų sąnaudų ir sąnaudų palyginimo tarp tos pačios grupės įmonių principas, siekiant, kad vartotojai šilumos įmonėms neturėtų mokėti už įmonės sąnaudas, kurias įmonės patiria neefektyviai vykdydamos veiklą. Šis principas visiškai atitinka ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 punkto nuostatą, kad sąnaudos yra būtinosios (valstybės normuojamos). Tuo tarpu Komisijos suskaičiuotos šilumos kainos visiškai atitinka Šilumos ūkio įstatymu pavestus centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo įgaliojimus bei tikslus, dėl kurių Komisija buvo įsteigta. Komisija priėmė skundžiamą nutarimą pagal savo diskreciją bei vadovaudamasi galiojančiomis Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatomis, atsižvelgdama į minėtuose teisės aktuose įtvirtintus tikslus. Pareiškėjas, skaičiuodamas šilumos kainas, vadovavosi kriterijais, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose, todėl toks jo skaičiavimas negali būti laikomas teisėtu, o teismui pateiktas skundas – pagrįstu.

Komisijos nuomone, visiškai nepagrįstas ir paremtas tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais yra ir pareiškėjo teiginys, kad 2009 m. liepos 31 d. nutarimas prieštarauja Strategijai. Šis teiginys taip pat prieštarauja logikos dėsniams, nes kyla klausimas, kokiu būdu ir kaip galiojančiuose teisės aktuose numatytų pareigų vykdymas gali prieštarauti Strategijai. Pagal Energetikos įstatymą Strategija yra ne kas kita, kaip planai, siektini tikslai, keliamos užduotys. Komisija savo ruožtu priima sprendimus pagal galiojančius teisės aktus, o ne pagal numatomas įgyvendinti priemones ar numatomus pakeisti teisės aktus.

Skundžiamas nutarimas nepažeidžia vartotojų interesų bei energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo tikslų, nes: pirma, įstatymuose nurodytų imperatyvių normų vykdymas (Komisijos vienašališkas laikinų kainų nustatymas pagal galiojančias Metodikos nuostatas) negali būti laikomas interesų pažeidimu; antra, priešingai, nei teigia pareiškėjas, Komisija užtikrina vartotojų galimų interesų apsaugą, t. y. siekia, kad vartotojams, kai bus nustatytos pagrįstos šilumos kainos, netektų apmokėti už didesnes nei būtinąsias sąnaudas arba už sąnaudas, kurias įmonės patiria galimai neefektyviai vykdydamos veiklą.

Dėl UAB „Litesko“ teiginio, kad Komisija nepagrindė 2009 m. liepos 31 d. nutarimo nurodė, kad skundžiamas 2009 m. liepos 31 d. nutarimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra pagrįstas teisės normomis ir motyvuotas. Pareiškėjui yra žinoma, kad medžiagą Komisijos posėdžiams rengia Komisijos Šilumos skyrius – prieš posėdį parengiama pažyma, kurioje išdėstomi visi faktai ir motyvai, pagrįsti teisės normomis. Ši informacija, jei joje nėra konfidencialių duomenų, viešai skelbiama Komisijos tinklapyje. 2009 m. birželio 11 d. ir 2009 m. liepos 24 d. Komisijos Šilumos skyrius parengė pažymas, kuriose išdėstytos tiek teisės normos, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė skundžiamą nutarimą, tiek faktinės aplinkybės bei motyvai. Taip pat Komisija pareiškėjui teikė papildomus paaiškinimus šilumos kainų perskaičiavimo klausimais atitinkamais raštais, UAB „Litesko“ neaiškūs šilumos kainų perskaičiavimo klausimai ne kartą nagrinėti susitikimuose su įmonės atstovais, taip pat posėdžiuose svarstant šilumos kainų perskaičiavimus. Pareiškėjui visos aplinkybės ir motyvai yra žinomi, jis su jais susipažinęs, teikė Komisijai savo pastabas. Taigi, faktai ir motyvai išdėstyti ne tik skundžiamame nutarime, bet ir pažymose, Komisijos raštuose, teiktuose pareiškėjui šilumos kainų perskaičiavimo klausimais, taip pat posėdžio metu. Taip pat pažymėjo, kad Šilumos skyriaus pažymoje išdėstyti faktai buvo išsamiai diskutuojami viešuosiuose Komisijos posėdžiuose, vykusiuose 2009 m. birželio 18 d. ir 2009 m. liepos 30 d. UAB „Litesko“ dalyvavo šiose diskusijose, aktyviai dėstė savo nuomonę ir kritiką dėl ketinamo priimti 2009 m. liepos 31 d. nutarimo, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas buvo susipažinęs su 2009 m. liepos 31 d. nutarimo motyvais ir faktinėmis aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Komisija laikėsi VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. skundžiamas nutarimas yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, o pareiškėjas žinojo šią informaciją ir laisvai ja disponavo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 30 d. protokolinį sprendimą Nr. O2-28 nutraukė, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl 2009 m. liepos 30 d. protokolinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo teismas, remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies normomis, padarė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Atsižvelgdamas į tai, kad 2009 m. liepos 30 d. protokoliniu sprendimu Komisija nusprendė pritarti Komisijos Šilumos skyriaus pateiktam skundžiamo nutarimo projektui, teismas padarė išvadą, kad Komisija, pritardama Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui dėl vienašališko kainų nustatymo, tik konstatavo, kad UAB „Litesko“ 2009 m. kovo 30 d. pateiktas šilumos kainų perskaičiavimas atliktas su pažeidimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2009 m. liepos 30 d. protokoliniame sprendime Komisijos konstatuoti faktai nesukūrė pareiškėjui teisių ar pareigų, juo nebuvo pritaikytos kokios nors poveikio priemonės, todėl šis protokolinis sprendimas negali būti laikomas administraciniu sprendimu, taigi, ir apskundimo administraciniam teismui objektu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys teisinių pasekmių, nėra skundžiami teismui. Taip pat šis teismas yra pažymėjęs, kad Komisijos sprendimai dėl kainų nustatymo savo esme yra skirti konkrečiai apibrėžtiems atvejams ir laikytini individualaus pobūdžio teisės aktais, tuo tarpu protokoliniu sprendimu konkrečios kainos nenustatomos (2006 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-418/2006). Jeigu atitinkamu protokoliniu sprendimu būtų atsisakyta atlikti veiksmus, pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, bet ne dėl tokio veiksmo panaikinimo.

Teismas padarė išvadą, kad 2009 m. liepos 30 d. protokoliniu sprendimu nėra nustatytos šilumos kainos, nėra nulemiamos pareiškėjo teisės, pareigos ir teisėti interesai, todėl šis protokolinis sprendimas nėra skundžiamas teismui ir bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti 2009 m. liepos 30 d. protokolinį sprendimą nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas poziciją, kad Komisija padarė akivaizdžius pažeidimus dėl kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, apskaičiavimo, nes neteisingai taikė Metodikos 77.1.4.2 ir 77.1.6 punktų nuostatas, grindė dviem aspektais, t. y.: tvirtino, kad Komisija neteisėtai ir nepagrįstai lygino faktines UAB „Litesko“ kito kuro (biokuro (medienos)) kainas su rinkos kainomis ir koregavo biokuro (medienos) kainas, neįvertinusi objektyvių kainų skirtumo priežasčių.

Atsižvelgdamas į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006), kad administracinis teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju teismas nevertins UAB „Litesko“ skundo argumentų dėl 2009 m. liepos 31 d. nutarimo ekonominio pagrįstumo, t. y. nevertins, ar Komisija pagrįstai nustatė rinkos bei kuro kainas, taikomas šilumos kainų perskaičiavime, taip pat ir tai, ar teisingai ir pagrįstai skaičiavo pareiškėjos faktiškai patirtas, tačiau ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas. Šiuo atveju teismo kompetencija apsiriboja pareiga patikrinti ir įvertinti, ar viešojo administravimo subjektas, t. y. Komisija, nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų ir ar neveikė taip, kaip pagal įstatymus negalėjo veikti.

Metodikos (nagrinėjamu atveju aktuali 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtinta redakcija) 77.1.4.2 ir 77.1.6 punktai reglamentuoja kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, skaičiavimo tvarką. Metodikos 77.1.6 punktas įpareigoja būtent šilumos tiekėjus pateikti kainų skirtumo priežastis.

Komisijos Šilumos skyriaus Pirmojoje pažymoje nurodyta, kad kito kuro (medienos) kaina nustatoma pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš perskaičiuotos kainos projektą, faktines kuro pirkimo kainas, t. y. pagal 2008 m. IV ketvirtį. UAB „Litesko“ projekte naudota medienos kaina – 760,3 Lt/tne, yra didesnė nei to paties laikotarpio rinkos kaina, todėl Šilumos skyrius perskaičiavimuose naudojo vidutinę rinkos kainą – 704,0 Lt/tne. Atsižvelgdamas į tai, Komisijos Šilumos skyrius padarė išvadą, kad UAB „Litesko“ šilumos kainos perskaičiavimas atliktas ne pagal Metodikos reikalavimus, nes neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas).

Išanalizavęs teisinį reguliavimą ir įvertinęs šalių pasisakymus bei byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Komisija, nustatydama biokuro (medienos) kainą, naudotiną perskaičiuojant šilumos kainą, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Metodikos 77.1.4.2 punkto nuostatomis. Kadangi UAB „Litesko“ perskaičiavimo projekte naudota medienos kaina buvo 760,3 Lt/tne, t. y. 8 proc. didesnė nei to paties laikotarpio vidutinė rinkos kaina (704,0 Lt/tne), Komisija, vadovaudamasi Metodikos 77.1.6 punktu, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turėjo teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų šios kuro rūšies rinkos kainos. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių argumentų, kodėl jo faktinė kuro pirkimo kaina yra didesnė negu rinkos kaina, todėl Komisija Metodikos 77.1.6 punktą taikė pagrįstai.

Komisija taip pat atsižvelgė į UAB „Litesko“ 2009 m. kovo 16 d. papildomą susitarimą su biokuro tiekėju dėl sutarčių galiojimo pratęsimo, pagal kurį biokuro kaina 2009 m., lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc. Atsakovas tvirtino, jog žinodama apie papildomą įmonės susitarimą su biokuro tiekėju dėl biokuro kainos 2009 m. mažinimo, Komisija privalėjo atsižvelgti į minėtą sutartį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pripažino, kad pareiškėjas nepateikė motyvuotų paaiškinimų, pagrįstų faktiniais apskaičiavimais, kodėl Komisija, nors ir žinodama, kad biokuro kaina sumažėjo, turėjo į perskaičiuojamą šilumos kainą įtraukti didesnę kainą.

Kadangi teisės aktai nenumato, kaip turėtų būti skaičiuojamos rinkos kainos, o administracinis teismas pats neturi teisės vertinti Komisijos nustatytos rinkos kainos ekonominio tikslingumo aspektu, teismas negalėjo įvertinti, ar ši kaina yra skaičiuojama tinkamai. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad Komisija rinkos kainas suskaičiavo klaidingai, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai, neparemti jokiais įrodymais, negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme (ABTĮ 57 str.). Be to, Metodikos 77.1.6 punkto taikymas aiškiai nustato reikalavimą vadovautis rinkos kainomis, skelbiamomis Komisijos interneto tinklalapyje. Kadangi byloje nenustatyti duomenys apie tai, kad Komisija vadovavosi rinkos kainomis, kurios nebuvo skelbtos Komisijos interneto tinklalapyje, teismas kaip nepagrįstą atmetė ir UAB „Litesko“ argumentą, kad Komisija nenurodė ir nepagrindė, kaip yra skaičiuojamos rinkos kainos, su kuriomis lyginamos pareiškėjo faktinės kuro kainos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Kuro apskaitos taisyklės neįpareigoja Komisijos, nes jos reglamentuoja kuro kokybės ir kiekio nustatymą bei nustatymui reikalaujamą tikslumą, kuro periodinį inventorizavimą ir su kuru atliekamų operacijų registravimą dokumentuose, o tai rodo, kad šios taisyklės nereguliuoja santykių, susijusių su kuro kainos nustatymu.

Metodikos 114.3 punkte nustatyta, kad jeigu šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio faktinės kuro ir (ar) pirktos šilumos kainos skiriasi nuo šilumos kainose įvertintų kuro ir (ar) perkamos šilumos kainų, tai dėl kuro ir (ar) pirktos šilumos kainų skirtumo susidariusios sąnaudos pridedamos, o gautos pajamos išskaičiuojamos, perskaičiuojant šilumos gamybos kainas ateinantiems metams, paskirstant jas baziniam šilumos realizacijos kiekiui.

Pirmojoje pažymoje nurodoma, jog Komisijos Šilumos skyriaus skaičiavimais 2008 m. balandžio – 2009 m. vasario mėn. faktiškai patirtos, bet nepadengtos, kuro sąnaudos sudaro 1 413 000,5 Lt, o UAB „Litesko“ skaičiavimais – 1 554 000 Lt. Paaiškinta, kad skaičiavimų skirtumas susidarė dėl to, jog Šilumos skyrius taikė medienos kainas, ne didesnes už vidutines rinkos kainas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tokio kuro kainų palyginimo, kokį atliko Komisija, skaičiuodama kompensaciją už ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas sąnaudas kurui, Metodikos 114.3 punktas nenumato, nes Komisija ne pagal Metodikos 114.3 punktą su atitinkamo laikotarpio metu šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygino ne faktines kito kuro kainas, t. y. faktiškai UAB „Litesko“ patirtas sąnaudas, bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas. Pareiškėjo įsitikinimu, Metodikos 77.1.6 punktas išimtinai taikomas skaičiuojant kuro kainas, pagal Metodikos 77.1 punktą šilumos kainų perskaičiavime, tačiau jokiu būdu ne skaičiuojant (pagal Metodikos 114.3 punktą) faktiškai patirtas, bet ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas, kuro sąnaudas.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą Komisija paaiškino, jog, skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas UAB „Litesko“ Telšių filialui, faktinė ataskaitinio laikotarpio (2008 m. liepos – 2009 m. vasario mėn.) medienos kaina (775,8 Lt/tne) buvo 9 proc. didesnė nei atitinkamų ketvirčių medienos rinkos kaina (vidutinė 712,6 Lt/tne). Nurodė, kad Šilumos skyrius, vadovaudamasis Metodikos 77.1.6 punktu, faktinę medienos kainą sumažino iki rinkos kainos, t. y. įmonės apskaičiuotas nepadengtas kuro sąnaudas sumažino 140 000,5 Lt (0,20 ct/kWh arba 0,7 proc. iki UAB „Litesko“ perskaičiuotos šilumos kainos).

Šiuo aspektu Komisija laikėsi pozicijos, jog, nustatydama konkrečias kuro kainas, taikomas šilumos kainos perskaičiavime, kontroliuoja, kad jos neviršytų vidutinių rinkos kainų, o skaičiuojant ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas, turi būti laikomasi to paties principo, priešingu atveju, šis apribojimas netektų prasmės, šilumos tiekėjai per nepadengtas kuro sąnaudas susigrąžintų visą skirtumą dėl didesnių faktinių kuro kainų, kurios nebuvo pripažintos skaičiuojant šilumos kainas.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išklausęs šalių pozicijas ir išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Komisija, lygindama faktines suvartoto kuro kainas su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, Metodikos 114.3 punkto nuostatų nepažeidė. Teismo vertinimu, Komisija, taikydama Metodikos 114.3 punktą, privalėjo vadovautis Metodikos 77.1. punkto normomis, reglamentuojančiomis sąnaudų šilumai gaminti skaičiavimo taisykles, kuriose buvo nustatyta Komisijos teisė atsižvelgti į rinkos kainas. Taip pat toks Metodikos 114.3 punkto nuostatos aiškinimas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, kuriame nustatyta, kad šilumos kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamos), o ne faktinėmis sąnaudomis.

Teismas, atsakydamas į UAB „Litesko“ argumentus, jog naujoji 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtinta Metodika, kurioje kitaip reglamentuotas nepadengtų sąnaudų kurui skaičiavimas, įrodo, kad Komisija netinkamai suskaičiavo ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas sąnaudas kurui, pažymėjo, kad 2009 m. liepos 31 d. nutarimo teisėtumas tikrinamas, remiantis jo priėmimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Metodika, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Komisija, taikydama Metodikos 114.3 punktą ir lygindama faktines suvartoto kuro kainas su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, šios Metodikos nuostatos nepažeidė. Komisija, taikydama Metodikos 114.3 punktą, privalėjo vadovautis Metodikos 77.1 punkto normomis, reglamentuojančiomis sąnaudų šilumai gaminti skaičiavimo taisykles, kuriose buvo nustatyta Komisijos teisė atsižvelgti į rinkos kainas.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčas nagrinėjamu atveju iš esmės kilo dėl Komisijos taikomų šilumos kainų apskaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo, o tas specialusis teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas skundžiamas nutarimas ir kuriuo remiantis yra skaičiuojamos šilumos kainos, yra Metodika, todėl, nenustačius, kad Komisijos taikytos Metodikos nuostatos prieštarauja Energetikos ar Šilumos ūkio įstatymui, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad 2009 m. liepos 31 d. nutarimas šiems įstatymams prieštarauja, o tokie pareiškėjo argumentai vertintini tik kaip objektyviais įrodymais nepagrįsti samprotavimai.

Pareiškėjo teiginys, kad 2009 m. liepos 31 d. nutarimas prieštarauja Strategijai ir gali sukelti neigiamų padarinių Lietuvos energetikos sektoriaus vystymuisi ir panašiai, laikytas visiškai nepagrįstu ir neargumentuotu, subjektyvaus pobūdžio samprotavimu, o pagal ABTĮ 57 straipsnį, abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme.

Teismas sutiko su Komisijos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais dėl skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir atsižvelgė į tai, kad Komisijos Šilumos skyrius yra parengęs Pirmąją pažymą, kurioje išdėstytos ir teisės normos, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė skundžiamą nutarimą, ir faktinės aplinkybės bei motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad skundžiamo sprendimo motyvai nebūtinai turi būti surašyti tame pačiame sprendime. Pareiškėjas su šia pažyma susipažino ir teikė Komisijai savo pastabas. Taigi, skundžiamo nutarimo faktai ir motyvai išdėstyti ne tik skundžiamame nutarime, bet ir minėtoje pažymoje. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas nutarimas pažeidžia VAĮ 8 straipsnio nuostatas ir yra nemotyvuotas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo, UAB „Litesko“, skundas atsakovui, Komisijai, dėl 2009 m. liepos 31 d. nutarimo panaikinimo yra nepagrįstas, todėl buvo atmestas. Atmetus pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2009 m. liepos 31 d. nutarimą, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti pareiškėjo perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą bei priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat buvo atmestas.

III. Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2012 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti UAB „Litesko filialo „Telšių šiluma“ skundą, bei priteisti iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ naudai bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (t. III, b. l. 155-169) grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo:

1. Ginčijamame sprendime Vilniaus apygardos administracinio teismo konstatuojami tariamai pagrįsti ir teisėti Komisijos veiksmai nėra grindžiami objektyviais įrodymais, dėl dalies pareiškėjo argumentų apskritai nepateikta objektyvių šilumos kainodaros teisės normų išaiškinimų, o dalyje sprendimo materialinės teisės normas išaiškino ir pritaikė netinkamai, tarp jų, bet neapsiribojant, Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje nustatytus reikalavimus šilumos kainų perskaičiavimui. Todėl sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu.

2. Ginčijamame sprendime teismas, konstatuodamas tariamą 2009 m. liepos 30 d. protokolinio sprendimo Nr. 02-28 ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 03-112 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma““ teisėtumą, tinkamai neįvertino aplinkybių, jog Nutarimas yra individualus administracinis aktas, priimtas realizuojant Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, kuris privalo atitikti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatytus pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus, tačiau bylos atveju jų neatitiko. Pareiškėjo vertinimu, Nutarimas yra neteisėtas iš esmės, nes prieštarauja tiek bendriesiems energetikos sektorių reguliuojantiems, tiek specialiesiems šilumos ūkio sektorių reguliuojantiems teisės norminiams aktams, taip pat priimtas Komisijai pažeidžiant jai suteiktos diskrecijos išorines ribas.

3. Teismas ginčijamame sprendime tiesiog konstatavo, kad „Komisija šilumos kainas apskaičiavo vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais bei jai suteikta diskrecijos teise, taip pat Metodikos 77.1.4.2, 77.1.6, 114.2, 114.3 bei 114.5 punktais, nepažeisdama šilumos vartotojų teisėtų lūkesčių, vertindama vidutines galimas šilumos kainas, išgaunant šilumą panaudojus įvairias kuro rūšis, o ne tik pareiškėjo panaudotą biokurą“. Tačiau pareiškėjas nesutinka su šiuo teiginiu ir nurodo, kad Komisija nėra pateikusi jokių priežasčių ar paaiškinimų, kuriais remiantis ji apskaičiavo UAB „Litesko“ šilumos kainą, nepaaiškino, kodėl ji neatsižvelgė į bendrovės pateiktas objektyvias kuro kainų skirtumus sąlygojančias priežastis, bei kaip ji apskaičiavo UAB „Litesko“ atžvilgiu pritaikytą vidutinę rinkos kuro kainą. Teismas šio klausimo taip pat ginčijamame sprendime nekėlė. Skirtingai nei ginčijamame sprendime teigia teismas, Komisija jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė vidutinės medienos rinkos kainos (vietoje faktinės kainos) taikymo perskaičiuojant šilumos kainą, neatsižvelgdama į UAB „Litesko“ pateiktus objektyvius išaiškinimus ir skaičiavimus.

4. Komisijos minėtų paaiškinimų nėra nei Nutarime, nei Komisijos Pažymoje, nei jokiuose kituose dokumentuose. Taigi, teismo ginčijamame sprendime pateikta išvada, kad „Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais dėl skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir atsižvelgia į tai, kad Komisijos Šilumos skyrius yra parengęs Pirmąją pažymą, kurioje išdėstytos ir teisės normos, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė skundžiamą nutarimą, ir faktinės aplinkybės bei motyvai“ yra visiškai nepagrįsta.

5. Komisija nei šilumos kainos perskaičiavimo procese, nei teisminio ginčo procese nenurodė ir nepagrindė, kaip yra apskaičiuotos jos naudojamos kito kuro (biokuro (medienos)) rinkos kainos. Komisija jokiame atskirame savo akte, nei Pažymoje nenurodo, taip pat savo tinklapyje nėra paskelbusi, jokių principų, formulių, metodikų ar taisyklių, pagal kuriuos Komisija skaičiuoja menamą rinkos kainą, t.y. kokie duomenys, kokie kuro rūšių porūšiai, kokie kiekio matavimo vienetai (ypatingai biokuro (medienos) atveju – kietmetriai, megavatvalandės, sausa kuro masė) ir kokios paties kuro kokybės (ypatingai biokuro (medienos) atveju, pvz. drėgnumas, peleningumas ir kt.) bei jo tiekimo charakteristikos, kokios atitinkamos kainos, yra naudojami skaičiuojant rinkos kainos vidurkį, ar skaičiuojant šį vidurkį įvertinami skirtingi transportavimo būdai (geležinkelis, autotransportas ir kt.) ir atstumai, reikalingų kuro perkrovimų kiekis (priklausomai nuo objektyvių geografinių aplinkybių), kuro iškrovimo, kuro aikštelių sutvarkymo ir išvalymo kaštai, ar ne. Komisija 2009 m. gegužės 28 d., taip pat 2009 m. birželio 18 d. įvykusiuose posėdžiuose iš esmės atsisakė UAB „Litesko“ atstovams paaiškinti, kaip ji apskaičiuoja jos naudojamus įvairių kito kuro rūšių „rinkos kainų vidurkius“. Metodika taip pat nereglamentuoja rinkos kainos apskaičiavimo tvarkos. Akivaizdu, kad tokie Komisijos veiksmai ginčijamame sprendime turėjo būti vertinami kritiškai.

6. Teismas ginčijamame sprendime nevertino 2009 m. birželio 18 d. vykusio posėdžio garso įrašo bei jo stenogramos, kuriuose Komisijos nariai pasisakė dėl būtinumo tarpusavyje lyginti palyginamus dalykus – įmones, kurios kitą kurą apskaito tiksliai, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 str. reikalavimus dėl visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo.

7. Komisija, skaičiuodama vidutinę biokuro „rinkos“ kainą, neatsižvelgė į Kuro apskaitos taisykles ir į vidutinę rinkos kainą įskaičiavo tų šilumos tiekėjų įsigyto kuro kainas, kurie neatitinka šių taisyklių reikalavimų, todėl toks vidutinės kito kuro rinkos kainos skaičiavimas, prieštaraujantis teisės aktams, Teismo turėjo būti laikomas neteisėtu bei nepagrįstu. Jei Komisija vidutinę kuro rinkos kainą būtų apskaičiavusi teisingai, atsižvelgdama į Kuro apskaitos taisyklių keliamus reikalavimus šilumos tiekėjams, UAB „Litesko“ faktinė kito kuro (biokuro) kaina būtų atitikusi rinkos kainas ir jų neviršytų.

8. Teismas visiškai neatsižvelgė ir į tą faktą, kad poziciją dėl būtinybės šilumos tiekėjams laikytis Kuro apskaitos taisyklių Komisija patvirtino ir savo 2009 m. liepos 2 d. raštu Nr. R2-1068 „Dėl kuro ir perkamos šilumos apskaitos“. Šiame rašte, išplatintame praktiškai visiems šilumos tiekėjams, Komisija atkreipė adresatų (kurių sąrašas buvo labai ilgas) dėmesį į išvardintus reikalavimus ir priminė būtinybę jų laikytis.

9. Skirtingai nei ginčijamame sprendime konstatuoja teismas, Komisijos Nutarimas priimtas nepagrįstai ir nemotyvuotai sumažinant faktinę UAB „Litesko“ perkamo kito kuro kainą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Komisija jokių objektyvių kainų skirtumo priežasčių neanalizavo ir tik lakoniškai konstatavo, kad „Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių argumentų, kodėl jo faktinė kuro pirkimo kaina yra didesnė negu rinkos kaina, todėl Komisija Metodikos 77.1.6 punktą taikė pagrįstai“.

10. Pareiškėjas ne kartą informavo Komisiją apie objektyvias priežastis, kodėl kito kuro kainos skiriasi nuo rinkos kainų. UAB „Litesko“ dar 2006 m. rugsėjo mėnesį atkreipė Komisijos dėmesį, kad vidutinės kito kuro (išskyrus gamtines dujas) rinkos kainos su atvežimo sąnaudomis yra apibendrintos pakankamai didelio diapazono faktinių rinkos kainų pagrindu. Toks kito kuro (pvz., biokuro, t. y. medienos) kainų išsibarstimas yra didžiąja dalimi sąlygotas objektyvių, nuo UAB „Litesko“ nepriklausančių priežasčių, pvz., dėl normine tvarka nesuvienodintų (neunifikuotų) tokio kuro tiekimo sąlygų. Savo paaiškinimus dėl faktinės biokuro (medienos) kainos UAB „Litesko“ pateikė ir savo 2009 m. birželio 12 d. rašte, 2009 m. birželio 18 d. Komisijos posėdyje, 2009 m. liepos 28 d. rašte bei 2009 m. liepos 30 d. posėdyje, taip pat teikė su ankstesniais skaičiavimais bei paaiškinimais, kartu ir kitų UAB „Litesko“ filialų centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo procesų metu. Nei Komisija, nei Savivaldybė šilumos kainos derinimo procese nė karto nenurodė UAB „Litesko“ pateiktų duomenų nepakankamumo ar neišsamumo. Teismas UAB „Litesko“ byloje pateiktų rašytinių paaiškinimų dėl Komisijos pažeidimų perskaičiuojant šilumos kainas nevertino, jų neaptarė Ginčijamame sprendime, nenurodė pateiktų duomenų ir informacijos trūkumų. Šiuo atžvilgiu Teismo aiškinimas, jog UAB „Litesko“ nepateikė faktinę kuro kainą pagrindžiančių objektyvių argumentų, nesuprantamas ir visiškai neargumentuotas.

11. Komisijos skaičiavimą, jog pagal UAB „Litesko“ biokuro tiekimo sutarties sąlygas į medienos kainą yra papildomai įskaičiuotos iškrovimo aikštelės išvalymo ir sutvarkymo po kiekvieno autotransporto priemonės iškrovimo sąnaudos, kai kitose įmonėse šios sąnaudos yra šilumos tiekimo veiklos sąnaudų dalis, bei šio skaičiavimo pagrindimą yra palaikęs ir pats Teismas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-699-815/2009 patvirtindamas tokios Komisijos taikomos praktikos teisingumą – atsižvelgiant į Metodikos 77.1.6 p., naudotis savo diskrecijos teise koreguoti kuro kainas, tik įvertinus objektyvias kainų skirtumo priežastis bei tai detaliai pagrindžiant. Todėl Teismo pozicija Ginčijamame sprendime, neįvertinanti objektyvios aplinkybės, jog Komisija nepagrindė UAB „Litesko“ atžvilgiu taikomos vidutinės kito kuro (medienos) rinkos kainos taikymo perskaičiuojant centralizuotai tiekiamos šilumos kainą, yra neargumentuota ir nesuprantama, atsižvelgiant į ankstesnius teismo išaiškinimus.

12. Metodikos 77.1.4.2 punktas aiškiai numato, kad kitų (nei dujos) kuro rūšių kainos nustatomos „pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš bazinės šilumos kainos projekto ar perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą, faktines kuro pirkimo kainas“, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo vertinti kitų laikotarpių ar apskritai pačios Komisijos prognozuojamas būsimų laikotarpių kito kuro (ne dujų) kainas. Tuo tarpu tai, kad biokuro kaina, kurioje įtrauktos papildomos sąnaudos (kurios kitiems šilumos tiekėjams įskaičiuojamos į šilumos kainą) mažėjo dėl rinkoje susidariusios situacijos visiškai nereiškia, kad papildomos sąnaudos pagal sutartį apskritai nebepatiriamos ar patiriamos nepagrįstai. Biokuro kainos mažėjimas nekeičia nei susitarimo esmės, nei pagal sutartį tiekiamų paslaugų apimties ar struktūros. Todėl toks skirtingas tų pačių biokuro pirkimo sutarčių vertinimas praėjusiais ir šiais metais yra visiškai nepagrįstas.

13. Teismo teiginys, kad Komisija, taikydama Metodikos 114.3 punktą, privalėjo vadovautis Metodikos 77.1 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis sąnaudų šilumai gaminti skaičiavimo taisykles, kuriose buvo nustatyta Komisijos teisė atsižvelgti į rinkos kainas, yra visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis Metodikai. Metodikos 77.1.6 punktas taikomas išimtinai skaičiuojant kuro kainas, pagal Metodikos 77.1 punktą taikomas šilumos kainų perskaičiavime, tačiau jokiu būdu ne skaičiuojant (pagal Metodikos 114.3 p.) faktiškai patirtas, bet ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas. Tai patvirtina ir vėlesnės Metodikos redakcijos (patvirtinta 2009 m. liepos 8 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-96, įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 2 d.) 118.4 punktas, pradėjęs reguliuoti, kad „įmonės ataskaitinio laikotarpio suvartoto kuro pirkimo kainos ribojamos vidutinėmis atitinkamos kuro rūšies (išskyrus gamtines dujas) kuro įsigijimo laikotarpio rinkos kainomis“, netgi numatęs leistiną 5 proc. nuokrypį. Tuo tarpu yra visiškai akivaizdu, kad Metodikoje tokio reguliavimo nustatyta nebuvo, todėl nėra ir jokio teisinio pagrindo jį taikyti.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nurodė, kad Kuro apskaitos taisyklės neįpareigoja Komisijos, nes minėtos taisyklės reglamentuoja kuro kokybės ir kiekio nustatymą, t. y. kad Kuro apskaitos taisyklės nereguliuoja santykių, susijusių su kuro kainos nustatymu. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad Kuro apskaitos taisyklės kuro kokybę, kiekį, charakteristikas, nustatomus/apskaitomus būtent pagal šių taisyklių reikalavimus, aiškiai susieja su kuro kaina. Teismo išaiškinimas, kad Kuro apskaitos taisyklės nereglamentuoja kuro kainos nustatymo klausimų yra visiškai nemotyvuotas, padarytas neįsigilinus į šio teisės akto nuostatas. Teismas tokiais nepagrįstais veiksmais atsisakė taikyti vieną iš esminę reikšmę ginčo teisiniams santykiams turinčių teisės aktų, dėl ko ir ginčijamas teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl turi būti panaikintas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu.

15. Teismas, nagrinėjamoje byloje pripažinęs specialių žinių poreikį, į bylą įtraukė specialistą A. B. Specialistas analizavo klausimus dėl kuro kainos taikomos šilumos kainų perskaičiavime bei ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtos sąnaudos kurui. Specialistas pateikė paaiškinimus, kad Komisija atliko naudojamo kuro kainos palyginimą su vidutine kuro rinkos kaina, kuris nulemia paklaidą, sąlygojančią įmonės nuostolį. Paneigdamas Komisijos poziciją, specialistas pabrėžė, kad tokiu būdu atlikdama įmonės naudojamo kuro kainos palyginimą su vidutine kuro rinkos kaina, Komisija „užprogramuoja“ didelę paklaidą. Pasak specialisto, taip yra todėl, kad Komisija nepagrįstai lygina skirtingų charakteristikų kurą naudojančių įmonių duomenis, pvz. įmonių, kurios perka biokurą ne sausa mase, tačiau kitais mato vienetais (kietmetriais, megavatvalandėmis ir pan.). Specialistas pasisakė ir kitais svarbiais specialių žinių reikalaujančiais klausimais, pavyzdžiui dėl teisingo medienos konvertavimo. Teismas ginčijamame sprendime apskritai nepasisakė dėl šių specialisto išaiškinimų. Teismo pasisakymas šiuo atveju yra ypatingai svarbus, nes jis ginčijamame sprendime nurodė priešingas nei specialistas išvadas. Jokių motyvų, kodėl jis neatsižvelgė į savo paties iškviesto specialisto paaiškinimus, sprendime nėra. Teismo pareigą vertinti specialių žinių reikalaujančius teisinius argumentus, o neturint reikalingų specialių žinių – pasitelkti specialistą ar ekspertą, nurodo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-390/2011).

16. Nagrinėdamas bylą ir priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas tinkamai neįvertino ir nemotyvavo daugelio UAB „Litesko“ argumentų, pateiktų metodinių šilumos kainodaros išaiškinimų ir skaičiavimų, specialisto išvados, turinčių lemiamos reikšmės nustatytai šilumos kainai, t. y. teismas visapusiškai bei objektyviai neištyrė visų su ginčo esme susijusių aplinkybių bei įrodymų. Ginčijamame sprendime pateikta teismo argumentacija yra neišsami, sprendimas nepatenkinti UAB „Litesko“ prašymų yra nepagrįstas ir priimtas nemotyvuotai. Todėl ginčijamas sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 1-8) nurodoma:

1. 2011 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3478/2011, kurioje UAB „Litesko“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokolinį sprendimą Nr. 02-22 ir įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti įmonės filialo „Telšių šiluma“ perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą bei priimti sprendimą atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ištyrė ir teisingai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas turėjo pagrindą duoti Telšių rajono savivaldybei nurodymą dėl šilumos kainų perskaičiavimo ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti savivaldybės patvirtintas šilumos tiekimo kainas, nepašalinus nurodytų skaičiavimo pažeidimų.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A-858-259/2011 pasisakydamas dėl Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojami savivaldybių nustatytų šilumos kainos dedamųjų nustatymo pažeidimai, teisinio įvertinimo, išaiškino, kad „priimdama protokolinį sprendimą Komisija išreiškė savo galutinę poziciją, t. y. <...> pateiktus faktinius duomenis įvertino jų atitikties teisės aktų, įskaitant Šilumos ūkio įstatymą, reikalavimams požiūriu. Nors atsakovas teigia, kad toks sprendimas nėra galutinis, t. y. juo vienašališkai nėra nustatoma šilumos kaina, be to, savivaldybei šalinant Komisijos nurodytus pažeidimus gali paaiškėti naujų faktinių aplinkybių, kurios nulemtų kitokią šilumos kainą, toks argumentas atmestinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad savivaldybei neištaisius klaidų, Komisijos vienašališkai nustatoma kaina būtų paremta protokoliniame sprendime išdėstytais argumentais, t. y. Komisija tų pačių faktinių duomenų pagrindu neturėtų teisės kitaip skaičiuoti tvirtinamą šilumos kainą, taigi, kaip minėta, jos galutinė pozicija dėl šilumos tiekėjo pateikto perskaičiuotos šilumos kainos projekto įtvirtinta būtent ginčijamame protokoliniame sprendime. Tuo tarpu, jei vėliau paaiškėtų naujų faktinių aplinkybių, kurios nulemtų kitokį šilumos kainų skaičiavimą, toks sprendimas turėtų būti traktuotinas kaip naujas sprendimas, nes jis būtų priimtas kitų faktinių aplinkybių pagrindu“.

3. Komisijos 2009 m. birželio 18 d. protokoliniu sprendimu Nr. 02-22 buvo išreikšta Komisijos pozicija, kad pareiškėjui neištaisius Komisijos konstatuotų pažeidimų, bus priimtas vienašališkas Komisijos sprendimas. Taigi šiuo Komisijos protokoliniu sprendimu užtikrinamas teisinis pagrindas priimti konkrečius teisės taikymo aktus, t. y. pareiškėjo ginčijamą Komisijos Nutarimą. Pažymėtina, kad Komisijos 2009 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 03-112, paremtas Komisijos Šilumos skyriaus atliktais šilumos kainų skaičiavimais pagal bendrovės teiktus paaiškinimus ir dokumentus, o 2009 m. birželio 18 d. protokolinio sprendimo ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 03-112 turinys kainų sudėtinių dalių atžvilgiu yra identiškas.

4. Pareiškėjui yra žinoma, jog medžiagą Komisijos posėdžiams rengia Komisijos Šilumos skyrius – prieš posėdį parengiama pažyma, kurioje išdėstomi visi faktai ir motyvai, pagrįsti teisės normomis. Ši informacija, jei joje nėra konfidencialių duomenų, viešai skelbiama Komisijos tinklapyje. Ši praktika pareiškėjui yra gerai žinoma. 2009 m. birželio 11 d. Komisijos Šilumos skyrius parengė pažymą Nr. 05-122 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo“. Šioje pažymoje išdėstytos tiek teisės normos, kuriomis vadovaudamasi Komisija priėmė skundžiamą nutarimą, tiek faktinės aplinkybės bei motyvai. Pareiškėjas su šia pažyma susipažino ir teikė Komisijai savo pastabas. Be to, Komisijos Šilumos skyrius buvo parengęs 2009 m. liepos 24 d. pažymą Nr. 05-164 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų“, su kuria pareiškėjas taip pat turėjo galimybę susipažinti. Taigi, faktai ir motyvai išdėstyti ne tik Skundžiamame nutarime, bet ir 2009 m. birželio 11 d. Komisijos Šilumos skyriaus pažymoje Nr. 05-122 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų perskaičiavimo“ ir Komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. liepos 24 d. pažymoje Nr. 05-164 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ šilumos kainų“, taip pat posėdžių metu.

5. Komisija, priimdama Skundžiamą nutarimą galėjo ir turėjo atsižvelgti į Šilumos skyriaus minėtose pažymose pateiktus duomenis. Komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. birželio 11 d. pažymoje Nr. 05-122 buvo pateikti detalūs skaičiavimai, pagrindžiantys šilumos kainų perskaičiavimą. Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad pareiškėjo atstovai dalyvavo posėdyje, kai buvo svarstomas klausimas dėl kainų UAB „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ nustatymo ir galėjo pareikšti savo pastabas ir pateikti savo nuomonę. Pareiškėjas žinojo, kokios kainų apskaičiavimo klaidos yra taisytinos. Taigi, nors pačiame skundžiamame nutarime nėra pateikta detalių skaičiavimų, pareiškėjo padarytų klaidų analizės, tačiau, Komisijos nuomone, tai nesudaro pagrindo šį nutarimą naikinti, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Komisija nėra pateikusi jokių objektyvių priežasčių ar paaiškinimų, kuriais remiantis ji apskaičiavo UAB „Litesko“ šilumos kainą yra nepagrįsti ir neargumentuoti.

6. Komisijos Šilumos skyrius, vertindamas medienos kainą taikomą perskaičiuojant šilumos kainą ir išnagrinėjęs UAB „Litesko“ su kuro tiekėjais pasirašytas sutartis bei kitų šilumos tiekėjų atitinkamų kuro rūšių faktines pirkimo kainas už tą patį laikotarpį, objektyvių priežasčių kainų skirtumui tarp faktinės ir vidutinės rinkos kainų pagrįsti nerado. UAB „Litesko“ objektyvių argumentų, kodėl jų faktinė kuro pirkimo kaina yra didesnė nei rinkos faktinė kaina, nepateikė. Šio šilumos kainų perskaičiavimo metu nebuvo atsižvelgta ir į faktą kad į UAB „Litesko“ biokuro pirkimo kainą įskaičiuojamos papildomos sąnaudos, kurios kitiems šilumos tiekėjams yra įskaičiuojamos į šilumos savikainą, nes pagal UAB „Litesko“ 2009 m. kovo 16 d. papildomą susitarimą su biokuro tiekėju dėl sutarčių galiojimo pratęsimo, pateiktą Komisijai 2009 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 01-102-2009, biokuro kaina 2009 m., lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc. Jeigu Komisija būtų nevertinusi šio fakto, UAB „Litesko“ iš vartotojų surinktų daugiau pajamų nei patiria sąnaudų, o tai prieštarautų Šilumos ūkio įstatymo bei Metodikos tikslams – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą.

7. Rinkos kainų skaičiavimas nėra pakankamai reglamentuotas teisės aktuose. Atsižvelgdama į tai, kad viešojo administravimo subjektai privalo atlikti viešąjį administravimą jiems patikėtose srityse nepaisydami to, jog teisinis reguliavimas, reikalingas jų funkcijoms įgyvendinti, nėra išsamus, Komisija rinkos kainas suskaičiavo vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais bei jai suteikta diskrecijos teise. Komisijos suskaičiuotos rinko kainos yra skelbiamos Komisijos tinklalapyje ir viešai prieinamos. Pareiškėjo atstovai dalyvauja Komisijos posėdžiuose, ne kartą organizuoti susitikimai, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas žino ir supranta, kaip skaičiuojamos rinkos kainos.

8. Abiem atvejais, t. y. skaičiuojant vidutinę biokuro rinkos kainą, kai yra įdiegta tiksli biokuro apskaita, arba jos nebūtų, pareiškėjo faktinė 2008 m. IV ketv. biokuro pirkimo kaina būtų didesnė nei Komisijos skelbiama to paties laikotarpio rinkos kaina. Todėl perskaičiuojant šilumos kainą būtų vertinama vidutinė biokuro rinkos kaina.

9. Komisija, nustatydama konkrečias kuro kainas, taikomas šilumos kainos perskaičiavime, kontroliuoja, kad jos neviršytų vidutinių rinkos kainų, taigi skaičiuojant ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas kuro sąnaudas turi būti laikomasi to paties principo, priešingu atveju šis apribojimas netektų prasmės, šilumos tiekėjai per nepadengtas kuro sąnaudas susigrąžintų visą skirtumą dėl didesnių faktinių kuro kainų, kurios nebuvo pripažintos skaičiuojant šilumos kainas. Dėl šios priežasties, atitinkamo ketvirčio suvartoto kuro (pagal atskiras kuro rūšis) kainos yra lyginamos su atitinkamo ketvirčio vidutinėmis pirkto kuro rinkos kainomis.

10. Metodikos 114.3 punkte nustatyta, jog lyginamos „ataskaitinio laikotarpio faktinės kainos“. Komisija, lygindama faktines suvartoto kuro kainas su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, nepažeidė minėtos nuostatos ir pabrėžia, kad Komisija, kaip institucija, priėmusi teisės aktą gali jį aiškinti, atskleisdama teisės normos (Šilumos kainų nustatymo metodikos) prasmę ir tikrąją jos esmę. Komisija oficialiai, kaip teisės aktą išleidęs subjektas, aiškina Metodiką, laikydamasi visų teisės normų aiškinimo būdų ir taisyklių. Toks reglamentavimas, kai lyginamos faktinės suvartoto kuro kainos su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, visiškai atitinka Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 punktą kuriame numatyta, kad šilumos kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamos), o ne faktinėmis, sąnaudomis. Metodikoje, kuri sukonkretina kainodarą yra nustatyta, kad „šilumos tiekėjų veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, <...>“ (Metodikos 59 punktas). Šilumos skyrius, skaičiavimuose taikydamas kuro kainas, ne didesnes už vidutines rinkos kainas, siekia paskatinti įmones šilumos gamybai naudoti pigesnį kurą taip užtikrinant vartotojų teisę gauti pigesnę šilumos energiją ir pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatytą tikslą – mažiausiomis sąnaudomis tiekti šilumą vartotojams.

11. Suvartoto kuro kaina niekad nesutaps su pirkimo kaina, nes kuro šiluminė vertė jį sandėliuojant keičiasi, o tai įtakoja sąlyginio kuro kainą. Todėl optimaliausias yra Komisijos taikomas variantas, kai galutiniame rezultate yra lyginama faktinė suvartoto (ar faktinė pakoreguota pagal rinkos vidurkį) sąlyginio kuro kaina su tuo metu šilumos tarife įvertinta sąlyginio kuro kaina. UAB „Litesko“ turi 10 filialų, kuriems kasmet yra perskaičiuojamos šilumos kainos. Nors Metodika detaliai nereglamentuoja, kaip skaičiuojamos nepadengtos kuro sąnaudos, įmonė žino principus, kuriais vadovaujasi Komisija, skaičiuodama minėtas sąnaudas. Praėjusiais 2008 m., augant šilumos kainoms, tiek Komisija, tiek UAB „Litesko“ vadovavosi lygiai tokiais pačiais principais, kokie taikomi ir 2009 m. kainų perskaičiavime.

12. Norėdamas pagrįsti savo samprotavimus dėl taikytų kuro kainų, pareiškėjas klaidingai interpretuoja ankstesnes Komisijos Šilumos skyriaus pažymas, susijusias su kitų įmonių ar pareiškėjo filialų kainų perskaičiavimu. Kad Komisija netaiko dvigubų standartų, įrodo ir Komisijos šilumos kainų perskaičiavimo pažymos 2008-08-01 Nr. 05-168 (Prienai), 2008-08-22 Nr. 05-182 (Trakai), 2008-09-11 Nr. 05-214 (Pakruojis), 2008-10-23 Nr. 05-272 (Plungė), 2009-02-06 Nr. 05-22 (Jonava), 2009-04-29 Nr. 05-76 (Mažeikiai), 2009-05-07 Nr. 05-78 (Kretinga), kuriose aiškiai nurodoma, kad kadangi įmonių projektuose kai kurių kuro rūšių kainos buvo didesnės, skaičiavimuose Komisija, vadovaudamasi Metodikos 77.1.6 punktu, taikė rinkos kainas. Pažymėtina ir tai, kad dauguma įmonių kainų perskaičiavimo projektuose iš karto įvertina faktą kad faktinės kuro kainos yra didesnės už atitinkamo laikotarpio rinkos kainas ir jas sumažina iki rinkos kainų. Todėl Šilumos skyriaus pažymose nėra fiksuojamas pažeidimas, o tik konstatuojama, kad kuro kainos, skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas, neviršija rinkos kainų.

13. Kiekvienoje Pažymoje, skirtoje šilumos tiekėjui, yra konstatuojamas konkretus atvejis ir konkreti kaina, todėl skiriasi pažymų ratio decidendi, ir jų lyginti negalima; jokiame teisės akte nenumatyta, kad Komisija formuoja precedentus; Komisija, kiekvienu atveju skaičiuodama šilumos kainas vadovaujasi Metodika ir Komisijai suteikta diskrecijos teise šilumos sektoriuje.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia ekonominius skaičiavimus, taip pat visai su nagrinėjama byla nesusijusius argumentus, fragmentiškai, ištraukdamas iš konteksto nurodo pareiškėjo taip vadinamą Komisijos „praktiką“ (duomenys iš kitų šilumos tiekėjų kainų perskaičiavimo), kuri, be kita ko, taip pat neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai, nes skiriasi ratio decidendi. Pareiškėjo skunde dėstomi ekonominiai argumentai yra susiję su Komisijos diskrecijos teisės realizavimu ir Komisija šiuos argumentus jau yra įvertinusi priimdama skundžiamą nutarimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovai paaiškino nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo ir patvirtinimo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo dėl atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 30 d. protokolinio sprendimo ir 2009 m. liepos 31 d. nutarimo, kuriuo UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma“ vienašališkai nustatytos šilumos kainos, panaikinimo ir reikalavimo įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti pareiškėjo perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą bei priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-30 protokolinį sprendimą Nr. O2-28 teismas nutraukė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turi įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (byla Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010).

Remiantis ginčo santykius reglamentuojančių Energetikos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi bei Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, Komisijai nustatyta pareiga tvirtinti savivaldybės tarybos nustatytas šilumos ir (ar) karšto vandens kainas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalį, visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos ir (ar) karšto vandens kainas tiekėjai pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų ar tarifų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai.

Byloje nustatyta, kad Komisija 2009 m. birželio 18 d. protokolinio sprendimo Nr. 02-22 8 punktu įpareigojo Telšių rajono savivaldybę pašalinti komisijos nurodytus šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimus. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-3478/2011 pasisakė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išreiškęs poziciją, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Savo ruožtu administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (administracinė byla A-261-69/11).Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas turėjo pagrindą duoti Telšių rajono savivaldybei nurodymą dėl šilumos kainų perskaičiavimo ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti savivaldybės patvirtintas šilumos tiekimo kainas, nepašalinus nurodytų skaičiavimo pažeidimų.

Per Komisijos nurodytą laikotarpį nei UAB „Litesko“, nei savivaldybė nurodytų šilumos kainų perskaičiavimo ir nustatymo pažeidimų nepašalino, todėl, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, Komisijos Šilumos skyrius 2009 m. liepos 24 d. parengė pažymą, kurioje Komisijai pasiūlė vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas UAB „Litesko“ nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo (t. 1, b. l. 99), taip pat parengė Nutarimo projektą.

Komisija 2009 m. liepos 30 d. viešame posėdyje protokoliniu sprendimu pritarė Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Telšių šiluma““ (t. 1, b. l. 116-118) ir skundžiamu 2009 m. liepos 31 d. nutarimu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo vienašališkai nustatė laikinas šilumos kainas (t. 1, b. l. 119).

Pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kuria byla, dalyje dėl 2009 m. liepos 30 d. protokolinio sprendimo, nutraukta, apeliantas atskirai neskundžia, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnio 1 dalimi, patikrinusi šią sprendimo dalį, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir iš naujo šios sprendimo dalies argumentų nevertina.

Kaip minėta, 2009 m. birželio 18 d. protokoliniame sprendime atsakovas išreiškė savo poziciją, kad pareiškėjui neištaisius jo konstatuotų pažeidimų, bus priimtas vienašališkas sprendimas. Minėtas protokolinis sprendimas – pagrindas priimti ginčijamą Nutarimą, paremtą Komisijos Šilumos skyriaus atliktais šilumos kainų skaičiavimais, nurodytais 2009 m. birželio 11 d. ir 2009 m. liepos 24 d. pažymose, kuriose taip pat nurodomos teisės normos bei motyvai, kuriomis vadovavosi atsakovas, priimdamas ginčijamą Nutarimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nėra pateikęs objektyvių priežasčių bei paaiškinimų, kuriais remdamasis apskaičiavo šilumos kainą, atmetami kaip nepagrįsti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Metodikos 77.1.4.2 ir 77.1.6 punktuose nustatytus reikalavimus dėl nustatomų kuro kainų, perskaičiuojant šilumos kainas.

Metodikos (ginčui aktuali 2008-03-15 nutarimu Nr. O3-41 patvirtinta redakcija) 77.1.4.2 ir 77.1.6 punktai reglamentuoja kuro kainų, taikomų šilumos kainų perskaičiavime, skaičiavimo tvarką. Vadovaujantis Metodikos 77.1.4.2 punktu, kitų kuro rūšių kainos nustatomos pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš bazinės šilumos kainos projekto ar perskaičiuotos šilumos kainos projekto rengimą, faktines kuro pirkimo kainas. Metodikos 77.1.6 punkte nustatyta, kad kai šilumos tiekėjo pateikta faktinė kuro kaina viršija to paties laikotarpio atitinkamos kuro rūšies rinkos kainą, Komisija, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turi teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų atitinkamos kuro rūšies rinkos kainos. Ketvirtinės kuro rinkos kainos skelbiamos Komisijos interneto tinklalapyje.

Komisijos Šilumos skyriaus Pirmojoje pažymoje nurodyta, kad kito kuro (medienos) kaina nustatoma pagal paskutinio ketvirčio, einančio prieš perskaičiuotos kainos projektą, faktines kuro pirkimo kainas, t. y. pagal 2008 m. IV ketvirtį. UAB „Litesko“ projekte naudota medienos kaina – 760,3 Lt/tne yra didesnė nei to paties laikotarpio rinkos kaina, todėl Šilumos skyrius perskaičiavimuose naudojo vidutinę rinkos kainą – 704,0 Lt/tne. Atsižvelgdamas į tai, Komisijos Šilumos skyrius padarė išvadą, kad UAB „Litesko“ šilumos kainos perskaičiavimas atliktas ne pagal Metodikos reikalavimus, nes neteisingai apskaičiuotas šilumos kainos padidėjimas dėl kuro kainų pokyčio (Metodikos 114.2 punktas).

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir bylai reikšmingą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija, nustatydama biokuro (medienos) kainą, naudotiną perskaičiuojant šilumos kainą, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Metodikos 77.1.4.2 punkto nuostatomis. Kadangi pareiškėjo perskaičiavimo projekte naudota medienos kaina buvo 760,3 Lt/tne, t. y. 8 procentais didesnė nei to paties laikotarpio vidutinė rinkos kaina (704,0 Lt/tne), Komisija, vadovaudamasi Metodikos 77.1.6 punktu, įvertinusi objektyvias kainų skirtumo priežastis, turėjo teisę koreguoti kuro kainą, kad ji neviršytų šios kuro rūšies rinkos kainos. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių argumentų, kodėl jo faktinė kuro pirkimo kaina yra didesnė negu rinkos kaina, todėl Komisija Metodikos 77.1.6 punktą taikė pagrįstai. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių taip pat matyti, kad Komisija atsižvelgė ir į UAB „Litesko“ 2009-03-16 papildomą susitarimą su biokuro tiekėju dėl sutarčių galiojimo pratęsimo, pagal kurį biokuro kaina 2009 metams, lyginant su prieš tai galiojusia, mažinama beveik 15 proc. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl jo paskaičiavimų, nesutampančių su Komisijos atliktais skaičiavimais, yra tik subjektyvus jam palankus faktinių aplinkybių aiškinimas ir teisės normų interpretavimas, kuris negali būti pripažintas privalomu.

Rinkos kainų skaičiavimas nėra detaliai reglamentuotas teisės aktais, tačiau viešojo administravimo subjektai privalo atlikti viešąjį administravimą jiems patikėtose srityse nepaisydami to, kad teisinis reguliavimas, reikalingas jų funkcijoms įgyvendinti, nėra išsamus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-5/2006). Atsižvelgdamas į tai teismas vertina, kad atsakovas rinkos kainas skaičiavo tinkmai, jai suteiktos diskrecijos ribose. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Komisija rinkos kainas apskaičiavo neteisingai, o vien abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme (ABTĮ 57 straipsnis). Be to, Metodikos 77.1.6 punkto taikymas aiškiai nustato reikalavimą vadovautis rinkos kainomis, skelbiamomis Komisijos interneto tinklalapyje. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Komisija vadovavosi rinkos kainomis, kurios nebuvo skelbtos Komisijos interneto tinklalapyje, todėl pareiškėjo argumentai, kad Komisija nenurodė ir nepagrindė, kaip yra skaičiuojamos rinkos kainos, su kuriomis lyginamos pareiškėjo faktinės kuro kainos, atmetami kaip nepagrįsti.

Metodikos 114.3 punkte nustatyta, kad jeigu šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio faktinės kuro ir (ar) pirktos šilumos kainos skiriasi nuo šilumos kainose įvertintų kuro ir (ar) perkamos šilumos kainų, tai dėl kuro ir (ar) pirktos šilumos kainų skirtumo susidariusios sąnaudos pridedamos, o gautos pajamos išskaičiuojamos, perskaičiuojant šilumos gamybos kainas ateinantiems metams, paskirstant jas baziniam šilumos realizacijos kiekiui.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Komisija ne pagal Metodikos 114.3 punktą su atitinkamo laikotarpio metu šilumos kainose įvertintomis kuro kainomis lygino ne faktines kito kuro kainas (pareiškėjos faktiškai patirtas sąnaudas), bet atitinkamo laikotarpio vidutines kito kuro rinkos kainas, teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija, kaip teisės aktą (šiuo atveju – Metodiką) išleidęs subjektas, laikydamasi teisės aiškinimo taisyklių, gali jį aiškinti, atskleisdama teisės normos prasmę. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Komisija, lygindama faktines suvartoto kuro kainas su kuro kainomis, įskaičiuotomis į šilumos kainą, Metodikos 114.3 punkto nuostatas taikė ir aiškino teisingai. Taikydamas 114.3 punktą, atsakovas pagrįstai vadovavosi Metodikos 77.1. punkto normomis, reglamentuojančiomis sąnaudų šilumai gaminti skaičiavimo taisyklėmis, kuriose buvo nustatyta Komisijos teisė atsižvelgti į rinkos kainas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks Metodikos 114.3 punkto nuostatos aiškinimas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 punktą, kuriame nustatyta, kad šilumos kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamos), o ne faktinėmis, sąnaudomis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisija neteisėtai nusprendė, jog pareiškėja neteisingai nustatė faktiškai patirtas, bet nepadengtas, kuro sąnaudas.

Kuro apskaitos energijos gamybos šaltinuose taisyklės nustato kietojo, skystojo ir dujinio kuro apskaitos reikalavimus energetikos įmonėms ir ūkio subjektams, turintiems daugiau kaip 5 MW galios šilumos ar elektros energijos gamybos objektus (1 p.), taigi daugumai atsakovo prižiūrimų šilumos tiekėjų šios taisyklės nėra privalomos. Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad jos reglamentuoja kuro kokybės ir kiekio nustatymą bei nustatymui reikalaujamą tikslumą, kuro periodinį inventorizavimą ir su kuru atliekamų operacijų registravimą dokumentuose. Taisyklės nereguliuoja santykių, susijusių su kuro kainos nustatymu ir byloje nėra duomenų, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Nutarimą, minėtomis taisyklėmis vadovavosi. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų, kad apskaičiuodama vidutinę rinkos kainą Komisija turėjo atsižvelgti į Kuro apskaitos taisyklių reikalavimus. Atsakovas šilumos kainas apskaičiavo vadovaudamasis protingumo, teisingumo principais bei jam suteikta diskrecijos teise, taip pat Metodika, nepažeisdamas šilumos vartotojų teisėtų lūkesčių, vertindama vidutines galimas šilumos kainas, išgaunant šilumą panaudojus įvairias kuro rūšis, o ne tik pareiškėjo panaudotą biokurą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo teismui pateiktais specialisto paaiškinimais, teisėjų kolegija pasisako, kad iš specialisto, UAB COWI Baltic/UAB „COWI Lietuva“ energetikos projektų vadovo A. B. gyvenimo aprašymo (t. 3, b. l. 92-98) matyti, kad 2007, 2009 ir 2010 metais jis įgyvendino projektus pagal UAB „Litesko“ užsakymus. Šią aplinkybę atsakovas vertina kaip pareiškėjo ir specialisto darbinį ryšį, kuris kelia abejones dėl duotų paaiškinimų objektyvumo. Teismas sutinka su atsakovo pozicija ir pažymi, kad negali remtis įrodymais, kurie gauti iš asmens dėl kurio šališkumo yra iškelta pagrįsta abejonė.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad naujoji 2009 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtinta Metodika, kurioje kitaip reglamentuotas nepadengtų sąnaudų kurui skaičiavimas, įrodo, kad Komisija netinkamai paskaičiavo ataskaitiniu laikotarpiu nepadengtas sąnaudas kurui, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamo 2009 m. liepos 31 d. nutarimo teisėtumas tikrinamas, remiantis jo priėmimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Kadangi Komisija teisėtai ir pagrįstai vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Metodika, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl skundžiamo atsakovo Nutarimo ekonominio tikslingumo yra susiję su Komisijos diskrecijos teisės realizavimu, todėl teismas dėl jų nepasisako (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas dalies savo išvadų nemotyvavo.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pirmosios instancijos teismas įvertino pagrindinius pareiškėjo pateiktus argumentus, byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės teisingai išsprendė ginčą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas