2017-12-20 Nr. AB-24295-3-61-3-02866-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2995-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02866-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–3, 35), prašydamas: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 4 772 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 23 362 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2009 metų Šiaulių TI, Kauno TI ir Lukiškių TI-K buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, tualetas nebuvo tinkamai atskirtas, kamerose buvo pelėsio, buitinių kenkėjų. Asmens kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, jog įkalinimo įstaigų administracija piktybiškai slepia informaciją apie teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, jos pareiškėjui nebuvo išaiškintos. Be to, pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl anksčiau negalėjo žinoti apie jo atžvilgiu padarytus pažeidimus ir galimybę reikalauti kompensacijos. Į teismą pareiškėjas kreipėsi iš karto, kai tik sužinojo apie tokią galimybę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta teisė yra absoliuti, Konvencijoje nėra nustatytas joks senaties terminas, todėl jis negali būti taikomas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 40–47) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisimo atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2010 m. gruodžio 2 d., todėl šiai jo reikalavimų daliai taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Į Šiaulių TI naujai atvykusiems asmenims lankstinukai, kuriuose pateikiama informacija apie jų teises ir pareigas, įteikiami pasirašytinai. Šiaulių TI taip pat paaiškino, jog administracija stengiasi, kad asmenys, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti, todėl atmestini. Pareiškėjas kalinimo metu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų perpildymo ir kitų laikymo sąlygų nesiskundė.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 71–84) prašė daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisimo atmesti.

6. Nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tariamų pažeidimų, padarytų nuo 2011 m. birželio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d., o jo skundas teisme gautas tik 2015 m. gruodžio 16 d., todėl turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus Lukiškių TI-K atlieka licencijuota įmonė, kameros yra remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą ir atsižvelgiant į turimus resursus, kameros įrengiamos pagal teisės aktuose nustatytas normas, sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Lukiškių TI-K taip pat nurodė, jog patyrė 6 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 1–7) prašė daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisimo atmesti.

8. Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. gegužės 19 d., atlyginimo, todėl turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad apie 63 proc. buvimo Kauno TI laiko pareiškėjui teko didesnis nei minimalus nustatytas kameros plotas. Kauno TI kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Šviesiu paros metu nuo 9 val. iki 15 val. kamerose yra išjungiamas dirbtinis apšvietimas, kitu paros metu elektros apšvietimas įjungiamas, be to, kamerose įrengti langai, kurie užtikrina natūralią dienos šviesą. Natūralus kamerų apšvietimas ir dirbtinė apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus Kauno TI atlieka licencijuota įmonė. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu (t. II, b. l. 89–100) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Eur neturtinei žalai, patirtai Lukiškių TI-K nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. kovo 19 d., atlyginti, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 400 Eur neturtinei žalai, patirtai Kauno TI nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., atlyginti, kitą reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K prašymą dėl dokumentų kopijavimo išlaidų atlyginimo atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2015 m. gegužės 21 d. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimu, sprendžiama, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius išgyvenimus. Įvertinus pareiškėjo nurodytus paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Administracinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ginti galimai pažeistas savo teises. Nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje skunde nurodytu laikotarpiu gynė bei šiuo metu gina nacionalinės bei tarptautinės teisės aktai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Todėl reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą, kilusią Šiaulių TI 2009 m. gruodžio 3 d. – 2010 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu, Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 22 d. – 2012 m. gegužės 20 d. laikotarpiu ir Kauno TI 2010 m. gegužės 19 d. – 2012 m. sausio 31 d. laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. kovo 19 d. sąlygų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 107, 111, 114, 116, 119, 123, 124, 254-258, 263, 266, 316-318, 321, 374, 405 buvo laikomas iš viso 335 paras, iš jų – 207,5 paros – pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, bei konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumus, o Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Įvertinęs byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro aktus, teismas taip pat nustatė, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų kamerose Nr. 266 ir Nr. 106, kadangi šiose kameroje buvo per didelė santykinė drėgmė, o kamerose Nr. 123, 254, 255, 257, 258 kalinimo sąlygos ne visada atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 ir 23 punktų reikalavimus.

Dirbtinės apšvietos trūkumai buvo operatyviai šalinami, todėl Lukiškių TI-K iš esmės laikėsi HN 76:2010 nustatytų reikalavimų ir siekė, kad nuteistųjų ar suimtųjų teisės būtų pažeistos kaip įmanoma mažiau. Panevėžio apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pertvara nuo likusio kameros ploto atitverto sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl netinkamai įrengtų tualetų. Be to, pareiškėjas privalėjo vykdyti iš teisės akto nuostatų kylančią pareigą ir, pasinaudojęs Lukiškių TI-K pareigūnų išduotomis valymo priemonėmis, pasirūpinti sanitarinių mazgų švara bei tvarka.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nėra užfiksuota duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nešvarius ir netvarkingus sanitarinius mazgus, todėl pareiškėjo teiginius apie Lukiškių TI-K kamerose įrengtuose tualetuose neužtikrinamą švarą teismas vertino kaip nepagrįstus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo vykdoma buitinių kenkėjų kontrolė, atliekami dezinsekcijos darbai, jų atlikimas registruojamas, kamerose buitinių parazitų vizualiai nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K jokių duomenų apie šioje įstaigoje vykdomas asmenų apžiūras, patalpų būklę, kuriose vyksta šios apžiūros, nepateikė, t. y. nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie asmens ir daiktų apžiūrą, Lukiškių TI-K atliekamą antisanitarinėmis sąlygomis.

12. Įvertinęs pareiškėjo kalinimo Kauno TI sąlygas nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., Panevėžio apygardos administracinis teismas nustatė, jog pareiškėjas su pertraukomis Kauno TI kamerose Nr. 140, 141, 157, 207, 233, 236, 350 buvo laikomas 372,5 paras, iš jų – 190,5 paros – pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Kauno TI taip pat nepateikė jokių duomenų apie kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvusių sąlygų atitiktį HN 76:2010 24, 26, 28, 56 reikalavimams. Kadangi bylose dėl žalos atlyginimo kilusios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovas Kauno TI nepaneigė pareiškėjo argumento apie jam neužtikrintas tinkamas kalinimo sąlygas. Įvertinęs Kauno TI pateiktus paaiškinimus bei informaciją apie apšvietimo sąlygas Kauno TI kamerose, nesant pareiškėjo pateiktų objektyvių įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kauno TI pareigūnų veiksmų neužtikrinant tinkamų apšvietimo sąlygų šioje kalinimo įstaigoje. Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, atskira ventiliacija, sanitariniai mazgai padengti plytelėmis. Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pats pareiškėjas kartu su kitais kamerose laikomais asmenimis turėjo pareigą pasirūpinti sanitarinių mazgų švara bei tvarka, todėl pareiškėjo teiginius, kad Kauno TI nebuvo užtikrinama švara kamerose esančiuose tualetuose, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog sprendžia, kad su kompetentinga įmone sudaryta sutartis patvirtina, jog Kauno TI ėmėsi tinkamų priemonių kenkėjų profilaktikai ir, esant būtinybei, jų naikinimui. Teismo vertinimu, Kauno TI nesilaikė pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius pareiškėjo nurodytus asmens bei daiktų apžiūros vykdymo pažeidimus.

13. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, Panevėžio apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad jo prašomos priteisti piniginių lėšų sumos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir Kauno TI, yra aiškiai per didelės ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nagrinėjamu atveju už pareiškėjo patirtus neigiamus nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, atsižvelgus į pareiškėjo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką, pažeidimų pobūdį bei nesant įrodymų, jog laikymo Lukiškių TI-K ir Kauno TI sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai, protinga bei adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 1 500 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, ir 1 400 Eur suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI.

14. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė Lukiškių TI-K prašymą dėl dokumentų rengimo išlaidų priteisimo iš pareiškėjo. Nurodė, kad Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, t. y. dokumentai buvo pateikti ne popierinės formos, todėl Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė.

III. 15. Pareiškėjas R. R. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 113–114), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

16. Nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė yra absoliuti, Konvencija jokio senaties termino nenustato, todėl jis negali būti nustatytas ir nacionaliniuose teisės aktuose. Todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išsiaiškinti, ar CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas senaties terminas ir jo taikymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas taip pat nurodo, jog į teismą kreipėsi iš karto, kai tik sužinojo apie savo teisių pažeidimus. Šiaulių TI, Kauno TI ir Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo teisių pažeidimus buvo piktybiškai slepiama. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog, nors Kauno TI nepateikė duomenų apie apšvietimo normų atitikimą, o Lukiškių TI-K – apie pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas daugybėje kamerų, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 135–138) prašo jį atmesti. Nurodo, jog pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 139–140) prašo jį atmesti.

19. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 105–108), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžia, kad patyrė dokumentų rengimo išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į Lukiškių TI-K pateiktą apeliacinį skundą (t. II, b. l. 119–121) nurodo sutinkantis su Lukiškių TI-K reikalavimu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

22. Pareiškėjas atsiliepimo į Lukiškių TI-K pateiktą apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliaciniai skundai dėl šio sprendimo pateikti po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

24. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 4 772 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisti 23 362 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 10 170 Eur neturtinei žalai atlyginti. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Šiaulių TI, Kauno TI ir Lukiškių TI-K veiksmų, nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl ploto normų ir higienos sąlygų.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai, kilusiai Šiaulių TI 2009 m. gruodžio 3 d. – 2010 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu, Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 22 d. – 2012 m. gegužės 20 d. laikotarpiu ir Kauno TI 2010 m. gegužės 19 d. – 2012 m. sausio 31 d. laikotarpiu, prisiteisti, šią pareiškėjo skundo dalį atmetė; konstatavo, jog pareiškėjui kalinti Lukiškių TI-K 207,5 paros buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o kalinimo sąlygos ne visada atitiko higienos normų reikalavimus, todėl priteisė pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos; konstatavo, jog pareiškėjui kalinti Kauno TI 190,5 paros buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o kalinimo sąlygos ne visada atitiko higienos normų reikalavimus, todėl priteisė pareiškėjui 1 400 Eur neturtinės žalos.

26. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės reiškia tik du nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus, t. y. dėl senaties termino taikymo ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybių, jog atsakovo atstovai nepateikė dalies duomenų, nevertino pareiškėjo naudai. Tuo tarpu atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde motyvuoja, jog pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus, todėl nepagrįstai jam priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nei pareiškėjas, nei Lukiškių TI-K nereiškia. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Šiaulių TI ir Kauno TI apeliacinių skundų nepateikė.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas byloje pateiktų apeliacinių skundų ribų, plačiau pasisakys tik dėl juose išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ieškinio senaties termino netaikymo bei tai, kad Kauno TI ir Lukiškių TI-K nepaneigė dalies pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl higienos normų nesilaikymo, taip pat ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisės jam kalinti Lukiškių TI-K buvo pažeistos ir priteisė už tai neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

29. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai, kilusiai Šiaulių TI 2009 m. gruodžio 3 d. – 2010 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu, Lukiškių TI-K 2011 m. birželio 22 d. – 2012 m. gegužės 20 d. laikotarpiu ir Kauno TI 2010 m. gegužės 19 d. – 2012 m. sausio 31 d. laikotarpiu, prisiteisti, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2015 m. gegužės 21 d. (žr. Marijampolės pataisos namų išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (t. I, b. l. 5)). Atsakovo atstovai prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjas tariamai nebuvo supažindintas su teisės aktais (jam nebuvo suteikta informacija apie jo teisių pažeidimus), taip pat kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, savaime neturi įtakos nustatant momentą, nuo kurio pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus, t. y. nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.).

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai esą Šiaulių TI, Kauno TI ir Lukiškių TI-K pareigūnai nuo jo slėpė informaciją apie tai, kad jo teisės šiose įstaigose buvo nuolat pažeidžiamos ir todėl jis apie savo teisių pažeidimus nežinojo, negali būti laikomi pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių, bei atitinkamai tokį terminą atnaujinti.

33. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

34. Kaip minėta, šio ginčo atveju pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2012 m. gegužės 21 d. prisiteisti. Pažymėtina, jog nuo ieškinio senaties termino pabaigos iki skundo pateikimo teismui (2015 m. gegužės 21 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą. Atitinkamai, nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, darytina išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

35. Kadangi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą iki 2012 m. gegužės 21 d. atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, ši bylos dalis pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

36. Pareiškėjas teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas senaties terminas tiek, kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio taikymu, neprieštarauja Konstitucijai.

37. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.).

38. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiribojo bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė yra absoliuti ir kad pačioje Konvencijoje jokie senaties terminai nėra nustatyti. Kaip minėta, šiuos pareiškėjo argumentus paneigia EŽTT formuojama praktika, pagal kurią senaties terminai kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos ginant Konvencijoje įtvirtintas teises atlyginimo gali būti nustatyti nacionaliniuose teisės aktuose. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Dėl kalinimo sąlygų Kauno TI ir Lukiškių TI-K

39. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas aplinkybes, kad Kauno TI nepateikė duomenų apie apšvietimo normų atitikimą, o Lukiškių TI-K – apie pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas daugybėje kamerų, turėjo vertinti pareiškėjo naudai ir konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai.

40. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nagrinėjamu atveju, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų aiškinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei tinkamai įvertino byloje surinktą medžiagą. Pareiškėjas naujų įrodymų, paneigiančių teismo ištirtas aplinkybes, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai pagrįstas įrodymais bei motyvuotas.

41. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo apšvietimo Kauno TI bei netinkamų higienos sąlygų Lukiškių TI-K, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo šiose įstaigose sąlygas bei jas patvirtinančius dokumentus, kuriais grindė išvadas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo ar nebuvimo. Šiuo atveju, pažymėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos bendros taisyklės, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, o visi neaiškumai vertinami pareiškėjo naudai, taikymas nėra absoliutus. Kitaip tariant, konkretūs pažeidimai besąlygiškai yra konstatuojami tik tais atvejais, kai įkalinimo institucija apskritai nepateikia jokių pareiškėjo išreikštų nusiskundimų įvertinimui reikšmingų įrodymų. Nagrinėjamu atveju gi tiek Kauno TI, tiek Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismui teikė įrodymus ir paaiškinimus, susijusius su kamerų, kuriose ginčo laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, būkle. Aplinkybė, kad visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu nebuvo atlikęs patikrinimų visose be išimties kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, savaime nereiškia, kad konstatuotini visi pareiškėjo skunde nurodyti higienos normų pažeidimai, nes šios aplinkybės, kaip minėta, vertinamos atsižvelgiant į byloje pateiktų įrodymų, kurie apima ne tik visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, visumą. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, o aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

42. Atsakydama į atsakovo atstovo Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir priteisė jos atlyginimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 207,5 paros buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą, taip pat kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neužtikrino tam tikrų higienos reikalavimų laikymosi. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos bei higienos reikalavimų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

45. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjui priteista neturtinės žala yra per didelė (pvz., kitokių patirtos neturtinės žalos skaičiavimų ar pan.).

46. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą pareiškėjo ir Lukiškių TI-K apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo svarstyti atsakovo atstovo pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė rengdamas dokumentų kopijas pirmosios instancijos teismui, atlyginimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius