2016-05-30 Nr. AB-11676-3-61-3-03356-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1107-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03356-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui gydantis LAVL. Pažymėjo, kad palatoje Nr. 3 pareiškėjui trūko spintelės, palatoje nebuvo stalo, kėdžių, spintos. Palata buvo ankšta, todėl būdavo sudėtinga judėti joje. Dėl per mažo ploto laikomi asmenys buvo susierzinę, todėl nebuvo ramybės, pareiškėjas negalėjo pailsėti. Bendro naudojimo patalpose asmenys rūkė. Pareiškėjui atvykus į LAVL, jam nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu ir nebuvo suteiktos higienos priemonės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio 1 d. jam gulint savo lovoje, apie 12 val. 14 min., į palatą įsiveržusi asmenų grupė pareiškėją sumušė. Mušė apie 8 min. Pareiškėjui buvo sumušta galva, veidas, buvo smarkiai sužalotas viršutinio žandikaulio dantis. Pareiškėjas patyrė didelius fizinius skausmus, stresą, išgąstį, negalėjo valgyti, jautėsi nesaugiai. Apie patirtą smurtą pareiškėjas pranešė LAVL direktoriui. 2013 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas buvo pas odontologą bei pas pareiškėją gydančią gydytoją, kurie užfiksavo sumušimo padarinius. Pareiškėjas LAVL administracijos sprendimu 2013 m. gruodžio 2 d. buvo apgyvendintas kamerų tipo palatoje Nr. 26 su dar dviem nuteistaisiais, kurie sirgo sunkiomis užkrečiamomis ligomis ir kurie buvo rūkantys asmenys, kai tuo tarpu pareiškėjas nerūkė. Pareiškėjas kamerų tipo palatoje Nr. 26 praleido vieną parą. Dėl veido patinimo ir skausmų pareiškėjas 2013 m. gruodžio 5 d. į odontologą kreipėsi pakartotinai. Pareiškėjo teigimu, odontologas gydė netinkamai, t. y., neatsižvelgiant į kilusias komplikacijas, pareiškėjas buvo išsiųstas į Vilniaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namuose 2013 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas pakartotinai, po ko tą pačią dieną buvo išvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, kur buvo paskirtas danties gydymas, tačiau didėjant komplikacijų rizikai 2013 m. gruodžio 9 d. pareiškėjui dantis buvo pašalintas. Pareiškėjo teigimu, būtent Ligoninės pareigūnai yra atsakingi už kaltinamųjų asmenų saugumą, tačiau šiuo atveju pareigūnai nevykdė šios pareigos, o dėl jų neveikimo pareiškėjas ir buvo sužalotas.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė dalį pareiškėjo reikalavimų netenkinti, o dalį palikti nenagrinėtą.

Nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 3 (19,80 kv. m, 7 lovos), Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 26 (8,92 kv. m., 4 lovos) ir kamerų tipo palatoje Nr. 16 (7,33 kv. m., 2 lovos). Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma konkrečioje palatoje, negali. Taip pat pažymėjo, kad LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui. Nurodė, kad pacientams suteikiama teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. LAVL buitinių prekių išdavimo normų griežtai laikosi. Asmenims draudžiama rūkyti viešose vietose, jei nerūkantieji priversti kvėpuoti tabako dūmais. Ši informacija yra iškabinta LAVL patalpose. Teisės aktai nenumato pareigos pacientų skirtyti į rūkančius ir nerūkančius, nes šis draudimas galioja visoje LAVL teritorijoje. LAVL tabako gaminiais neprekiaujama, nes parduotuvės LAVL nėra. Dėl pareiškėjo sužalojimų nurodė, kad visos faktinės aplinkybės yra užfiksuotos ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Reikalavimo dalį dėl netinkamai suteiktos medicininės pagalbos prašė palikti nenagrinėtą, nes pareiškėjas nesilaikė išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Apibendrindama LAVL pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, kilusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. būti laikomam palatose, kuriose jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, bylos dalį dėl žalos priteisimo, pareiškėjui netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas, nutraukė.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus LAVL praleido laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., t. y. 5 dienas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pasinaudoti dušu turėjo galimybę vieną kartą per savaitę, aplinkybę, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasinaudoti dušu tą pačią dieną tik atvykus į LAVL, teismas nelaikė pagrįstu pagrindu konstatuoti, jog LAVL pažeidė teisė aktų reikalavimus. Teismas LAVL administracijos veiksmuose, užtikrinant draudimą rūkyti, pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad laikymas su sunkiomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis jam būtų sukėlęs neigiamų padarinių sveikatai (būtų užsikrėtęs liga ar kt.), ar būtų buvę kitokių pasekmių fizinei arba psichinei sveikatai. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato asmeniui, jam tik atvykus į LAVL, gauti pareiškėjo nurodytas higienos priemones. Atsižvelgiant į pareiškėjo trumpą būvimo šioje kameroje laiką bei į tai, kad pareiškėjas į administraciją dėl tam tikrų daiktų, baldų trūkumo nesikreipė, teismas taip pat neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo patirtą žalą šiuo aspektu. Teismas pabrėžė, kad byloje nenustatyta, jog LAVL atliko neteisėtus veiksmus užtikrindama pareiškėjo saugumą LAVL. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė LAVL nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. būti laikomam kamerų tipo palatose (Nr. 3 ir 26), kuriose jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, o reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas netenkino kaip nepagrįsto.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo išsiaiškinti, ar LAVL nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnio, 2 straipsnio 2 dalies a punkto ir 3 straipsnio.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo jam skirti psichologinę ekspertizę. Pareiškėjas pabrėžia, kad LAVL jis buvo sumuštas kitų įstaigoje laikomų asmenų LAVL tinkamai neužtikrinus pareiškėjo saugumo. Teigia, kad LAVL palatose buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Taip pat LAVL palatose buvo laikomas su rūkančiais ir užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis. Palatoje Nr. 16, kurios plotas 7,33 kv. m, buvo dvi masyvios lovos, todėl pareiškėjas negalėjo laisvai judėti. Pareiškėjas teigia, kad palatose Nr. 16 ir 26 tualetai nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės, todėl naudotis jais pareiškėjui teko kitų asmenų akivaizdoje, o taip pat matant pareigūnėms moterims. Pabrėžia, kad jau ne kartą pareiškėjas LAVL buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau niekas nesikeičia. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas jaučiasi pažemintas, patyręs sunkius dvasinius išgyvenimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas 5 paras buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktą (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), kuris numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje buvo tinkamai informuota (b. l. 37–40). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijai, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimo, jų nesilaikymą.

Pareiškėjo teiginiai, susiję su jo laikymu kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais nuteistaisiais, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 51 punktas nustatė, jog ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi asmens sveikatos priežiūros įstaigose tik jų sutikimu ir tik kai dėl sveikatos būklės jų negalima palikti gyvenamojoje vietoje arba gyvenamosios patalpos neatitinka higienos reikalavimų; sprendimas dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priimamas teisės akto nustatyta tvarka. Taigi, aplinkybė, kad asmuo serga užkrečiama liga, savaime nesuponuoja būtinybės jį izoliuoti, atitinkamai – ir užtikrinti, kad asmuo nesinaudotų bendro naudojimo sanitarinėmis patalpomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015). Nagrinėjamu atveju duomenų, kad pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje metu būtų nesilaikoma HN 76:2010 51 punkto reikalavimų, nėra. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų neteisėta veika užtikrinant saugumą palatose. Pareiškėjas teigia, kad 2013 m. gruodžio 1 d. jis buvo užpultas kitų nuteistųjų ir stipriai sumuštas. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai būtų turėję informacijos apie galimai planuojamą pareiškėjo užpuolimą. Nors kameros dienos metu tikrinamos kas kelias valandas, tačiau 2013 m. gruodžio 1 d. jokių konfliktinių situacijų pastebėta nebuvo. Baudžiamojoje byloje pateikti apklaustų liudytojų, kurie 2013 m. gruodžio 1 d. gydėsi Vidaus lygų skyriuje, parodymai nepatvirtina, kad jie būtų matę ar girdėję, jog 2013 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas būtų mušamas, ar patys būtų dalyvavę mušant pareiškėją. Be to, pareiškėjas apie jo užpuolimą Laisvės atėmimo vietos ligoninės administracijai pranešė tik kitą dieną po įvykio. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Laisvės atėmimo vietos ligoninės pareigūnai turėjo ar galėjo žinoti apie grėsmę pareiškėjui dėl kitų ligoninėje asmenų veiksmų ir privalėjo imtis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas pareiškėjo saugumas. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad Laisvės atėmimo vietos ligoninės pareigūnai netinkamai vykdė asmenų, laikomų ligoninėje, elgesio kontrolę ar kitokią priežiūrą, kaip tai numatyta aukščiau minėtuose teisės aktuose.

Vertindama kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai bei pagrįstai išnagrinėjo visus aspektus, todėl nebekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų.

Pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. T. y. pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad patyrė žalą, nes palatose tualetai nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės, todėl naudotis jais pareiškėjui teko kitų asmenų akivaizdoje.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-7-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu palatose.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (5 dienos) bei intensyvumą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė