P-438-199-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P438-199/2012

Proceso Nr. 3-61-3-01172-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

Nutartis

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytino proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės kriminalinės tarnybos, Muitinės kriminalinei tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. A. (toliau – ir pareiškėja, J. A.) skundu ir patikslintais skundais prašė panaikinti atsakovo Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 1P-62 „Dėl J. A. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti ją į tarnybą, priteisti 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinį atlyginimą už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Pareiškėja paaiškino, kad 2011 m. balandžio 21 d. Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktorius Įsakymu ją, Rizikos valdymo skyriaus vyriausiąją inspektorę, 2011 m. gegužės 1 d. atleido iš užimamų pareigų. 2011 m. kovo 1 d. Tarnyba informaciniu pranešimu Nr. 3R-44-56 jai siūlė nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas ir nurodė: „Jūsų darbo vieta ir pobūdis išlieka tie patys“. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 130 straipsniu, teigė, kad iš Tarnybos dėl pareigybės panaikinimo ji (pareiškėja) atleista neteisėtai, nes jos pareigybė nepanaikinta, o tik pakeistas pareigybės aprašymas.

Pareiškėja taip pat teigė, kad darbdavys jos nesupažindino su būsima Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigybe, todėl ji negalėjo susidaryti nuomonės apie būsimą darbą ir manė, jog jos darbo pobūdis išlieka tas pats, nes taip nurodė darbdavys. Darbdavys nesupažindino pareiškėjos ir su Tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. Sl-3RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo pakeitimo“, todėl pareiškėja turėjo manyti, kad jos darbo pobūdis išlieka tas pats, kaip nurodė darbdavys. Teigė, kad darbdavys pareiškėjai nesiūlė kito darbo, t. y. bent vienos iš viso esančių 80 pareigybių, tarp kurių 7 pareigybės yra Muitinės kriminalinėje tarnyboje. Remdamasi Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, DK 141 straipsnio 3 dalimi,pareiškėja nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ji buvo atleista 2011 m. gegužės 1 d., o atsiskaityta - 2011 m. gegužės 2 d., jai turėtų būti sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Pareiškėja teigė, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos ji patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, bejėgiškumo jausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, nerimą, sielvartą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t.t., t.y. dėl neteisėtų atsakovo Tarnybos veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 40 000 Lt.

Atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą irkonkretaus valstybės tarnautojo teises (nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. birželio 4 d. Nr. A556- 904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi,nurodė, kad teismas turi nustatyti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu atleisto valstybės tarnautojo pareigybė iš tikrųjų buvo panaikinta, o jei toks faktas yra įvykęs realiai, turi būti patikrinta, ar nebuvo pažeistos šio įstatymo nuostatos dėl valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijų (VTĮ 43 str. l, 2 d.).

Atsakovas nurodė, jog Tarnybos Rizikos valdymo skyrius, įsteigtas nuo 2009 m. spalio 1 d., pradėjo vykdyti naują rizikos valdymo funkciją Muitinės kriminalinėje tarnyboje. Praėjus daugiau nei metams nuo šio naujo skyriaus suformavimo buvo įvertintos 7 Rizikos valdymo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiųjų inspektorių, vykdančių muitinės deklaracijų atranką tikrinimui, darbų pobūdis, jų sudėtingumas, Europos Sąjungos dokumentų analizavimo funkcija (visi šie 7 pareigūnai dirbo pagal vieną pareigybės aprašymą – A lygio 11 kategorijos vyr. inspektoriaus).Nurodė, kad atsižvelgus įTarnybos nuostatų 9.2 punktą, 10.13 punktą, Rizikos valdymo skyriaus nuostatų 5.2 punktąir į tai, kad Europos Sąjungos dokumentus analizuoti pagal pareigybių aprašymus privalo ir kiti Rizikos valdymo skyriaus pareigūnai (skyriaus viršininkas, viršininko pavaduotojas, A13, A12 kategorijos vyriausieji tyrėjai) ir jų pakanka, o minėtiems 7 skyriaus pareigūnams faktiškai šios funkcijos netenka vykdyti, buvo nuspręsta eliminuoti iš minėtų 7 pareigūnų pareigybės aprašymo funkciją:„analizuoti iš Europos Sąjungos institucijų gaunamus dokumentus skyriaus veiklos klausimais“ (A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašyme tai buvo įrašyta 7.8 punkte).Kadangi iš pareigybės aprašymo buvo pašalinta viena iš esminių funkcijų, kuri vertintina kaip sudėtinga, šiai pareigybei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, buvo suteikta 10 kategorija.

Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1P-31 patvirtintas naujas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis, 10 kategorija), o ankstesnis Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis, 11 kategorija) pripažintas netekusiu galios. 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. S1-3RN (riboto naudojimo) „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo panaikintos 7 Tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 11 kategorija) pareigybės, tarp jų ir pareiškėjos pareigybė, ir įsteigtos 7 naujos pareigybės - A lygio 10 kategorijos.

Visiems šiems Rizikos valdymo skyriaus 7 pareigūnams buvo pasiūlyta užimti A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigas. 6 iš jų sutiko, išskyrus J. A..J. A. atsisakius siūlomų pareigų, ji buvo atleista iš Rizikos valdymo skyriaus vyriausiosios inspektorės pareigų nuo 2011 m. gegužės 1 d., išmokant jai 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Atsakovas nurodė ir tai, kad 2011 m. kovo 1 d. – 2011 m. gegužės 1 d. laikotarpiu to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigybės nei pareiškėjos eitos A lygio 11 kategorijos laisvos pareigos Muitinės kriminalinėje tarnyboje buvo: Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija), kurių pareiškėja atsisakė, ir Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (ikiteisminiam tyrimui atlikti, A lygis, 11 kategorija). Pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašymą, patvirtintą Tarnybos direktoriaus 2010 m. vasario 23 d.

įsakymu 1P-14,nurodyti tokie specialieji reikalavimai šias pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui: mokėti praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas“ (6.4 punktas); atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai (6.5 punktas); mokėti naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus (6.10 punktas). Pareiškėja neturėjo dokumentų, kad atitinka šiuos reikalavimus, todėl jai nebuvo siūlomos minėtos pareigos.

Pagal Statuto 7 straipsnį ir 28 straipsnio 2 dalį priėmimo ar perkėlimo į kitas pareigas atvejais, muitinės pareigūnas turi atitikti pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu yra pažymėjęs (nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143- 227/2011 ir kt.), kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti.

Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus. Muitinės kriminalinėje tarnyboje 2011 m. kovo 1 d. – 2011 m. gegužės 2 d. laikotarpiu buvo laisva Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. raštvedžio – referento pareigybė, kuri yra užimama pagal darbo sutartį. Teisės aktai nenumato, kad muitinės pareigūnui, kurio pareigybė naikinama, turi būti siūlomos pareigybės, užimamos pagal darbo sutartį. Atsakovo teigimu, pareiškėja nenurodė teisinio pagrindo, kuris apibrėžtų Tarnybos vadovo pareigą siūlyti laisvas pareigas kitoje muitinės įstaigoje.

Be to, pagal teisės aktus Tarnybos direktorius neturi teisės spręsti laisvų pareigų Muitinės departamente užėmimo klausimų, nes Muitinės departamentas ir Tarnyba yra atskiri juridiniai asmenys.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji nebuvo supažindinta su Rizikos valdymo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymu, atsakovas paaiškino, kad ji (pareiškėja) nesutiko užimti siūlomų Rizikos valdymo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigų ir pati nerodė iniciatyvos susipažinti su pareigybės aprašymu. Pareiškėjai informacinis lapelis su siūlomomis pareigomis buvo įteiktas 2011 m. kovo 1 d., 2011 m. balandžio 14 d. pareiškėja raštu nurodė, kad atsisako siūlomų pareigų (įrašas informaciniame lapelyje). Iki atleidimo dienos (2011 m. gegužės 1 d.) pareiškėja nepateikė darbdaviui prašymo, kad ji pakeitė nuomonę ir sutiktų užimti siūlomas pareigas. Pareiškėja 2 mėnesių laikotarpiu nesidomėjo pareigybės aprašymu. Dėl to atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja buvo tvirtai apsisprendusi neužimti siūlomų pareigų. Informaciniame lapelyje pareiškėjai buvo nurodyta, kad siūlomų pareigų darbų pobūdis išlieka toks pats (t.y. atliks tai, ką ir ji faktiškai atlieka eidama A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigas). Buvo atsisakyta vienos funkcijos – analizuoti iš Europos Sąjungos institucijų gaunamus dokumentus skyriaus veiklos klausimais, tačiau šios funkcijos pareiškėja per visą darbo laiką eidama A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigas faktiškai ir nevykdė. Teigė, kad atsakovas suteikė pareiškėjai pakankamą ir neklaidinančią informaciją dėl siūlomų pareigų darbų pobūdžio, nors tai buvo perteklinis Tarnybos veiksmas pareiškėjos naudai, nes teisės aktai neįpareigoja darbdavio nurodyti darbuotojui, kurio pareigybė naikinama, siūlomų pareigų darbų pobūdžio ar detaliai išvardyti būsimas funkcijas. Teisės aktai nenumato darbdaviui pareigos supažindinti su siūlomų pareigų pareigybės aprašymu – tai yra paties darbuotojo interesas, jei jį domina darbdavio siūlomos pareigos. Pareiškėja turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ėjo atsakingas muitinės pareigūno pareigas, prieš tai ėjo Panevėžio teritorinės muitinės struktūrinio padalinio vadovo pareigas, nuolat kėlė kvalifikaciją. Pagal savo išsilavinimą ir išprusimą pareiškėja žinojo, kur Muitinės kriminalinėje tarnyboje reikia kreiptis dėl susipažinimo su siūlomų pareigų pareigybės aprašymu.

Dėl pareiškėjos reikalaujamos 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovas paaiškino, kadpagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnį būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, o Tarnybaneatliko jokių neteisėtų veiksmų ir pareiškėją atleido vadovaudamasi įstatymais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jai siūlomų pareigų atsisakė bei į aplinkybę, kad kiti 6 to paties skyriaus pareigūnai sutiko užimti viena kategorija žemesnes pareigas, kritiškai vertintini pareiškėjos teiginiai, kad pareiškėja esant šioms aplinkybėms dėl atleidimo iš tarnybos patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, bejėgiškumo jausmą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai tvirtina, jog ji iš tarnybos Muitinės kriminalinėje tarnyboje atleista neteisėtai, nes jos pareigybė nebuvo panaikinta, o buvo tik pakeistas pareigybės aprašymas. Pareigybės aprašymo pakeitimas, kai keičiami esminiai pareigybės aprašymo sudėtiniai elementai, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintą Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką ir reiškia vienos pareigybės panaikinimą ir kitos pareigybės įsteigimą, dėl ko atsiranda Statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatytos pasekmės. Atleidžiant pareiškėją iš pareigų, atleidimo procedūros reikalavimai nebuvo pažeisti. Galiojantys teisės aktai suteikia darbdaviui teisę nustatyti, kokių kategorijų pareigybių reikia tam, kad būtų užtikrintas tinkamas institucijai pavestų funkcijų vykdymas. Nustačius, kad Rizikos valdymo skyriuje tam tikroms funkcijoms vykdyti nebūtina A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybė, buvo nuspręsta ją panaikinti ir įsteigti A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybę.

Nurodė, kad pareiškėja statutinio valstybės tarnautojo (muitinės pareigūno) pareigas ėjo ne Muitinės departamente, o Muitinės kriminalinėje tarnyboje, todėl jai kitas pareigas turėjo siūlyti ir siūlė Muitinės kriminalinė tarnyba, tačiau pareiškėja jų atsisakė. Muitinės departamentas negalėjo siūlyti pareiškėjai kitų pareigų Muitinės departamente, nes Muitinės departamentui nebuvo žinoma apie pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimą, be to, J. A. įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu Muitinės departamente laisvų pareigybių nebuvo. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovo 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti paaiškino, kad Muitinės kriminalinė tarnyba, atleisdama J. A. iš pareigų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir neviršijo savo įgaliojimų. Neteisėti veiksmai yra viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėja, reikalaudama žalos atlyginimo, turi įrodyti, kad atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti. Muitinės departamento nuomone, pareiškėja neįrodė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų veiksmai atleidžiant ją iš tarnybos buvo neteisėti. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir nepagrindė, kad tokią žalą patyrė, nenurodė, kuo ta žala pasireiškė, todėl nėra aišku, ar ji tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, emocinę depresiją, ar pažeminimai buvo apčiuopiami, ar reputacijos pablogėjimas juntamas ir realus ir ar ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keliais pareiškėjos nurodytais elementais, nebuvo vienkartinio pobūdžio.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos 2011 m. kovo 1 d. pranešimu Nr. 3R-4.4-56 pareiškėjai buvo pranešta, jog nuo 2011 m. gegužės 2 d. jos užimama pareigybė panaikinama, pareiškėjai buvo siūloma nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas, nurodė, kad darbo vieta ir darbo pobūdis išlieka tie patys, t. y. kad pareiškėjai apie atleidimą pranešta tinkamai bei Statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatytais terminais. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjai buvo siūloma nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas, tačiau pareiškėja siūlomų pareigų atsisakė.

Teismas pabrėžė, kad teisės akte nustatyta garantija būti paskirtam į kitas pareigas nėra absoliuti, ši garantija gali būti taikoma tik tuo atveju, jei dalykinės savybės atitinka pareigybės, kurią pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti netinkamai įgyvendinti valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Teismas konstatavo, kad tuo metu buvo laisvaMuitinės kriminalinėje tarnyboje Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (ikiteisminiam tyrimui atlikti, A lygis, 11 kategorija) pareigybė,įvertinęs tai, kad pareiškėja neatitiko šiai pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų, nurodė, jog pagrįstai J. A. siūloma ši pareigybė. Teismas, remdamasis Statuto 54 straipsnio 7 dalimi, nurodė, kad pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, atsakovas neturėjo pagrindo siūlyti pareiškėjai. Teigė, kad pareiškėja taip patnepagrįstai nurodė, jog darbdavys turėjo jai siūlyti užimti kitas pareigas Muitinės departamente, nes pareiškėja statutinio valstybės tarnautojo pareigas ėjo Muitinės kriminalinėje tarnyboje, kuriai ir nustatyta pareiga siūlyti kitas pareigas. Nurodė, kad kadangi pareiškėja sutikimo užimti jai atsakovo 2011 m. kovo 1 d. pranešimu Nr. 3R-4.4 siūlomas pareigas nedavė, kitų pareigų, į kurias pareiškėja galėtų būti paskirta, nebuvo, todėl Muitinės kriminalinė tarnyba turėjo pagrindą priimti byloje ginčijamą Įsakymą ir atleisti pareiškėją iš tarnybos Muitinės kriminalinėje tarnyboje.

Atsakydamas į pareiškėjos reikalavimą priteisti vidutinį atlyginimą už uždelstą atsiskaityti laiką, teismas, remdamasis Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, DK 141 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir atsižvelgdamas į tai, kad Įsakyme nustatyta pareiškėjos atleidimo iš pareigų diena yra nedarbo diena, o su pareiškėja buvo atsiskaityta pirmąją po jos einančią darbo dieną, t.y. gegužės 2 d., nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja.

Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išvestinis, todėl nagrinėjamu atveju byloje nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra pagrindo vertinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pareiškėja J. A. apeliaciniu skundu prašė išslaptinti ir leisti jai susipažinti su Muitinės kriminalinės tarnybos iki 2011 m. sausio 28 d. suderintu su Muitinės departamentu ir patvirtintu pareigybių sąrašu bei kitais slaptais dokumentais, prijungtais prie administracinės bylos; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą; panaikinti Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. 1P-62; grąžinti ją (pareiškėją) į tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinį darbo užmokestį už 2011 m. gegužės 2 d. (už uždelsimo atsiskaityti laiką), 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-247/2010), nurodė, kad jos užimama pareigybė nepanaikinta, o tik buvo pakeistas pareigybės aprašymas, neatliekant jokių realių darbo funkcijų perskirstymų, paliktos pagrindinės pareigybės funkcijos bei tie patys reikalavimai. Pareiškėja teigį, kad darbdavys jos nesupažindino su būsima Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigybe, todėl ji negalėjo susidaryti nuomonės apie būsimą darbą ir manė jog darbo pobūdis išlieka tas pats. Pabrėžė, kad Muitinės kriminalinėje tarnyboje pareiškėja galėjo užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, nes pareiškėja moka praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas, atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai, moka naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus, todėl šios pareigos nepagrįstai jai nebuvo pasiūlytos.

Nurodė, kad teismo teiginiai, jog atsižvelgiant į tai, kad Įsakyme nustatyta pareiškėjos atleidimo iš pareigų diena yra nedarbo diena, o su pareiškėja buvo atsiskaityta pirmąją po jos einančią darbo dieną t.y. gegužės 2 d., nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja, negali būti pagrindu ir pasiteisinimu pažeisti Statuto 56 straipsnio 1 dalį, nes tokių išimčių atsiskaitant nėra numatyta Statute, be to, atleidimo datą pasirinko atsakovas ir atleidimo diena pareiškėjai buvo darbo diena. Pareiškėja teigė ir tai, kad teismas sprendime neišdėstė jokių savo priimamo sprendimo motyvų, o sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas sprendimas visiškai prieštarauja sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytiems duomenims. Toks nemotyvuotas ir prieštaringas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Pareiškėja nurodė, jog Muitinės kriminalinei tarnybai pateikus teismui iki 2011 m. sausio 28 d. suderintą su Muitinės departamentu ir patvirtintą pareigybių sąrašą bei kitus su tuo susijusius dokumentus, tačiau sąrašo ir kitų slaptų dokumentų, prijungtų prie administracinės bylos, neišslaptinus bei su sąrašu ir kitais slaptais dokumentais, prijungtais prie administracinės bylos, neleidus susipažinti pareiškėjai, buvo pažeista jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėja išdėstė argumentus, nurodytus skunde ir patikslintuose skunduose.

Atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Atsakovas nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą pakeitė ir panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos J. A. skundo reikalavimas dėl vidutinio atlyginimo už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir tenkinti šį reikalavimą, taip pat priteisė pareiškėjai J. A. iš atsakovo Muitinės kriminalinės tarnybos 161,73 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką. Kitą sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 1P-62 „Dėl J. A. atleidimo“, neatsiskaitymo su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos dieną teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas pažymėjo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. S1-3RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo panaikintos 7 Tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 11 kategorija) pareigybės, tarp jų ir pareiškėjos pareigybė, ir įsteigtos 7 naujos pareigybės – A lygio 10 kategorijos.Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d.

įsakymu Nr. 1P-31 patvirtintas naujas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis,10 kategorija), bei pripažintas netekusiu galios 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu patvirtintas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis,11 kategorija). Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymu buvo patvirtintas Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, 2011 m. sausio 28 d.

įsakymu buvo atlikti sąrašo pakeitimai (įsakymai yra riboto naudojimo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje.

Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010; 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas nusprendė eliminuoti iš minėtų 7 pareigūnų pareigybės aprašymo funkciją: „analizuoti iš Europos Sąjungos institucijų gaunamus dokumentus skyriaus veiklos klausimais“, kadangi Europos Sąjungos dokumentus analizuoti pagal pareigybių aprašymus privalo ir kiti Rizikos valdymo skyriaus pareigūnai, o minėtiems 7 skyriaus pareigūnams faktiškai šios funkcijos netekdavo vykdyti.Pagal bylos duomenis buvo eliminuota viena iš esminių funkcijų. Tai buvo įgyvendinta patvirtinant naują Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymą (A lygis, 10 kategorija), pripažįstant netekus galios 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu patvirtintą Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymą (A lygis, 11 kategorija), panaikinant pareigybes ir įsteigiant naujas. Tai, kad atliekant šiuos veiksmus, buvo pakeista pareigybės kategorija ir sumažintos pareigybės aprašyme numatytos funkcijos, nesudaro pagrindo atsakovo Tarnybos atliktą pareiškėjos užimtos pareigybės panaikinimą pripažinti neteisėtu, nustatyti, kad pareiškėjos pareigybė nebuvo iš tikrųjų panaikinta ir pareiškėja turėjo būti palikta eiti Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis,11 kategorija).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovas, panaikinęs pareiškėjos užimtą pareigybę ir įsteigęs kitą pareigybę, kurią einant turėjo būti atliekamos ir funkcijos, vykdytos anksčiau, pasiūlė pareiškėjai užimti naujas pareigas, apie pareigybės panaikinimą ir galimybę užimti naujai įsteigtas pareigas pareiškėja buvo įspėta Statuto 54 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja nurodė, kad jos pareigybė nebuvo panaikinta, bet buvo pakeistas pareigybės aprašymas, todėl ji iš tarnybos buvo atleista nepagrįstai dėl pareigybės panaikinimo. Nagrinėjamoje byloje įvertinus tai, kad pareigybės aprašymas iš esmės pasikeitė, t. y. buvo pakeista kategorija, atsižvelgiant į pakeistų funkcijų pobūdį, atitinkamai buvo sumažintas atlyginimas, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo tik pakeistas pareigybės aprašymas. Su pareiškėjos pozicija būtų galima sutikti, jei pareiškėjai nebūtų buvusi užtikrinta galimybė eiti naujai įsteigtas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis,10 kategorija), jei pareiškėja būtų pageidavusi eiti šias pareigas, tačiau atsakovas nebūtų sutikęs pareiškėjos perkelti į šias pareigas. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo perkelti pareiškėjos į Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis,10 kategorija) be pareiškėjos sutikimo, o byloje esantys įrodymai tvirtina, kad pareiškėja nesutiko, jog ji būtų perkelta į šias pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėja, teigdama, kad ji buvo atleista iš tarnybos nepagrįstai ir neteisėtai, nurodė DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalis, numatančias teisę darbdaviui nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, tvarką ir kokios sąlygos yra pripažįstamos svarbiomis, dėl kurių darbuotojas gali būti atleistas iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad laikantis DK 129 straipsnyje nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo, kai nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kai yra keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas (DK 120 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėja nesutiko eiti Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigų (A lygis,10 kategorija), todėl teigti, kad pareiškėja buvo nepagrįstai ir neteisėtai atleista iš pareigų, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjai buvo siūloma nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas, tačiau pareiškėja siūlomų pareigų atsisakė. Pareiškėja teigė, kad Tarnyba jos nesupažindino su Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigybės aprašymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos suponuoja tik įpareigojimą atleidžiamam muitinės pareigūnui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių pareigų nėra - to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas, reikalavimo pateikti susipažinti pareigybės aprašymą nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai buvo žinomas siūlomo darbo pobūdį, t. y. 2011 m. kovo 1 d. informaciniame pranešime buvo nurodyta, kad darbo vieta ir darbo pobūdis išlieka tie patys. Pareiškėja nurodė, kad ji buvo atleista, nes sumažino pareigybės kategoriją, ji nesutiko dirbti esant žemesnei kategorijai. Kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, tai, kad pareiškėjai buvo žinomas naujai įsteigtos pareigybės pobūdis, matyti ir iš liudytojos I. R. parodymų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėja pageidavo susipažinti su pareigybės aprašymu, tačiau jai nebuvo sudaryta tokia galimybė ir būtent tai sutrukdė pareiškėjai sutikti su siūlymu užimti Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 10 kategorija).

Apeliacnės instancijos teismas kartu pažymėjo, jog pareiškėja skundą, apeliacinį skundą grindžia Statuto 25 straipsniu ir nurodo, kad muitinės pareigūno pareigų kategorija siejama su muitinės pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimu, todėl neįvertinus pareiškėjos tarnybinės veiklos nebuvo galima sumažinti pareigų kategorijos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, su tokia pareiškėjos pozicija nesutiktina, nes kategorija iš 11 į 10 pasikeitė panaikinant pareigybę ir steigiant kitą pareigybę. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, pagal Statuto 25 straipsnį atliekamas muitinės pareigūno tarnybinės veiklos vertinimas, kurio tikslas – kasmet įvertinti pareigūno gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas pareigas ir jų kvalifikaciją. Pareigybių aprašymų rengimą, iš jų ir kategorijų nustatymą reglamentuoja Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685. Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 19 punktas numato, kad valstybės institucijų ir įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos nustatomos vadovaujantis suvienodintų pareigybių sąrašu ir vidaus reikalų ministro patvirtintais vertinimo kriterijais. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1V-575 „Dėl statutinių valstybės tarnautojų, išskyrus krašto apsaugos sistemos tarnautojus, pareigybių vertinimo kriterijų patvirtinimo“ nustatė pareigybių vertinimo kriterijus. Pareigybės aprašyme numatyta kategorija siejama ne su konkretaus pareigūno sugebėjimu atlikti funkcijas, turimomis žiniomis, tarnautu laiku. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad muitinės pareigūnams suteikiamos kvalifikacinė kategorijos, kurios pažymi muitinės pareigūno teorinių žinių, būtinų sėkmingai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas pareigas, ir praktinio darbo įgūdžių lygį (Statuto 19 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja taip pat teigė, kad Muitinės kriminalinėje tarnyboje ji galėjo užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, nes moka praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas, atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai, moka naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus, todėl šios pareigos jai nebuvo pasiūlytos nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašyme nustatyti specialūs reikalavimai šias pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui: mokėti praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas (6.4 punktas); atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai (6.5 punktas); mokėti naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus (6.10 punktas).

Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai nurodo, kad teisės akte nustatyta garantija būti paskirtam į kitas pareigas nėra absoliuti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; kt.). Jeigu asmuo pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio pareigūno dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y.

ši garantija gali būti taikoma tik tuo atveju, jei dalykinės savybės atitinka pareigybės, kurią pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti netinkamai įgyvendinti valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743-2009, A143- 227/2011). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad atitinka minėtus specialiuosius reikalavimus, keliamus asmenims, pageidaujantiems užimti Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ši pareigybė pareiškėjai neprivalėjo būti pasiūlyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad jai turėjo būti siūlomas darbas Muitinės departamente, pažymėjo, kad pagal bylos duomenis tarnybos santykiai buvo susiklostę tarp pareiškėjos ir Muitinės kriminalinės tarnybos, kuri yra viešasis juridinis asmuo,kuriai vadovauja jos direktorius, kuris skiria pareigūnus į pareigas ir atleidžia iš pareigų (Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2001 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 623 patvirtintų Muitinės kriminalinės tarnybos nuostatų (Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 1B-227 redakcija) 6, 13, 16 p.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad Muitinės kriminalinė tarnyba būtų galėjusi ir turėjusi teisinį pagrindą siūlyti pareiškėjai užimti pareigas Muitinės departamente.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Muitinės kriminalinė tarnyba atsisakė išslaptinti pateiktus įslaptintus dokumentus, todėl teismas neturėjo pagrindo leisti pareiškėjai susipažinti su neišslaptintais dokumentais. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad Muitinės kriminalinei tarnybai pateikus teismui iki 2011 m. sausio 28 d. suderintą su Muitinės departamentu ir patvirtintą pareigybių sąrašą bei kitus su tuo susijusius dokumentus, tačiau sąrašo ir kitų slaptų dokumentų prijungtų prie administracinės bylos neišslaptinus bei su sąrašu ir kitais slaptais dokumentais prijungtais prie administracinės bylos neleidus susipažinti pareiškėjai, buvo pažeista jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šių pareiškėjos argumentų apeliacinės instancijos teismas nepripažino pagrįstais.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, jog teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, tačiau Konstitucinis Teismas paminėtame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-326/2009; kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, įslaptinta medžiaga nebuvo vienintelis įrodymas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi įrodymų visuma, t. y. tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga, kuri papildė viena kitą ir teismui sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad pareiškėja buvo atleista teisėtai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktų įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų duomenų), susijusių su pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagrįstumu ir teisėtumu, visumą įvertino tinkamai, laikydamasis ankščiau nurodytų ABTĮ 57 straipsnio nuostatų ir teismų jurisprudencijoje suformuluotų išaiškinimų bei, remdamasis faktinių duomenų visuma, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja buvo atleista teisėtai ir pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėja iš tarnybos buvo atleista 2011 m. gegužės 1 d., o atsiskaityta su ja 2011 m. gegužės 2 d. Pareiškėja nesutiko su atsakovo Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas Tarnyba negalėjo atsiskaityti su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos dieną, nes 2011 m. gegužės 1 d. yra nedarbo diena, o su pareiškėja buvo atsiskaityta pirmąją po jos einančią darbo dieną, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja ir tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentavo, kad Statuto 56 straipsnio 1 dalyje tokių išimčių nėra numatyta, o atleidimo iš tarnybos datą pasirinko atsakovas ir atleidimo iš darbo diena jai buvo darbo diena. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjos argumentais, kad pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį atsakovas su pareiškėja turėjo atsiskaityti jos atleidimo iš tarnybos dieną, kad Statuto nuostatos nenumato jokių išimčių ir atsakovas turėjo imtis priemonių, kad būtų laikomasi Statuto nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į taim jog Statuto 56 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiamam iš pareigų muitinės pareigūnui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio Statuto 53 straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką. Statutas nenumato, kokiu būdu yra ginama pareigūno teisė gauti jam priklausančias išmokas jo atleidimo iš tarnybos dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis yra suformavęs praktiką, jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant DK 141 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. birželio 7 d. Nr.N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A438-1021/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr.A662-877/2010; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė įstatyme jam nustatytą pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat kai dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, šioje normoje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra nurodęs, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės, ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju, jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010; 2012 m. gegužės 21 d. Nr. A492-1779/2012).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tai, ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK141 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį. Uždelsimo atsiskaityti laikotarpio trukmė (periodas po atleidimo iki visiško atsiskaitymo) turi įtakos išmokos dydžiui, tačiau nelemia, ar iš viso taikytini DK141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteistina kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką nebūtų priteista tokio dydžio, kad susidarytų pernelyg didelė disproporcija tarp darbuotojams priklausančių darbo pajamų už jų išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jų darbo pajamas viršijančios kompensacijos, nes tokia situacija nebūtų suderinama su darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamose bylose taip pat vadovaujasi minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateikiamais DK141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais (žr. 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, jog su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos dieną nebuvo atsiskaityta dėl pareiškėjos kaltės ar bent dėl kokių nors jos atliktų veiksmų, kurie leistų daryti prielaidą, kad ji yra atsakinga už tai, kad su ja nebuvo laiku atsiskaityta. Pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną nustatė pati atsakovas Tarnyba. Tarnybos direktorius Įsakymą priėmė 2011 m. balandžio 21 d., t. y. buvo pakankamai laiko imtis priemonių, jog su pareiškėja būtų laiku atsiskaityta.

Nagrinėjamoje byloje Tarnyba neteikė jokių įrodymų, jog ji ėmėsi kokių nors priemonių, kad būtų su pareiškėja atsiskaityta. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjos atleidimo iš tarnybos diena yra Tarnybos nedarbo diena, nes pareiškėja tą dieną vykdė pareigas (dirbo), o atsakovas tą dieną pareiškėją atleido iš pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėją iš tarnybos atleido ne Muitinės kriminalinės tarnybos Finansų ir apskaitos skyrius, kuris, pasak atsakovo, dirba nuo pirmadienio iki penktadienio. Pagal bylos duomenis atsakovo Finansų ir apskaitos skyrius apie pareiškėjos atleidimą iš tarnybos sužinojo ne 2011 m. gegužės 2 d., nes minėtu Įsakymu buvo duotas nurodymas atsiskaityti su pareiškėja, pareiškėja atsiskaitė su šiuo skyriumi.

Byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad buvo imtasi priemonių, jog būtų atliktas atsiskaitymas su pareiškėja iki jos atleidimo iš darbo dienos ar jos atleidimo iš tarnybos dieną (pavyzdžiui, kad buvo duotas nurodymas bankui tam tikrą dieną atlikti mokėjimą, tačiau dėl banko tam tikrų neatliktų veiksmų tai nebuvo padaryta). Apeliacinės instancijos teismas teigė, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą vadovavosi DK 26 straipsnio 3 dalimi, CK 1.121 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad buvo laikytasi šių normų nuostatų, o jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, tai termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nepateikta įrodymų, kad Muitinės kriminalinė tarnyba 2011 m. gegužės 1 d. nedirbo, o ta diena buvo ne darbo diena. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjai priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba nurodė, kad pareiškėjos vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 161,73 Lt, pareiškėja neginčija šios aplinkybės, todėl pareiškėjai priteistina161,73 Lt už vieną uždelstą atsiskaityti dieną.

Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas iš pareiškėjos nagrinėjamoje byloje nurodomų aplinkybių dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo matyti, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 1P-62, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš tarnybos. Kadangi šis Įsakymas nėra panaikintas kaip neteisėtas, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, dėl to, jog su pareiškėja nebuvo atsiskaityta jos atleidimo iš tarnybos dieną, nėra pagrindo konstatuoti, kad yra visos CK6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, kurioms esant valstybei kyla prievolė atlyginti žalą, nes byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėja patyrė neturtinę žalą, o pagal CK 250 straipsnį neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėja teigė ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pareiškėjos argumentais nesutiko. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, padarytomis išvadomis, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos reikalavimų: panaikinti atsakovo Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 1P-62 „Dėl J. A. atleidimo“, grąžinti ją į tarnybą, priteisti 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista. Kadangi, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs DK 141 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti jai vidutinį atlyginimą už uždelsimo atsiskaityti laiką, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis buvo panaikinta ir šis pareiškėjos reikalavimas patenkintas.

III. Pareiškėja J. A. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012, kuriame nurodė, jog prašo:

1) išslaptinti ir leisti jai susipažinti su Muitinės kriminalinės tarnybos iki 2011 m. sausio 28 d. suderintu su Muitinės departamentu ir patvirtintu pareigybių sąrašu (sąrašas nurodytas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Generalinio direktoriaus 2011 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1B-38 dėl pareigybių skaičiaus Muitinės departamente prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir muitinės įstaigose nustatymo 2.1. punkte) bei kitais slaptais dokumentais prijungtais prie administracinės bylos;

2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį, kuria buvo nuspręsta pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir priimti naują sprendimą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą, panaikinti Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. gegužės 21 d. įsakymą dėl J. A. atleidimo Nr. 1P-62, grąžinti J. A. į tarnybą ir priteisti J. A. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, priteisti J. A. vidutinį darbo užmokestį už 2011 m. gegužės 2 d. (už uždelsimo atsiskaityti laiką), priteisti J. A. iš atsakovo 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėja grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad atitinka minėtus specialiuosius reikalavimus, keliamus asmenims, pageidaujantiems užimti Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ši pareigybė pareiškėjai neprivalėjo būti pasiūlyta, yra visiškai nepagrįstas ir įrodo, jog buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Anot pareiškėjos, visų pirma, darbdavys jai turėjo siūlyti nurodomą pareigybę ir aiškintis ar ji atitinka keliamus reikalavimus.

Tačiau, pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju buvo priešingai - darbdavys pareigybių sąrašus laikė slaptais ir laisvų pareigybių pareiškėjai nesiūlė. Pareiškėjos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nebuvo aktyvūs aiškindamiesi ar ji atitiko nurodytos pareigybės kriterijus ir ar darbdavys kaip nors tikrino ar pareiškėja atitinka nurodytos pareigybės kriterijus, nors, anot pareiškėjos, būtent darbdavio prievolė yra tikrinti ar pagal sveikatos būklei keliamus reikalavimus darbuotojas gali dirbti darbą ir be darbdavio siuntimo pareiškėja negalėjo pasitikrinti sveikatos CMEK, teismai taip pat nerinko įrodymų ir nenustatinėjo visų svarbių bylos aplinkybių bei nevisapusiškai ir neobjektyviai jas ištyrė (ABTĮ 10, 81 str.).

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad pirmosios instancijos teismas turėtų būti aktyvus, surinkti įrodymus ir nustatyti visas svarbias bylos aplinkybes bei visapusiškai ir objektyviai jas ištirti (ABTĮ 10, 81 str.), pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-l591/2012. Pareiškėjos vertinimu, darbo santykių bylose teismai išimtinai turi būti aktyvūs ir netgi gali viršyti darbuotojo pateiktus reikalavimus (Civilinio proceso kodekso 414 str., 417 str., 418 str.).

Be to, kaip konstatuoja pareiškėja, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų pakankamumo ir tyčia palaikydamas tik atsakovo poziciją nenurodė būtent kokių įrodymų ji nepateikė, nes apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir suprantamai nepasisakė kokie tai galėtų būti įrodymai. Pareiškėjos teigimu, jos nurodomai pareigybei nebuvo keliami specialaus išsilavinimo cenzai, kaip, pavyzdžiui, aukštasis universitetinis ar jam prilygstantis teisinis išsilavinimas, bet buvo keliami reikalavimai susiję su paprastų elementarių žinių turėjimu, kurių buvo galima įgyti individuliai, todėl pareiškėjos pasisakymas, jog ji tokių žinių turėjo, savaime privalėjo būti pripažintas pakankamu įrodymu jog ji atitinka nurodytus pareigybei kriterijus.

Pareiškėja teigia, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tyčia nutylėjo, kad anksčiau Panevėžio teritorinės muitinės statistikos analizės skyriaus viršininkės pareigose jos dirbtas darbas įrodo pajėgumą dirbti ir aukštesnėse pareigose bei patvirtina nurodytų reikalavimų praktinį taikymą. Anot pareiškėjos, Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašyme buvo nurodytas reikalavimas būti susipažinus su Baudžiamuoju, Administracinių teisės pažeidimų kodeksais, o šios aplinkybės įrodytos pareiškėjos asmens byla, kuri buvo išreikalauta nagrinėjant bylą.

Be to, pareiškėjos teigimu, jei darbdavys būtų nustatęs jos turimų žinių nepakankamumą, per įspėjimo laikotarpį ji galėjo pagilinti reikiamas žinias, nes reikalavimai nebuvo siejami su kokio nors specialaus išsilavinimo turėjimu, kurio įgijimas ilgai užtruktų laiko požiūriu. Dėl šių aplinkybių, anot pareiškėjos, yra akivaizdu kad buvo pakankamas pagrindas siūlyti jai Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybę ir supažindinti ją su visu laisvų pareigybių sąrašu.

2. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nurodė, jog „kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, įslaptinta medžiaga nebuvo vienintelis įrodymas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi įrodymų visuma, t. y. tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga, kuri papildė viena kitą ir teismui sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad pareiškėja buvo atleista teisėtai“, kas parodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami administracinę bylą rėmėsi įslaptinta medžiaga, tačiau su įslaptinta medžiaga pareiškėjai nebuvo leista susipažinti nors ji dirbdama turėjo tokią teisę, nes tokią teisę patvirtina sekantys dokumentai: 2010 m. lapkričio 8 d. leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija Nr. 12B-1540, 2010 m. gruodžio 27 d. pažyma dėl asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo Nr. 61-12795, 2010 m. gruodžio 27 d. EU personnel Security Clearance Certifikate (anot pareiškėjos, nurodomi dokumentai yra jos asmens byloje, kuri buvo išreikalauta nagrinėjant bylą), o slepiami įslaptinti dokumentai buvo priimti dar jos darbo metu. Taigi, anot pareiškėjos, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi jai nežinomais įrodymais, kas yra nepriimtina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010). ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jis yra grindžiamas dviem pagrindiniais argumentais:

1) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai spręsdami klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo nebuvo aktyvūs aiškindamiesi ar ji atitinka pareigybės (Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo), kurią, anot pareiškėjos, jai privalėjo būti pasiūlyta užimti prieš atleidžiant iš valstybės tarnybos, kriterijus ir ar darbdavys kaip nors tikrino ar pareiškėja atitinka nurodytos pareigybės kriterijus;

2) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami administracinę bylą rėmėsi įslaptinta medžiaga, tačiau su šia įslaptinta medžiaga pareiškėjai nebuvo leista susipažinti nors ji dirbdama valstybės tarnyboje ir turėjo tokią teisę, tuo, anot pareiškėjos, buvo pažeistos jos procesinės ir materialinės teisės. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog pareiškėja šiame prašyme kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. nurodo, jog, pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas prieš atleidžiant ją iš valstybės tarnybos jai nebuvo pasiūlytos kitos pareigos institucijoje, kurioje ji dirbo, be to, nebuvo vertinama ar pareiškėjos kompetencija atitinka kitoms laisvoms pareigybėms užimti nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja prašyme iš esmės nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurių turinį 2012 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 neteisingai išaiškino ar pritaikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat nepateikia jokio alternatyvaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir iš kurio būtų galima spręsti apie esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant.

Be to, nagrinėjamu atveju prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios bylos šalims ir/ar apeliacinės instancijos teismui, nebuvo bei negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo (apeliacinio proceso) metu. Akcentuotina ir tai, jog iš esmės analogiškus argumentus dėl tų pačių faktinių aplinkybių pareiškėja buvo išdėsčiusi ir savo apeliaciniame skunde, pateiktame administracinėje byloje Nr. A520-2330/2011 (t. II, b. l. 16 – 20), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai juos įvertinti bei dėl jų pasisakyti.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami administracinę bylą rėmėsi įslaptinta medžiaga, kas, pareiškėjos nuomone, per se suponuoja esminį jos procesinių teisių pažeidimą (suvaržymą). Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-326/2009). Tačiau, nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 turinio, įslaptinta medžiaga nebuvo vienintelis įrodymas administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012. Tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi įrodymų visuma, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju esminio pareiškėjos procesinių teisių pažeidimo, dėl kurio iškiltų būtinybė atnaujinti procesą, administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 nebuvo padaryta.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog J. A. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos J. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės kriminalinės tarnybos, Muitinės kriminalinei tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan