2016-03-16 Nr. AB-5783-3-64-3-00330-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-343-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00330-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybei dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pateiktus prašymus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. sausio 27 d. gautas pareiškėjo M. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybę iš naujo išnagrinėti jo pateiktus prašymus laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmenų prašymų nagrinėjimo tvarką.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis dviem atskirais prašymais (2015 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. sausio 11 d.) kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės tarybą dėl Radviliškio miesto Lietuvos Sąjūdžio stadiono naudojimo taisyklių tvarkos ir jų pažeidimo, dėl galimų korupcijos ir kitų pažeidimų Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto paslaugų centro Sporto skyriuje, kuris administruoja stadioną ir sporto areną, taip pat dėl Radviliškio rajono savivaldybės mero A. Č. ir administracijos direktorės J. M. darbo efektyvumo klausimo. Tarybos pateiktuose raštuose per Kontrolės komitetą ir tiesiogiai (2015 m. gruodžio 29 d. Nr. S-2681-(8.22) ir 2016 m. sausio 25 d. Nr. S-209-(8.22)) atsakymai suformuoti neišsamiai, į kai kuriuos klausimus neatsakoma iš viso arba ne iš esmės, nes taip ir neaišku, kaip ir kokia tvarka iš anksto reikia stadiono naudotojui suderinti savo buvimą stadione, kodėl kai kurių sporto šakų sportininkai stadionu ir arena naudojasi be apribojimų, kai kur atsakymai prieštarauja jau anksčiau pateiktiems. Kadangi raštuose suformuota nuomonė nesiremia faktais ir/arba prieštarauja jau anksčiau pateiktiems raštams, nemotyvuoti faktais ir galiojančių teisės aktų normomis, tai suponuoja išvadą, kad Taryba, pateikdama neaiškius, dviprasmiškus atsakymus, pažeidė Viešojo administravimo įstatymą ir jame nustatytas nuostatas dėl asmenų prašymų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nes skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjui grąžinti sumokėtą 28 Eur žyminį mokestį.

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių bylų teisenos paskirtis – ginčų dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų ar neveikimo (pareigų nevykdymo) nagrinėjimas. ABTĮ nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15, 22, 88 str.).

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, pareiškėjas prašo teismą įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybę išnagrinėti pareiškėjo prašymus (2015 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. sausio 11 d.) iš naujo, nurodydamas, kad atsakovo raštai (2015 m. gruodžio 29 d. Nr. S-2681-(8.22) ir 2016 m. sausio 25 d. Nr. S-209-(8.22)) nemotyvuoti faktais ir galiojančių teisės aktų normomis, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos pateiktuose raštuose per Kontrolės komitetą ir atsakymai suformuoti neišsamiai, į kai kuriuos klausimus neatsakoma iš viso arba ne iš esmės, nes taip ir neaišku, kaip ir kokia tvarka iš anksto reikia stadiono naudotojui suderinti savo buvimą stadione, kodėl kai kurių sporto šakų sportininkai stadionu ir arena naudojasi be apribojimų, kai kurie atsakymai prieštarauja jau anksčiau pateiktiems.

Teismas pažymėjo, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, kas šiuo atveju iš pareiškėjo pateikto skundo bei pridėtų rašytinių dokumentų nenustatyta.

Pareiškėjas siekia, kad būtų apginta, jo nuomone, pažeista jo teisė naudotis Radviliškio Lietuvos Sąjūdžio stadionu. Gindamas šią teisę, pareiškėjas ginčija raštus: Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto 2015 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. S-2681-(8.22) bei Radviliškio rajono savivaldybės 2016 m. sausio 25 d. raštą Nr. S-209-(8.22)), iš kurių matyti, kad juose pareiškėjui pateikiama informacija apie Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto 2015 m. gruodžio 22 d. posėdžio metu nustatytas aplinkybes dėl Centro direktoriaus V.

J. galbūt padarytų pažeidimų; informacija apie tai, ar buvo pagrindas kontrolės ir audito tarnybai ir antikorupcinei komisijai pateikti išsiaiškinti dėl galbūt neskaidrios Centro Sporto skyriaus veiklos; taip pat nurodyta informacija ir dėl teisės naudotis stadionu; informacija dėl teisės naudotis miesto čiuožykla; taip pat nurodyta informacija ir dėl stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės bei subjektas, atsakingas už jo eksploatavimą. Įvertinęs ginčijamų raštų turinį, teismas nusprendė, jog ginčijami atsakovo raštai yra informacinio pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Tokie raštai neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies keliamų reikalavimų nei savo turiniu, nei forma, todėl negali būti laikomi individualiais administraciniais aktais (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015).

ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012 ir kt.).

LVAT jurisprudencijoje dažnai akcentuojama, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (ABTĮ 5 str. 1 d., 15 str., 22 str. 1 d.). Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr.

LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010), nes teismas tokiu atveju neišspręs jokio ginčo tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto. Kita vertus, iš pareiškėjo kartu su skundu pateiktų prašymų, su kurių išnagrinėjimu pareiškėjas nesutinka, matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymais į Radviliškio rajono savivaldybės tarybą, prašė išsiaiškinti, ar Centro direktorius V.

J. neviršijo įgaliojimų pagal nuostatus visiškai uždrausdamas visuomenei naudotis stadiono pagrindine aikšte bei nustatydamas minimalios žalos dydį už Taisyklių pažeidimus; kodėl Centras, patvirtinęs Taisykles, neišduoda stadione sportuojantiems leidimų; išsiaiškinti savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai ir antikorupcinei komisijai dėl galbūt neskaidrios Centro Sporto skyriaus veiklos (iš 2015 m. gruodžio 1 d. prašymo); bei išsiaiškinti, kodėl Radviliškio rajono savivaldybės meras A. Č. ir administracijos direktorė J.

M. galbūt darbo metu čiaužo ant išlieto ledo stadione įrengtoje čiuožykloje; kaip minėti asmenys suderino savo buvimo laiką stadione įrengtoje čiuožykloje; ar Centro direktorius neviršijo įgaliojimų ir nepažeidė Radviliškio rajono savivaldybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarką bei kiti klausimai, susiję su teise naudotis stadionu ir jo pagalbinėmis patalpomis (iš 2016 m. sausio 11 d. prašymo). Iš šių pareiškėjo prašymų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti galimus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (įgaliojimų viršijimo) atvejus.

Tačiau teismas pažymėjo, kad atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent įstaigos, kurioje asmuo dirba, diskrecija (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012, 2012 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013), nepaisant to, jog bet kurie asmenys pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio ir Taisyklių 3 punkto nuostatas turi teisę pateikti skundus ar kitą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą.

Atsakovui joks teisės aktas nenumato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, teismas šiuo atveju taip pat neturi galimybės įpareigoti atsakovą tai padaryti (ABTĮ 88 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015). Taigi ir šiuo atveju pareiškėjo inicijuojami ginčai nebūtų priskirti administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.). Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes, padaryta išvada, kad pareiškėjo skunde keliamas reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškimą iš naujo arba išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kaip Radviliškio rajono savivaldybės gyventojas ir V. K. pagrindinės mokyklos bendruomenės narys, dviem raštais (2015 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. sausio 11 d.) kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės tarybą, kaip atsakovo atstovaujamąją instituciją, dėl jo pažeistos teisės gauti kokybiškas viešąsias paslaugas sporto srityje ir kitų klausimų, susijusių su Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto paslaugų centro (toliau – ir Centras) Sporto skyriaus veikla administruojant Radviliškio miesto Lietuvos Sąjūdžio stadioną ir sporto areną. Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 8 straipsnis numato, kad atsakovas turi organizuoti viešųjų paslaugų tiekimą bei užtikrinti, jog tomis paslaugomis galėtų naudotis visi gyventojai, o viešąsias paslaugas savivaldybėse, įskaitant ir atsakovo teritorijoje, teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos bei kiti subjektai, įskaitant ir Centrą. To paties įstatymo 9 straipsnis nurodo atsakovo pareigą administruoti viešųjų paslaugų tiekimą įgyvendinant šių paslaugų kontrolę ir priežiūrą. Pagal atsakovo Tarybos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. T-391 patvirtintų Centro nuostatų 19 punktą, Centro direktorius pavaldus ir atskaitingas atsakovo tarybai, kuri privalo įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti, kaip Centras vykdo savo uždavinių ir funkcijas, įskaitant ir nuostatų 15.10 punkte nurodytą dėl palankių sąlygų sudarymo užsiimti kūno kultūra ir sportu atsakovo teritorijoje gyvenantiems asmenims.

2. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas visiškai nevertino Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo svarbos atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, turinčiam pareigą kontroliuoti, kaip viešųjų paslaugų teikėjai laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, ir kuris įpareigoja atsakovą daryti visus reikalingus veiksmus, kad būtų užtikrinta visų gyventojų teisė naudotis viešomis paslaugomis, tarp jų ir sporto. Kadangi kreipėsi su skundu į teismą dėl atsakovo Tarybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neveikimo, o ne dėl jo pažeistos teisės naudotis viešomis paslaugomis gynimo, teismas neteisingai konstatavo iškilusio ginčo tarp jo, kaip pareiškėjo (viešųjų paslaugų gavėjo), ir atsakovo (kaip viešųjų paslaugų tiekėjų kontrolės instituciją) esmę.

3. Atsakovas skundžiamais raštais pareiškėją tik informavo dėl esamos tvarkos, tačiau nepadarė jokios analizės, ar Centro direktoriaus įsakymu patvirtintos taisyklės dėl stadiono naudojimo lygiateisiškumo nepažeidžia kitų asmenų teisės gauti kokybiškas ir visiems prieinamas viešąsias paslaugas sporto srityje, nes stadiono pagrindinė futbolo aikšte Centro direktoriaus įsakymu patvirtintomis Stadiono naudojimosi taisyklėmis draudžiama naudotis visiems kitiems gyventojams, išskyrus futbolininkus, lankančius futbolo treniruotes bei dalyvaujančius futbolo rungtynėse, motyvuojant vejos priežiūra ir saugojimu. Taip pat nesikreipta į kompetentingas atsakovo institucijas (Savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba) dėl galimos neskaidrios ir/ar korupcinės veiklos Centro Sporto skyriuje tyrimo, nors buvo nurodyti faktai dėl netinkamo atsakovui priklausančio ir neatlygintinai perduoto Centrui turto naudojimo viešųjų paslaugų, tarp jų ir sporto srityje, vykdymui. Nagrinėdamas jo pateiktus pareiškimus ir atsakydamas į juos skundžiamais informacinio pobūdžio raštais, atsakovas taip pat visiškai nesivadovavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai turi nagrinėti remdamiesi LR Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, ką akcentuoja ir LVAT savo praktikoje (2004 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387-2004).

Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo skundžiama nutartis yra pagrista ir teisėta. Teismas nutartimi, nepažeisdamas procesinės teisės normų, tinkamai taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, tinkamai taikydamas LVAT suformuotą praktiką, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsakovas vadovaujasi Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartyje išdėstytais skundo atmetimo motyvais, juos prašydama vertinti savivaldybės atsikirtimais į atskirąjį skundą jų nekartojant atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ši teisės norma nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; LVAT 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybę iš naujo išnagrinėti jo pateiktus prašymus (2015 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. sausio 11 d.) laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmenų prašymų nagrinėjimo tvarką, nurodydamas, kad atsakovo raštai (Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto 2015 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. S-2681-(8.22) bei Radviliškio rajono savivaldybės 2016 m. sausio 25 d. raštas Nr. S-209-(8.22)) nemotyvuoti faktais ir galiojančių teisės aktų normomis, atsakymai suformuoti neišsamiai, į kai kuriuos klausimus neatsakoma iš viso arba ne iš esmės, nes taip ir neaišku, kaip ir kokia tvarka iš anksto reikia stadiono naudotojui suderinti savo buvimą stadione, kodėl kai kurių sporto šakų sportininkai stadionu ir arena naudojasi be apribojimų, kai kurie atsakymai prieštarauja jau anksčiau pateiktiems.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, pareiškėjas iš esmės į teismą kreipėsi nesutikdamas su Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. S-2681-(8.22) bei Radviliškio rajono savivaldybės 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. S-209-(8.22) ir iš jų kildina reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismais, šiais raštais, atsakant į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. sausio 11 d. prašymus, pareiškėjui pateikiama informacija apie Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto 2015 m. gruodžio 22 d. posėdžio metu nustatytas aplinkybes dėl Centro direktoriaus V. J. galbūt padarytų pažeidimų; informacija apie tai, ar buvo pagrindas kontrolės ir audito tarnybai ir antikorupcinei komisijai pateikti išsiaiškinti dėl galbūt neskaidrios Centro Sporto skyriaus veiklos; taip pat nurodyta informacija ir dėl teisės naudotis stadionu; informacija dėl teisės naudotis miesto čiuožykla; taip pat nurodyta informacija ir dėl stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės bei subjektas, atsakingas už jo eksploatavimą. Akivaizdu, kad šie atsakovo raštai yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. Paminėtais raštais atsakyta į pareiškėjo prašymus, tačiau juose nėra suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, jais nėra keičiama pareiškėjo teisių ar pareigų apimtis, todėl nelaikytini ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais. Todėl pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Tai atitinka paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis yra pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius